K. Stoškus. Neapykantos nuošliaužos, sveiko proto oazės, ir beribės absurdo dykumos (III)

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/09/11/k-... 2022-09-12 13:19:00, skaitė 178, komentavo 2

I dalis ČIA; II dalis ČIA

Keletas prieštaravimų

Turbūt Andre Gliuksmano publicistiką teisingiau būtų vadinti ne neapykantos, o žiaurumo filosofija. Ir ne racionalistine, bet poetine filosofija, vaizduojančia kraštutinius, labiausiai sukrečiančius žiaurumo atvejus. Jo doktrina gana paradoksali.

Pirma, neapykantą tapatindamas su jos kraštutiniais atvejais ir rinkdamas pavyzdžius iš mitologijos ir literatūros, jis neįstengia pastebėti savo paties neapykantos, privertusios neišvengiamai imtis pacifistinės veiklos. Kadangi ši neapykanta yra visai normali (būdinga daugeliui žmonių) ir dar priklauso pačiam autoriui, jis jos net nepastebi ir net kategoriškai neigia jos buvimą.

Antra, norėdamas parodyti, koks baisus reiškinys visuomenėje yra totalinis nihilizmas, jis stengiasi kuo labiau išryškinti jo žiaurumus. Dėl to jo publicistiniam veikalui rūpi ne tiek teorinis aiškinimas, kiek meninis šiurpinimas. Pats jis tą rūpestį išreiškia noru apčiuopti neapykantą „grynu pavidalu“. Dėl to skaitytojas yra įtraukiamas į kraštutinio žiaurumo, beribio kerštingumo aprašinėjimus.

Trečia, nors jam kelia nerimą sociokultūrinis kraštutinės neapykantos reiškimasis visuomenėje, tačiau jis gana lengva ranka ir net su pastebimu susierzinimu atmeta daugeliui žmonių būdingą priežastinį neapykantos reiškinių aiškinimą.

Atseit, tokiems žmonėms „Viskas paaiškinama, suprantama, atleidžiama. Pedofilas – sunkios vaikystės auka, senučių žudikas remiasi aštriu pinigų stygiumi, smurtautojai iš priemiesčių – aukšto bedarbystės lygio padariniu, o kolektyviniai išprievartavimai rūsiuose <…> liudija žymų socialinės paramos grupių trūkumą. <…> Jų patiriamąją ir parodomąją neapykantą reikia suvesti į išorines ir pirmines jų priežastis: nelaimes, nesėkmes, skurdą, frustracijas, pažeminimus ir įžeidimus. <…>Neapykanta – tik pūvantis nepakankamo auklėjimo vaisius.“

Ketvirta, pradėdamas kalbą apie palestiniečių terorizmą, jis pats jį ima aiškinti tuo pačiu priežastiniu būdu, kurį anksčiau yra paneigęs. Palestiniečių neapykantą jis sieja su tokių autsaiderių sambūriais, kurie „neturi savo vietos“ žemėje ir neturi ką prarasti. Penkta, išreikšdamas susižavėjimą Ž. Ženė kūryba, jis pats paskelbia, kad yra tokių atsitiktinių gyvenimo aplinkybių suluošintų žmonių, kurie labiau verti užuojautos negu neapykantos, nors jie ir remia teroristus. Šešta, pačiu paradoksaliausiu prieštaravimu reikėtų laikyti Gliuksmano konservatizmo ryšį su kairuolišku globalizmu.

Iš klasikine kultūra neapykantą grindžiančio konservatoriaus būtų galima tikėtis pagarbos tradicinei šeimai ir istoriniams kultūrų skirtumams, bet jis šeimą palaidoja remdamasis postmodernių kino filmų nuostatomis bei kitais masinės kultūros pavyzdžiais, o kultūrų įvairovę smerkia už tai, kad ji prieštarauja šiuolaikinio feminizmo nuostatoms.

Gailestingojo neapykanta

Toks didžia dalimi yra ir pats Gliuksmanas, nukreipęs savo neapykantą prieš karą, terorizmą ir kitokias žudynes. Išugdytas moralinis principas yra jį ne tik įpareigojęs, bet ir įpratinęs užstoti visus skriaudžiamus, persekiojamus ir kankinamus žmones.

Jam kelia neapykantą kaip tų žmonių skriaudėjai, taip ir visi abejingieji. Jis primena, kad jo „geroji siela, iš kurios jie tyčiojasi, ir kurią aš sakau turįs, nes su keliais negausiais draugais grūmiausi prieš juodą, raudoną ir žalią fašizmą tais laikais, kai buvo persekiojamas Solženycinas, Sacharovas, Havelas, Masudas, „Solidarumas“, boat people [ekologinių akcijų dalyviai], apgultieji Dubrovnike ir Sarajeve, išvytieji iš Kosovo, Alžyro pjaunamieji – visi šie „beginkliai“, į kuriuos „realistai“ nekreipė jokio dėmesio.

Mano gana gailestinga „geroji siela“ sako, kad negalima be bausmės ištrinti tautos iš pasaulio žemėlapio, nors ji būtų net juokingai maža mūsų didžiųjų nacijų akyse.“ Kas gi galėjo tą „gerąją sielą“ priversti grumtis su visomis fašizmo atmainomis ir ginti skriaudžiamuosius, jeigu tokius dalykus jis būtų pakentęs, kitaip tariant, jeigu jiems buvęs tolerantiškas ir abejingas.

O jeigu jis jų nepakentė, vadinasi, visai be pagrindo skelbė, kad „nereikia neapykantos neapykantai“. Taip jis galėjo sakyti tik dėl to, kad iš tikrųjų jam buvo žinoma tik viena, ekstremalioji, kerštingoji neapykantos forma, kuria vadovaujasi galvažudžiai. Kadangi jo taikingumas neleido, jog jo neapykanta prasiveržtų kokiais nors grasinimais ar maištingais veiksmais, jis stengėsi sudaryti regimybę, kad normalūs žmonės iš viso neapykantos nepatiria.

