V. Rutkauskienė. Kaniūkų kaimo gyventojų žudynės sovietinių partizanų prisiminimų knygoje

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/02/01/v-... 2023-02-01 16:36:00, skaitė 419, komentavo 7

V. Rutkauskienė. Kaniūkų kaimo gyventojų žudynės sovietinių partizanų prisiminimų knygoje

2014 m. JAV pasirodė anglų kalba išleista sovietinių partizanų, trumpai tarnavusio NKVD, vėliau žymaus Izraelio istoriko Dovo Levino (Dov Levin) ir jo bendražygio – sovietiniu Kauno brigados „Mirtis okupantams“ partizano – Zvi Brauno (Zvie A. Brown) parašyta knyga „Pogrindžio istorija“ („The story of an Underground“).

Tai 1962 m. Izraelyje Jad Vašem (Yad Vashem) centro hebrajų kalba išleistos šių dviejų autorių prisiminimų knygos nauja laida. Ir ji mus turėtų sudominti jau vien dėl Kaniūkų kaimo akcijos aprašymo ir pateiktų gal būt mažai žinomų to įvykių detalių.

Knygos vertimu pasirūpino Dovo Levino giminaitis Robertas Gefenas (Robert Geffen).

Kaniūkų kaimo žmonių žudynės 1944 m. sausio 29 d. buvo itin žiaurus sovietinių partizanų išpuoli prieš taikius vietos gyventojus bei to kaimo ūkininkus, kurie bandė pasipriešinti raudonųjų banditų savivalei, apginti savo šeimas, turtą ir sunkiai užaugintą derlių.

Šiemet suėjo 79 metai nuo to tragiško ir skaudaus įvykio. Kaniūkų kaimo užpuolimas ir visiškas jo sunaikinimas yra gyva Lietuvos istorijos negyjanti žaizda bei gėdingas mūsų valstybės abejingumo žmonių skausmui pavyzdys.

Apie šią žiaurią sovietinių banditų akciją prieš taikius šio kaimo gyventojus ilgą laiką buvo bandoma nutylėti, vengta kalbėti, nors apie tai žinota ne iš vienos raudonųjų sovietinių žmogžudžių publikacijos ar jų pačių „žygdarbių“ aprašymų.

Lietuvos teisėsaugos fiasko

Kaip žinome, Kaniūkų kaimo tragedija naujai į viešumą iškilo jau nepriklausomoje Lietuvoje, kai Lenkijos Nacionalinio Atminimo institutas pradėjo savarankišką žudynių tyrimą ir kreipėsi į Lietuvos teisėsaugą dėl papildomos informacijos ir pagalbos. Kažkiek tada sujudo ir Lietuva.

2014 m. Izraelyje išleista sovietinių partizanų Dovo Levino ir Zvi A. Brauno knyga | rengėjų nuotr.

2007 m. Lietuvos teisėsauga pradėjo tyrimą dėl Kaniūkų žudynių bei bandė apklausti galimai žudynėse dalyvavusius ar apie jas turinčius kokių nors žinių, atskirus sovietų diversantus, tarp jų žydų II-jo Pasaulinio karo veteranus – Ichaką Aradą, buvusį Jad Vašem (Yad Vashem) vadovą bei Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narį, taip pat sovietines partizanes Fania Jocheles–Brancovskaja, Rachelę Margolis.

Deja, pradėtas teisėsaugos tyrimas nebuvo sėkmingas ir nedavė jokių rezultatų, nes kilusi buvusių sovietų partizanų užtarėjų reakcija buvo aštri, beveik isteriška ir dėl įtakingų jėgų spaudimo tyrimas buvo nutrauktas.

Kaip rašė JAV gyvenantis teisininkas D. Januta „Drauge“, nutrauktas tyrimas tarptautinėje plotmėje tapo dideliu Lietuvos teisėsaugos fiasko [1].

Nepaisant to, pastaruoju metu pavieniai Lietuvos istorikai jau gan plačiai yra įsigilinę į šią istoriją ir papildomai jau sukaupė nemažai istorinės medžiagos ir faktų.

Tačiau tų faktų ir mažiau žinomos informacijos vis dar pavyksta atrasti ir pačių sovietinių diversantų memuarinėje literatūroje, pastebėti naujų šios žiaurios akcijos paliudijimų, kurie atskleidžia ne tik platesnį įvykio vaizdą, bet ir įvardija naujus asmenis, prisidėjusius prie lietuviško kaimo žudynių.

