Pastabos apie miesčionis (II)
Autorius: Maksimas Gorkis Šaltinis: http://revoliucija.org/2015/12... 2015-12-05 16:04:18, skaitė 2380, komentavo 1
Pastabos apie miesčionis (II dalis) - I dalis
Kiekvienas, žinoma, mato gyvenime viską taip, kaip nori matyti, o kas nieko nenori, mato tik save – nuobodus ir apgailėtinas reginys!
Miesčionis nesugeba matyti daugiau nieko, tik savo pilkos, glebios ir bejėgės sielos atspindžius.
Nenatūraliausios miesčionių ir liaudies santykiavimo formos susidarė mūsų keistoje šalyje. Turbūt, pasaulyje nėra kito krašto, kur vadovaujančios klasės taip uoliai ir daug kalbėtų ir rašytų apie liaudį, kaip pas mus, ir jau tikriausiai, be rusų, nė viena literatūra pasaulyje nėra vaizdavusi savo liaudies taip šleikščiai sentimentaliai, nėra aprašinėjusi jos kančių su tokiu keistu, įtartinu susižavėjimu.
Prispausta prie žemės sunkaus ir grubaus nevykusiai sudarytos valstybinės mašinos mechanizmo, Rusijos liaudis – surakintas ir apakintas Samsonas – iš tiesų yra didi kankinė!
Ir iš tikrųjų su tylia titano kantrybe ji ilgai laikė ant savo pečių baisiai sunkų vergišką katorgos darbą, žvėriškus valdžios nusikaltimus, sadistišką dvarininkų ir policijos pasityčiojimą iš jos asmenybės, laikė nemurmėdama ir tik retkarčiais, papurčiusi pečius, verždavosi į laisvę, bet – akla – nerasdavo kelio į ją, ir vėl dar stipriau būdavo surišama…
Kai žmogus kankinamas, o jis, kupinas paniekos budeliams, visiškai tyli, – tai gražu, tai sukelia entuziastingą pagarbą kankiniui ir, be abejonės, yra puiki tema poetui…
Bet kai rusų valstietis mušamas per dantis, plakamas rykštėmis, laužomi jam šonkauliai, o jis, vargu ar kuo nusikaltęs, aimanuoja „nedarysiu!“ – čia maža žmoniškumo ir visai nėra grožio – tai turėtų sukelti pyktį ir neapykantą jėgai, engiančiai liaudį, turėtų sužadinti karštą, atkaklų norą sugriauti ir perstatyti iš naujo niūrią, tvankią kazarmę, kurioje baigia trokšti tėvynė.
Rusų literatūra susigraudinusi žiūrėjo, kaip tamsi, ištvirkinta, nebaudžiama valdžios jėga prievartauja Rusijos liaudį, kaip ji kruopščiai nuodija prietarais šį amžiną energijos šaltinį, kuriuo neteisėtai naudojasi visi, kaip alinama dirva, visiems duodanti ir duonos, ir gėlių, ji žiūrėjo į šį nusikaltimą savo tėvynės gyvenimui ir lyriškai dūsavo:
Gimtas krašte iškankintas,
Rusų liaudies tu tėvyne!
Mūsų literatūra – ištisas himnas ruso kantrybei, ji visa prisisunkusi tylaus pasigėrėjimo kankiniu valstiečiu ir stebėjimosi jo nežmoniška išverme.
Kur tu jėgos pasisėmei?
– klausia literatūra jį, bet liaudis jai buvo natūra, iš kurios gražiai ir sodriai piešė labiau ar mažiau talentingus paveikslus, tenkindama savo kūrybines emocijas ir estetinį miesčionių skonį…
Vaizduojant valstietį ir jo gynimą, tikrosios poezijos druska net stambių rašytojų kūryboje dažnai ir keistai susimaišo su liūdno lyrizmo sirupu, o aprašinėjant Rusijos kaimo gyvenimą jis visuomet ne vietoje, nes mažų mažiausia nedora lyriškai dūsauti, kai jūsų akyse žmonės skendi purve ir tamsybėje.
Ir visuomet rusų rašytojo pažiūroje į savo herojus valstiečius jaučiamas kažkoks lyg ir malonumas matyti juos menkus, sudribusius, gerus ir kantrius.
