Apie pelningiausią specialybę - profesionalius patriotus su pripučiama morale.

Autorius: Algimantas Rusteika Šaltinis: https://www.facebook.com/algim... 2023-04-17 18:55:00, skaitė 925, komentavo 19

Ne vyksta, o jau įvyko patriotizmo privatizacija, kuri prasidėjus karui ėmė duoti daug daugiau pelno jos autoriams - profesionaliems patriotams. Ir garsiausiai apie Ukrainą klykia valstybę užvaldžiusios savanaudžių politinio verslo grupuotės, kurios kito intereso, išskyrus geismą laimėti sekančius rinkimus, neturi. Visiems, kuriems ta isterija nepriimtina, užklijuojamos valstybės priešo etiketės.

Piktasis, puolantis pseudopatriotizmas - sena kaip pasaulis persimainėlių pakuotė ir tas, kas labiausiai rėkauja apie meilę, pirmasis išduos. Normalių žmonių pasaulyje niekas nei dėl moters, nei dėl Tėvynės meilės nevaikšto gatvėmis ir apie tai nerėkauja ir nesigiria. Kreivų veidrodžių karalystėje priešingai - kuo mažiau tikro patriotizmo, tuo daugiau jo ritualų ir demonstracijų.

Valdžiai patogu įtampą nukreipti į nepatenkintuosius ir apkaltinti nelojalumu savo valstybei, jai reikia valstybės priešų. Atbukintą bulvarinės žiniasklaidos visuomenę, primityvias nuomones lengviau valdyti, žmonės vis lengviau patiki naujais gelbėtojais, tuščiais gudrių idiotų pažadais, „apsirengusių" partijomis grupuočių pliurpalais, revoliucionieriais apsimetančių milijonierių vaidyba ir kitais pigiais triukais.

Sukėlus isteriją ir skatinant prisitaikėlių kvazipilietiškumo imitacijas, išvalius viešąją erdvę nuo nepageidautinų temų ir asmenų, pasitelkus „pozityviąją" savanoriškų pataikūnų žurnalistiką, įmanoma sukurti pataikūnų minias, o dar mąstančią visuomenę priversti jaustis vieniša. Tačiau palaikyti šią dirbtiną valstybės apsvaigimo būseną reikia vis didesnės dozės patriotinių isterijų, nutylėjimų ir veidmainystės, kurioms karas suteikė naujų galimybių.

Visi valdžios oponentai, kritikai, netylintieji dėl piktnaudžiavimų ir trokštantys permainų, bemat buvo apšaukti valstybės priešais. Tai nieko bendra su tikruoju patriotiškumu neturi ir, tvyrant išorinei grėsmei, valdantieji toliau stumia šalį į niekada nesibaigsiančią nepaprastąją padėtį ir diktatūrą.

Mielieji, viskas jau buvo. Kokie žygiuodavo paradai tarpukariu, kaip išdidžiai sukdavo valsus paradinėmis uniformomis pasidabinę didingi ponai ir ponios karininkų ramovėje - ir be Vilniaus nenurimsim, ir iki paskutinio lašo, ir kariuomenė buvo moderni, su divizijomis ir pulkais, aviacija ir tankais, prarydavusi ketvirtadalį biudžeto. O kai tikrai prireikė - ir nurimom, ir nepraliejom nei lašo, ir neiššovėm nei karto. Išsilakstė visi.

Pirmieji vėju išlėkė tie, kurie garsiausiai rėkavo apie Tėvynę. O į miškus išėjo kovoti ir mirti paprasti valstiečiai ir moksleiviai, mokytojai ir eiliniai kariai, pagiriniai ir patvoriniai, tarnautojai, samdiniai ir studentai. Tie, kurie profesionalių patriotų gyvenimo šventėje buvo žiūrovais.

Jie tiesiog gyveno šioje žemėje ir mylėjo šią šalį, dažnai prieš valdžią paburnodavo, griežtai uždraustais žiebtuvėliais papirosą prisidegdavo ir neakcizinės arielkos paragaudavo. Tačiau savo krauju ir kančia nuplovė tautos gėdą pasaulio akyse ir leido garbingai mums po pusės amžiaus išeiti su vėliavomis į savo gatves.