Išpuolį Kaniukų kaime yra aprašę jos dalyviai, sovietiniai partizanai M. Elinas, ir D. Gelpernas, Paulas Bagrianskis, Isakas Kovalskis, Chaimas Lazaras, R. Margolis. Taip pat Ričas Koenas atpasakodamas Aba Kovnerio gyvenimo istoriją.

Sovietų raudonoji diversantė F. Jocheles-Brancovskaja Izraelio dokumentalistams tą faktą yra paliudijusi sukurtame filme „Keršytojai“ („The avangers“).

Lietuvos Respublikos Prezidentė įteikia apdovanojimą Faniai Jocheles–Brancovskajai | youtube.com stop kadras

Svarbios medžiagos rasime ir 2014 m. perleistoje anglų kalba Izraelio istoriko D. Levino, „Mirtis okupantams“ būrio nario bei jo kovų bendražygio Zvi Brauno knygoje „Pogrindžio istorija“ („The story of an Underground“).

Būtent sovietinis diversantų būrys „Mirtis okupantams“ buvo vienas ir labiausiai tame žiauriame susidorojimo su lietuvišku kaimu išpuolyje pasižymėjęs žydų kovotojų junginys, kuriam priklausė ir abu knygos autoriai.

Tad sprendžiant iš šioje knygoje aprašyto Kaniūkų kaimo žudynių epizodo ir paminėtų specifinių detalių, galėtume manyti, kad ir knygos autoriai dalyvavo toje susidorojimo akcijoje.

Keršto akcijos

Kartu su kruvinu karu prieš vokiečius, kaip rašo knygos autoriai, sovietų raudonieji partizanai vedė atkaklią kovą prieš vokiečių kolaborantus. Kolaborantais, fašistais, buržuaziniais nacionalistais, buožėmis ir pan. savo atsiminimuose jie vadina lietuvius ar vietinių kaimų gyventojus, ir visus tuos, kurie jų nerėmė ir bandė apsiginti nuo vis stiprėjančio raudonųjų partizanų smurto, savivalės, vagysčių ir turto grobstymo.

Kaip rašoma knygoje, pradžioje sovietų diversantai neva raštu ar žodžiu įspėdavo kaimiečius, reikalaudami jiems nesipriešinti ir net siūlydavo bendradarbiauti, bei juos remti. Ir, jei tai nesuveikdavo, tik tada naudojo kraštutines priemones.

Pavydžiui, Dainavoje jie pagavo lenkų agentą Boleslavą Užkoronį (Utzkoronis), kuris organizavo kaimų gyventojus prieš raudonuosius partizanus. Jis buvo pagautas nugabentas į sovietinių partizanų grupės „Vilnius“ bazę ir sušaudytas.

Kai ir tokios bauginimo akcijos nesuveikdavo, o vietinių kaimų ir valstiečių pasipriešinimas nemažėdavo, sovietų partizanai imdavosi keršto akcijų prieš didesnes kaimiečių grupes ar net ištisus kaimus. Aiškiausiais kolektyvinės bausmės pavyzdys yra Kaniūkų kaimo atvejis.

Kaniūkų puolimas

Lietuviškas kaimas Kaniūkai, tuo metu, anot knygos autorių, turėjęs 300 gyventojų, buvo 30 km atstumu nuo Kauno partizanų būrio bazės.

Gyventojai, pasak autorių, artimai ir pastoviai kolaboravo su vokiečiais ir Plechavičiaus žmonėmis. Jie aktyviai atakuodavo sovietų partizanus, kurie praeidavo arčiau kaimo, o sučiuptus partizanus mirtinai nukankindavo.

Kaimas, kaip pasakojama D. Levino ir Z.A. Brauno knygoje, buvo įsirengęs gerą gynybą, apkasus, snaiperių pozicijas ir stebėjimo bokštus. Kaimas buvo keletą kartų įspėtas, bet nenutraukė „priešiškos veiklos“.

Todėl raudonųjų partizanų brigados vadas nutarė pulti kaimą didelėmis pajėgomis ir jį visiškai sunaikinti, siekiant pamokyti jo gyventojus, duodant pamoką ir aplinkiniams kaimams bei jų gyventojams.