Žinoma, tie neapykantos perspėjimai niekada nebūna vienodos prasmės, svorio ir vertės. Vieną reikšmę jie turi buitiniame bendravime, kitą – sportinėse varžybose, trečią – konkurencinėje kovoje, ketvirtą – politikoje, penktą – Ukrainos gynybiniame kare. Neapykantos pobūdis priklauso ir nuo skirtingų valstybės valdymo būdų, nuo skirtingų socialinių sluoksnių padėčių, skirtingų tarpusavio santykių palaikymo galimybių.

Mūsų krašto žmones galėtų stebinti ir tai, kad neapykantos filosofas, linksniuodamas didžiuosius XX a. tironus, praėjo net ir pro daugelį metų civilizuotame pasaulyje diegtą klasinę neapykantą.

mokslo įstaigos, kūrybinės organizacijos, leidyklos, bibliotekos, jaunimo organizacijos), kad visa visuomenė imtų nekęsti savininkų ir taptų valdžios kolaborantais. Kam nepadėjo propaganda, turėjo padėti represijos. Visi valstybės piliečiai, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, išsilavinimo, įsitikinimų ir norų, privalėjo laikytis šio nusiteikimo, juo vadovautis ir jį skleisti.

Ano meto valdžios pastangomis buvo sukurta ištisa prievartavimo sistema, kurios atraminiais stulpais tapo bolševikų partija, marksistinė-lenininė klasių likvidavimo ideologija, represinis aparatas su griežta cenzūra, Ypatinguoju pasitarimu prie TSRS NKVD, kalėjimais, lageriais ir kariuomene. O visą šią sistemą motyvavo ir vienijo nepaliaujamai ugdoma rūsti neapykanta savo klasiniams priešams. Ji turėjo užtikrinti visų tų priemonių naudojimo revoliucinį žiaurumą bei efektyvumą ir užbėgti už akių bet kokiam mėginimui pasipriešinti.

Ši neapykanta buvo ypatinga tuo, kad visi egzistuojantys visuomenės sluoksniai buvo šiurkščia prievarta verčiami nekęsti valdžios priešais paverstų žmonių.

Tokiam totaliniam žmogaus sąmonės perdirbimui tarnavo ne tik prievartos institucijos, bet ir visa ugdymo (lavinimo, auklėjimo) sistema. Jai buvo keliamas uždavinys sukurti naują žmogų, kuris ne tik atsižadėtų „tamsios praeities“ ir pradėtų gyvenimą iš naujo, bet ir būtų pavyzdžiu su nauju gyvenimu nespėjantiems eiti žmonėms. Idealiausiu tokio gyvenimo pavyzdžiu ir valstybės herojumi, kaip žinoma, buvo paskelbtas legendinis Pavlikas Morozovas, kuris dar būdamas trylikmetis, jau vadovavo vietos pionierių organizacijai ir kaip fanatiškas kovotojas galų gale įskundė savo tėvą NKVD už ryšius su „liaudies priešais“.

Ši legenda pagrįstai laikoma iškalbingiausiu totalitarinio auklėjimo sistemos pavyzdžiu. Bet jis galėtų būti pavadintas ir valdomos klasinės neapykantos įvaizdžiu.

„Stalinas ir Hitleris – du banditai“

Jis mano paties gyvenimą įstatė į pasmerktųjų vagą jau ankstyvoje vaikystėje, kai mūsų šeimą užgriuvo tėtės ir pusbrolio areštas. Po trijų mėnesių arešto jam grįžus į namus, prasidėjo nesibaigiančios grūdų vežimo prievolės ir galutinis išbuožinimas. Tėtė paklausė savo seną pažįstamą partinį aktyvistą Zaksą, ką jam daryti.

Atsakymas buvo paprastas: „Kraustykis iš namų“. O po to tarstelėjo: „Kam apsiženijai Puodžiūnikę, o ne mano seserį?“ Tamsią naktį palikome savo sodybą ir beveik visą mokyklinį laikotarpį teko glaustis pas svetimus žmones. Priverstinis pasitraukimas iš namų automatiškai nustūmė mūsų šeimą į socialinę opoziciją. Beje, pirminį šios grėsmių grandinės įvertinimą dar iki mokyklos išgirdau iš elgetaujančios vokietės. Užklydusi į mūsų namus, suvargusi moteris tarpusavio kontaktą pamėgino užmegzti šiais žodžiais: „Stalin und Hitler – zwei Banditen“.

Visą šaltos žiemos naktį ji šildėsi prie rusų garnizono iki pamatų sudegintos kaimynų sodybos žaižaruojančių liekanų. Ten buvo aptiktas partizanų rūsys. Jie buvo sušaudyti, o jų lavonai sukrauti į roges ir išvežti į miestelį. Rytą žmonės ėjo žiūrėti visu keliu ant sniego palikto tekančio kraujo pėdsako.

„Banditai“ tada buvo kasdieninė tema. Bet tas žodis jau tada turėjo dvi visai priešingas prasmes. Karų nusiaubtiems žmonėms banditai buvo žiaurūs kariaujančių šalių vadovai, o sovietinei valdžiai ir jos kolaborantams – partizanai. Abu šie žodžiai visada buvo lydimi neapykantos ir žadinamo kerštingumo susidoroti.

Mūsų žemės nebuvo daug, tik apie 25 ha. Bet gyvenome kaimo pakraštyje, ant aukštoko upelio kranto ir palyginti nemažoje sodyboje. Buvome įtartini. Rusų kariai ir ginkluoti „liaudies gynėjai“ („stribai“, „istrebiteliai“) nepaliaujamai ieškojo „banditų“. Visada su atkištais į priekį pistoletais jie siautėjo kaimo sodybose (pastogėse, daržovių rūsiuose, daržinėse, tvartuose, klojimuose), grasindami susidoroti.

Kad keltų kuo didesnį siaubą ir būtų artimųjų atpažįstami, sušaudyti partiznai buvo guldomi miestelių aikštėse ir bažnyčių šventoriuose. Žudantis ir pilnas neapykantos pasaulis skverbėsi į kiekvieno žmogaus namus, o kiekvieni namai, apimti baimės gynėsi bejėgiška silpnųjų neapykanta.

Apie mokyklinį ugdymą

Yra sakoma: „Lenk medį kol jaunas“. Tą galimybę totalitarinė švietimo sistema išnaudojo iki galo, sukurdama žinomus klasinės neapykantos diegimo organizacijų laiptus: spaliukai – pionieriai – komjaunuoliai. Apie šios sistemos veikimą sužinojau ne iš knygų ar pasakojimų.

