Vytautas Radžvilas. Žodis Sąjūdžio dieną

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2022/... 2022-06-06 21:05:00, skaitė 427, komentavo 3

Nacionalinio susivienijimo pirmininko ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario prof. Vytauto Radžvilo kalba, pasakyta 2022 metų birželio 3 dieną Vilniaus Kudirkos aikštėje, Sąjūdžio dienos minėjimo metu. Kalbos vaizdo įrašas. 

Istorijos ratas dar kartą apsisuko. Šio mūsų susitikimo pradžioje nuskambėjo galbūt svarbiausia Lietuvai mintis, kurią Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime pasakė Justinas Marcinkevičius. Ta mintis buvo viso jo sąmoningo gyvenimo savastis. Iš tikrųjų tada jis pakartoja tai, ką sake savo didžiosiose dramose. Būtent jose, o ypač „Mindauge“ buvo nuolatos pabrėžiama ir primenama kiekvienam lietuviui, kad statyti Lietuvą yra nepabaigiamas darbas. Jis suprato, kad kartą pastatyta Lietuva vis dėlto nėra amžina. 

Ir tai yra gerai, nes jeigu koks nors politinis darinys staiga taptų amžinas, nebereikėtų  galbūt svarbiausio ir kilniausio dalyko šiame pasaulyje – žmonių, kurie dirba ir gyvena dėl jo ir prireikus jį gina ir nuolatos prisimena, kad laisvė nėra dovana ir dėl laisvės reikia kovoti kiekvieną akimirką. Kartais ta kova priblėsta. Tiesiog būna sąlygiškai ramus ir net gerovės laikai. Kai atrodo, kad visos problemos išspręstos, visiems laikams įplauktą į saugumo, ramybės, gerovės ir klestėjimo uostą. 

Ir vis dėlto per visą Lietuvą nuolatos tarsi banga pakyla ir praeina sąjūdis. Tai yra mūsų istorijos dėsningumas. Nes šita banga kyla tada, kai tos saugumo ir gerovės miražas dėl vienokių ar kitokių priežasčių išsisklaido, kai kartą surinkta Lietuva beveik subyra į šukes ir galiausiai prieina prie ribos, kai tenka kelti klausimą „būti ar nebūti?“ 

Kaip tik prieš 30 metų tą pačią dieną buvo suprasta, kad ta akimirką pagaliau atėjo, kad trauktis nebėra kur ir tiesiog reikia padaryti veiksmą dėl tos Lietuvos. Ir už kelių šimtų metrų nuo čia gimė Sąjūdis. Jis iš tiesų pakeitė Lietuvos likimą. Nesvarbu, kad ne taip, kaip daugelis įsivaizdavo. Bet pamėginkime įsivaizduoti, kas būtų laukę Lietuvos, jeigu tuo metu vykstančio geopolitinio sukrėtimo, sumaišties ir visko byrėjimo laikotarpiu tauta nebūtų bent trumpam perėmusi likimo į savo rankas. Jeigu būtų vadovavę tie, kuriems tauta niekada nerūpėjo. 

Jau trisdešimt metų mes gyvename taip, kaip gyvenome penkiasdešimt metų iki Sąjūdžio. Be abejo, išoriškai viskas keičiasi. Tačiau iš tikrųjų mes vadovavomės, o tiksliau mums buvo brukama nuostata, kad lietuvių tauta eina klestėjimo ir pažangos keliu. Kad jos laukia šviesi ateitis. Kad ji yra tvirtai ir patikimai apginta. Ir tereikia kantriai siekti savo tikslo. Prieš trisdešimt metų jau patyrėme, kaip vyksta tokių iliuzijų byrėjimas ir kas tada ištinka žmones, pirmiausiai, kas vyksta jų galvose. Tai vadinama sumaištimi, kuri lengvai gali peraugti į neviltį, galiausiai kapituliaciją. 

Šiandien kartojasi tas pats, tiesiog Lietuvoje dar ne visi supranta, kad prieš šimtą dienų (koks sutapimas, ar ne?) pasaulis, kuriame manėme ar bent daug kas tikėjosi, gyvensią dešimtmečius ar net šimtmečius, pasibaigė. Nei pasaulis, nei Europa, nei Lietuva jau niekada nebebus tokie, kokie buvo. Pirmiausiai mes turime pasakyti tai, ko nedrįsta pasakyti mūsų vedliai ir juos aptarnaujantys propagandistai. Didžioji geopolitinė perspektyva arba projektas, kurį vadinome arba įsivaizdavome esant sklandžiu integravimusi į euroatlantines struktūras, tiesiog išsisėmė ir eižėja per visas siūles. 

Visiškai akivaizdu, kad šitoje bendrijoje vis labiau skiriasi ir ryškėja du poliai. Pamažu iš ateities ūkanų arba rūko nyra naujo pasaulio kontūrai. Nesigilinant į jo politinius niuansus galima pasakyti tiek, kad šitą pasaulį sudarys tai, ką vadiname senąja Europa. Kitas bus iš kol kas beveik kolonijinės padėties ant kelių besistojantis ir kylantis vadinamasis pokomunistinis Vidurio Europos pasaulis. Pasaulis, kuris vienaip ar kitaip susisies su anglosaksiškuoju pasauliu. Tikėkimės, kad senoji Europa ir tas naujasis pasaulis vis dėlto sugebės rasti sąlyčio taškus, susivienys į tam tikrą bendriją, nes šiaip ar taip visi priklausome tam, kas vadinama Vakarų civilizacine ir geopolitine erdve. 

