M. Mirzaeva. Moterys Ukrainos Sukilėlių Armijoje

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/01/05/m-... 2023-01-05 20:33:00, skaitė 567, komentavo 3

Pranešimas skaitytas nuotoliniu būdu parodos „Nenugalėtieji. Ukrainos sukilėlių armija“ atidaryme 2022 m. gruodžio 16 d.

Prieš prasidedant pilno masto karui aš dažnai keldavau sau klausimą, kokia buvo moterų motyvacija stoti į kariuomenę ar į pagalbines kariuomenės struktūras? Ambicijos, išsilavinimas, idėja, vyrai ar vaikai?

Šiandien, kai Rusijos pilno masto karo prieš Ukrainą realybė tapo neatsiejama kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalimi, mano moksliniai interesai įgijo praktinį pobūdį.

Šiandien tūkstančiai moterų tarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose, tūkstančiai moterų įvairiais būdais įsitraukė į savanorišką veiklą – tai mūsų patriotizmas, tai mūsų pareiga.

Ar taip buvo praeitame amžiuje? Absoliučiai taip. Sąvokų „savas“ ir „svetimas“ pagrindai buvo padėti dar seniausiais laikais. Valstybinių darinių atsiradimas, dinastijų, giminių, luomų kūrimasis formavo žmonių tapatybės sampratą. Mano žemė, mano kalba, mano tikėjimas – tai dirva, kuri maitino politinę tautą.

Ukrainietės bajorės, kaip ir vyrai, puikiai suvokdavo savo kilmę, jos pagal Lietuvos Statutus turėjo teisę į privačią nuosavybę.

Pavyzdžiui, bajorė iš Voluinės Halška Hulevičaitė išdrįso pasipriešinti savo mirusio vyro šeimai, reikalauti savo teisės ir savo vaiko teisės išpažinti stačiatikių tikėjimą.

Etmonienė Hanna Zolotarenko asmeniškai pasirašydavo universalus (valstybinio lygio teisės aktus), o Marija Mazepienė, Ivano Mazepos motina, priimdavo diplomatus kaip viena iš patikimiausių etmono asmenų.

Maryna Mirzaeva | facebook.com nuotr.

Vienaip ar kitaip moterys dalyvavo mūsų tautos politiniame gyvenime. Taigi Ukrainos moterims buvo patikėta didelė atsakomybė.

Ukrainos pietuose esančios stepės, per kurias iš rytų į mus nuolat veržėsi užkariautojai, genetiškai suformavo ukrainiečių gebėjimą susiburti, pasirengti ir duoti atkirtį. Nenužudysi – neišgyvensi.

Tradiciniai ukrainiečių ginklai – kardas, pistoletas, muškieta, kirviai, grandinės, lazdos, kovos dalgis – viskas, kas papuola po ranka. Ir tai ne tik apie ginklus, ne tik apie vyrus. Matome, kiek daug ukrainiečių moterų demonstruoja gebėjimą greitai mokytis ir išgyventi pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, pavyzdžiui, kunigaikštytė Ana Jaroslavaitė arba Osmanų sultono žmona Roksolana.

Ukrainos moterų, kaip ir vyrų, formavimasis vyko teritorijos, kurioje jos gyveno, įtakoje. Nesvarbu, ar tai būtų valstietė, ar bajorė – tas pats genetinis gebėjimas kovoti, išgyventi, gabumas greitai mokytis ir tuo pačiu neprarasti savo, kaip dabar tai vadinama, tapatybės.

Todėl kai XX a. ukrainiečiai, jau kaip politinė tauta, pradėjo kovoti už savo valstybę, tarp jų buvo nemažai moterų. Apskritai šis šimtmetis įdomus viskuo – karais, išradimais, sufražisčių judėjimu.

Tačiau kokia šiame sūkuryje Ukrainos moterijos vieta? O ji ten, kur ir pačios Ukrainos tautos sūkurys. Pirmasis pasaulinis karas. Moterys – kariuomenėje, pavyzdžiui, karės Olena Stepaniv, Handzia Dmiterko, Sofija Halečko. Moterys savanorės, tokios kaip Olha Basarab, padėjusios ukrainiečiams karo metu.

1917-1921 m. Ukrainos Revoliucija – Sofija Rusova Centrinėje Radoje, jos bendražygės Liudmila Černiachivska-Staricka, Vira Matuševska. Įvairiuose lygmenyse moterys dirba Ukrainos Liaudies Respublikos vyriausybei, XX a. 3-ame dešimtmetyje – moterys žvalgės, moterys agitatorės, moterys atamanės, kazokės, sanitarės.