Mokykloje pats patyriau, ką reiškia būti „liaudies priešu“. Prie to prisidėjo dar ir X klasės mokinių areštas. Už atsitiktinai į mokinių rankas patekusį partizanų eilėraštį 10-čiai metų buvo nuteisti trys draugai, į kurių tarpą pateko būsimasis rašytojas E. Ignatavičius ir mano brolis. Rezultatas – gili neapykanta valdžiai, jos sprendimams, o kartu ir su baime susijęs pasibjaurėjimas bet kokia valdžios institucija.

Bet išgyvenimo instinktas vertė būti lojaliam. O tai reiškė, kad savo opozicinę neapykantą teko slėpti po oficialia valdžios neapykanta visiems mano padėties žmonėms. Tokią neapykantą diegė mokykla ir visi vadovėliai. Tai buvo neapykanta klasiniams priešams. Tapęs klasiniu priešu turėjai ne tik mokytis, kaip stoiškai ištverti patiriamas skriaudas, o kritiškais atvejais viešumoje imituoti klasinę neapykantą net sau pačiam.

Laimei geriausių mokytojų dalis tą prievartą patys jautė, todėl klasinės neapykantos diegimo darbą atlikinėjo gana formaliai. Ji neslėpė savo geranoriškumo, užuojautos, negailėjo net pagyrimų. Iš to radosi tarpusavio atjauta, abipusis palankumas, o kartais ir nebylus suokalbis.

Bet mokyklos vadovybė elgėsi kaip kolaboruojanti valdžia. Ji negalėjo nejausti neapykantos tiems mokiniams, kurie neskubėjo vergiškai paklusti. Prievartavimas, kad stočiau į pionierių organizaciją, prasidėjo jau nuo IV klasės. Pirmasis bandymas buvo palyginti švelnus. Susirinkus mokiniams į pamokas, buvo užduotas klausimas: „Ar stotum į pionierių organizaciją, jei stotų visa klasė?“ Kviečiamieji iš eilės stojosi vienas po kito ir gana lengvai davinėjo sutikimą.

Eilė artėjo. Nerimas augo. Taip paprastai prisijungti negalėjau, bet nežinojau, ar užteks drąsos. Laimei atėjo eilė stotis trimis metais už mane vyresnei Irenai. „Nestosiu“, – aiškiai pasakė ji. Tėvas ją buvo perspėjęs: „Įstosi – nepareik namo!“ Po jos ir man nepristigo drąsos pasakyti „Ne“.

Bet VII-toje klasėje įsikišo mokymo dalies vedėjas. Jam šis mano žodis nieko nereiškė. Nors jis pats buvo kilęs iš dar turtingesnės šeimos, jam reikėjo parodyti valdžią. Matyt, tai buvo susiję su brolio areštu. Vieną rytą atėjęs į pamoką, paliepė išeiti prieš klasę ir prieš mano valią užrišo atsineštą pionierių kaklaraištį. Ir tai kartojosi kiekvieną rytą. Vis versdavo mane išeiti prieš klasę, išsitraukti iš kišenės susiglamžiusį kaklaraištį, o jis jį pats užrišdavo.

aizdelis, žinoma buvo nekoks. Jis atrodė prastai ir man, ir klasei. Tikriausia ir pačiam vedėjui. Ilgainiui išseko ir jo kantrybė. Žymiai daugiau bėdų sukėlė mokytojas Venys, atsiųstas ideologiniam darbui mokykloje sustiprinti. Tai buvo tipiškas politrukas. Mėgo žaisti su mokiniais krepšinį. Neretai ėjo ir į bažnyčią pavargonuoti, o kartais ir mokinių pamedžioti.

Kartą jis ten, ant „viškelių“ užklupo ir mane. Nutvėręs už peties, tarstelėjo: „Bravo, Stoškau!“. Kitą rytą atėjęs į mokyklą, pareikalavo, kad ateistine tema parašyčiau straipsnį sienlaikraščiui. Šis reikalavimas man pasirodė gana įžeidus. Nepasakyčiau, kad buvau labai pamaldus, bet suerzino, kad buvau verčiamas pasityčioti iš to, ką brangino šeima. Tuo labiau, kad ateistiniai straipsniai man pačiam darė šleikštų įspūdį. Jie buvo pilni neapykantos ir skelbė tai, ko bažnyčioje neteko nei girdėti, nei matyti.

Bet mačiau, kad mokytojas nenusileis. Nurašiau gabalą teksto apie kosmoso sandarą iš tuo metu įdomaus serijinio leidinio „Noriu žinoti“, sugalvojau kažkokį pavadinimą, dar vieną kitą sakinį nuo savęs ir įteikiau mokytojui. Bet tikriausiai jis netiko, nes sienlaikraštyje nepasirodė. Užtat pasirūpino, kad mano elgesys būtų apsvarstytas mokytojų posėdyje. Tai mane sukrėtė. Ypač bjaurus buvo be galo ilgas laukimas, kada mane pakvies.

Nežinau, kaip tada klasėje, prie krosnies, užsidaręs atrodžiau tačiau čia užsukusi mokytoja Eimutytė mane nuramino keliais šiltais žodžiais ir nuostabia paguodos šypsena. Ją tebematau iki šiol. Posėdyje Venys pristatė mano nusižengimą ir kažko paklausė. Neatsimenu ir ką atsakiau. Bet mano nuostabai visi kiti mokytojai tylėjo. Tai buvo viena iš maloniausių tų dienų gyvenimo akimirkų…

Su trečiu išpuoliu susidūriau baigęs studijas Universitete. Jį surengė kurso komjaunuoliai. Jų organizacija išdavė charakteristiką, kurioje buvo įrašyta, kad per visus studijų metus aš neatskleidžiau „savo pažiūrų“. Ši išvada man buvo išaiškinta maždaug taip: aš nuslėpiau savo pažiūras, nes gerai mokydamasis nestojau į komjaunimo organizaciją. Tuo tariamai „kompromitavau“ komjaunimą visų studentų akyse.

