Sergejus Kurginianas. Ideologija arba mirtis
Autorius: Sergejus Kurginianas Šaltinis: https://ekspertai.eu/ideologij... 2022-06-10 18:52:00, skaitė 498, komentavo 10
Vertėjo komentaras: Tęsiantis kariniams veiksmams Ukrainoje, kaip niekad anksčiau išryškėja tikroji, giluminė konfrontacija tarp Rusijos ir „kolektyvinių Vakarų“. O tai mažų mažiausiai reiškia naują, XXI amžiaus, šaltąjį karą. Šiame kontekste, Rusija neabejotinai sudaro pagrindinę kliūtį globalistų, taigi – blogio, tamsos jėgų galutiniam įsiviešpatavimui pasaulyje. Bet, skirtingai nei pirmajame šaltajame kare (kurį ji pralaimėjo), šįsyk Rusija neturi nei Vakarams alternatyvios santvarkos, nei apskritai ideologijos. O tai ilgalaikėje perspektyvoje, netgi tuomet, jei rusų kariai pergalingai pabaigs specoperaciją Ukrainoje, lems ir Rusijos, ir – atitinkamai – visos žmonijos pralaimėjimą. Taigi, alternatyvios ideologijos klausimas iškyla, kaip klausimas dėl gyvybės ir mirties. Na, ir šiuo požiūriu tenka atsižvelgti į tarybinį patyrimą ir, atitinkamai – į marksizmą, komunizmą. Mat, būtent šitame slypėjo tikrai alternatyvus kapitalizmui žmonijos vystymosi kelias, kurį realiai įkūnijo Tarybų Sąjunga. Tokioje šviesoje rusų filosofas, judėjimo „Laiko esmė“ lyderis Sergejus Kurginianas (g. 1949) svarsto alternatyvios ideologijos, kaip naujo kairiojo / raudonojo projekto, būtinumą ir formuluoja alternatyvą: arba ideologija, arba mirtis...
Kristoferis Voiška, 2022-06-09
N. Gončiarovas. Archistratigas Michailas. Iš albumo "Mistiniai karo vaizdiniai". 1914 m.
Sergejus Kurginianas
Aš tvirtai įsitikinęs, kad potarybinė Rusija savo esamame stovyje pajėgs pravesti specoperaciją Ukrainoje iki galo jei, žinoma, neįvyksią jokie ypatingi elitiniai nesusipratimai.
Bet aš taip pat tvirtai įsitikinęs, kad toji Rusija nepajėgs išsilaikyti ilgalaikiame konflikte su kolektyviniais Vakarais, neįgijusi gebėjimo pilnavertei ideologinei mobilizacijai.
Ir kad tokios mobilizacijos pravedimas neįmanomas, jei visos esamos tendencijos ir institutai išliks.
Ideologinė mobilizacija įmanoma tik visiškai naujoje Rusijoje. Ar gali tie, kurie sukūrė šiuolaikinę Rusiją, taip pat radikaliai ją perkeisti, tai yra, įvykdyti kažką daugiau, nei įprastinę revoliuciją iš viršaus?* To šansai – itin maži. O, be šių mažų šansų, galima nugalėti specoperacijoje, bet pralaimėti tą didelę ilgą konfrontaciją, kurią Vakarai mums primes bet kuriuo specoperacijos baigties atveju.
Taigi, vardan šalies išgelbėjimo reikia dėti tam tikras ypatingas pastangas ne debiliškam-biurokratiniam, o visiškai kitokiam mūsų visuomenės ideologizavimui įgyvendinti. O vietoje to...
2022 m. gegužės 17 d. TASS** praneša mums: „Rusija jau turi nuosavą ideologiją, į kurią įeina noras ginti savo interesus ir sveikas patriotizmas“. Apie tai pareiškė RF prezidento atstovas spaudai Dimitrijus Peskovas, pasisakant „Žinių“ draugijos organizuotame švietėjiškame maratone „Nauji horizontai“.
Taip Kremliaus atstovas atsakė į klausimą, ar dabar yra idėja dėl naujos ideologijos sukūrimo RF. „Argi toji, dabar mūsų visuomenėje dominuojančioji nuotaika – ne ideologija? Argi tas sveikas patriotizmas, dominuojantis pas mus šalyje – ne ideologija? Argi noras ginti savo interesus – ne ideologija?“ – kaip praneša TASS, klausimais į jam užduotus klausimus atsakinėjo Peskovas.
Anot TASS, Peskovas apibendrindamas tarė: „Argi tai – ne ideologija? Mano požiūriu, tai ir yra ideologija. Ir pas mus ji jau yra“.
Pateiktąjį Peskovo pasisakymą galima apsvarstyti skirtingai.
