Lietuva tautiškumo ir visuotinumo dvikovos arena

Autorius: Algis Avižienis Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/11/liet... 2014-11-06 09:29:41, skaitė 6491, komentavo 1

Kaip išsaugoti Lietuvą

(iš ciklo: Lietuva – tautiškumo ir visuotinumo dvikovos arena)

Nebandysiu atskleisti, kaip globalizacija ir integracinė politika palaipsniui ir vogčiomis naikina mūsų ir kitas europines tautas. Tokių straipsnių ir pasisakymų nesisteminėje erdvėje pakanka. Jų perteklius tik dar daugiau skleistų pesimistines nuotaikas. Geriau sustoti prie esminio klausimo – ką daryti?

Kaip kovoti su tokiu reiškiniu, kuris braunasi į kone visas pasaulio šalis, apima nepaprastai plačias kasdienio gyvenimo sferas ir turi savo dispozicijoje neaprėpiamą finansinių bei kitų resursų gausą? Jei jau kovoti su šita triuškinančia galia, tai visų pirma reikia suvokti kuo ji pagrįsta.

Mano manymu, integracinė politika remiasi paklusnumu arba sutikimu su esama padėtimi. Integracinės politikos vykdytojams yra dosniai atlyginama, tad jų parama yra suprantama. Bet kaip išgauti masių pritarimą, juk neįmanoma papirkti visų piliečių?

Europiečių masėms yra diegiamos kelios lengvai suprantamos nuostatos, kurios turi gilų atgarsį jų istorinėje atmintyje. Eiliniai piliečiai yra pratinami sutikti su tokiais veiksmais, kurie palaipsniui ištrina nacionalinę savimonę.

Tautiškumo nuostatos turi užleisti vietą visuotinei orientacijai arba minčiai, kad gyvename ne savo tautos labui, bet visai žmonijai ir, kad mūsų namai yra ne kokia nors nacionalinė valstybė, o visas pasaulis. Aišku, kad masės vien nuostatomis negyvena. Globalizacijos procesas paprastiems piliečiams dar ir turi suteikti bent minimaliai pakenčiamas materialines sąlygas. Bet apie tai – vėliau.

Europiečiams vieno pasaulio troškimas nėra kas nors naujo ar neįprasto. Prieš du tūkstančius metų Romos imperija, dažniausiai naudodama masinį smurtą, apjungė nemažą dalį Europos. Norėjo jie to ar ne, bet Romos imperijos subjektai turėjo priprasti prie universalios santvarkos.

Šias visuotinumo tradicijas perėmė Romos Katalikų Bažnyčia (RKB), kuri, taip pat nevengdama smurto, viduramžiais gana sėkmingai iškovojo pirmaujančias pozicijas Europos žemyne. Nors per sekančius šimtmečius jos pasaulinė galia žymiai susitraukė, RKB iki šios dienos bando auklėti europiečius pagal universalias nuostatas.

Jau 19-ame amžiuje katalikų visuotinė misija įkvėpė visą eilę komunizmo ir tarptautinio socializmo šalininkų mėginti užvaldyti visą pasaulį. Kaip taikliai pastebėjo Osvaldas Špengleris, krikščionių teologija yra bolševizmo močiutė. Kitaip sakant, komunistinės idėjos panašios į krikščioniškas. Tad mūsų laikų Europos Sąjungai lengviau piršti universalias nuostatas gyventojams, kurių istorinėje atmintyje imperinės svajonės užima tokią žymią vietą.

Universalios santvarkos šalininkai diegia nuostatą, kad žmonijos sujungimas yra kone išimtinai teigiamas reiškinys. Ignoruodami istorijos patirtį, kuri rodo, kad visos imperijos buvo kuriamos ir išlaikomos masinio smurto dėka, Europos federalistai bando įtikinėti patikliuosius, kad Europos Sąjunga sumažins karo riziką Europoje iki nulio.

ES pastangos plėstis į Ukrainą jau provokavo vidutinio dydžio karą jos teritorijoje. ES šalių noras didinti savo įtaką Vidurio Rytų regione jau spėjo įtraukti europiečius į kruvinus konfliktus Afganistane, Irake, Libijoje ir kitur. Visi požymiai rodo, kad ES karinis angažavimas šiame regione tęsis ir gilės.

Visuotinumo mylėtojai įrodinėja, kad jungimasis atneša ekonominę naudą, didindamas rinkas ir skatindamas tarptautinę prekybą. Bet ES patirtis rodo, kad gilėjanti integracija Europos šalyse sutampa su ekonomine stagnacija ir aštriomis krizėmis, kurios įsižiebė 2008 m. ir dar vis nerodo požymių į pagerėjimą. Universalumo šulai taip pat teigia, kad vienijimasis savaime skleidžia demokratines vertybes.

Bet jie ignoruoja faktą, kad vienijimasis yra glaudžiai susijęs su politinės ir ekonominės galios koncentracija. Ne paslaptis, kad demokratinės santvarkos remiasi galios išsklaidymu. Ten kur valdžia sukoncentruota vienose rankose, laisvės negali būti. Tai jau prieš kelis šimtmečius įtvirtintas demokratijos principas.

Skaitytojas turbūt suvoks iš aukščiau pateiktų pavyzdžių, kad argumentų prieš susivienijimą ir universalias normas tikrai yra apstu. Čia ir yra tas svarbiausias kovos laukas – ideologija. Visuotinumą reikia neigti nacionalizmu. Jei norime, kad lietuvių tauta išliktų, reikia sukurti stiprias politines struktūras, kurios vadovausis labai aiškiomis ir koncentruotomis nuostatomis.

Tautiškumo oponentai yra galingi ir pasiryžę kovoti be skrupulų už vieną jiems aukščiausią tikslą – naująją pasaulinę santvarką. Lietuvių tautos gynėjai turės tam oponuoti tokiu pat ryžtu ir koncentruota valia. Jų šūkis turėtų būti – Lietuvos žmonių interesai aukščiau visko. Jei susipainiosime gausybėje tikslų ir vertybių, rūpinsimės pasaulio nuskriaustaisiais, neišvengiamai pralaimėsime.

Sekančiose ciklo straipsniuose pabandysiu išryškinti visuotinumo teorinius bei praktinius trūkumus ir tuo pačiu nacionalizmo privalumus. Ypatingą dėmesį reikės skirti susivienijusios Europos ekonominei stagnacijai, nes daugumai žmonių materialiniai rūpesčiai yra svarbesni nei politinės programos.

---

LDiena.lt: savo ruožtu informuoju, kad sprendimas "kaip išsaugoti Lietuvą" egzistuoja daugmaž tiek pat laiko, kiek ir pati paskutinioji "laisva ir nepriklausoma". Tas sprendimas aprašytas ir išdėstytas Visuomenės Saugumo Koncepcijoje. Tik reikia suvokti - viską teks dartyti patiems.