Globalizacija ir elito išdavystė [2]

Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/02/glob... 2016-02-27 12:46:36, skaitė 2370, komentavo 1

Pirma dalis čia: Globalizacija ir elito išdavystė [1]

Tradicinės demokratijos mirtis

Michail Deliagin

Svarbi ir dažnai pamirštama globalizacijos ypatybė yra žmonijos veiklos pobūdžio pakeitimas iš pagrindų.

Tos pačios technologijos supaprastinusios komunikaciją, pavertė viena iš rentabiliausių, plačiai prieinamo verslo sričių, žmogaus sąmonės formavimo verslą.

„Vienu iš rentabiliausių ir plačiai prieinamų“ – reiškia labiausiai masinių: pagrindiniu verslo veiklos modeliu, štai jau beveik visa gyventojų karta, yra potencialių vartotojų sąmonės keitimas.. Jau pamiršti laikai, kai prekė būdavo pritaikoma pirkėjo skoniui: pasirodo, kad labiau apsimoka prie maisto pritaikyti valgytoją, o ne atvirkščiai.

Taipogi, kad susiformuotų visuomenės sąmonė, nėra reikalo dirbti su visų gyventojų sąmone – pakanka paveikti tik jos elitą. Pastangos, sukoncentruotos į elito sąmonės formavimą, keičia ją greičiau, nei visuomenės sąmonę apskritai, ir ji (elito sąmonė) ima smarkiai skirtis nuo daugumos.

Toldamas nuo visuomenės, elitas ne tik netenka efektyvumo, tačiau ir nustoja vykdyti funkcijas, pateisinančias jo paties egzistavimą. Paveiktas forsuoto sąmonės pertvarkymo elitas mąsto kitaip, nei visuomenė, kuriai jis atstovauja, išpažįsta kitokias vertybes nei ji, kitaip supranta pasaulį ir skirtingai į jį reaguoja.

Visa tai sunaikina pačią formalios demokratijos prasmę (jos institutai taipogi netenka prasmės), kadangi idėjos bei vizijos, gimstančios visuomenėje (nekabant apie jos nuomones ir interesus) nebejuda socialiniais kapiliarais aukštyn, elitas jų nebepriima ir jie nustoja veikti visuomenės vystymąsi per jos elgesio pokyčius.

Pakitusi elito sąmonė verčia jį bei jo vadovaujamą visuomenę tuose pačiuose žodžiuose įžvelgti visiškai kitokią reikšmę bei iš tų pačių faktų daryti įvairias, kartais net prieštaringas išvadas. Šiuolaikinis vadovas, kaip Leninas, gali susitikinėti su „žygeiviais“ ir netgi reguliariai susitikti „su liaudimi“, tačiau ne tam, kad kažką suprastų ar pajaustų, o tik tam, kad pagerintų savo įvaizdį bei pakeltų reitingą: politinis rinkos kapitalizacijos analogas.

Tokiu būdu, plačiau panaudojant sąmonės formavimo technologijas, elitas ir visuomenė įgyja skirtingas vertybių sistemas bei siekia nepriimtinų vieni kitiems tikslų. Jie netenka pagrindinio sugebėjimo – tarpusavio supratimo. Kaip rašė Dizraelis (apie vargšus ir turčius), šalyje atsiranda „dvi nacijos“.

Šį tarpusavio supratimo nebuvimą sąlygoja ne pikti kėslai, o grynai objektyvūs technologiniai faktoriai, todėl žlunga demokratija, ją keičia chaotiška propaganda ir permanentinis informacinis karas, sukeltas žymių politinių-ekonominių grupių. „Taika nuo karo skiriasi tuo, kad priešai vilki tavo uniformą“. Visuomenės sąmonė – ne tik tikslas, bet ir mūšio laukas.

Didėjantis nesusikalbėjimas tarp visuomenės ir elito objektyviai didina grėsmę stabilumui bei pagalbos iš išorės (užsienio) poreikį elitui. Ir jau yra jėga, kuri su malonumu jam pagelbės.

Globali naujųjų šeimininkų klasė

Globalizacijos esmė – komunikacijos supaprastinimas.

Naujos komunikacijos suburia įvairių valdymo sistemų atstovus (valstybinius ir korporatyvinius) bei juos aptarnaujančius spec. tarnybų, mokslo, MIP ir kultūros veikėjus pagal bendrus asmeninius interesus ir gyvenimo būdą bei perkelia į naują, neturinčią ribų kosmopolitinę globalią valdančiąją klasę.