Suveikia genetinė atsakomybės atmintis – jei nekovosi, neišgyvensi. Mano prosenelė Paraskovija Parubčenko daug pasakojo apie XX a. 3-ojo ir 4-ojo dešimtmečių ukrainiečių gyvenimą, kai Kijevo krašte beveik visi vyrai buvo sušaudyti ir moterų daliai teko ir sunkūs darbai, ir šeima, ir vaikų ugdymas, ir jų išlaikymas.

Mes, ukrainiečiai, esame pripratę prie šių karų – adaptuojamės, dirbame, saugome tradicijas ir atmintį. XX a. 3-ajame ir 4-ajame dešimtmečiuose Galicijoje merginos stoja į organizaciją „Plast“ (Ukrainos skautija), užsirašo į sporto sekcijas, praeina apmokymus Ukrainos Nacionalistų Organizacijoje (UNO), tampa kovotojomis, įsitraukia į išpuolius, yra areštuojamos, teisiamos, įkalinamos.

Šio laikotarpio moterų veiklą galima laikyti duokle laikui; ukrainiečių moterijos įsitraukimas į išsivadavimo judėjimą – tai ir revanšo noras už prarastą valstybingumą, ir okupacijos padariniai, ir auklėjimas šeimoje, ir tėvų patirtis pirmosiose laisvės kovose, ir švietimas, ir literatūra. Visa tai kompleksiška ir tikra.

Tas pats pasakytina ir apie merginas, kurios įstojo į Ukrainos Nacionalistų Organizaciją, o vėliau į Ukrainos Sukilėlių Armiją (USA), nes suveikdavo genetinė atmintis.

Moterys Ukrainos išsivadavimo judėjime, kaip ir visoje mūsų istorijoje, yra neatsiejamos veikėjos. Mes galime kalbėti apie įvairias teises ir statusą, bet šiandien mes kaip niekada jaučiame, iš kur ukrainiečių moterys turėjo tos drąsos pasipriešinti išorės priešui – tai mūsų nacionalinis bruožas.

Kai moterys ėjo į UNO pogrindį, jos taip pat vadovavosi supratimu – jei neiškovosi savo, tada atims, sunaikins, o paskui nužudys arba išprievartaus, pasityčios. Kas gali būti blogiau?

Todėl kiekvienos sąmoningos Ukrainos moters pareiga buvo ginti, kas sava. Tai mes matome ir šiandien. Ir tuo mes galime didžiuotis. To mes galime išmokyti kitas moteris pasaulyje.

Kovoje už tautinį tapatumą, už savo žemę grūdinti savyje didžiulę jėgą. Galbūt todėl taip daug ukrainiečių moterų yra tarp diplomatų ir politikų Vakaruose.

Mes mokome kaip Natalia Kobrinska, ukrainiečių moterų judėjimo Galicijoje įkūrėja, savo feminizmą įvilkti į nacionalinius naratyvus ir pademonstruoti, kaip galingai tai grūdina mus. Užimdamos vadovaujančias pareigas UNO, laikydamos ginklus Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų frontuose, atlikdamos didvyriškus žygdarbius, ukrainietės tai laikė savaime suprantamu dalyku.

Mums tai yra tradicija – mokėti apginti, kas sava. Ir tai yra mūsų pareiga, kaip tautos, kuri teritoriniu požiūriu, pasak istoriko Serhijaus Plochijaus, yra „Europos vartai“, kuri nuo seniausių laikų laiko sieną su Azijos šalimis ir pasauliu, saugodama Motinos Europos vientisumą su visu jos kultūriniu paveldu.

Tai buvo tokia nedidelė įžanga. O dabar daugiau apie Ukrainos išsivadavimo judėjimą. Visą tautą apimantį Ukrainos sukilėlių laisvės kovų pobūdį patvirtina ir tai, kad jose masiškai dalyvavo moterys.

Moterų buvo ir Ukrainos Karinėje Organizacijoje (UKO), ir Ukrainos Nacionalistų Organizacijoje (UNO). Kai Galicijoje buvo įkurta UNO krašto egzekutyvą (vykdomoji institucija), į ją masiškai ėmė jungtis jaunimas.