Raudonųjų partizanų vadas lietuvis, turėjęs slapyvardį Šilas, buvo išsiųstas į žvalgybą. Knygoje autoriai nenurodo tikrosios šio partizano pavardės nei jo būrio pavadinimo.

Tik pamini, kad jis buvo partizanų būrio vadas. Jis, persirengęs Plechavičiaus armijos pareigūno uniforma, apsimetęs kaimo parengtį tikrinančiu inspektoriumi, apsilankė kaime.

Apžiūrėjo ir užfiksavo kaimo gynybos išsidėstymą, snaiperių pozicijas, sužiūrėjo silpnąsias gynybos vietas ir sugrįžęs į štabą su detalizuotu raportu viską nupiešė ir išdėstė pulko vadui [2].

Šitą raudonųjų diversantų žvalgybos momentą aprašė ir kiti su Kaniūkų kaimo susidorojimo akcijos dalyviai.

Knygoje „Keršytojai“ („The Avengers“) skirtoje sovietinio partizano „Keršytojo“ būrio vadui Abai Kovneriui (p. 144) rašoma, jog prieš planuojamą Kaniūkų kaimo užpuolimą, šviesių plaukų ir mėlynų akių vaikinas nuėjo į naciams draugišką kaimą miško pakraštyje.

Vaikinas prisistatė kaimynu iš gretimo kaimo savisaugos ir lengvai apėjo visą kaimą, o sugrįžęs pas sovietinius partizanus į mišką, štabe vadams nupiešė visą kaimo išsidėstymą [3] . Tai rodytų, jog čia minimos knygos autoriai pasakoja ne išgalvotą, o tikrą įvykį.

Žydų kovotojų dienoraštis, kurį šio rašinio autorei pavyko surasti Jad Vašem (Yad Vashem) centro archyve, patvirtina, kad kaip tik tuo metu apie Kaniūkus sukinėjosi ir Abos Kovnerio būrys [4].

Abos Kovnerio būrio dalyvavimą akcijoje fiksuoja ir atskiri dokumentai Lietuvos archyvuose. Taigi toks faktas užfiksuotas net keliuose žydų kovotojų šaltiniuose, neturėtų kelti abejonių.

Tačiau baisiausiai yra tai, jog iš lietuvių vietinių žmonių atsirado toks niekšas, kuris svariai prisidėjo prie kaimo sunaikinimo. Kas jis, sužinosime kiek vėliau.

Jurgio (G. Zimano) nurodymu, kaimo užpuolimui, buvo suformuota jungtinė grupė iš visų raudonųjų sovietinių partizanų būrių. Pasak knygos autorių, ji susidėjo iš 120 smogikų. Ten pat nuorodoje pažymima, jog kiti šaltiniai nurodo 150 ar net 200.

Vien iš Kauno bataliono, kurį sudarė daugiausiai iš Kauno geto pasitraukę žydai, keršto akcijoje dalyvavo 25. Čia autoriai, matyt, turi galvoje savo būrį „Mirtis okupantams“, kurio kovotojai buvo ypač aktyvūs išpuolio metu.

Išpuolyje labiausiai pasižymėjo šios grupės nariai ir knygos autorių bendražygiai: Daovydas Teperis (David Tepper), JakovasRatneris (Jankelis) (Yakov (Jankelis) Ratner), Pesachas Volbe (Pesach Wolbe), Lazeris Zodikovas (Lazer Zodikov),Leiba Zaicevas (Leib Zeitzev), kiti Kauno geto žydai.

Daugiau apie tai galima paskaityti Lietuvos istoriko dr. R. Zizo knygoje „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944 m.“ p. 485 [5].

Sprendžiant iš kai kurių specifinių detalių apie Kaniūkų kaimo užpuolimą knygoje, galėtume spėti, kad abu šios knygos autoriai taip pat buvo tos žiaurios akcijos dalyviai, tačiau savo knygoje apie tai, deja, taip ir nedrįsę prisipažinti.

Nusikaltimo pėdsakai nugulė archyvuose

Masinės civilių gyventojų žudynės, kurias Kaniūkų kaime įvykdė sovietiniai partizanai, kaip parodomąją baudžiamąją akciją už kaimo gyventojų nenorą bendradarbiauti, iš tiesų buvo sovietinių partizanų nužmogėjimo ir sužvėrėjimo atvejis.