Pagal studijų baigimo rezultatus į paskirstymo komisiją turėjau būti pakviestas pats pirmas. Vietą katedroje man buvo užsakęs vedėjas E. Meškauskas. Bet man vėl teko ilgai laukti. Pakvietė tik tada, kai geriausios vietos jau buvo išdalintos, tame tarpe ir filosofijos katedra.

Šįsyk mane guodė tik tai, kad su „vilko bilietais“ išvykome iš Vilniaus su gabiausiais kurso studentais.

Kas tie klasiniai priešai?

Iš niekur taip negalima aiškiai matyti, kas Stalino laikais buvo klasiniai priešai, kaip išviešinti slaptieji tremties dokumentai, paskelbti „Lietuvos kovų ir kančių istorijoje: Lietuvos gyventojų trėmimai 1941, 1945-1952 (Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994).

Pirmiausia, t. y. 1941 m., buvo „iškeldinti“ patys didžiausi, „pavojingiausi“ priešai. Prie jų buvo priskirtos: „ministerijų, departamentų, aktyvių vyriausybinių buržuazinių nacionalistinių partijų bei organizacijų narių, fabrikantų, dvarininkų, stambių prekybininkų, buržuazinės Lietuvos baudžiamųjų organų tarnautojų ir kitų kategorijų „socialiai pavojingų elementų“ šeimos bei šeimų nariai. Prie jų kažkodėl priskirtos dar ir prostitutės, recidyvistai ir “socialiai žalingų elementų“ kategorijos asmenys“ (t. I, p. 418).

Po karo, t. y. 1945–1946 m. klasių kova išsyk pavirto okupantų kova su partizanais. Patys įmantriausi 1948–1952 m. tremtinių sąrašai. NKGB ir NKVD aukomis tapo: „veikusių, nuteistų arba nukautų nacionalistinių gaujų dalyvių, nuteistų nacionalistų ir gaujų pagalbininkų, buožių banditų pagalbininkų, andersininkų ir jehovininkų šeimos bei šeimų nariai.“ 1949 m. Baltijos šalių trėmimus vykdžiusios SSRS vidaus reikalų ministerijos vadovas Kruglovas, pranešdamas Stalinui, Molotovui, Berijai ir Malenkovui apie iškeldinimą irgi tiek pat tepaiso logikos, kaip ir M. Fuko (Michel Foucault) išgarsinta rašytojo Ch. L.Borcheso (Jorge Luis Borges) „kinų enciklopedija“.

Čia kalbama apie „buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų ginkluotų susirėmimų metu ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebetęsiančių priešišką darbą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų rėmėjų šeimų“ iškeldinimą. Žodžiu, atidaryti tokie platūs vartai, kad į tokius sąrašus jau galėjo patekti bet kas. Tai nebuvo koks atsitiktinumas: tokiomis sąlygomis buvo lengviausia vykdyti tautų naikinimo planus.

Bet kai tas pats Kruglovas pamėgina suvesti trėmimo rezultatus, akcentuojamos „buožių, nacionalistų ir banditų šeimos“. Iš jų matyti, kad pagrindiniai valdžios ir valstybės priešai yra trys: klasiniai priešai, imperijos (sąjungos) priešai ir okupantų priešai. Kas buvo tapę klasiniais priešais, geriausiai parodo Lietuvos MGB skyriaus viršininko Grišino pažyma, kurioje yra pateiktas grynai socialinis tremtinių suskirstymas. Iš jo matyti, kad valdžiai buvo pavojingi visi 4 socialiniai sluoksniai: buožės, vidutiniokai, vargingieji ir kiti (p. 391).

Kitoje Grišino pažymoje tų tremtinių sluoksnių priskaičiuota dar daugiau. Ten minimos jau buožių, vidutiniokų, vargingųjų, neturinčių aiškaus darbo, amatininkų ir tarnautojų šeimos (p.158). Atrodytų, kad LSSR Ministrų taryba nuo 1948 iki 1952 m. ėmėsi iniciatyvos sugrįžti prie klasinės neapykantos kurstymo ir klasių kovos. Ji pradėjo specialias atakas prieš „buožių“ (turtingų ūkininkų) šeimas.

Buožės buvo tremiami net už tai, kad jie gyveno tose teritorijose, kuriose partizanai buvo įvykdę kolaborantų nužudymų. Čia pat klasiniai priešai buvo paverčiami nacionaliniais priešais. Valdžios lūpose „nacionalistai“ pasidarė visai panašūs į Putino „nacistus“. Ruošiantis 1948 m. trėmimams, buvo duoti griežti nurodymai vykdytojams, kad jie aiškintų gyventojams „Tarybų Lietuvoje“ publikuotą straipsnį „Buržuaziniai nacionalistai – pikčiausi lietuvių tautos priešai“ (199 p).

Tai buvo ženklas, kad klasių kova yra sujungta su kova prieš tautos išsilaisvinimą. Dėl to net N. Chruščiovui paskelbus klasių kovos pabaigą, pagrindiniu valdiškos neapykantos objektu išliko „buržuaziniai nacionalistai“.

Klasinės neapykantos ir trėmimų pajamos

Klasinės neapykantos politika buvo keleriopai naudinga valdžiai ir jos valstybei.

Pirma, kolaborantai ne tik atsikeršijo savo skriaudėjams – buvusiems klasiniams priešams, – bet ir į jų rankas pateko tų priešų sukaupti turtai, kuriuos dabar jie galėjo savo nuožiūra skirstyti ir dalintis. Kai 1951 m. Stalinas davė specialią užduotį iškeldinti iš Lietuvos ribų „visiems laikams į Krasnojarsko kraštą ir Tomsko sritį apie 4000 priešiškai veikiančių prieš kolūkius buožių su šeimomis“, ten buvo nurodytas ir geras atlyginimas už šių darbų atlikimą.

„Iškeldinamųjų turtą konfiskuoti ir perduoti vietinių valdžios organų atstovams. Konfiskuotąjį iškeldinamų buožių ūkių turtą panaudoti valstybinių prievolių įsiskolinimui padengti. Likusią <…> turto dalį (gyvenamuosius ir ūkio pastatus, žemės ūkio ir kitą inventorių, taip pat gyvulius) perduoti kolūkiams nemokamai, įskaitant į nedalomuosius fondus. Maistinius grūdus, pašarinius grūdus ir technines kultūras perduoti valstybei“ (p. 393).