Pirma, kaip paprastą žmogišką reakciją į ore sklandančią idėją, kad valstybė turėtų įgyti jai būtiną, būtent valstybinę, t. y., visiems privalomą, į RF Konstituciją įtrauktą, ideologiją.
Dimitrijus Sergejevičius Peskovas žymiai už mane jaunesnis – jam dabar 54 metai, ir komunizmu besivadinusios valstybinės ideologijos žlugimo momentu jam tebuvo truputėlį daugiau dvidešimties metų. Todėl jisai valstybinės komunistinės ideologijos vaisius tevalgė homeopatinėmis dozėmis. Bet jam ir to pakako.
Kai dėl manęs, tai mane tuo pamaitino, taip sakant, pagal pilną programą. Ir aš žinau, kas tai yra. Tai panašu į Suslovo mumiją TSKP CK pagrindinio ideologo, o taip pat ir partijos pilkojo kardinolo, pavidalu***.
Man pažįstami tuomečių kairiųjų atstovai, dar neišvirtę į prakeiktąjį neokomunistinių judėjimų trockizmą, užtikrintai vadino Suslovą „komunistinės prasmės žudiku“. Ir, bėgant metams, aš vis labiau įsitikinau, kad būtent taip ir buvo.
Pirmame Geožvalgybos instituto kurse, į kurį įstojau 1967 m., TSKP istoriją mums dėstė buvęs frontininkas. Žmogus, matomai gan nusipelnęs, bet žinojęs, kad ideologijos klausimais, kaip sakoma, - „žingsnis kairėn, žingsnis dešinėn – šaudo be įspėjimo.“
Aš juk su jaunatvišku azartu žingsniuodavau į visas puses. Ir pastoviai statydavau buvusįjį frontininką į nepatogią padėtį.
Kadangi anksčiau tas frontininkas gynėsi pas mano tėvą (kuris labai jam padėjo, atsižvelgiant į jo nuopelnus fronte), tai pradžioje jisai pasiskundė tėvui. Ir tėvas man pasakė: „Tu ką, kitos vietos neradai, kur vesti ideologinę diskusiją? Eitumei į MVU Istfaką**** arba į filosofiją. Kam tu kankini šį nusipelniusį žmogų klausimais, kurie išeina už jo kompetencijos ribų? Ir kurie, atsiprašau, viršija jo protinių gebėjimų išsivystymo lygį? Įsivaizduok save jo vietoje – ir naudokis institutu, į kurį įstojai, kitoms, o ne humanitarinėms, žinioms įgyti. Humanitarinėms žinioms šis institutas netinka.“ Visa tai pasakęs, tėvas pridėjo: „Istorija visuomet ideologiška, o partijos istorija – tai kažkas, nuo ko stipriai dvelkia dviprasmišku obskurantizmu.“
Tai taręs, tėvas išėjo darban. O motina šypsodamasi man papasakojo, kaip tėvas, likvidavus Zagorsko pedagoginį institutą, kurio prorektoriumi jisai buvo, pradėjo ieškotis darbo Maskvoje. „Ir štai“, - taria motina, - „vidury nakties mane jisai prižadina – mat vartosi, nemiega. Aš jo klausiu, - o ko nemiegi? Jis atsako: Man pagal specialybę pasiūlė darbą MVU. Aš sakau: tai ir gerai. O tėvas atsidusdamas atsako – taip, man pasiūlė darbą partijos istorijos katedroje. O aš nenoriu priimti to pasiūlymo, nors materialine prasme jisai daugiau kaip prestižinis. „Na, tai ir nepriimk“, - tarė motina, - „ir baik vartytis“.
Tėvas, pasakojo motina, po to iškart užmigo kūdikio miegu. Ir greitai po to, kaip atsisakė gundančio pasiūlymo iš MVU, tapo MSPI***** naujųjų ir naujausių laikų istorijos docentu. Ten jis apsigynė disertaciją, tapo profesoriumi, katedros vedėju ir taip toliau.
„Tai labai ypatinga kasta – sutinkantys dėstyti partijos istoriją“, - tarė man motina, suprasdama, kad tėvo prašymo pagailėti dėstytojo, kuriam kaip frontininkui jis simpatizavo, aš neišpildysiu ir toliau ieškosiuosi bėdų. Taip ir atsitiko.
