Chroniško deficito šalis pasiekė naują rekordą

Autorius: Dmitrijus Kosyrevas Šaltinis: https://sputniknews.lt/2022022... 2022-02-20 23:36:00, skaitė 538, komentavo 4

Suskaičiavo ir apsiašarojo: JAV prekybos deficitas pernai siekė 859 mlrd. dolerių. Ir iš jų 396,5 mlrd. tenka pirmajai JAV prekybos partnerei, tai yra Kinijai

Priminkime, kas buvo prieš dabartinius rekordus (o jie tikrai yra rekordai, bent jau Amerikai). Pirmiausia įvyko prekybos karas, kurį 2018 metais paskelbė Donaldas Trampas, skambant pareiškimams, kad "Kinija mus apiplėšia". Ir buvo pasiektas susitarimas, pagal kurį Pekinas pažadėjo smarkiai išplėsti prekių pirkimą iš apiplėšto konkurento, o jo prekėms, kurių vertė 550 milijardų dolerių, JAV buvo pradėta taikyti padidintus mokesčius. Apie tai rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.

O po to buvo "kovidinis perkrovimas", kuris Jungtinėse Valstijose kažkaip keistai sutapo su 2020 metų pogromais ir kitomis nelaimėmis, privedusiomis prie valdžios pasikeitimo. Ir štai dabar ne tik Kinijoje, bet ir Amerikoje vyksta spartus atgimimas: statistikos atšokimas nuo ankstesnių, nuosmukio vertybių. Visa JAV prekyba išaugo 27 procentais (rekordas), o Kinija net viršijo šešių trilijonų per metus kartelę (su visu pasauliu, bet su Amerika — nepaskiausiai). Tai yra, Kinija per metus pridėjo 1,4 trilijono — tai buvo visos šalies užsienio prekybos apimtis 2000-ųjų pradžioje.

Ir kas atsitinka: karas ir atstatymas nieko nepakeitė sunkiuose Amerikos ekonominiuose santykiuose su pasauliniu konkurentu. Vos prasidėjus — su pataisomis — grįžimui į normalumą, paaiškėjo, kad jis yra lygiai toks pat, nuo kurio kažkas bandė išsisukti prieš kelerius metus.

Mūsų pokalbis yra ne tik apie tai, kad prekybos karas ir ankstesnės JAV administracijos užsienio politika buvo tiesiog kvaila ir nesekminga: tai ne naujiena. Trampas ir panašiai mąstantys kraštutinių dešiniųjų pažiūrų amerikiečiai tik veikė principu "bet juk reikia kažką daryti" ir, žinoma, patyrė nesėkmę. Kitas dalykas yra svarbesnis: pati pasaulio ekonomikos struktūra su pirmuoju ir antruoju žaidėjais — JAV ir Kinija. Pasirodo, ji turi vidinius konfliktus, ir greitos išeities iš to nėra.

Akivaizdu, kad prekybos statistiką komentuoja daugybė ekspertų abiejose vandenyno pusėse. Ir pats sunkiausias čia — tai daryti šalta galva, be nereikalingų kalbų apie "demokratijas" ir "autokratijas". Taigi, būtent Kinijoje dabar tokių žmonių rasti lengviau.

Nors ir besaikiai džiugių ten apstu: galų gale, kaip nepasidžiaugti išsaugota pirmosios pasaulyje prekybos galios padėtimi ar tuo, kad Jungtinės Valstijos dabar apskritai yra trečioji Pekino prekybos partnerė po bendrai skaičiuojamų ASEAN šalių ir ES. Tai ungtinėms Valstijoms Kinija — problema, nes kaip buvo pirmoji prekybos partnerė, taip kažkodėl ir išlieka.

Problema yra vaidmenyje, kurį Amerika vaidina pasaulio ekonomikoje. Priminkime, kad prekybos deficitas joms buvo nuolat nuo 1976 m. Kitaip tariant, šalis chroniškai gyvena ne pagal lėšas, atsiskaitydama laisvai spausdinamais doleriais, o jie paimami nuo naktinio staliuko... tai yra, iš vis didėjančių visokiausių skolų.