Todėl po karo atsiminimus rašę raudonieji diversantai puikiausiai suprato, jog kaimo sunaikinimo išpuolis buvo pernelyg žiaurus, kompromituojantis sovietinių partizanų judėjimą, sovietų valdžios autoritetą, todėl visi rašiusieji apie tai atvirai ir aiškiai kalbėti vengdavo.

Net G. Zimanas ataskaitose A. Sniečkui neatskleidė tragedijos dydžio (žr. R. Zizas, p. 479-481) [6].

Komunistinis rėžimas siekė, kad įvykis ir aukos būtų pamirštos, o atmintis ištrinta, tačiau ji vis dar gyva, Kaniūkų kaimo tragedija nepamiršta, bet to nusikaltimo vykdytojai oficialiai neįvardinti ir nepaviešinti iki šiol.

Knygos „Pogrindžio istorija“ autoriai D. Levinas ir Cvi A. Braunas mini, jog visą akciją suplanavo G. Zimanas.

Lietuvos istorikas dr. R. Zizas knygoje „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944 m.“, patvirtina, kad Kaniūkai sudeginti būtent G. Zimano įsakymu.

Apie tai kalba ir kai kurie žudynių dalyvių liudijimai randami Lietuvos archyvuose (R. Zizas) [7]. Juose G. Zimanas įvardijamas, kaip „Vilniaus Brigados“ vadas, kuriam įsakius ir buvo vykdomos šios žudynės.

Kaip rašo Lietuvos istorikas dr. R. Zizas knygoje „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944 m.“, „Vilniaus brigada“ arba „Vilniaus būriai“ – tai Rūdininkų girioje veikusieji raudonųjų partizanų būriai, daugiausiai sudaryti iš Vilniaus geto žydų – „Mirtis fašizmui“, „Keršytojas“, „Už Pergalę“, „Kova“, taip pat „Perkūno“, „A. Mickevičiaus“ būrių kovotojų.

Šių būrių partizanų dalyvavimą žudynėse paliudija faktai randami jų asmens bylose bei kitoje archyvinėje medžiagoje.

Tačiau atrodo, jog pagrindinis vaidmuo šiose žudynėse teko ne Vilniaus brigadai, o Kauno būriui „Mirtis okupantams“ (R. Zizas… p. 481) [8] kuriame kovėsi ir abu čia aptariamos knygos autoriai.

Sovietinių partizanų būrys „Mirtis okupantams“ priklausė Kauno miesto komunistų partijos organizacijai, todėl buvo vadinamas „Kauno būriu“. Jį sudarė Kauno geto žydai ir sovietiniai belaisviai.

Žudynėse taip pat dalyvavo 20 „Perkūno“ būrio partizanų. Tiesiogiai Kaniūkų kaimo puolimui vadovavo „Mirtis okupantams „būrio vadas štabo viršininkas, Raudonosios armijos kapitonas, karo belaisvis Michailas Ceiko, kiti šaltiniai mini Albertą Barauską.

Lietuvos ir Lenkijos istorikai bei kiti šios istorijos tyrinėtojai iš įvairių šaltinių ir archyvinių dokumentų yra išsiaiškinę ir surinkę jau su viršum 100 Kaniūkų kaimo žudynėse dalyvavusių asmenų.

Tarp jų yra ir Aba Kovneris – „Keršytojų“ būrio vadas, Eliezeris Zilberis – Kauno „Mirtis okupantams“ būrio kovotojas, vėliau Kauno archyvų vedėjas, nesigėdijęs girtis, kaip dirbdamas archyve klastojo dokumentus ir tuo keršijo lietuviams.

Yra daug kitų, kurių dalyvavimą Kaniukų žudynėse fiksuoja Lietuvos archyvuose išlikusios jų pačių bylos.

Prie jų reiktų pridėti ir D. Levino ir Z. A. Brauno knygoje minimus Kauno geto kovotojus Davidą Teperį (David Tepper), Jakovą (jankelį) Ratnerį (Yakov (Yankel) Ratner), Pesachą Volbe (Pesach Wolbe), Lazerį Zodikovą (Lazer Zodikov), Leibą Zeicevą (Leib Zeitzev) ir kitus šio Kauno būrio „Mirtis okupantams“ partizanus.