Tačiau Ukrainos pergalės atveju niekada nebebus taip, kaip buvo trisdešimt metų iki šiol, kai senosios Vakarų Europos valstybės faktiškai diktavo Rytų ir Vidurio Europai. Ištvėrusios daug dešimtmečių komunistinės vergijos, paaukojusios dėl laisvės daugybę savo tauriausių ir kilniausių žmonių šios šalys niekada nesutiks toliau taip gyventi. Šitoje naujoje geopolitinėje konfigūracijoje Lietuva, tiksliau jos valdantieji, yra lygiai tokioje pat padėtyje, kokioje buvo jų pirmtakai prieš trisdešimt metų. Negaudami aiškių instrukcijų iš byrančio pasaulio vis dar esamos valdžios, jie tiesiog pasimetę taip, kaip buvo pasimetę čia už mūsų nugarų esančiuose dabartiniuose Vyriausybės rūmuose dirbę „draugai“. Jie neturėjo ką pasakyti tautai. 

Bet Lietuvoje buvo žmonių, kurie visus dešimtmečius gyveno pusiau paraštėse. Net tokie žmonės, kaip čia susirinkimo pradžioje cituotas Justinas Marcinkevičius, nepaisant jų iškilios padėties ir žinomumo visuomenėje, toje santvarkoje vis tiek liko svetimi. Valdžiai juos teko priimti ir pripažinti pro sukąstus dantis, suprantant, kad jie vis dėlto yra didingos asmenybės. Ir būtent šitie žmonės patraukė ir nuvedė paskui save kitus. 

Tai, ką rado Sąjūdis tą dieną buvo stulbinamai panašu į tai, ką regime šiandien. Sąjūdis rado ideologinę propagandą, kurios primityvumas ir melagingumas buvo tiesiog šleikščiai ir nepakeliamai koktus. Jis matė iš aukštų tribūnų sklindantį melą. Jis matė visuomenės vardu įsigalėjusiųjų savimi patenkintus veidus, kurie monotoniškai kartojo kalbas apie vis naujus socializmo statybos laimėjimus ir artėjantį šviesų komunizmo rytojų, kuriame jie patys jau bent iš dalies galbūt gyvena. Sąjūdis rado daugybę žmonių, kurie tada mažiau nei prieš metus buvo nuožmiai persekiojami už visai netoli, prie Mickevičiaus paminklo įvykusį mitingą, kuriame buvo pasakyta paprasčiausia tiesa. Kad Lietuva yra nelaisva, okupuota, kad ji pavergta ir kad ji nori laisvės. 

Ir visa tai reikėjo keisti lygiai taip, kaip daug ką reikia keisti mums. Mes šiandien gyvename tokią pat viena tiesa, kuri pirmiausia sklinda iš vadinamojo nacionalinio transliuotojo ir sisteminės žiniasklaidos, kokia sklido iš anuometinės komunistinės „Tiesos“ ar „Komjaunimo tiesos“. Lygiai taip pat šiandien  žmogus gali prarasti socialinę padėtį, statusą, galų gale atsidurti gatvėje kaip ir tada už „neteisingai“ ištartą nuomonę. Be abejo, „neteisingai“, kaip tai atrodė vadovaujantiems partijos ir valdžios „draugams“. 

Tada piktinomės nomenklatūros privilegijomis, prievartinio darbo kolchozais, į kuriuos veždavo ir studentus. Kaip sovietmečiu buvo kuriami kolchozai? Iš pradžių valstiečiai į juos buvo varomi ne tiesmukiškai. Jie buvo apkraunami nepakeliamais mokesčiais, kurių nesumokėjęs valstietis prarasdavo savo ūkelį ar net būdavo teisiamas už sabotažą. Jūs man pasakykite, kuo šitie priverstiniai mokesčiai skiriasi nuo dirbtinai primesto papildomo mokesčio tiems, kurie tariamai savo noru nesirinks vadinamojo nepriklausomo elektros tiekėjo? Kuo tai skiriasi nuo kolchozinės baudžiavos? 

Galiausiai Sąjūdyje mes reikalavome istorinės tiesos. Mes vertėme valdžią pripažinti, kad okupacija buvo, kad buvo Molotovo-Ribentropo paktas. Mes pagaliau nesibaimindami atvirai pradėjome minėti Birželio tremties dieną ir to paties birželio 23 dienos Sukilimą. Galėjome laisvai gerbti jo vadus. Manėme, kad visam laikui atsikratėme to melo ir šmeižto, kurį ištisus dešimtmečius apie Lietuvos laisvės kovą pylė sovietinė propaganda. Šiandien gyvename Lietuvoje, kurioje, prisimenantis anuos laikus ir girdintis mūsų laisvės kovos vertinimus, galėtų pasijusti grįžęs į sovietinę Lietuvą. Šiandien Lietuvoje be išlygų vyrauja iš esmės kremlinis istorijos pasakojimas. Ar tai suderinama su orios laisvos tautos, kuri tą birželio dieną pakilo į kovą tam, kad susigrąžintų savo tikrąją istorinę atmintį, samprata? Galų gale su elementariausiu orumu ir saviverte? 