Ją sudarantys žmonės gyvena ne šalyse, o penkių žvaigždučių viešbučiuose bei uždarose rezidencijose, suteikiančiose minimalų (nepasiekiamą įprastiems žmonėms) komforto lygį, o jų bendrus interesus garantuoja labiau ne valstybės, o asmeninės samdinių armijos. Naujoji globali turčių bei valdininkų klasė nėra vieninga, ją nuolatos drasko vidiniai prieštaravimai bei arši kova, tačiau kaip visuma, – ji kaip monolitas stovi prieš valstybių sienomis suskaldytą visuomenę ne tik kaip laikinas valdytojas bei savininkas, tačiau ir kaip visaapimanti struktūra.

Ši globali viešpataujanti klasė neprisirišusi prie jokios šalies ar socialinės grupės bei neturi jokių asmeninių išorinių įsipareigojimų: ji neturi nei rinkėjų, nei mokesčių mokėtojų, nei mažoritarinių akcininkų. Taigi, būdama tokioje „aukščiau už tradicinį pasaulį“ padėtyje ji priešinasi ne tik ekonomiškai bei politiškai silpnoms visuomenėms, tačiau ir bet kokiai kultūriškai (juolab teritoriškai) save identikuojančiai bendrijai – ir pirmiausia tradiciniam valstybingumui.

Veikiamos šios klasės formavimosi, pakliūdamos į jų idėjinį bei jėgos lauką, kinta valstybių valdymo sistemos. Valstybinio valdymo viršūnėlės ima save laikyti ne savo tautos, o globalios valdančiosios klasės dalimi: ši savybė pakelia jų gyvenimo lygį; nepatenkinti sunaikinami ar bent izoliuojami.

Atitinkamai, daugelis nacionalinių elitų valdymą nacijų-valstybių, sudarytų pagal Vestfalio taikos sutartį, interesų naudai pakeičia tų pačių nacijų valdymu „naujųjų klajoklių“ interesų naudai – globalių tinklų, jungiančių finansų, politikos ir technologinių struktūrų atstovus bei nesiejančių savęs su kokia nors valstybe. Suprantama, toks valdymas vykdomas nepaisant įprastų visuomenių interesų, susiklosčiusių valstybių rėmuose, bei kaip tik tų interesų (o kartais ir tiesioginio jų malšinimo) sąskaita bei, trumpai tariant, turi aiškų griežtos eksploatacijos požymį.

Mūsų akyse bei mums dalyvaujant pasaulis žengia į naują epochą, kurios pagrindą sudaro visuomenių nacionalinio išsilaisvinimo bendra kova – visuomenių, suskaldytų valstybių sienomis bei papročiais – prieš visa griaunantį globalios valdančiosios klasės viešpatavimą.

Šis pagrindas iš naujo kelia klausimą dėl visų tautiškai orientuotų jėgų solidarumo – kadangi skirtumai tarp dešiniųjų ir kairiųjų, patriotų ir internacionalistų, ateistų ir tikinčiųjų nereiškia nieko prieš bendrą socialinės utilizacijos perspektyvą, žiojančią nasrus po žmonijos kojomis dėl „naujųjų klajoklių“ agresijos.

Pirmą kartą istorijoje nesutarimai tarp skirtingų šalių patriotų, tame tarpe ir tiesiogiai konkuruojančių tarpusavyje, netenka jokios reikšmės. Jie atrodo niekingai maži prieš nesutarimų mastą tarp jėgų, siekiančių gerovės atskiroms visuomenėms, ir globalios valdančiųjų klasės, vienodai priešiškos bet kokiai jai svetimai žmonių bendrijai.

Taip atsiranda objektyvi galimybė sukurti dar vieną, penktą po jau esamų – Socialistinio, trockistų, liberalaus ir Finansinio – kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, nacionalistinio Internacionalo, kurį vienija bendra kova prieš globalią valdančiųjų klasę bei bendras siekis išsaugoti natūralų gyvenimo būdą, gerbūvį, kultūrinį potencialą bei savo tautų progresą.
Juk žmonija, kad ir kokia ji bebūtų netobula bei susiskaldžiusi, nenori vėl stotis ant keturių kojų.

Naujieji Viduramžiai vs. technologinis socializmas

Globalios valdančiųjų klasės achilo kulnas – tarnystė globalioms monopolijoms, transnacionalinėms korporacijoms (TNK), kurios, kaip ir visos monopolijos siekia užblokuoti technologinį progresą, kad amžiams užtikrintų savo dominuojančią padėtį. Šis kelias veda į visuomeninių santykių archaizaciją, stumia pasaulį į naujuosius Viduramžius, naujus Tamsiuosius amžius.

Išeitimi iš tariamo istorinio akligatvio, veikiančiais vaistais nuo archaizacijos turi tapti technologijų vystymasis, aktyviai griaunantis monopolijas, tame tarpe ir globalias.