* * *
Sakysime, reikia rimtų pastangų, kad rusų valstietis netektų kantrybės, bet mūsų vyriausybė – pripažinkime jai šį nuopelną! – visuomet sėkmingai atlikdavo tą uždavinį; tačiau puikusis rusų literatūros veidrodis kažkodėl neatspindėjo liaudies pykčio blykčiojimų – aiškių laisvės siekimo požymių. Ji vaizdavo mums Kalinyčių ir Chorį, „Mumu“ herojų, Kasjaną, Antoną Goremyką, Platoną Karatajevą, senelį Jakovą ir Mazajų, Akimą „Tamsos galybėje“ ir nesuskaitomą virtinę kitų išmintingų, bet mikčiojančių ir nebylių žmonių. Jai matant, iš liaudies kilo Lomonosovai, Kolcovai, Nikitinai, Surikovai, bet ji nepastebėjo jų ir pamiršo pažymėti iš praeities tokius stambius liaudies valios reiškėjus kaip Raziną ir kitus. Ji neieškojo didvyrių, ji mėgo pasakoti apie žmones stiprius tik kentėti, romius, švelnius, svajojančius apie dangišką rojų, tyliai kenčiančius žemėje. Visi jie kantriai – būtinai kantriai, nepykdami, nesišiaušdami! – ant savo pečių neša kūną ir sielą slegiančius vergiško gyvenimo negandus ir gėdą. Mieli žmonės! Jie visai netinka gyvenimo statybai ir atrodo gamtos sukurti specialiai ramiai dirbti ponams. Tokios puikios dievo karvytės – šie morališkai švarutėlaičiai valstiečiai, jie taip meiliai išmintingi, pilni tokio pasiryžimo kentėti, jog iš tiesų stebiesi, kaip buvo galima tokius žmones kūdikius lupti arklidėse rimbais, plakti rykštėmis, pardavinėti urmu ir pavieniui kaip avinus ir apskritai elgtis su jais… šiurkščiai?…
Sąmoningai ar nesąmoningai, bet visuomet atkakliai mūsų bajoriškoji literatūra vaizdavo liaudį didžiai abejingą savo gyvenimo santvarkai, visuomet paskendusią svajonėse apie dievą ir sielą, pilną vidujinės ramybės troškimo, miesčioniškai nepasitikinčią visomis naujovėmis, tiesiog šlykščiai romią, pasiryžusią viską ir visiems atskleisti, riestanosę idealistę, kuri gali dar ilgai klausyti visų, kam tik tatai reikalinga.
Miesčionys skaitė gražius apsakymus apie romią Rusijos liaudį, nuoširdžiai gėrėjosi jos atlaidžia kantrybe ir ramiai, tvirtai sėdėdami ant jos sprando, davė jai liaudies – dievo nešiotojos titulą.
Artėjant liaudies išsikovotam atleidimui nuo baudžiavos ir, beje, nuo žemės, mūsų šalyje, kaip žinoma, susidarė nedidelis, bet energingas sluoksnis stiprios ir laisvos dvasios žmonių. Tai buvo drąsūs laisvūnai, „marga publika“ – nevykę dvasininkų vaikai, bajorų šeimų išsigimėliai, valdininkų sūnūs palaidūnai, vos tik fabriko pagimdyti darbininkai – vis protingi, sveiki, linksmi darbuotojai, žvalūs kaip žmonės, pabudę auštant skaisčiai gegužės dienai. Ištroškę gražaus ir laisvo gyvenimo, jie pamatė savo tėvų sukurtą gyvenimą ir su panieka, su išdžidžia pašaipa nusigręžė nuo jo – ankšto, nuobodaus, elgetiškai skurdžių ir formų, ir spalvų, ir turinio, įžūliai ir griozdiškai pastatyto nepakeliamu apiplėštos, tamsios liaudies triūsu.
Aplink juos bailiai blaškėsi reformų sujaudinta miesčionių visuomenė – nutukusi, išsigimstanti, jau dvasiniu požiūriu mirusi, ji mėšlungiškai tampėsi kaip galvanizuojamas lavonas ir ant naujojo gyvenimo slenksčio bukaprotiškai niršo, bailiai ir apmaudžiai šnypštė, jausdama, kad jai žemėje liko tik kapai. Audringa jaunystė drąsiai ir linksmai giedojo rekviem baudžiavinės santvarkos liekanoms ir akylai dairėsi, ieškodama savo vietos gyvenime.
O vyriausybė, išlaisvinusi liaudį, tuojau ėmė uoliai perėti valdininkus, kalti liaudžiai naujas grandinės grandis. Į raznočincus ji žiūrėjo įtariai ir priešiškai: žmonės, kurie nenorėjo būti valdininkais, jai buvo nereikalingi ir žalingi. Buvo aišku: jei inteligentas raznočincas nori gyventi, jis turi būti arčiau prie liaudies, atsiremti į ją ir padidinti savo būrį jos sąskaita. Inteligentas tą suprato, nuėjo į liaudį sėti joje „protinga, gera, amžina“…
Suprantama, mūsų vyriausybė negalėjo leisti liaudies dirvoje jokių kitų pasėlių, tik tuos, kurie stiprintų legendą apie jos valdžios nežemišką kilmę. Ir štai prasidėjo neturinti istorijoje pavyzdžių epinė drąsių žmonių saujelės kova su pabaisa, kuri yra pagrobusi laisvę ir akylai, godžiai saugo ją…
Ši kova buvo graži kaip senas riterių romanas, ji pagimdė daug didvyrių ir surijo juos kaip Saturnas savo vaikus. Didvyriai žuvo. Didvyrių likimas visuomet toks, ir neįžeiskime didvyrių atminimo, gailėdamiesi, kad jie žuvo.
Tai buvo atkaklūs, stiprūs žmonės, bet istorija buvo juos pastačiusi tarp šalto priekalo ir sunkaus kūjo. Daug jie norėjo pakelti, daug pajudino iš vietos ir patrūko, besistengdami pažadinti liaudį, – ji iki tol nebuvo mačiusi nieko gero iš ponų ir nepatikėjo jais, kai jie nesvanaudiškai ėmė skelbti laisvę, lygybę, brolybę.
