Kas vyksta pasaulyje?

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://ekspertai.eu/kas-vykst... 2022-05-03 23:23:00, skaitė 1008, komentavo 10

Į vieno kultinio tarybinio filmo personažo po ilgų pagirių užduotą klausimą „Kas vyksta pasaulyje“, kitas prisijungęs prie jo kompanijos personažas atsako paprastai: „Nėra stabilumo“. Panašu, kad po praeito amžiaus 90-jų įvykusio „laisvės baliaus“ pagiringas trisdešimtmetis laikotarpis šiandien baigiasi galutiniu ir dramatišku išsiblaivėjimu.

Jau anais laikais buvo prasidėję globalūs neramumai ir permainos. Ir mūsų laimei ar nelaimei mes gyvename pačiame istorinio virsmo sūkuryje, todėl ne visada galime suvokti jo epochinio masto ir pobūdžio. Stabilumo tikriausia nematysim ilgai. Reikalas tas, kad jau kurį laiką pasaulyje vyksta trejopo pobūdžio globalinis perversmas.

Pirma. Vyksta geopolitinis perversmas. Baigiasi beveik pusę tūkstantmečio trukęs Vakarų civilizacijos, o nuo XX amžiaus galima sakyti „EuroAmerikos“ dominavimas ir diktatas pasaulinei raidai ir prasideda „EuroAzijos“ lyderystės era. Žinomas Rusijos etnografas ir geografas L. Gumiliovas teigė, kad aktyvi pasionarinė etnoso (o Vakarų civilizaciją galima priskirti prie europoidinio superetnoso) fazė kaip tik ir trunka apie 500 metų. Po to prasideda jo chimerinis degradacinis etapas. Dabar vyksta savotiškas pereinamasis laikotarpis, kuris yra gana skausmingas ir lydimas įvairiausių sukrėtimų. O pagrindinis pereinamojo laikotarpio klausimas, kaip rašė vienas marksizmo klasikas, gana paprastas: KAS? - KĄ?. Kas nugalės, kas pralaimės. Bet koks kompromisas šioje situacijoje faktiškai reikš vienos pusės pergalę.

Antra. Vyksta politekonominis perversmas. Kapitalistinis Vakarų pasaulis iki šiolei gana neblogai gyvavęs neekvivalentinių mainų su likusia pasaulio dalimi sąskaita toliau nebeturi resursų ir galimybių tokiai komfortiškai egzistencijai. Imperialistinio kapitalizmo gamybos būdo moto – kapitalo ekspansija vardan pelno susiduria su natūraliomis geografinėmis, technologinėmis ir socialinėmis kliūtimis. Buvusio socialistinio bloko šalių resursai jau įsisavinti, o taip vadinamas „trečiasis pasaulis“ renkasi savarankišką vystymosi kelią. Imperializmo ir globalizmo hegemonui -JAV - belieka tik ekonomiškai suvirškinti Europą bei eksproprijuoti svetimą privačią nuosavybę. Šia prasme kapitalizmas pradeda misti savimi, jis tampa socialiniu kanibalizmu. Naujų gamybinių technologijų sąlygomis K. Markso suformuluotas pelno normos mažėjimo dėsnis veikia visu pajėgumu. Iš čia kyla K. Švabo bei jo pasekėjų tinkamesnio postmodernistinio kapitalizmo modelio paieškos. Bet panašu, kad joks naujas modelis nebeišsaugos sukurtos idealistinės ekonomikos sistemos. Pasaulis turės sugrįžti prie materialistinio istorijos suvokimo, prie tikrų, o ne dirbtinai sukonstruotų gyvenimiškų vertybių. Tai be kitko reiškia, kad duonos kepalas ar benzino litras gali kainuoti brangiau nei kokia kompiuterinė programa. Mechaninio melžimo operatorės darbas pagaliau gali kainuoti brangiau nei kokio šou-biznio atstovo honorarai. Pasaulis pagaliau atsistos nuo galvos ant kojų. Jau dabar matome kaip žlunga mitas apie rinkos ekonomiką, jau dabar galima suvokti, kad „nematoma rinkos ranka“ - tai kietas ir „plaukuotas“ valstybės ir jos institucijų kumštis, kuris sankcionuoja, baudžia ar privilegijuoja nepaisant jokių laisvos konkurencijos reikalavimų. Makroekonomika, kaip ir teigė marksistai – tai visada politinė ekonomija.

Trečia. Vyksta pasaulėžiūrinis-ideologinis perversmas. Tarp visų galimų alternatyvų dabartiniam vesternizuotam globalizmui vis daugiau patrauklumo įgyja efektyvus Kinijos socializmo modelis. Kinija, kaip pasaulio vystymosi lokomotyvas, sugeba suderinti technologinį-ekonominį modernizmą ir kultūrinį-civilizacinį tradicionalizmą. Be to dar ir kūrybiškai pritaiko savo šalies nacionalinei specifikai marksizmą bei išplėtoja marksizmo teoriją ir metodologiją atsižvelgiant į dabarties sąlygas. Kinijos pasiūlytas pasauliui projektas „Juosta ir kelias“ apima daugiau nei 70 šalių, 63% pasaulio gyventojų ir 40% pasaulio bendrojo vidaus produkto. Planuojamos bendros investicijos į šį pasaulinį projektą yra daugiau nei 1 trilijonas dolerių. Tai rimta Kinijos ekonominės ir politinės ekspansijos programa, galinti pakeisti tiek ekonominį, tiek politinį Eurazijos kraštovaizdį ir jėgų pusiausvyrą pasaulinėje arenoje apskritai. Šį projektą galima apibūdinti kaip socialistinės Kinijos iššūkį jos pagrindiniam partneriui ir priešininkui – JAV – pasaulinėje arenoje. „Juosta ir kelias“ ne tik perbraižo ekonominį pasaulio žemėlapį ir kuria naujus ekonomikos augimo centrus, bet ir formuoja naujo tipo tarptautinius santykius. Šios iniciatyvos patrauklumas slypi tame, kad Kinija niekam nieko neprimeta, nekelia politinių sąlygų. Priešingai, didžiausia pasaulyje ekonomika, turinti didžiules gamybos ir prekybos rinkas, siūlo naujus augimo taškus visoms Naujojo Šilko kelio šalims. Tuo pačiu ji tokiu savo „minkštos galios“ poveikiu tik dar daugiau didina savo socialinio-ekonominio modelio patrauklumą ir įtaką pasaulio raidai bei verčia kitus kraštus ir šalis daugiau susidomėti „socializmo su kinietiška specifika“ privalumais.

Taigi, galima teigti, kad Kinija kartu su Rusija, Indija ir daugeliu euroazietiškų valstybių šiandien formuoja alternatyvą euroamerikietiško imperializmo dominavimui. Iš šis pereinamasis procesas, kuris be abejo vyks su įvairiausiais posūkiais ir zigzagais, jokio stabilumo nežada. „Laisvajame“ Vakarų Europos ir „išlaisvintame“ Rytų Europos pasauliuose formuojasi fašizoidiniai režimai. Jokios demokratijos nebėra. Yra tik įvairūs totalitarizmo tipai ir formos. Amerikonizuotas globalizmas skaldosi į regionines rinkas ir nacionalines diktatūras. Griūva tarptautinės teisės sistema. Visas pasaulis grįžta į įprastą technologizuotą kovos, konfliktų ir karų būseną.

Taip, deja, pasibaigė kadaise išpranašauta „istorijos pabaiga“.