Tada po dvejų savaičių į to pačio frontininko vedamą užsiėmimą atėjo partijos istorijos katedros vedėjas. Įeidamas į auditoriją, jisai iš karto kreipėsi į mane, įvardijant mane draugu Kurginianu. Ir paprašė draugo Kurginiano greitai atsakyti į klausimą, ką būtent Vladimiras Iljičius Leninas nurodė savo darbo „Gercenui atminti“ 8-ame punkte. Aš tą puikų darbą žinojau mintinai – man patiko, kaip jisai parašytas. Ir pasakiau partijos istorijos katedros vedėjui: „Visi tie 7-ieji ir 8-ieji punktai surašyti chrestomatijose, bet pačiame Lenino darbe tokių nėra.“
Tada katedros vedėjas man pasakė, kad aš prastai žinąs medžiagą ir bandąs reikiamas pozityviąsias žinias pakeisti abejotino pobūdžio filosofiniais samprotavimais. Jis tai pasakė pakankamai aštriai. Aš taip pat aštriai sureagavau ir tiesiog iš atminties jam perskaičiau visą Lenino darbą, kurį prisimenu ir praėjus penkiasdešimčiai metų.
Katedros vedėjas pateko į nepatogią padėtį. Jis paskelbė penkiolikos minučių pertrauką ir, nusivedęs mane į šalį, tarė: „Aš gerai pažįstu jūsų tėvą ir labai jį gerbiu. Jūs kažkodėl įstojote ne į Istorijos fakultetą, o į MGŽI******. Ir čia jūsų ideologiniai apmąstymai bei istoriniai ekskursai jokios sėkmės jums neatneš. O, be to, pridarys jums didelių nemalonumų. Kas nors dėl jūsų skundžiasi KGB, mums skambina, klausinėja, kas yra kas. Kam jums tokie nuotykiai? Juk jūs įstojote į MGŽI. Leiskite man atleisti jus nuo paskaitų bei seminarų ir iš karto įrašysiu penketą. O jūs nekankinsite dėstytojo.“
Tai buvo pasakyta ne įsakmiu, o labai žmogišku tonu. Tonu pavargusio žmogaus, svajojusio užsiimti istorija ir iškeitusio šią svajonę į užsiėmimą, su istorija neturintį nieko bendro. Katedros vedėjo balse skambėjo ypatingas ilgesys, panašus į ilgesį moterų mylėtojo, tapusio eunuchu sultono hareme. Kažkaip taip...
Pasiūlymo aš nepriėmiau. Lankiau užsiėmimus ir ant penketo išlaikiau egzaminą. Bet šią istoriją kažkodėl įsiminiau visam gyvenimui. Ir man suprantama, kodėl Dimitrijus Sergejevičius Peskovas nenori grįžimo į laikus, kada tokios istorijos būdavo apmokamu idiotišku priedu prie tarybinėje valstybėje egzistavusios valstybinės ideologijos, kuri vadinosi komunizmu.
Tad nejau aš noriu, kad eilinis dėstytojas kalbėtų mano anūkei tai, ką šešiasdešimt metų anksčiau man kalbėjo partijos istorijos katedros vedėjas? Žinoma, nenoriu. Dar daugiau – aš puikiai suprantu, kad jei valstybė ir tie tarnautojai užsiimsią bet kokios valstybinės ideologijos sėjimu, tai neapykantą šiai ideologijai jie šiai ideologijai jie išsišauks per porą metų. Komunistiniams dogmatikams tam prireikė kelių dešimtmečių.
Tai – pirmasis variantas, apsvarstant tai, ką pasakė Peskovas.
Antrasis variantas reikalauja apsvarstyti klausimą dėl taip vadinamos ideologijos mirties. Pagal daugelį įtikinamų aiškinimų, ideologija kaip tokia mirė iširus klasikinei industrinei visuomenei (jos tarybiniame ar buržuaziniame variante). Šiame industrinės visuomenės teoretikų tvirtinime esama ir akivaizdaus angažuotumo (mat, kalbant apie ideologijos mirtį, jiems reikėjo, kad mirtų komunistinė ideologija), ir tam tikros racijos, susijusios su prasmių vaidmeniu vadinamojoje vartotojiškoje visuomenėje.
Man gali paprieštarauti, teigiant, kad tarybinė komunistinė visuomenė nebuvo ir negalėjo būti vartotojiška. Aš atsakau – ji palaipsniui darėsi tokia, pagal Suslovo, Andropovo ir kitų Politbiuro narių valią. Ir prasidėjo tai prie Chruščiovo. Suslovas, Andropovas ir kiti tik tęsė šią tendenciją.
Itin žymus Vakarų sociologas ir filosofas Ėrichas Fromas šį komunistinės visuomenės persigimimą vadino „guliašo komunizmo“ ideologijos triumfu. Būtent tokios komunistinės ideologijos modifikacijos triumfas privedė prie TSRS žlugimo.
Tikras komunizmas kovoje su kapitalizmu atsilaikyti galėjo. O vartotojiškas komunizmas, t. y., „guliašo komunizmas“*******, kovoje su Vakarų vartotojiška visuomene atsilaikyti negalėjo. Negalėjo ir neatsilaikė.