Taip, kaip ir žmogus valosi dantis du kartus per dieną ne todėl, kad bijo dantų ėduonies, o todėl, kad jam tai tapo įprasta – lygiai taip pat šiuolaikiškas žmogus turi siekti technologinio progreso. Jis turi aukoti jam savo pinigus, panašiai kaip ir minėtame pavyzdyje jis aukoja savo laiką įprastam visuomenėje veiksmui, net nesusimąstydamas apie jo naudą savo paties sveikatai.

Žmonija artėja prie savo veiklos motyvacijos pokyčių.

Rinkos tikslą gauti pelno, automatiškai gimdantį monopolizmą, palaipsniui keičia nuolatinis naujų technologijų siekis, dėl kurių gyvenimas taps ne tik pilnesnis, bet ir įvairesnis bei įdomesnis.

Pasikliauti technologijomis kovoje prieš monopoliją kuriančią rinką, kad ir kaip naiviai tai skambėtų (kaip ir visais laikais naiviai atrodė tikėjimas geresne ateitimi), pristatoma perspektyviu. Iš esmės tai – nauja, šiuolaikinė socialistinės idėjos forma, iš tradicinės socialdemokratinės, būdingos industrinei epochai, perėjimas į technologinio socializmo idėją.

Šiandieninė visuomenės vystymosi forma – tai kova tarp siekio gauti pelną ir technologijų siekio, tai globalaus monopolizmo ir jį griaunančio technologinio progreso kova, tai giluminio archaizacijos siekio ir troškimo atnaujinti kompleksinį, visaapimantį žmonijos vystymąsi kova.

Ši dviejų tendencijų kova vėl, kaip ir didžių karų laikais, laboratorijas ir mokslininkų kabinetus paverčia priešakinėmis žmonijos kovos už savo ateitį linijomis. Tik jei anksčiau kova vyko dėl atskirų tautų ir grupių išlikimo bei progreso, tai dabar – visos žmonijos be išimties.

Šios kovos likimą spręs žmogaus siekio normaliai harmoningai vystytis priešprieša globalaus verslo įsitvirtinimui. Antrasis labiausiai pasireiškia per šiuolaikinį liberalizmą – ne asmenybės laisvės ir suvereniteto ideologija, kokia ji buvo Voltero laikais XIX amžiuje, o globalaus verslo priešinimasis viskam, kas žmogiška.

Šios ideologijos priėmimas ir tarnystė jai dėl jos specifikos neišvengiamai palieka gilų įspaudą žmogaus sąmonėje, kurį būtina pastebėti ir pasinaudoti. Juk šiuolaikinės liberalios sąmonės ignoravimas mažina sąveikos su ja efektyvumą bei sunkina jos nešiotojų agresyvumo pažabojimą.

Neapykanta Tėvynei

Jau seniai, „sukramtyta“ ir įrodyta, netgi patiems ideologiškiausiems „laikraščių rijikams“, kad didysis L. N. Tolstojus, versdamas sudėtingą tekstą, parašytą senovine anglų kalba, visgi sugebėjo jį išversti neteisingai. Originale buvo: „patriotizmas gali pateisinti netgi niekšą“, o klasiko plunksna išraitė „patriotizmas – niekšo pasiteisinimo būdas“. Labai norėjosi patvirtinti savo mintį, kam nepasitaiko. Tačiau kodėl būtent liberalai klasiko klaidą pavertė visuomeninio gyvenimo faktoriumi?

Pradžioje – suprantama: griovė KGB, TSKP ir TSRS. Tačiau juk nugriovė – tai kodėl gi neėmus skatinti savo pačių, rusų, patriotizmą, kaip visose NVS šalyse?

Kodėl visą dešimtąjį dešimtmetį, kol valdė liberalai (turima omenyje Rusija), buvo gėda mylėti savo Tėvynę? Kodėl už žodžių junginį „nacionaliniai interesai“ tarnybiniame rašte, dar 1995 metais, (mano paties patirtis) buvo galima susilaukti rimtų nemalonumų?

Geriausiai apie tai išsireiškė protingiausias ir atviriausias liberalas Kochas, kadaise pasakęs apie „Rusijos padėtį be išeities“ su tokiu vaikišku džiaugsmu, kad šokiravo net savo kolegas.

Reaguodamas į 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroro aktą, jis gi pažymėjo, kad „man Niujorke visos gatvelės širdžiai mielos“ ir be jokių klausimų, savo valia prisipažino: „Pasijutau visiškai bejėgis ir tuščias. Prieš du metus pas mus, Rusijoje, sprogdino namus, bet tuomet nebuvo tiesioginio buvimo efekto“, – taip sakė tuomet, kai, jei neklystu, 1999 metų rugpjūtį jis buvo Rusijoje, o 2001 metų rugsėjį jo nebuvo JAV. Ir esmė čia tikrai ne dėl televizijos transliacijos: čia kalbame apie žmogaus identifikaciją, apie tai, kur būtent yra tos jam „širdžiai mielos gatvelės“.