Vėliau dar buvo suteikta teisė ir paremti neturtinguosius. O kas vertas paramos, nustatinėjo „darbo žmonių deputatų tarybos“. Joms buvo pavesta sudarinėti ir tremiamųjų sąrašus. Kadangi buvo vykdomi planiniai trėmimai ir iš viršaus nustatomi tremiamųjų asmenų skaičiai, buvo reikalingi ir rezerviniai sąrašai. O juos sudarytojai galėjo savo nuožiūra galėjo kaip sumažinti, taip ir padidinti. „Tarybos“ ypač greitai suprato, kad iš kiekvieno trėmimų organizavimo galima gana neblogai pasipelnyti.

Savo juodą darbą atlikdavo ir skundikai. Vien dėl šių palankių sąlygų klasiniais priešais galėjo būti paverčiami bet kokios socialinės padėties žmonės. Tremiamųjų sąrašuose galėjo atsidurti kiekvienas su savo kaimynais nesutarimų bei nesusipratimų turintis žmogus. O kad visų jų suinteresuotumas padidėtų, jau nuo 1948 m. Lietuvoje buvo siūloma iš anksto apskaičiuoti, „kiek reikės gyvulių kolūkiams, kolūkiečiams, samdiniams ir vargingiems valstiečiams. Jiems numatyta perduoti didžiąją dalį to, kas paimta. Samdiniai, varguomenė, tarybinių ūkių darbininkai rašo pareiškimus, kad gautų karvių ir baldų.“ (p. 200). Bet ir to neužteko.

Jau 1947 m. LSSR MT reikalų valdybos kadrų skyriaus viršininkas Bražunis rašė Tarnybinį pranešimą Gedvilui ir Sniečkui apie prastą Lazdijų apskrities tremtinių turto apskaitą ir nevaržomą jo grobstymą. Pats apskrities vykdomojo komiteto įgaliotinis, užuot dirbęs pavestą darbą, nuolat girtuokliavęs, o Sangrūdos valsčiuje „nė vienos dienos nebuvo blaivus“. Čia MGB ir MVD viršininkai pasisavinę po kiaulę ir veršiuką, MGB viršininko pavaduotojas – kiaulę, valsčiaus komiteto sekretorius – tris kiaules, komsorgas – kiaulę, „liaudies gynėjai“ – tris avis.

Kitaip buvę Kretingos apskrityje. Patikrinimo akte tremtinių turto apskaita gana išgirta, bet ir čia pasitaikę „žulikų“: vykdomojo komiteto tarnautoja pasisavinusi pliušinį paltą, dvi sukneles, moteriškus batelius ir kitų smulkių daiktų, VRM Kretingos skyriaus viršininkas pasisavino vieną sunkvežimį malkų, VSM skyriaus viršininkas – dvi spintas rūbams ir vieną sofą, apie 40 naujų rėmų langams…

Antra, anksčiau valdžios žmonės „buvo nieks“, o dabar tapo „viskuo“ ne tik savo šalyje, bet visoje imperijoje. Jie nuolatos vykdavo į Maskvą, kad dalyvautų sąjunginių sprendimų priėmime.

Trečia, perimdami į savo rankas visą propagandos priemonių sistemą, jie užkirto kelią bet kokiai valdžios, o galų gale ir pačių asmenų gyvenimo būdo kritikai. Atsirado teisinės galimybės suvedinėti sąskaitas ne tik su politinių reikalavimų pažeidėjais, bet ir su asmeniškai nepalankiai nusiteikusiais žmonėmis.

Ketvirta, buvo sudarytos palankiausios sąlygos naudotis valdančiųjų privilegijomis: kelionėmis po užsienio šalis, sanatorijomis, poilsio namais, gydyklomis, automobiliais, kitiems neprieinamais maisto produktais, importinėmis knygomis, madingomis pramogomis, muzikos kūriniais ir pan. Penkta, kolaboruojančiam valdžios sluoksniui uoliai tarnavo karšta neapykanta, fanatizmu, ryškiomis konformistų savybėmis labiausiai išsiskiriantys publicistai, meno kritikai, rašytojai, filosofai, spaudos ir radijo žurnalistai bei kitų sričių specialistai.

Totalinės slėpynės

Slaptieji tremties dokumentai buvo pats charakteringiausias totalitarinės sistemos klastingo valdymo atributas. Didelė šio pobūdžio dokumentų dalis iki šios dienos tebėra įslaptinta. Vadinasi, ir stalinizmas iki šios dienos tebėra iki galo neįveiktas. Jis turi globėjų ne tik Maskvoje, bet ir Lietuvoje.

Nuo 2000 m. vasario pradžios įsigaliojo vadinamasis „Liustracijos įstatymas“, paskatinęs SSSR specialiųjų tarnybų darbuotojus ir slaptus bendradarbius prisipažinti. Prisipažinusių sąraše užsiregistravo 1589 asmenys. Jų duomenys buvo įslaptinti ir numatyti saugoti 75-erius metus.

Totalitarinėje valstybėje visi turėjo ką slėpti, bet ką slepiame mes? Socialistinio realizmo metodo išradėjai nieko taip nebijojo kaip realybės. Valdžia buvo priversta slėpti gyvenimo realybę nuo visuomenės, kad jai nekiltų neapykanta dėl neatitikimo tarp to, ką valdžia skelbia, ir to, kas yra iš tikrųjų.

Gyventojai buvo priversti slėpti savo neapykantą nuo valdžios akių, kad nebūtų jos persekiojami ir represuoti. Valdantieji slėpė tikruosius balsavimų rezultatus, valdžiai nepalankią statistiką, jos savanaudiškumo ir korupcijos faktus, privilegijas, visuomenei kenksmingus, nusikalstamus valdžios sprendimus, konstitucijos normų laužymus, klaidas ir, žinoma, pačią valdžios represinę sistemą.