Trečiasis variantas Peskovo pasisakymui aptarti negali nekelti pačio skausmingiausio klausimo. Klausimo dėl to, su kokiu lengvumu TSKP pasitraukė nuo pasaulinės politinės ir ideologinės scenos. Juk Tarybų Sąjunga nugalėjo nacizmą. Ir šia prasme ji pademonstravo komunistinės ideologijos pranašumą prieš nacistinę. Argi ne taip?
Juk taip. Bet nacistai, patyrę pralaimėjimą, neišsibėgiojo į keturias puses, o sukūrė labai efektyvų nacistinį pokarinį „andergraundą“. Būtent jis galiausiai ir pribaigė komunizmą. Būtent jis dabar ir ima revanšą už pralaimėjimą 1945-ųjų gegužę.
O TSKP, kurios kaip nacistų niekas nespaudė, neatlaikė net santykinai mažų nesėkmių ir subiro į dulkes. Vargu, ar kas panorės paneigti šį teiginį, apeliuojant į Genadijų Andrejevičių Ziuganovą********?
Kas gi nutiko? Koks ideologinis defektas privedė prie tokio rezultato?
Jei mes norime atsilaikyti aštrios ilgametės konfrontacijos su Vakarais sąlygomis, tai į tokį tiesų klausimą reikia sąžiningai atsakyti. O tai sunku padaryti ir teoriniu, ir moraliniu požiūriu (pastaruoju – visų sunkiausia). Kadangi nėra ir negali būti sąžiningo atsakymo be gilaus ir atviro Žmogaus, kaip tokio, problemos aptarimo. Na ir kaipgi aptarti visa tai šiuolaikinėje visuomenėje? Vargu, ar galima tai padaryti šiuolaikinės informacinės specifikos rėmuose. O juk ji faktiškai dominuoja.
Ne taip seniai man paskambino mano gerbiami televizininkai ir paprašė sudalyvauti diskusijoje apie nacistines tendencijas Rusijoje, kurios neva jaudina iškilųjį laikraštį „Nju jork taims“. Ir į kuriuos jisai žiūri, kaip į putininės Rusijos nacifikacijos katalizatorių.
Laimei, buvau suderinęs eilę neatidėliojamų susitikimų kaip tik tuo metu, kada turėjo vykti minėtoji laida. Ir man neteko detaliai aiškinti savo gerbiamiems žmonėms, kodėl principingai nenoriu dalyvauti televizinėse diskusijose šnekamuoju klausimu.
Kiekviena profesija palieka antspaudą žmogaus požiūryje į bet kokią pasaulėžiūrinę problemą. Profesionalui apskritai, juolab profesionalui, pasišventusiam švietėjiškai televizinei veiklai, teegzistuoja tai, ką galima aptarti jo profesine kalba. Tai yra, iš pradžių ta kalba reikia reiškinį apibūdinti, o po to ja galima aptarinėti šio reiškinio mąstą, kryptingumą ir taip toliau.
Nesiginčiju – daug kas gali būti apsvarstyta mūsų televizinių intelektualų kalba. Tai yra, trumpomis, poleminio pobūdžio replikomis. Bet juk ne viską galima aptarti tokiu stiliumi.
Taip teigdamas, aš visai nemėginu iškelti nuobodžios akademinės šnekos, kuri aštriais ideologiniais klausimais tėra dar bejėgiškesnė.
Mano požiūriu, kokie aktualūs bebūtų opieji klausimai, kaip kad specoperacija Ukrainoje, reikėtų nedelsiant užsiimti kūrimu kitos kalbos, kuri leistų svarstyti daug rimtesnius ir opesnius dalykus, nepereinant į nuobodų akademizmą.
Bet norinčių tuo užsiimti – visai mažai. O valstybė, kurios betarpiškas esminis interesas yra visapusiškas to vystymas – itin toli nuo jos atstovams fundamentaliai svetimos strateginės-konceptualinės problematikos.
Aiškinti valstybės atstovams, kad jiems tai blogai baigsis, kažkaip net gėda.
Galima būtų sakyti, kad Rusija tegali gyventi, esant pakankamai karštam ideologiškumui. Ir kad ideologijos mirtis tampa Rusijos mirtimi.
Galima būtų pateikti tai paaiškinančių pavyzdžių.
Aš visada ir stengiuosi taip daryti. Ir tuo pačiu suvokiu visišką tokių mėginimų bergždumą.
Kai dėl „Nju Jork taims“ pranašysčių dėl galimos Rusijos nacifikacijos, tai vargu ar kas nors abejoja, kad pats šis laikraštis ir jojo šeimininkai padarė viską, kad užtikrintų tą pačią nacifikaciją skirtinguose jos variantuose. Ir kad itin žemą amerikietiškųjų Rusijos nacifikatorių efektyvumą lemia kelios keistos aplinkybės, kurio neleidžia jiems pakartoti savo sėkmingo patyrimo nacifikuojant Veimaro Vokietiją.