Nereikėtų pamiršti ir to žvalgybą Kaniūkų kaime atlikusio šviesiaplaukio, mėlynakio jaunuolio, sovietinių partizanų vado Šilo iš kaimyninio kaimo, persirengusio Plechavičiaus armijos kariu ir išžvalgiusio pasmerkto sunaikinimui kaimo teritoriją.

Tik norėtume jį įvardinti tikru vardu, o ne slapyvardžiu.

Abos Kovnerio sovietinių partizanų būrio „Keršytojas“, veikusio Vilniaus aps., 1944 m. liepos 30 d. partizanų sąrašo ištrauka. Originalas. Dokumentas rusų kalba. Sąraše įrašyti partizanai, atvykę į būrį iš Vilniaus geto | LYA, f. 13, ap. 1, b. 1, l. 2-2. nuotr.

Dviejų Šilų detektyvas

Iš čia aptariamos knygos autorių pateiktos informacijos žinome, jog tas Kaniukų kaimą išžvalgęs partizanas Šilas buvo partizanų būrio vadas. Autoriai nenurodo nieko tiksliau.

Tarp Rudininkų miške kovojusių partizanų pavyko surasti keletą raudonųjų diversantų su panašiu slapyvardžiu: vieną Šilelį ir du- Šilus.

Šilelis, atrodo, buvo eilinis kovotojas, ne būrio vadas. Jis žuvo netrukus po Kaniūkų kaimo puolimo, vokiečiams iš traukinio apšaudant sovietinių diversantų slėptuvę.

Dar vieną Šilą – lietuvį parašiutininką Vainutį, žydų kovotojų grupės „Kova“ partizaną, vėliau paskirtą Perkūno partizanų būrio vadu mini pats D. Levinas kitoje savo knygoje „Atkirtis“ („Fighting back“) [9].

Beieškant partizano Šilo pėdsakų šioje istorijoje, teko prisėsti prie Dovo Levino rašytų knygų ir atsiminimų, išklausyti jo 4 val. ilgumo Holokausto muziejaus Vašingtone darytų prisiminimų video įrašą, kuriame jis beveik nieko nepasakoja apie partizanavimą Rudininkų girioje, bet atsiveria pranešdamas, kad išvadavus Vilnių nuo vokiečių, buvo pakviestas dirbti į NKVD, tvarkyti vokiečių paliktus archyvinius dokumentus bei tuose paliktuose dokumentuose jam patikėta ieškoti žydus šaudžiusių lietuvių.

Verta pasižiūrėti su kokiu pasididžiavimu jis tai pasakoja: Oral history interview with Dov Levin (video anglų kalba).

Apie Izraelio istoriko Dovo Levino veiklą NKVD organuose (angl.- security forces) atsargiai užsimenama pačiame aptariamos knygos gale pristatant autoriaus biografiją.

Pastudijuoti teko ir kitų mūsiškių sovietinių kolaborantų atsiminimus, kuriuose ir radome saviškių gražiai aprašytą sovietinį partizaną Šilą.

Dovas Levinas savo knygoje „Atkirtis“ („Fighting back“) (p. 277) mini lietuvį desantininką (parašiutininką) Vainutį, turintį partizaninį Šilo slapyvardį.

Ir čia Dovas Levinas kažką suka aplinkui, pateikdamas neteisingus duomenis, klaidindamas ne tik eilinį savo skaitytoją, bet ir to laikotarpio istorijos tyrinėtojus.

Gal istorikas, rašydamas Rudininkų girios partizanavimo istoriją ir pats pasiklydo tarp girios, miško ir dviejų Šilų.

Sovietų partizanas Vaclovas Vainutis, partizanaudamas turėjo slapyvardį Survila ir buvo sovietinių partizanų būrio „Margiris“ kovotojas.

Pastarasis kartu ėjo ir Vilniaus komjaunimo apskrities pogrindinio komiteto pirmojo sekretoriaus pareigas.

Tačiau mus dominantis sovietų partizanas Šilas, perdavęs ir paruošęs Kaniūkų kaimo planus, pasirodo, savo partizaninę veiklą Lietuvoje taip pat pradėjo nuo „Margirio“ būrio.

Vėliau buvo paskirtas vadovauti „Perkūno“ būrio partizanams. Tad vargu ar viename būryje galėjo būti du partizanai tuo pačiu slapyvardžiu.