Represuojamieji buvo priversti slėpti savo tikrąsias pažiūras, vertybes, įsitikinimus, nuomones. Totalitariniam tiesos slėpimui ir realybės maskavimui tarnavo griežta kelių lygių cenzūra. Tą darbą atlikdavo ne tik valdžios „glavlitas“, bet ir recenzentai, ir redaktoriai, o galų gale ir patys į kampą įvaryti autoriai. Iš totalinio tiesos slėpimo dygo įvairiausios melo, nutylėjimų ir visos kitos visuomenės apgaudinėjimo, mulkinimo, simuliavimo, manipuliavimo formos. Begėdiškas melas, tapdamas viso viešojo gyvenimo norma, įteisino visiems žinomą dviveidžiavimo „kultūrą“: viena – sakau, kita – galvoju, o trečia – darau.

Retai kur beišliko žmonių tarpusavio pasitikėjimas. Jie buvo priversti vienu metu gyventi keletą gyvenimų: vieną – su saviškiais, kitą – pažįstamų rate, dar kitą – tarp profesijos draugų. Kartu kiekvienam tekdavo nusistatyti savo santykius su valdžia ir jos kolaborantais. Kadangi jie gyveno pagal iš viršaus nuleidžiamas instrukcijas, niekas negalėjo žinoti, kiek jie tikėjo savo sprendimais ir kiek jie buvo apsimestiniai ar tiesiog melagingi.

Žinoma, ne retai žmonės išmokdavo melą perkąsti. Pvz., kad sužinotum tiesą, dažnai užtekdavo galvoti atvirkščiai, negu sako valdžia. Visiems visada buvo aišku, kad rinkimus visada „laimės“ valdžios statytiniai. Jų pagalba buvo užtikrinamas autoritarinei valdžiai būtinas jos nepakeičiamumas.

Tam pačiam nepakeičiamumui tarnavo ir valdžios diegiama ideologija, kurios platinimui irgi tarnavo paslėptas melas. Nes ji buvo privaloma. Todėl ji negalėjo pasidaryti kritiškai suprantamu žinojimu, įrodymais sau ir kitiems atskleidžiama tiesa. Tai buvo neginčijama dogma, nors ir buvo vadinama „moksline teorija“.

Taigi tiesos slėpimas čia apėmė draudimą sakyti tiesą, draudimą žinoti ir draudimą kritikuoti. Viešumoje skelbiami tekstai darėsi vis labiau depersonalizuoti, standartiški, vienodai nuobodūs, pataikūniški, rituališki, vis sunkiau vienas nuo kito atskiriami. Tai bukino žmonių mąstymą, o kitus vertė sukandus dantis tylėti. Bet tylėti irgi buvo draudžiama. Tyla valdžią gąsdino, net kėlė įtarimą, kad visuomenė slepia neapykantą ir priešiškumą. Tuo labiau, kad visiems valdžios sprendimams reikėjo formalaus pritarimo ir palaikymo. Saviškių ir pataikūnų liaupsių jiems nepakako.

Ypač ji negalėjo pakęsti, kai tylėjo žinomi rašytojai, menininkai bei kiti profesionaliosios kultūros žmonės. Vien už tai jie buvo persekiojami, o dažnai ir represuojami. Propagandistams dažnai tai nesudarė sunkumų: jis dubliavo tai, ką skaitė ar girdėjo. Žymiai sunkiau buvo pedagogui, kuris turėjo nepaliaujamai laviruoti tarp žinojimo, tikėjimo ir nešališko svetimų minčių dėstymo.

Kolaboravimas

Totalitarinėje valstybėje susidūrė du neapykantos tipai. Vienas ėjo iš viršaus, iš valdžios. Jis buvo viešas, brutalus, ciniškas ir visomis jos galiomis slėgė (gniuždė) visuomenę. O kitas augo iš apačios. Tai buvo didžiosios visuomenės dalies reakcija į svetimos valstybės ir jos valdžios taikomas fizines, ideologines ir psichologines represijas. Ši reakcija buvo personalizuota, uždara, nebyli, atsargi, viešai nerodoma, slepiama, kad neprasiveržtų į viešumą ir nesukeltų pražūtingų padarinių.

Pirmoji buvo kolektyvistinė, valdančioji, puolančioji, atakuojančioji, o antroji individualistinė ir orientuota į savigyną. Šito žodžio „kolektyvistinė“ net mano kompiuterinė programa nepažįsta.

Pirmoji reikalavo viešo kovingumo, aktyvumo, iniciatyvumo, deklaratyvaus optimizmo, privalomos politinės retorikos, o antroji laikėsi individualaus, santūraus nusišalinimo taktikos. Nepasakytume, kad ji buvo pasyvi. Kadangi ji galėjo išlikti tik prisidengdama lojalumo, santūrumo ir savisaugos kauke, jos priešinimasis daugiausiai reiškėsi nedalyvavimu, atsiribojimu, nusišalinimu, pasitraukimu nuo visko, kas žeidė žmogaus orumą, garbę ir padorumą. Ypač ryžtingai piktinamasi vergišku pataikavimu, keliaklupsčiavimu ir fanatišku optimizmu.

Pirmoji neapykanta telkė kolaborantus ir konformistus, kurie perdėtai ideologizuotais tekstais atakavo klasinius priešus, šlovino partiją ir vyriausybę, garsino nesibaigiančius didžiosios imperijos laimėjimus.

O antroji buvo saugoma, gaivinama ir palaikoma tam, kad nebūtų sugniuždytas žmogaus charakteris, padedantis išsaugoti jo autonomiją, o su ja ir orumą, garbę bei moralinį atsparumą. Stalininė klasių kovos ir klasinės neapykantos diegimo politika buvo įgyvendinama pačiais brutaliausiais žmonių sulyginimo bei suvienodinimo metodais: klasinių priešų likvidavimu, valstiečių sulyginimu su darbininkais ir inteligentų perauklėjimu.

Tie metodai padarė visuomenę imperinės valstybės sudėtine dalimi, pritaikyta jos totalitariniam valdymui, be savivaldos ir savarankiško pasirinkimo. Kad žmonės būtų sulyginti pagal valdžios išmanymą, buvo būtina centralizuota galia, valdanti visas žmonių gyvenimo sritis ir kontroliuojanti visas jų gimstančias mintis. Tam buvo reikalingas gyventojų įtraukimas į kolaboravimą (bendradarbiavimą) su tautos priešais bei jos užkariautojais.