Aplinkybė Nr. 1. Pergalė prieš nacizmą ir jos absoliutus šventumas absoliučiai gyventojų daugumai.
Aplinkybė Nr. 2. Augantis Stalino, kaip rusų vado su gruziniška pavarde ir stipriu kaukazietišku akcentu, reitingas. Tokio augančio panašios figūros reitingo negalėtų būti niekur pasaulyje, išskyrus Rusijoje.
Man nesinorėtų kalbėti apie Rusijos internacionalistiškumą. Tai, iš ko kyla šioji aplinkybė, aš greičiau pavadinčiau objektyviai daugianacionalinėje šalyje nacionalistiniams ekscesams augti neleidžiančia „nesunaikinama imperine dirva“.
Aplinkybė Nr. 3. Gyvas ir tuo pačiu skeptiškas nemažų gyventojų grupių smalsumas įvairaus tipo prasminei bei ideologinei problematikai.
Rusija dar per daug gyva bei smalsi, kad pakibtų ant akivaizdžios mirties filosofijos, kokia visomis savo modifikacijomis yra nacizmas, kabliuko.
Tai įkvepia tam tikras viltis, žinoma, pakankamai silpnas, kadangi ir gyvumas, ir smalsumas šiais klausimais – akivaizdžiai nepakankamas. Ir neaišku, ar gyventojai kada supras, kad pagal esamąjį įvykių scenarijų ideologija – tai ne delikatesas išrinktiesiems, o gyvybės ir mirties klausimas visiems, gyvenantiems dabar Vakarų prakeiktoje mūsų teritorijoje.
Aš asmeniškai visa tai supratau jau dešimtoje mokyklos klasėje. Ir jau tada aiškiai suformulavau savo pasaulėžiūrinę poziciją. Ir ji buvo ta, kad komunistinė ideologija išsisemia, o, jai išsisėmus galutinai įvyksianti pasaulinė-istorinė katastrofa, pavadinimu „tarybinės santvarkos ir tarybinės valstybės žlugimas“.
Ėjo 1966-ieji metai. Aš su savo bičiuliais vaikštinėdavau po Maskvos gatves ir energingai aptarinėdavau šią savo poziciją, įrodinėjant, kad ji – ir pasaulėžiūriniu požiūriu pilnavertė, ir moksliškai pagrįsta, ir taip toliau.
Bičiuliai manęs pagarbiai, bet kartu skeptiškai klausydavosi.
Pirma, kadangi tuomet tarybiškumas visomis jo formomis buvo reiškiamas absoliučiai ir neabejotinai.
Ir, antra, kadangi jie niekaip savęs asmeniškai nesiejo su mano apibūdintomis liūdnomis aplinkybėmis. Na, žlugs ideologija – ir kas? Žinoma, gaila. Dar blogiau, jei žlugs valstybė. Bet jokios galimybės tam asmeniškai pasipriešinti mano bičiuliai nejautė. O štai aš tokią galimybę svarsčiau visu rimtumu, laikant save pašauktu atnaujinti komunistinę ideologiją ir tuo pačiu išgelbėti ir santvarką, ir valstybę.
Nuo tada praėjo penkiasdešimt šeši metai. Ir aš nei karto neatsisakiau pasirinktojo kelio, kurio esmę sudaro radikalus komunistinės ideologijos atnaujinimas.
Iš pradžių – dėl egzistavusios valstybės ir santvarkos išgelbėjimo.
O po to – dėl kapitalistinės Rusijos pavertimo nauja Raudonąja imperija, t. y., TSRS 2. 0.
1960-1970 netaus aš ideologinėmis problemomis užsiiminėjau tik savo sukurtojo neformalaus, bet pilnaverte ideologine platforma tapusio teatro rėmuose.
1980-aisiais atėjo metas tiesioginiam ideologiniam veikimui – publicistiniam, visuomeniniam-politiniam, konceptualiniam-analitiniam ir taip toliau. Teatras tapo profesionaliu. Ir tai davė naujas galimybes plėtoti ideologinius tyrimus, kadangi teatras finansiškai išsilaikė, o mano naudojimosi iš teatrinės veiklos gaunamu pelnu niekas nereglamentavo.
Pelnas buvo, ir jis visas būdavo nukreipiamas į skirtingo tipo ideologinių tyrimų pravedinėjimą.
Jų rezultatai buvo išpublikuoti knygoje „Postperestroika“, galutinai demonizavusios mane iki tol mūsų teatrą dievinusios antitarybinės inteligentijos akyse.
Vienas žymiausių antitarybininkų su komitetine-partine praeitimi apie šią knygą sakė: „Pas komunistus atsirado smegenys, ir su tuo reikėtų baigti“.