Ne mažiau atviresnė buvo ir dar viena „perestroikos darbų vykdytoja, kuri „prie apvalaus stalo“, skirto 2001 metų rugsėjo 11 dienai, staiga ėmė aistringai aiškinti, kad žmonės, pasiruošę atiduoti gyvybę už ką nors, bet ką, o ypač – už idėją, yra išgamos ir turi būti išaiškinti bei naikinami fiziškai, kad netrukdytų normaliai gyventi normaliems žmonėms.

Tai vyko Leningrade, (tuomet, o dabar Sankt Peterburgas), šalia Piskariovo kapinių, kur guli tie patys, kaip ji sako, „išgamos“. Prisipažinsiu: net amerikiečiai savo karuose, vykusiuose po Antrojo pasaulinio karo, netgi teroristai ar fašistai man yra artimesni, nei ši spygaujanti liberali dama, kurią girdėjau savo ausimis. Todėl, kad jie kovojo už savo tautą, ar bent jau taip manė, o ji visiškai sąmoningai kovojo prieš savo tautą. Gali būti, kad visa tai jai gavosi netyčia – paprasčiausiai todėl, kad jos pasaulio suvokimo pagrindą sudaro vartojimo klausimai. Paskutinis žodis – pagrindinis, kad galėtume suprasti liberalų pažiūrį į Rusiją. Priešingu atveju liberalų politiką mūsų šalies (Rusijos) atžvilgiu, galime suprasti tik patikėję, kad jie jaučia žvėrišką neapykantą jai ir siekia paprasčiausiai ją sunaikinti.

Iš tikrųjų viskas daug paprasčiau: jie tik siekia garantuoti sau kokybišką vartojimą, likdami abejingais to vartojimo kaina visiems likusiems. „Tai tik verslas, ir nieko asmeniško“. Reikalas čia ne kokioje nors specifinėje neapykantoje – jei kartais ji ir pasireiškia, tai liberaliame elgesyje ji yra antraeilė.

Liberalai Rusijos nemyli ne kaip priešo, priešingos jėgos, o tik kaip nepatogumo – kaip vinies bate: jos liaudis (šis žodis taipogi uždraustas nugalėjus demokratijai, reikia sakyti „gyventojai“!) trukdo jiems gražiai vartoti, kaip blogam šokėjui trukdo šokti kojos.

Paprastiems žmogeliams įprasta įstrigti giliuose apmąstymuose tarp dešros ir Konstitucijos; rinkdamiesi tarp Konstitucijos ir duonos kąsnio 95 % žmonių nė minutei nesusimąsto ir rimtai smerkti juos gali tik tas, kuris pats nėra badavęs.
Bet būtent liberalų – ir būtent dėl jų ideologijos – vartotojiška orientacija ypač ryški. Ir tarnaudami savo vartotojiškumui, net patys nepastebėdami, ima tarnauti šalims ir regionams – mūsų strateginiams konkurentams, kuriuose vartoti ypač patogu. Gyvendami dėl vartojimo, jie ima mylėti tas vietas, kur vartoti gera, komfortiška ir nemėgti tų, kur vartoti bloga, nejauku.

Ima nemylėti visų, nepatogių vartojimui šalių

Visa tai puikiai parodo praktiniai liberalų veiksmai, po senovei aptarnaujantys valdžią ir praktiškai pilnai nustatantys jos bent jau socialinės ekonomikos politiką.

Suprantama, kad vakarietiškieji kultūros bei civilizuotumo standartai daug kuo neatitinka Rytų Europos ir Rusijos visuomenių psichologijos, o daugeliu atveju ir objektyvių visuomenės vystymosi poreikių.

Tačiau liberalų atotrūkis nuo šalių interesų siekia aukštumas. Taip šalys praranda didelę inteligentijos, tiksliau išsilavinusio sluoksnio dalį, nes ji jaučiasi nuskriausta ir kelia jai nepasiekiamus, padidintus asmeninio vartojimo reikalavimus. Ne tik materialaus, tačiau ir intelektualaus – valgio, kelių, „pokalbių virtuvėje“ ir demokratijos – vartojimo.

Šie užaukštinti standartai nesuderinami su šalies egzistavimu ir reikalauja sunaikinimo: arba jos pačios, arba pačių liberalų klano, kaip turinčio savo rankose valdžią. Šis pasirinkimas darosi vis labiau aktualus ir sprendimo atidėjimas tik didina liberalų klano, tarnaujančio globalaus verslo interesams sunaikinti Rusiją, šansus.

Parengė:  Darius Dimbelis