Nuo jo prasidėjo buvusios valstybės įtraukimas į totalitarinę sistemą. Bet čia žmonės negalėjo nesirinkti: vieni skubėjo kolaboruoti, kiti buvo priversti laviruoti, o treti apsisprendė priešintis ginklu ir neapykanta.

Šitie pasirinkimai išreiškė žmonių santykį ne tik su savo socialine padėtimi ir okupacinės valdžios slėgimu, bet ir su buvusia savarankiška valstybe bei jos valdžia. Kolaborantais tapo daugiausia ta kairiųjų pažiūrų žmonių dalis, kuri, nusivylusi Smetonos valdžia, išdavė ir savo valstybę. Naiviai užkibdama už sovietinės propagandos kabliuko, ji užsimerkusi bėgo į okupantų glėbį. Prablaivėjimas atėjo tik tada, kai akis į akį teko susidurti su sovietine realybe. Bet ir tai ne visiems.

Aukščiausius postus užėmę kolaborantai iki galo nesvyruodami vykdė Maskvos nurodymus: patys mobilizavo kolaboravimui labiausiai tinkamus (jaunimą, beturčius, nuskriaustuosius, pykčio pritvinkusius) žmones, kad jie prisidėtų prie klasių kovos, priešų atrankos, jų gaudymo ir trėmimo planų įgyvendinimo.

Laviravimas

Kaip žinoma, laviravimas yra judėjimas, apeinant kliūtis, vengiant tiesioginio veikimo bei aštraus susirėmimo. Totalitarinėje valstybėje taip teko gyventi daugumai žmonių. Bet laviravimas nebuvo savitikslis. Jo prasmė ir vertė priklausė tik nuo to, kokio gyvenimo pasirinkimui jo reikėjo.

Dar tenka sutikti nemaža tyrinėtojų ir apžvalgininkų, kurie nemato ribų tarp trijų iš esmės skirtingų laviravimo tikslų. Ir dėl to jie neišvengia painiavos ten, kur tenka vertinti sovietmečio žmonių nuopelnus. Jiems nežinoma, jog anais laikais gyvenę žmonės labai aiškiai matė, kad vieniems laviravimas buvo vienintelė išgyvenimo sąlyga, kitiems – tautos vertybių išsaugojimo ir jų turtinimo galimybė, o tretiesiems – tik pataikavimo, keliaklupsčiavimo ir politinės karjeros darymo būdas.

Pirmieji didžiąją gyvenimo dalį praleido slapstydamiesi, kraustydamiesi iš vienos vietos į kitą, keisdami darbo vietą ir profesiją, o ne retai ir vardą bei pavardę.

Antrieji buvo priversti daryti kompromisus bei laviruoti vien tam, kad bent kiek daugiau atskleistų teisingumo ir tiesos apie gyvenimo praradimus, realybę ir viltis, negu leido riboti mąstymo ir kūrybos standartai.

O tretieji kaip tik mielai prisirišo prie nustatytų standartų, kad kuo geriau suvaidintų klasinę neapykantą valdžios ir valstybės priešams, o kartu ir parodytų vadžiai savo išskirtinę ištikimybę bei įgytų jos pasitikėjimą, padedantį nustumti konkurentus ir užsitikrinti kolaboravimo karjerą.

Nuolatinis laviravimas labiausiai buvo būtinas tiems žmonėms, kurie buvo priversti slapstytis lyg nusikaltėliai, kad nebūtų atpažinti ir galėtų išgyventi savo gimtam krašte. Ne mažiau jo reikėjo ir tiems, kuriems rūpėjo tiesos sakymas, ištikimybė savo tautai, jos kultūrai ir istorijai, kam buvo būtinos padorumo normos, savarankiški įsitikinimai ir, žinoma, tiems, kuriems kėlė neapykantą bet koks pataikavimas valdžiai bei kolaboravimas. Prie jų priklausė ne tik oficialiai skelbiami „liaudies priešai“, bet ir tie žmonės, kuriems pagal jų socialinę padėtį ir profesiją grėsė tremtys bei kalėjimai, tačiau kurie dėl atsargumo ar atsitiktinių aplinkybių nepateko į represijų gniaužtus.

Panašiai elgėsi ir tie žmonės, kurie labai bijojo patekti į tremtinių ir „liaudies priešų“ sąrašus arba rizikavo būti apkaltinti ideologiniais nusižengimais. Žinoma, sunkiausia buvo laviruoti humanitarams, priskirtiems prie ideologinio fronto darbuotojų. Iš jų buvo atimta pagrindinė inteligentiško gyvenimo galimybė – teisė būti savimi, t. y. turėti savo įsitikinimus ir savarankiškai, nešališkai mąstyti.

Vien to pakako, kad kiltų neapykanta aklam autoritarizmui ir totalitarizmui. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad žmonės renkasi iš dviejų galimybių – tremties arba vergiško paklusimo. Kitokių galimybių Stalino laikais lyg ir neturėjo. Bet didžiausias sunkumas buvo tas, kad padoriam žmogui abi jos buvo nepriimtinos. Abi jos kėsinosi į žmogaus laisvę ir jos autonomiją.

Viena kirtosi su laisvo gyvenimo troškimu, o kita – su autonomijos reikalaujančiu orumu ir garbe. Laviruoti čia vertė iš pažeidžiamo orumo kylanti gėda. Bet žymiems žmonėms ir vengimas pasirinkti buvo laikomas nelojalumu. Jų grasinimai ir perspėjimai buvo tokie brutalūs, kad neužteko jėgų metai iš metų rizikuoti, kad neatsidurtų už grotų ar neiškeliautų, kaip tada buvo sakoma, „pas baltas meškas“.

Ne ką mažiau kainavo ir formalaus lojalumo bei ištikimybės rodymas tokiai valdžiai, kurią be galo buvo sunku pakęsti. Jei nepavykdavo atlaikyti prievartavimų ir jie būdavo priversti išduoti patys save bei jų gyvenimą palaikančias dorybes, jie jausdavosi pažeminti, kadangi tekdavo pasijusti tokiais pat valdžios „klapčiukais“ ir „chameleonais“, kurių jie nekentė. Todėl jie buvo priversti sutelkti visas jėgas, kad tai vergystei būtų kuo mažiau pasiduodama. O tam niekas kitas negalėjo padėti, išskyrus prieš valdžią nukreiptą neapykantą.