Kaip nekeista, kažką panašaus ir netgi niekšiškesnio pasakė vienas iš komunistinės ideologijos reformatorių: „Kurginianą sužlugdys ateinančioji antitarybinė valdžia. O aš noriu toliau vystyti savo projektus ir prie naujos valdžios.“
Kai dėl manęs, tai aš tęsiau tą pačią tiriamąją veiklą ir savo analitiniame centre, ir laikraštyje „Rytojus“, ir savo žurnale „Rusija XXI“, ir savo sukurto klubo „Turiningoji vienybė“ susirinkimuose. Ir, žinoma, teatre.
Išgyventi antitarybinės valstybės sąlygomis, užsiimant tokiais projektais, buvo visai nelengva. Bet faktiškai tai pavyko, nei minutę neatsisakant to, ką aš laikiau savo pagrindiniu pašaukimu.
Sekantis proveržis buvo susijęs su eilės knygų išleidimu ir pasirodymais televizijoje.
Laidose „Laiko teismas“ ir „Istorinis procesas“ man pavyko ir duoti atkirtį tarybinės ideologijos antitarybiniam šmeižimui, ir realiai prisidėti prie milijonų potarybinės Rusijos piliečių sąmonės resovietizavimo.
Paskutinius dešimt metų tas pats vyksta jau ne tik konceptualiai, ideologiškai ir publicistiškai, bet ir praktiškai.
Mano vadovaujamas judėjimas „Laiko esmė“ susiformavo internete mano skaitytų to paties pavadinimo paskaitų, kuriose buvo išsamiai išdėstyti reformuojamosios komunistinės ideologijos kontūrai, pagrindu.
Labiausiai šia ideologija užsidegę judėjimo nariai sukūrė pilnavertę komuną ir toliau ten užsiėmė ne tiktai komunistine teorija, bet ir komunistine praktika.
Visa tai rado savo atspindį daugybėje mano filosofinių-politinių raštų bei dramaturginėje poezijoje.
2019 m. aš sužinojau, kad mano draugai sugalvojo ir išleido pilną, daugiatomį mano raštų rinkinį. Ir visa tai, kas mano parašyta, buvo pašvęsta tai temai, kuri nuo 1966-ųjų man tapo lemiama.
Mano nuorodos į šiuos akivaizdžius savojo gyvenimo ir veikimo etapus man atrodo būtinos ryšium su tuo, ką aš nusprendžiau apsvarstyti šiame straipsnyje.
O apsvarstyti jame aš nusprendžiau savo baisų tolimumą tam, kas daugumai šiuolaikinių vadinamosios Raudonosios ideologijos entuziastų kažkodėl yra kanoniška.
Šiems entuziastams kanoniškas toli gražu ne Karlas Marksas, suformulavęs eilę svarbiausiųjų idėjų, kurias jo taip vadinamieji pasekėjai atmeta.
Esamu momentu, mano giliam nusivylimui, kanoniškais tapo susloviškos propagandos išmįslai – arba suformuluoti tarybinių visuomenės mokslų chrestomatijų pavidalu, arba tauškiami labai sąlygiškame neotrockistiniame variante.
Ir ten, ir ten keliama mintis, pagal kurią komunizmas yra antiidealistinis (taip vadinamas materialistinis, ateistinis ir t. t.) mokymas apie beklasės visuomenės, kurioje žmogus nebeišnaudosiąs žmogaus, sukūrimą.
Marksizmo pradininko teiginio, kad komunizmui skirta įveikti žmogaus susvetimėjimą ne tiktai nuo gamybos priemonių, bet nuo rūšinės esmės*********, akivaizdumas – tiesiog ignoruojamas.
Toliau ignoruojama tai, ką marksistai vadindavo perėjimu iš būtinumo viešpatijos į laisvės viešpatiją, kaip būtinumo viešpatiją suvokiant visai ne išnaudotojišką santvarką, o visa tai, kas veda į žmogaus robotizavimą, trinant tiek ribą tarp žmogaus ir mašinos, tiek ribą tarp žmogaus ir gyvulio.
Ir, pagaliau, ignoruojama tai, kad Marksui susvetimėjimo nuo rūšinės esmės įveikimas reikalavo ne tiktai žmogaus išnaudojimo kito žmogaus, panaikinimo, bet ir įveikimo to, kas vadinama darbo pasidalijimu.