Merginos, kaip ir vaikinai, taip pat ėjo apmokymus „Plast“ organizacijoje, buvo sporto sekcijose, tautinės kultūros ir švietimo organizacijos „Prosvita“ skyriuose, draugijose. Geriausios iš geriausių prisijungė prie UNO.

Apie motyvaciją mes jau kalbėjome, tačiau nepamirškime, kad tai buvo 16, 17, 18, 20 metų jaunuolės, kupinos energijos ir užsidegimo. Būtent jų dėka UNO pradeda kurti savo tinklą Galicijoje.

Merginos prisijungia prie UNO jaunimo, dalyvauja apmokymuose, skaito ideologinę literatūrą, kuria UNO tinklą. Viena žymiausių Organizacijos veikėjų – Katerina Zaricka. Ji XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo Organizacijos moterų kovinės grupės narė.

Merginos, be to, kad vykdė intelektualinį darbą Organizacijos viduje, dar buvo ryšininkės bei šnipės. Būtent jos rinko informaciją būsimiems atentatams (išpuoliams). „Atentatas“ – tai politiškai motyvuota žmogžudystė. Vienas iš UNO veiklos metodų XX a. 4-ajame dešimtmetyje Galicijoje.

Pavyzdžiui, pasivaikščiodamos Lvove, merginos rinko informaciją, teikė savo žvalgybinius duomenis UNO vadovybei. Merginos taip pat prisiekdavo ištikimybę Ukrainos idėjoms ir Organizacijai, jos būdavo išpuolių bendrininkės, todėl jas suimdavo, teisdavo ir įkalindavo.

Ir vėlgi, likimas nepagailėjo čia paminėtos Katrusios Zarickos. Atlikdamos bausmę Lenkijos kalėjimuose, šios moterys tapdavo politinėmis kalinėmis ir autoritetais tautiškai nusiteikusiam jaunimui. Tiek merginų, tiek vaikinų vardai pasirodo Organizacijos ideologinėse brošiūrose.

Tai byloja ne tik apie tai, jog kova neturi lyties. Tai yra geras informacinio pobūdžio pavyzdys kitoms merginoms, kurios taip pat nori paskirti savo gyvenimą Ukrainos Valstybingumo atkūrimo idėjai, ir jau arčiau Antrojo pasaulinio karo moterys tampa neatsiejama Ukrainos išsivadavimo judėjimo dalimi.

Karo ir Ukrainos Sukilėlių Armijos kūrimosi metu jau veikė UNO moterų tinklas. Merginos dalyvauja apmokymuose – nuo propagandinių, sanitarių iki karinių, žvalgybos, ginkluotų. Čia verta suskirstyti moterų dalyvavimą išsivadavimo judėjime į išorinę pagalbą ir darbą viduje.

Išrinė pagalba UNO ir USA – tai moterys motinos, seserys, draugės, kaimynės, kurias šiandien galima laikyti savanorėmis arba padedančiomis savanoriams. Jos aprūpindavo pogrindį ir kariuomenę maistu, drabužiais, vaistais, suteikdavo būstą, savo žemes – slėptuvėms, rinkdavo informaciją, perduodavo raštelius.

Sovietų okupacijos metu už pagalbą UNO ir USA nariams grėsė 10 metų lagerių. Taigi moteris, kuri, tarkime, nunešė sukilėliams į mišką pyragėlių, galėjo nugarmėti į sovietinius lagerius 10 metų.

Moterų darbas Organizacijoje viduje – tai jų tiesioginis dalyvavimas Organizacijoje ir Armijoje. Čia jos turėjo postus, atsakomybę, pareigas. Ukrainos Nacionalistų Organizacijoje merginos galėjo būti moterų tinklo arba Ukrainos Raudonojo Kryžiaus vadovės ar narės.

Merginos buvo įsitraukiusios į judėjimą, įsipareigodavo teikti pagalbą, rinkdavo ją kaimuose, vykdydavo švietėjišką veiklą, turėjo ryšininkių, slaugių, vaistininkių, gydytojų pareigas.

Moterys dirbo ir kitose Organizacijos referentūrose (specialiuosiuose padaliniuose). Pavyzdžiui, propagandos. Jos rašydavo (spausdindavo rašomosiomis mašinėlėmis) ideologinę literatūrą arba brošiūras. Buvo ir mašininkės, ir ryšininkės. Kaip ir Artemizija Halicka, kuri vadovavo UNO tinklui Bukovinoje.