Bet tokią neapykantą buvo galima išsaugoti tik sukandus dantis, kad protesto forma ji neprasiveržtų į viešumą.

Pasipriešinimas

Bet kai kur ji prasiveržė. Vienintelė ryžtinga tokio proveržio forma buvo partizanų kova. Tarpukario Lietuvos mokyklose ir kariuomenėje patriotiškai išauklėti vyrai savo laisvu apsisprendimu pasiryžo pakelti ginklą prieš savo valstybės ir tautos priešus bei jų kolaborantus.

Tai buvo vienintelis visuomenės sluoksnis, kuris užkariautojų klasinei ir okupacinei neapykantai pasipriešino ne tik savo neapykanta, bet ir karine jėga. Nors toks pasipriešinimas brangiai kainavo ir galų gale buvo žiauriai nuslopintas, tačiau buvo aiškiai parodyta, kad 1940 m. okupacija buvo įvykdyta prieš tautos valią.

Kartu buvo pademonstruoti jų ištikimo patriotizmo, drąsaus pilietiškumo bei pasiaukojimo pavyzdžiai, palikti unikalūs herojiniai pasakojimai apie kovotojų narsą, ištvermę ir žygdarbius. Kitoks atviras pasipriešinimas tais laikais buvo neįmanomas. Daug kas šiandien švaistosi įkalčiais, kad partizanai sunaikino nemažai taikių gyventojų. Bet jie nesupranta, o dažnai ir nenori suprasti, kad tai buvo labiausiai savo tautai pasiaukojusios visuomenės dalies pilietinė savigyna, o tie taikieji gyventojai kaip tik dažniausiai kolaboravo.

Žinoma, naivu būtų iš partizanų nuosprendžių tikėtis tokio profesionalumo ir nešališkumo, kokių tikimasi iš teismų taikos sąlygomis. Užpulta tauta ginasi kaip išmano. Tai buvo karo sąlygos, daug kuo panašios net į dabartinės Rusijos primestą karą Ukrainoje.

Stalinas su Putinu šiandien atrodo labai panašūs ne tik savo cinišku žiaurumu, bet ir susisaistę ta pačia kolonizacine politine tradicija. Galimybė aktyviau priešintis totalitarizmui atsirado tik tada, kai N. Chruščiovas pasmerkė Stalino kultą ir buvo oficialiai paskelbta klasių kovos pabaiga. Įtakingas politologas ir juristas F. Burlackis tą pabaigą pasiūlė pavadinti perėjimu nuo proletarinės diktatūros prie bendraliaudinės valstybės. Šį lūžį ženklino „Moralinis komunizmo statytojo kodeksas“. Jis skambėjo neįprastai, lyg kažkoks nesusipratimas.

Chruščiovas jį pareikalavęs parengti per 3 valandas. Burlackis pasiūlęs: „reikia apsvarstyti ne tik komunistų postulatus, bet Mozės, Kristaus įsakymus, tada viskas tikrai „kris“ į visuomenės sąmonę. Tai buvo sąmoningas religinių elementų įtraukimas į komunistinę ideologiją. Tik per pusantros valandos mes sukūrėme tekstą, kuris centro komiteto prezidiume buvo sutiktas šūksniais ‚valio‘ “

Jį sudarė 12 principų. Jame daug kas buvo sovietiška. Bet tarp jų buvo šie: 1) „humaniški žmonių santykiai ir abipusiška pagarba: žmogus žmogui – bičiulis, draugas, brolis; 2) sąžiningumas ir teisingumas, dorovinis tyrumas, paprastumas ir kuklumas visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime.“

Visa tai iš seniausio humanistinio aruodo. Kas galėtų prieš juos pakelti ranką? Neabejotinai tai buvo didelis įvykis: atsidarė politinių kalinių kalėjimai ir iš „gulagų“ pradėjo grįžti tremtiniai, prasidėjo kalbos apie socializmą su žmogišku veidu, filosofijoje atsirado etikos studijos. Žinoma, tie žodžiai mažai ką teįpareigojo, dar mažiau pakeitė. Bet ledai buvo pralaužti. Prasidėjo atvira kova su stalinizmu. Bet ji truko neilgai.

Su N. Chruščiovo nušalinimu ši kova buvo nutraukta. Tai buvo ženklas, kad aukščiausiuose valdžios sluoksniuose atgimsta stalinizmas. Jam priešinosi tik humanistiškai nusiteikę pavieniai rašytojai, filosofai ir publicistai. Ilgainiui jie ir tik jie atvedė prie M. Gorbačiovo „pertvarkos“, cenzūros panaikinimo, o galų gale ir prie SSSR suskilimo. Bet tas skilimas Putino ir jo nacionalistinių pataikūnų rankomis vėl buvo sustabdytas. Stalinizmas atgimė naujomis sąlygomis.

Beveik jau porą dešimtmečių telkiamos jėgos istoriją pasukti atgal. Karas Ukrainoje yra paverstas iššūkiu visam civilizuotam pasauliui. Chruščiovo „bendraliaudinė valstybė“ buvo stalinizmo nuošliauža, Gorbačiovo „perestroika“ – „bendraliaudinės valstybės“ nuošliauža, o Putino karinis nacionalizmas – stalinizmo ir „perestroikos nuošliauža. Visų padorių žmonių žvilgsniai nukreipti į Ukrainą.

Mes dar nežinome pabaigos, bet sunku nepritarti A. Gliuksmanui, kai jis rašo: „Klasių kova, vedama „iki galo“ (Leninas), dažnai nepastebint revoliucionieriams, atveda prie totalitarizmo. XX amžius yra to liudytojas. Ardomoji „maldavimų“ veikla stūmė disidentinius judėjimus ir „aksomines“ revoliucijas, padariusias pabaigą totalinėms diktatūroms.“ (p. 231).

Atsiranda vietos net ir perspėjimui: „Beprotis, įsivaizduojantis save dievu, – silpnesnis už silpnuosius“ (p. 232).