Aukščiau aš teišvardijau paties Markso idėjas, kurias ignoruoja tariamai kanoninio marksizmo entuziastai. Bet Marksas rėmėsi XIX amžiaus mokslu, jo naujausiais atradimais, jo įsivaizdavimu apie taip vadinamos materijos savybes. Marksas neturėjo supratimo nei apie specialiąją, nei apie bendrąją reliatyvumo teoriją, nei apie sukurti bendrą erdvės teoriją siekusius tyrimus, nei apie elementariąsias daleles apskritai ir juolab apie keistąsias neutrino tipo daleles, nei apie kvarkus, nei apie pirmąjį sprogimą ir besiplečiančią visatą, nei apie tamsiąją materiją ir tamsiąją energiją, nei apie daugiau mažiau šiuolaikines psichologines ir antropoligines idėjas, nei apie XX ir XXI amžiuose atsiradusias biologijos teorijas, nei apie tai, ką su savimi šie šimtmečiai įnešė į visuomenės gyvenimą. Tai yra, apie tai, kas vadinama „poaušviciniu“********** žmogaus ir žmogiškosios esmės supratimu.
Kadangi visuose Markso darbuose kalba eina apie būtinumą filosofiškai apmąstyti šiuolaikinio mokslo duomenis, tai nepaneigiama toji metodologinė aplinkybė, pagal kurią pats Marksas, gyvendamas šimtmečiu vėliau, pradėtų apmąstyti visai ne XIX amžiaus mokslą, o tai, kas tuo metu būtų radęsi mokslinių tyrimų priešakyje. Ir kad tokiame apmąstyme – kiekvieno tikro marksisto pareiga.
Nieko panašaus neveikiama nei toje specifinėje bendruomenėje, kuri save vadina kanoninio marksizmo (jo tarybiniame variante) sergėtojais, nei tarp taip vadinamų kairuolių.
Todėl takoskyra su ta aplinka, kuri savo tarybinėje-valdiškoje redakcijoje pūdė viską, kas 60-70-80-aisiais XX amžiaus metais tebuvo gyvo ir mąstančio, o po to virto visko, kas po TSRS žlugimo galėtų komunistinę ideologiją išgelbėti nuo mirties bei degradacijos, smaugikų apkerpėjusiu marginaliniu klubu, man buvo ir yra svarbi. Čia – tai Suslovas ir jo pavaldiniai, tai šiandieninis pseudokomunistinis šlamštas, tai dviprasmiški neotrockistiniai tipeliai. Visa tai – tikros, gyvos raudonosios prasmės žudikai. Be to, šie žudikai daug pavojingesni už antitarybinius konjunktūrininkus, iš tikrųjų nekenčiančius visko, kas man yra brangu.
Arba, kaip pagal mane – abu variantai blogesni. Kadangi masė tiesmukame, susloviškame jo variante antitarybinio purvo nepriimančių, šį purvą atmetančių žmonių papuola į monstrišką pseudokomunistinę pelkę. Kuri, kaip man atrodo, tam ir sukurta, kad šis beprasidedąs atmetimas ir iš jo kylantys resovietizacijos impulsai pademonstruotų savo visišką intelektualinį bei dvasinį nepasisekimą.
Man seniai iki 2022-ųjų metų buvo aišku, kad nusivylimas antikomunistiniu ir antitarybiniu liberalizmu pilnai gali juo nusivylusiuose žmonėse iššaukti susidomėjimą skirtingo, počvenikiško********** tipo antitarybiškumu – tiek nuosaikiu, tiek kraštutiniu. Be to, kad kraštutinis počvenikiškas variantas neišvengiamai mutuoja į vienokio ar kitokio nacizmo pusę. Tiek standartiškai hitlerinio, tiek ir to, kuris iškilo po 1945-ųjų metų ir vadinasi okultiniu „didžiojo fiurerio“ idėjų išvystymu.
Laimei, ant kelio į šių niekšiškų raidos triumfą Rusijoje stovi tam tikros pakankamai fundamentalios kliūtys, kurias aš darkart išvardinsiu šio straipsnio pabaigoje.
Tai – ir ypatingas Didžiosios Pergalės vertinimas, ir kraštutinėms nacionalistinėms konvulsijoms besipriešinantis imperinis integrizmas, ir gilus intuityvus humanizmas, ir krikščioniškas pasaulėžiūros pamatas, ir pakankamai aršus priešinimasis į pasaulį šiuolaikinių Vakarų nešamoms nacistinėms niekšybėms.
Bet visa tai – tik dirva, ant kurios turėtų išaugti nauja dvasine, kaip „guliašo komunizmas“ neatvėstanti raudonoji ideologija. Arba ji išaugs, ir pasipriešinimas nacistinėms tendencijoms bus pergalingas, arba ant Rusijos griuvėsių bus pastatyta nauja nacistinė ideologija, dar niekšiškesnė ir negailestingesnė už hitlerinę. Bet taip nebus.
Iki susitikimo TSRS!