Irina Timočko vadovavo UNO Vakarų Lemkų krašte. Moterų vadovių funkcijoms priklausė tiesioginis tinklo organizavimas ir jo kontrolė, bendravimas su sukilėlių daliniais, žvalgybos duomenų rinkimas, bendravimas su aukščiausia UNO vadovybe.

UNO Provide (UNO valdymo organe) taip pat buvo moteris – Darija Rebet – tautininkė, turinti didelę kovos patirtį ir puikius intelektualinius sugebėjimus.

Visa tai byloja, kad moterys pagal savo žinias ir gebėjimus, drąsą ir charakterį užimdavo įvairias pareigas. Merginas apdovanodavo, o tai dar kartą rodo, kad kovotojos buvo gerbiamos ir vertinamos, kad jų vaidmuo Organizacijos vadovybės akyse buvo svarbus.

Moterų Ukrainos Sukilėlių Armijoje (USA) buvo mažiau nei Ukrainos Nacionalistų Organizacijoje. Čia merginos dažniausiai buvo žvalgės ir medicinos seserys. Jos kartu su savo šimtinėmis buvo miške, atlikdavo įvairias užduotis. Tam tikslui merginos buvo apmokamos.

Pavyzdžiui, USA žvalgė Olha Moroz išėjo dviejų savaičių žvalgų kursus netoli Lvovo. Be to, nemažai merginų dirbo medikėmis arba slaugytojomis USA šimtinėse. Kad eitų tokias pareigas, merginai reikėjo arba turėti medicininį išsilavinimą, arba darbo ligoninėje patirtį, arba vėlgi būti apmokytai.

Daugelis moterų rūpinosi pogrindžio ligoninėmis. Jos organizuodavo sunkiai sužeistiems Ukrainos sukilėliams operacijas ir reabilitaciją civilinėse ligoninėse. Iš anksto susitardavo su gydytojais ir personalu, kad sužeistojo buvimas ligoninėje bus visiškai slaptas.

Ar moterys turėjo ginklus? Taip, yra liudijimų apie moteris kulkosvaidininkes, tačiau tai veikiau išimtis. Dažniausiai moterys pogrindyje ir sukilėlių armijoje turėdavo ginklų ar ampulių su nuodais, kad priešo apsupties ar persekiojimo metu gyvos neatsidurtų priešo rankose.

Žinome daugybę istorijų, kai moterys pasirinkdavo mirtį, užuot gyvos patekusios į priešo rankas. Pavyzdžiui, UNO narė, literatė ir propagandistė Liudmila Foja turėjo paskutinį mūšį su okupantu, palikdama vieną kulką sau.

Unikali yra moterų patirtis UNO pogrindyje Užkerzonėje (Vakarų Ukrainos žemės, dabar – Rytų Lenkijos teritorija). 1945-1947 m. komunistinėje Lenkijoje toliau veikė užsienio atstovybės, diplomatija, vyko prekyba.

Būtent moterims buvo patikėta diplomačių misija – jos keliaudavo į Varšuvą, Lenkijos vakarines ir šiaurines žemes bendrauti su užsieniečiais. Merginos teikdavo informaciją apie Ukrainos išsivadavimo judėjimą, kad apie jį sužinotų visas pasaulis.

Moterų, įstojusių į UNO ir USA, likimai buvo skirtingi. Vienos žuvo mūšyje, kitoms pavyko kartu su vykdančiais žygius būriais patekti į Vakarus ir ten tęsti švietėjišką veiklą.

Daugelį moterų sugavo sovietų specialiosios tarnybos. Galima tik įsivaizduoti, kokius kankinimus kentėjo moterys sovietiniuose kalėjimuose.

Vėliau buvo sovietiniai lageriai. Tačiau ir čia XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje moterys buvo įvykių priešakyje. Mišriuose vyrų ir moterų lageriuose, moterys kartu su vyrais dalyvavo sukilimuose Norilske, Kengyre.

Kai kurioms niekada nepavyko grįžti į gimtąsias žemes, tačiau kai kurios vis dėlto sugrįžo. Jau sovietinėje Ukrainoje jos turėjo „nepatikimųjų“ stigmą. Kaime ir mieste žmonės dažniausiai žinojo, kas yra „banderivec“ (banderietis) – vieni jais slapta žavėjosi, kiti vengė.