Bet šitą netikėtai užsimezgusį detektyvą labai nesunkiai atskleidė dar vienas Kaniūkų kaimo žudynių dalyvis, atskiruose šaltiniuose įvardijamas, kaip to išpuolio vienas iš vadų Albertas Barauskas, savo prisiminimų knygoje „Miškų frontas“ [11] aprašęs abu mus dominančius Šilus.

Vaclovas Jusevičius-Šilas – Kaniūkų kaimo žudynių rengėjas ir dalyvis | sovietinio diversanto Alfonso Barausko knygos – „Miškų frontuose“, Vilnius, 1968 m. nuotr.

Apžvelgė jų gyvenimą, veiklą ir dar jų nuotraukas sukėlė. Iš šių prisiminimų ir paaiškėjo, jog po Perkūno būrio vado slapyvardžiu Šilas, slepiasi Vaclovas Jusevičius.

Tai tas šviesiaplaukis, mėlynakis jaunuolis, kuris pagal knygos autorius D. Levina ir Z. A. Brauną sudarė Kaniūkų kaimo planus, padėjusius sovietų partizanams įvykdyti nekaltų kaimo žmonių žudynes.

Pagaliau knygoje minimą faktą giliau galėtų patyrinėti ir patikslinti Lietuvos istorikai, jei suklydau darydama tyrimą,

Šilas ir jo gaujos banditai

Vaclovas Jusevičius-Šilas gimė 1917 m. Trakų aps. Žąslių̨ valsč., Lelėnų kaime mažažemio valstiečio šeimoje.

Nepriklausomoje Lietuvoje baigė keturias pradinės mo­kyklos klases.

1940 m. įvedus Tarybų̨ valdžią̨ Lietu­voje, dirbo milicijos organuose.

Prasidėjus karui, evakavosi gilyn į Rusiją, ten buvo pašauktas į 16-ąją lietuviškąją̨ šaulių diviziją.

Baigęs specparengimo kursą̨, 1943 m. liepos 20 d. pasiųstas į Lietuvą kovoti sovietinių partizanų būriuose, vykdyti diversijas.

1943 m. rugsėjo 15 d. Kazėnų miškuose iš Vilniaus būrio išskirta 20 žmonių ir sudarytas naujas būrys Perkūno vardu. Vadu paskirtas S. Burokas (Garas), būrio komisaru – V. Jusevičius (Šilas) – daugiau apie tai R. Zizo knygoje „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944 m.“ (p. 205) [12].

1945 m. buvo Lietuvos KP (b) Trakų apskrities komiteto karinio skyriaus vedėjas, dirbo atsakingą partinį darbą̨. Vėlesniais sovietų okupacijos metais baigė̇ respublikinę partinę mokyklą, vadovavo Molėtų̨ rajono partinei organizacijai, vėliau kolūkiui. Išėjęs į pensiją gyveno Vilniuje, už nuopelnus partizanaujant jam paskirta personalinė pensija.

Lietuvos archyvuose išsaugota nemažai šio sovietinio partizano dokumentų ir liudijimų. Viename jų Šilas- V. Jusevičius liudija, kad Kaniukai buvo prie kelio, kuriuo dažnai į užduotis ėjo mūsiškių grupės ( R. Zizas… , p. 473).

Kitame išlikusiame dokumente sovietinis partizanas „Perkūno būrio vadas Šilas – V. Jucevičius 1951 m. birželio 8 d. MGB parodymuose tvirtino, kad Kaniukų kaimo puolimo operacijai vadovavo Albertas Barauskas-Greitas (R. Zizas….., p. 530)

Albertas Barauskas-Greitas – Kaniūkų kaimo ir daugelio kitų kaimų sunaikinimo dalyvis | sovietinio diversanto Alfonso Barausko knygos – „Miškų frontuose“, Vilnius, 1968 m. nuotr.

Kitame dokumente jau pats A. Barauskas liudija, kad jo būrys „Margiris“ dalyvavo ir Bakaloriškių kaimo sunaikinime bei Daržininkų kaimo sudeginime ( R. Zizas…., p. 499).

Ar Kaniūkai dar Lietuvos kaimas?

D. Levino ir Z.A. Brauno atsiminimų knygoje papasakotas Kaniūkų kaimo gyventojų sunaikinimo epizodas mums primena ir kitokią karo meto patirtį, ne mažiau skaudžią mūsų istorijai ir ypač nepatogią Holokausto tyrinėtojams bei jo atminties saugotojams.