Mes buvome verčiami tikėti neįtikėtinais ideologiniais kliedesiais, kurie buvo visiškai nesuderinami ne tik su sveika nuovoka, elementariausiu žmogišku orumu, bet galų gale net ir su mokslu. Kuo šiandien kalbas apie 72 lytis yra nutolusios arba kuo skiriasi nuo garsiojo Lysenkos laikų „genetikos“? Mes sugrįžome į laikus, kai genetika buvo skelbiama buržuazinių pseudomokslu. Iš esmės mūsų reikalaujama atsisakyti požiūrio, kad vyro ir moters skirtį lemia pirmiausiai mokslo nustatyti genetiniai ir biologiniai skirtumai. Kas tai yra, jeigu ne pati nuožmiausia tironijos forma? Baisiausia tironija yra ne ta, kuri prievartauja, žaloja, o kartais ir žudo žmogaus kūną. Visais laikais didieji politiniai mąstytojai laikė tironija tą, kuri prievartauja tavo sąžinę, kuri verčia tikėti dalykais, kad 2 + 2 yra ne keturi, o tarkime, penki arba šeši. Į tuos laikus mes nejučia pamažu tarsi savanoriškai, įsivaizduodami esą laisvi, štai ir sugrįžome.

Taip, kaip buvo pasakyta pradžioje, mes galime čia susirinkti, bet ne todėl, kad mes iš tiesų esame laisvi piliečiai, turintys savo teises. Vadinkime daiktus tikraisiais vardais. Mes galime čia susirinkti dėl tos pačios priežasties, dėl kurios gimstant Sąjūdžiui galėjo rinktis jis. Sąjūdis atvirinėjo vartus į laisvę ir tiesė jai kelia todėl, kad jame paprasčiausiai buvo Marcinkevičius ir jo rango žmonių, kurių moralinis autoritetas vis dėlto neleido net tironiškai valdžiai pasielgti su jais kaip būtų pasielgta su kitais piliečiais. Ir visiškai dėsninga, kad net jiems esant Sąjūdyje, vis dėlto vienas pirmųjų Sąjūdžio mitingų buvo prie M. Mažvydo bibliotekos, kuriame buvo pareikalauta atšaukti tų pačių partijos „draugų“ nurodymą uždrausti Lietuvoje mitingus. 

Kai buvo aptariamas klausimas dėl Sąjūdžio dienos minėjimo, svarstyta galimybė, kad jis bus uždraustas. Vis dėlto buvo taip pat svarstoma ir imama domėn, kad jis gali būti uždraustas. Uždraustas ar neuždraustas, jis čia būtų įvykęs. Tiesiog tam atėjo laikas. Kas mane labiausiai džiugina? Džiugina, kad jūsų čia yra tiek daug. Kai kas gali nusišypsoti: „šitą saujelę jūs vadinate daug?“ Juk Lietuvoje jau būta pavyzdžių, kai į mitingus susirenka net keli tūkstančiai žmonių. Todėl jaučiu savo pareigą aiškiai nurodyti ir net pabrėžti skirtumą. 

Vienas dalykas yra pažadinus teisėtą ir pagrįstą žmonių pyktį surinkti minią, kuri yra pirmiausiai drąsi būtent todėl, kad jų yra daug. Tikroji drąsa gimsta tada, kai žmogus iš esmės būdamas vienas su savimi, su savo protu ir sąžine, apsisprendžia būti laisvas. Štai kodėl pirmieji Sąjūdžio mitingai buvo iš esmės tokie, kaip šis. Atsirado saujelė žmonių, kurie apsisprendė ir kantriai, atkakliai ėjo, ėjo ir ėjo. Ir pamažu įžiebė drąsos žiburėlį širdyse, kuriose jis buvo priblėsęs ir galbūt beveik užgeso. Galima suprasti, kodėl šiandien Lietuvoje žmonės taip nedrąsiai eina į mitingus. Todėl, kad gyvename šalyje, kurioje baimės yra ne mažiau ir galbūt net daugiau negu tą dieną prieš šiek tiek daugiau nei tris dešimtmečius. Tai yra skaudi tiesa, bet apie tai reikia pradėti atvirai kalbėti. 

O ką reiškia kiekvieno apsisprendimas? Kai prie mūsų, čia esančių, prisijungs dar vienas, kitas, trečias, dešimtas, kas iš tikrųjų vyks tomis akimirkomis? Tą akimirką, kai žmogus apsispręs prisijungti, nepabijos ateiti čia, ta akimirka reikš, kad jis savo sielos ir širdies gelmėse atgimė laisvei ir Lietuvai. 

Ačiū už dėmesį.