Nepaisant to, daug moterų, UNO ir USA veteranių, sulaukė Ukrainos Nepriklausomybės, parašė atsiminimus, vykdė švietėjišką veiklą su jaunimu, įstojo į UNO brolijas, davė interviu.

Susidomėjimo moterų istorijomis tendencijos dėka atsirado daugybė projektų, susijusių su moterų gyvenimais ir jų patirtimi kare ir kovoje. Akivaizdu, kad jų pavyzdys įkvepia ir šiandien.

Įžangoje jau minėjau, kad genetiškai taip susiklostė, jog ukrainiečiai turi unikalų gebėjimą kovoti ir iškovoti tai, kas sava. Mūsų istorija – tai karų istorija.

Šiandien Ukrainos moterys tęsia savo motinų, močiučių tradicijas, demonstruoja didelį aktyvumą savanorių judėjime, stoja į Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretas, dirba medicinos tarnybose, kovoja su ginklais rankose.

„Moters karės“ įvaizdis būdingas Ukrainos istorijai – ar tai būtų moterys sukilėlės, ar dalyvavusios kariniuose žygiuose kunigaikštytės, ar didikės.

Moterys po lygiai dalijosi savo tautos, savo teritorijos, esančios pasienyje su laukinėmis stepėmis, skirtingų kultūrų sankirtoje, likimu. Moterų istorija įdomi savo jautrumu.

Moterų įvaizdžiui istorijoje primesta daug stereotipinių nuomonių. Tačiau jei peržengsime nusistovėjusį moters kaip motinos ir giminės sergėtojos suvokimą bei atkursime istorines realijas, kuriose teko gyventi ukrainietėms, pamatysime, kokio universalumo lygio buvo Ukrainos moterys – karė, motina, moteris ir ne šiaip giminės sergėtoja, bet ir tautinės atminties sergėtoja.

Moterys taip pat buvo kultūros nešėjos – skirtingos kultūros: miesto, bajorų, valstiečių. Ir būtent istorija suformavo mus tokias, kokios dabar esame.

Viena vertus, esame europiečiai, kita vertus, esame universalūs kovotojai, kurie visada buvo skirtingų kultūrų kryžkelėje, gindami europietišką pasaulėžiūrą, tačiau vis tiek išlikdavome saviti.

Todėl dažnai aš sakau, kad feministines studijas labai sunku perkelti į mūsų moterijos istorines plotmes. Iš dalies Ukrainos moterų istorija yra neatsiejama nuo tautos, kuriai nuolat kėlė iššūkius išorės priešai, istorijos.

Tai padarė mums daug žalos, bet taip pat suformavo mus kaip karių tautą. UNO ir USA moterys buvo kovotojos, ir jų dalyvavimas laisvės kovose yra neatsiejamas dalykas. Apie tai kalba ir jų bendražygiai.

Mane asmeniškai visada įkvėpdavo UNO ir USA moterų istorijos. Ir buvo labai įdomu, kai jų patirtis staiga tapo pažįstama kiekvienam iš mūsų, prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje.

Ypač man, kaip savanorei. Mūsų būstinė buvo įsikūrusi Lvove, todėl tai buvo itin juntama refleksija, nes šiame mieste mano didvyrės taip pat veikė, dirbo kiek mažiau nei 100 metų prieš pradėjus veikti mano „Valkirijų“ merginų savanorių komandai.

Istorija labai panaši į spiralę. Ji niekada nesikartoja, o tik primena praeitį. Tai leidžia mums semtis patirties, atpažinti save ir kitus istorijoje, nedaryti klaidų ir nepasiduoti.

Man patinka Vaclavo Havelo žodžiai: „Viltis – tai ne įsitikinimas, kad kažkas baigsis gerai, bet tikėjimas, kad tai turi prasmę – nepriklausomai nuo to, kaip tai baigsis“.

Esu tikra, kad praėjusiame amžiuje didvyrės žinojo, jog jų kova turi prasmę. Šiandien galime tik patvirtinti šį jų įsitikinimą. Ir taip pat būti tikri, kad mūsų kova turės prasmę ir pergalę ateities kartoms.

Šlovė Ukrainai!

Autorė Marina Mirzaeva (Mari Mamaika) yra istorikė, projekto „Laisvės moterys“ (Women of Freedom) autorė, savanorė, nevyriausybinės organizacijos „Valkirija“ (Valkyrie) pirmininkė, šventįs „Po Trizubo (Tridančio) skliautu“ įkūrėja ir vadovė, savanorė, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karė.