Lietuviškas Kaniūkų kaimas ir jos žmones tapo karo nusikaltimų ir aklos neapykantos aukomis ir apie tai oficialiai Lietuvos valdžios sluoksniuose vengiama kalbėti.

Ši skaudi istorija patenka į ne itin pageidaujamų temų sąrašą, nes ji ne tik apie mūsiškius ar saviškius, bet ir apie tuos jūsiškius, kurie iki šiol dangstomi skaudžia žydų tragedijos skraiste garbinami kaip didvyriai, vieninteliai Lietuvos išvaduotojai ir gelbėtojai.

Įamžinant ir pagerbiant žiauriai sunaikintą kaimą ir jo aukas 2004 m. Šalčininkų rajono savivaldybė ir vietiniai žmonės Lenkijos valstybei remiant lėšomis kaimo pakraštyje nužudytiems Kaniūkų kaimo gyventojams pastatė atminimo kryžių.

Mažas proginis kryželis sovietinei partizanei Faniai Brancovskajai ir didelis paminklinis kryžius Kaniūkų žudynių aukoms | Alkas.lt koliažas.

Jame dviem kalbomis lenkiškai ir lietuviškai užrašė žuvusiųjų vardus, virš jų įprasmindami Lenkijos herbą, nes būtent Lenkija rūpinasi šios tragedijos tyrimu ir aiškinasi kaltininkų vardus. Tad kyla klausimas ar kažkada buvęs lietuviškas kaimas vis dar Lietuvos, jei paminkle neatsirado vietos nei vienam Lietuvos respublikos simboliui ar net herbui.

Prie paminklo, paminėti kaimo tragedijos ir žuvusiųjų, čia susirenka artimieji, vietiniai žmones, organizacijų atstovai, taip pat lietuviai šauliai, patriotai, padeda gėlių ir uždega atminimo žvakeles. Apmaudu, jog pagerbti aukų atminimą oficialiai prie šio paminklo tebuvo atvykę tik 2 Seimo nariai.

Tai rodo mūsų valstybės ir jos valdžios žmonių abejingumą šio kaimo istorijai ir skaudžiam jo žmonių likimui.

2024 m. sueis lygiai 80 metų nuo šio skaudaus ir žiauraus įvykio. Ar Lietuva, jos valdžia, valstybės pareigūnai ras jėgų valstybiniu mastu plačiau paminėti Kaniūkų kaimo tragediją?

Ar pagaliau oficialiai įvardins šios tragedijos kaltininkus? Būtų labai garbinga, jei 2024-sius metus Seimas paskelbtų Kaniūkų kaimo aukų atminimo metais.

Naudota literatūra :

  1. Donatas Januta. Užmirštų dzūkų savanorių kovos (1943-1944) (ir ,,Pirčiupio motinos” paslaptis) http://draugas.org/key/2011_reg/2011-06-09-DRAUGASo.pdf
  2. D. Levin, Z. A. Brown. The Story of an Underground. Jerusalem, Israael. 2014, p. 358
  3. The Avengers. R. Cohen. N.Y. USA. 2004.
  4. Jewish Resistance: Diary of a Jewish Partisan Unit (1943-1944) https://www.jewishvirtuallibrary.org/operations-diary-of-a-jewish-partisan-unit-in-rudniki-forest
  5. R. Zizas. Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944m. Vilnius, 2014. p. 485
  6. Ten pat, p. 479-481
  7. Ten pat, p. 481
  8. Ten pat, p. 481
  9. D. Levin. Fighting back. N.Y. USA, 1985, p. 277.
  10. Oral history interview with Dov Levin. United States Holocoust memorial museum, RG Number: RG-50.030.029a https://collections.ushmm.org/search/catalog/irn504793
  11. A. Barauskas. Miškų frontuose. Vilnius, 1968. P. 245, 412,
  12. . R. Zizas. Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944 m. Vilnius, 2014. p. 205.
  13. Irena Tumavičiūtė. Kaniūkų skerdynės naikintojo akimis – siaubingas pragaras. 78-osioms sunaikinto kaimo metinėms atminti. (Bagrianskio pasakojimas).
  14. Audronė Janavičienė. Sovietiniai diversantai Lietuvoje (1941–1944). http://genocid.lt/Leidyba/1/audrone.htm
  15. E. Elinas, D. Gelpernas. Kauno getas ir jo kovotojai. Vilnius, 1969.