Tie, kuriems buvo meluojama amžiais, negalėjo išmokti tikėti per metus…
Tomis dienomis, kai riteriai žūtbūtinai kovojo su slibinu, miesčionys ir eilėmis, ir proza įrodinėjo, kad
Mums Rusiją suprast sunku –
Su kuo palyginsi tą šalį?
Ji žengia jau savu taku,
Mes ja tiktai tikėti galim,
kad Rusijos liaudis labai savita ir kad nuodėmingas Vakarų mokslas, ištvirkėliškos Vakarų gyvenimo formos visiškai jai netinka. Vakarų įtaka gali tik sugadinti, sunaikinti romią, švelnią sielą ir kitas retas liaudies – dievo nešiotojos ypatybes, išauklėtas joje plakimais arklidėse, visuotiniu neraštingumu ir kitomis idealiomis rusų savito gyvenimo sąlygomis.
Miesčionių kūriniuose šia tema yra daug įdomių dalykų, bet visų įstabiausia juose – tai talento sujungimas su kažkokiu tikrai rytietišku proto tingumu ir totorišku suktumu, kuriuo miesčionys dangstė šį tingėjimą galvoti drąsiai ir iki galo ryškiais bei margais pasigėrėjimo liaudimi žodžiais. Nebylė, pusalkanė, neraštinga liaudis, įtikinėjo miesčionys, buvo pašaukta atnaujinti visą pasaulį paslaptinga savo sielos jėga, bet tam pirmiausia reikėjo atitverti ją nuo pasaulio aukšta savitumo siena, kad jos nepaliestų Vakarų šviesa ir oras. Ji, kuri dar neseniai buvo tik atlyginimas didikams už paslaugas caro rūmuose, gyvas dvarininkų ūkių inventorius, pelno šaltinis, prekybos objektas, ūmai tapo mėgiama pokalbių tema, visokių rūpesčių dėl jos būsimo likimo objektu, stabu, prieš kurį miesčionys triukšmingai atgailavo už savo nuodėmes. Suglumusi, besiblaškanti miesčionio mintis ėmė sukinėtis aplink liaudį kaip šikšnosparnis ties laužu, ieškodama pasiteisinimo ir susitaikymo.
Šis apgailėtinas blaškymasis tvirkino kartais geriausią anų laikų poetą, ir jis dažnai, įsijungdamas į bendrą veidmainiškai atgalaujančių chorą, apgaulingai jiems pritardavo:
… Viskuo pasisotint mes spėjom.
Ką mums veikti ir ko mums linkėt?
… Tam labos mes nakties palinkėkim,
Kas tik vargsta ir guodžias malda,
Nesiskundžia ir neverkia niekad,
Nebylus ir ramus visada;
Kas darbuojas sugrubusiom rankom,
Lenkia nugarą mums nuolankiai,
Leidžia meno ir mokslo mums semtis,
Atsiduoti svajonei lakiai…
Šame, sakysim, nuoširdžiame sotaus ir bent kiek dėl savo sotumo susigėdusio žmogaus dvasios prasiveržime jaučiama truputis ironijos sau, bet – kokia keista skurdi fantazija! Nejaugi liaudžiai, per prievartą užmigdytai, liaudžiai, kurios miegą stropiai saugojo tūkstančiai ištikimų Leviatano-valstybės tarnų, nejaugi šiai liaudžiai nebuvo galima palinkėti nieko geresnio, tik labos nakties? Tomis dienomis, kai daug kas jau kėlė aliarmą ir stengėsi ją pažadinti? Tomis dienomis, kai didvyriai krito vieniši kovose dėl laisvės?
Miesčionims patiko tokie eilėraščiai, ir jie atvirai, iš visos širdies, linkėjo mielajai liaudžiai – labos nakties. Ką jie galėjo jai dar palinkėti? Tai ir humaniška, ir pigu…
Tuo metu – kovos metu – vieni jų baimingai ir niūriai kaip pelėdos linkčiojo galvomis Vakarų link, kur liepsnojo negęsdama laisvės ugnis ir kančiose gimė tiesa; jie rėkė, kad iš ten srūva nuodai, kurie pražudys Rusijos liaudį. Kiti sukosi gūžtas radikalių idėjų tarnybose, stengdamiesi nepastebimai aprengti jas bjauriais kompromiso rūbais. Treti eilėmis ir proza piktai šmeižė viską, kas jiems buvo priešiška, – jaunatvę, grožį, drąsą, – ir visur, ką tik jie veikė, aidėjo nemaža baimė, dvasios elgetų baimė dėl savo ramybės.
O į kraštą lėtai žengė geležiniais žingsniais, apsisiautęs pilkais dūmų ir garų debesimis, didysis revoliucionierius, beaistris geltonojo velnio, godaus aukso tarnas, – viską griaunantis kapitalizmas…
(Bus daugiau)
Maksimas Gorkis. Raštai, 18 t., 37-43 psl.