Oleg Šurajev: būti asmeniniu Šimonytės klounu labai apsimoka!

Autorius: Oleg Surajev Šaltinis: https://www.facebook.com/suraj... 2023-03-30 14:18:00, skaitė 524, komentavo 8

Būdamas atostogose tiek vakar, tiek šiandien beveik patikėjau, kad gyvenime viskas gerai. Sunku atsiriboti nuo karo galvoje, beveik neįmanoma.

Kol aš čia chillinu, brolis ir mano kiti formaliai netikri, bet tikri broliai dirba, biški gėda, kad chillinu, bet pachillinsiu ir sugrįšiu su dviguba jėga. Niekam perdegęs tu nereikalingas. Lengva sekundei patikėti, kad viskas yra gerai, apgaulingas gėrio jausmas.

Kažkas kariauja už tavo gerą laiką, Olegai. Neįmanoma nuplaut tos gėdos, kuri kyla iš neteisybės jausmo, mūsų privilegijuotų žmonių problemos - nepankamai jautrūs kitiems, kol tie kiti miršta, lengviausia pasakyti "pasaulis visada buvo ir bus neteisingas”. Bet jis gali būti mažiau neteisingas, jei dirbsi ties tuo, tai patikrinta: su neteisybė galima kovuoti.

Pakovokit, kol aš chillinu, prašau, aš tuoj įsijungsiu vėl, bet man reik pailsėti. Ir jums, kas nesiilsėjo, reik pailsėti, karas dar užtruks, nenustokim priešintis.

Vakar Paryžiuje patekau į restoraną, kuris įkurtas 17-tame amžiuje, kainos kaip Lietuvos Nidoje, mus nustebint jau sudėtinga. O žinote kodėl šveicarai nesirenka Palangos? Nes net šveicarams per brangu + bijo 12D kino. Žodžiu, prisėdom su drauge iš Kyivo, sėdim, šnekam ukrainietiškai, viskas patinka, iš dešinės man sėdi vokiečiai, vyresni, bet labai keistai žiūri. Galvoju, gal nenori tankų duoti arba gailisi, kad davė, ką žinau. Bet labai keistai žiūri, ok. Pavalgėm, geriam kavą, vokietė klausia: "O kokia kalba jūs šnekat?”. Atsakau: "Ukrainietiškai, bet as šiaip nevisai ukrainietis, aš iš Lietuvos, rusakalbių šeimos, bet gimiau Ukrainoje ir save laikau rusakalbiu Lietuvos piliečiu su ukrainietiškom šaknim”. Matau, kad vokiečiai biški sulūžo, tada sekundei atsigavo ir sako: "Tai ukrainietiškai šnekat?”. Atsakau, kad taip.

Klausia ką dirbam, atsakau: “Aš esu komikas, bet juokingas, ir čia mano tikras darbas, tikrai. Bet dirbu dabar ir su karine parama ir biški stengiuos socialiniu aktyvizmu užsiimti, politika, socialiniais reikalais, emocine sveikata" - vėl matau, kad biški sulūžo jie, tada vėl atsigavo ir sako: "Tai komikas esat."

Ble, aš jaučiu labai norėjau išsikalbėti, nes į bet kokį klausimą atsakiau 700 žodžių rašinėliu. Draugė po to sakė: “Tavęs tiesiog paklausė kokia kalba šnekat, o ne savo giminės medį pasakot”. Beje, mano giminės medis yra gera medžiaga mano bajeriams, nu nes medis, supratot. Bet esmė ne tame.

Pasėdėjom su vokiečiais, apie karą pakalbėjom, papasakojau apie fondą, net biški apie finansus, vokietis praeityje buvo sėkmingas verslininkas. Jis man parodė sūnus savo - mano amžiaus, parodė, kur gyvena, tik aš jam neturėjau ką parodyti, nes niekur negyvenu dabar, neturiu namų.

Bet gale vokietis man rėžė: "Man 77 metai, gimiau metai po antro pasaulinio karo pabaigos ir labai tikiuos, kad savo akimis karo nepamatysiu”. Aš atsakau: “Todėl privalot remti Ukrainą, jei nenorit matyt karo”. Vokietis viską suprato ir sako: "Beje, nepaisant visko, gyvenimas labai gražus”. Aš sakau: "Beveik sutinku, KARTAIS gyvenimas būna labai gražus, pavyzdžiui, šiandien". Per paskutinius metus jaučiu, kad vakar buvo geriausia mano diena - aš nedirbau, beveik nekalbėjau telefonu darbo reikalais ir keletą momentų beveik pasijutau laimingas. Šiandien jau važiuoju su reikalais į Portugaliją, tada į Londoną ir tada vėl Vilnius-Kyivas-Vilnius.