Agentūros "Xinhua" komentatorius paaiškina: o ko jūs norite, jei spausdinate labiausiai pasaulyje paplitusią valiutą, tokioje situacijoje tiesiog neįmanoma nepasiduoti pagundai išleisti daugiau nei uždirbate. Juk jie ten turi deficitą su visais, ne tik su Azijos šalimis. Gamybos nuosmukis ir žlugimas yra ilgalaikis ir chroniškas, auga tik paslaugų sektorius. Tuo pačiu metu gyventojai, išvargę nuo minėto atstatymo ir per tai gaunantieji didžiules dolerių išmaldas, nori ką nors nusipirkti. Aišku, kad tai importinės, taip pat ir kiniškos, prekės. Toliau bus tik blogiau, o čia dar naujas prekybos karo etapas: eksporto kontrolės režimas technologiškai sudėtingų prekių, vežamų į tą pačią Kiniją, atžvilgiu. Šis režimas reiškia, kad Amerikos verslui tapo daug sunkiau ką nors eksportuoti į rinką, kurios labiausiai trokšta.

Ir čia, paminėjus technologijas, prasideda daugiabalsis pokalbis apie tai, kaip toliau gyventi (Amerikai) ir kiek dar ji atlaikys nenatūralų ekonomikos modelį. Anksčiau buvo daug iliuzijų: apriboti kažkieno importą, suvienodinti prekybos balansą ir pradėti tvarkyti senas skolas. Dabar viskas yra sunkiau.

Baideno administracijos kovos prieš Kiniją strategija, regis, pradėta formuluoti net valdant Trampui: kalba eina ne tik apie visų ir įvairiausių prekių kiekius — būtina perimti ateities technologijų kontrolę ir neleisti Vakarams čia visiškai atsilikti nuo Kinijos. Kol kas, kaip teisingai pažymi "Xinhua", tai reiškia tik dar didesnį JAV deficito padidėjimą. Bet jei gyveni su juo nuo 1976 m., tai nėra pagrindinis dalykas.

Svarbu sukurti iš esmės naują pasaulio tvarką, kurioje, kad ir kokia būtų gamybos ir prekybos apimtis, Kinija nebus lyderė. Ir tai ne visai ekonomika, ji čia vaidins antraeilį vaidmenį.

Čia reikia kreiptis į eilinį nuostabų eilinio "geopolitinio realisto" darbą žurnalo "Foreign Affairs" puslapiuose. Jis, kaip ir pridera pragmatikui, išsako negailestingas mintis, pavyzdžiui, kad neva pasaulio žemėlapio ir ekonominio žaidimo taisyklių niekas taip nekeičia kaip geras priešininkas, šiuo atveju Kinija. Kai atsiranda toks varžovas, nesvarbu dėl ideologinių ar labai materialių priežasčių, tada visos buvusios šventos karvės tokios kaip liberali tvarka, laisva prekyba ir kiti dalykai nuskrenda į šoną.

Ir štai dabar straipsnyje išvardintos visos technologinės Kinijos blokados su sąjungininkais priemonės, priemonės, kurių jau imamasi. Tai yra susitarimas tarp G7 "pagrindinių pasaulio ekonomikų", kurios nuolatos siekia neleisti Kinijai monopolizuoti pažangiausių technologijų, tokių kaip dirbtinis intelektas ar telekomunikacijos. Tokios pas sutartuvės bręsta tarp JAV sąjungininkų, tokių kaip Australija ar Japonija — jos padėda savo įmonėms palikti Kiniją ir sukurti kažkokią naują ekonominę zoną, išskirtinai Vakarų. Na ir, ne be to, Kinija ir jos sąjungininkės turi būti apsuptos dvigubu karinių bazių ir susitarimų žiedu.

Šis pastatas dar tik pradėtas statyti, niūriai pažymi autorius, ir būtina, kad statybai netrukdytų vidiniai veiksniai, pavyzdžiui, šios ideologinė ir moralinė nesantaikos, kurias stebime kasdien. O deficitas visai nėra problema, jeigu keičiasi visa pasaulio tvarka.

Autoriaus nuomonė gali sutapti su redakcijos pozicija