Šaltinis: Газета «Суть времени» №484 / 6 июня 2022
Paaiškinimai
* „Revoliucija iš viršaus“ reikštų radikalų ne tik valstybės, bet viso visuomeninio pastato pertvarkymą, įvykdomą paties elito / valdančiosios klasės (arba jo dalies). Ryškus to pavyzdys – Petro Didžiojo Rusija XVII-XVIII amžių sankirtoje, kur „iš viršaus“, be jokių sukilimų „iš apačių“, įvykdyta radikalios vakarietiško pavyzdžio modernizacijos programa. Arba XIX a. pab. Japonija po vadinamosios Meidži restauracijos, kuri, nuvertus šogunatą, irgi ėmėsi atitinkamos modernizacijos.
** TASS (ТАСС) – Rusijos valstybinė žinių agentūra, analogiška lietuviškajai „Eltai“.
*** Michailas Suslovas (1902-1982) – tarybinis partinis ir valstybinis veikėjas, faktinis TSKP ideologas L. Brežnevo valdymo / vadinamojo „sąstingio“ laikotarpiu.
**** Turimas omenyje Maskvos valstybinio universiteto (Московский государственный университет – МГУ) Istorijos fakultetas.
***** Maskvos srities pedagoginis institutas (Московский областной педагогический институт – МОПИ).
****** Maskvos Geologinės Žvalgybos Institutas (Московский геологоразведочный институт – МГРИ).
******* Kurginianas daro užuomina į Ė. Fromo knygoje „Turėti ar būti?“ iškeltą „guliašo komunizmo“ sąvoką. Štai kaip ji pateikiama lietuviškame šio darbo vertime: „Vakarų socialdemokratai ir aršūs jų priešininkai – komunistai Tarybų Sąjungoje ir už jos – pavertė socializmą grynai ekonomine samprata, kurios tikslas buvo maksimalus vartojimas, maksimalus mašinų panaudojimas. Chruščiovas savo „guliašo“ komunizmo koncepcija paprastai ir liaudiškai išklojo tiesą: socializmo tikslas – suteikti visiems gyventojams tokį patį malonumą vartoti, kokį kapitalizmas suteikė tik mažumai. Socializmas ir komunizmas buvo paremtas buržuazine materializmo samprata. Kai kurios Markso ankstyvųjų darbų frazės buvo kartojamos taip rituališkai kaip Evangelijos žodžiai Vakaruose. (Apskritai šie ankstyvieji Markso darbai buvo nuvertinti kaip „idealistinės“ „jaunojo“ Markso klaidos). – Ė. Fromas. Turėti ar būti? V., 1990, p. 215.
******** G. A. Ziuganovas (g. 1944) – Rusijos Federacijos Komunistų Partijos lyderis.
********* „Rūšinė esmė“ – filosofinė sąvoka, reiškianti žmogaus, kaip žmonių rūšies atstovo, esmę, t. y. tai, kas daro žmogų žmogumi (taigi, tai, kas išskiria jį iš gyvulių tarpo). Į ją įeina ir protas, ir širdis, ir valia. Ir žmogus, kiek jis yra žmogus – tai mąstanti, kurianti, mylinti ir laisva (t. y., neapspręsta) būtybė. Marksas, perėmęs šią sąvoką iš filosofo-materialisto Liūdvigo Fojerbacho, vartojo ją, kritikuojant buržuazinę / kapitalistinę visuomenę. Mat, joje žmogus tėra laisvas kaip fizinis individas, tenkinantis savo zoologinius poreikius (valgymą, miegojimą, dauginimąsi ir t. t.); tačiau kaip rūšinė būtybė, t. y., kaip žmogus, jisai yra nelaisvas, kadangi visa tai, kas daro žmogų žmogumi, šioje visuomenėje iš žmogaus atimama ir pajungiama kapitalui. Kadangi darbas – veikla, kurioje pasireiškiąs žmogaus žmogiškumas (jo visuomeniškumas) tėra priemonė išgyvenimui, bet ne savirealizacijai. Šiame, susvetimėjimo teorijos, kontekste – komunizmo tikslas galų gale yra „rūšinės esmės“ / „žmogiškosios esmės“ atsikovojimas; o socialistinė ekonomika – tik būtina to sąlyga (žr.: K. Marksas. Ankstyvieji filosofijos raštai. V., 1986).
********** Kalbama apie Aušvico / Osvencimo koncentracijos stovyklą – didžiausiąjį Antrojo pasaulinio karo laikų „mirties fabriką“ ir tai, kokį šoką europietiškos kultūros sąmonėje paliko masinio, industrija paversto genocido XX amžiuje faktas. Atitinkamai ir skirstymas į pasaulį „iki“ Aušvico – ir „po“ jo.
*********** Počvenikystė“ (почвенничество, iš žodžio почва – dirva; tad pažodžiui – „dirvininkystė“) – literatūrinė srovė ir visuomeninės bei politinės minties kryptis XIX amžiaus antrosios pusės Rusijoje, teigusi Rusijos išskirtinumą. „Počvenikai“ paprastai laikydavęsi konservatyvių, netgi reakcingų politinių pozicijų.