Nereikia būti Lietuvos kariuomenės kariu, kuris retai patenka į žiniasklaidą, nebūtina pamatyti jo akyse pašaipą, kad suprastum - tai cirkas. Kai tikrai reikės, šių ponų nei ant šarvuočių, nei po jais nepamatysime.

Patriotizmas yra meilė. Tikroji meilė yra tyli ir savimi nesididžiuoja, apie ją nerėkiama ant kiekvieno kampo ir nesigiriama iš tribūnų. Tokia meilė yra didžiausia jėga, nes niekas negali priversti mylėti ar nemylėti. Ji gali būti įveikta tik mirties, atsilaiko prieš stipresnį, baisų priešą ir nugali viską. Parodomoji savanaudžių meilė yra tik tuštumos kaukė.

Profesionalių patriotų valdžia išugdė profesionalių patriotų - biudžeto „erkių" sluoksnelį, įsisavinantį europines ir tarptautinių fondų lėšas, skiriamas tolesniam nacionalinės valstybės, tautiškumo naikinimui, prisidengiant tariamo patriotizmo kauke. Dėl paprasčiausios priežasties - tai yra asmeniškai naudinga. Tokio „elito" valdomos šalies nereikia nukariauti, ją galima nebrangiai nusipirkti.

Kartais apima koktumas, tarsi persivalgius saldumynų ar riebaus maisto, kada pamatai tuntus sočių jaunų politikierių ir įžymybių-garsenybių. Kaip jie smagiai pasivažinėja šarvuočiais ir pašaudo, kokie glotnūs skruostukai, nutepti maskuote, kaip žiba akutėse noras pasirodyti, būti pastebėtiems, kad paplekšnotų per petį!

Ir visur pirmosiose eilėse tie, kurie programose seniai įsirašę valstybingumo atsisakymą ir negailestingai už tai pakovos. Jie sėdi prezidiumuose, sako per šventes patriotines kalbas iš lapelių, gieda be garso judindami lūpas himną, jų akys ir širdys tuščios, ir nulipdami nuo scenos jie su palengvėjimu atsidūsta.

Jie visada su tauta - štai kiek vėliavų, štai kiek dainų ir šokių, štai kokie mes pozityvūs, šiuolaikiški! Mes išmokysim, kaip teisingai šventes švęsti ir teisingai mylėti Tėvynę, o valstybę paturėsim ir pasiturėsim patys... Nors tiek pat klumpakojų, sutartinių ir skudučių, dainų ir optimizmo mums transliavo ir žlugusi imperija, atstačiusi ir Gedimino, ir Trakų, ir Biržų pilis.

Ir visi, mūru stoję už pandeminę diktatūrą, visą gyvenimą paskyrę kovai su lietuvybe, kurią jie vadina nacionalizmu, dabar mūru stoja prieš putinistinę diktatūrą ir už nacionalizmą Ukrainoje! Ir į homjaunuolišką gretą už neomarksistinę Lietuvą rikiuojasi sotūs, laimingi ir šiltai aprengti Seimo nariai, išsliūkinę iš Seimo salės, kad negirdėtų nepatikusios nuomonės.

Juk kaip jiems gėda būti ten, kur ištariami didžiajai Tautos daliai brangūs žodžiai! Kaip vieningai, karštai juos palaiko telikuose gyvenantys „žinomi žmonės" su pripučiama morale! Padaro dideles akis ir sako: jūs ką, prieš Ukrainą? Ne, brangūs (tiesiogine prasme) ponai ir ponios, mes prieš spekuliantus savo valstybingumu ir karu, po patriotinių jausmų ir karo dūmų uždanga pardavinėjančius ir tautą, ir valstybę.

Valdžios sukelta tarpusavio neapykanta ir psichozė jau primena beprotnamį. Vis labiau įsitikinu, kad atėjus tikrai išbandymo valandai ir vėl, kaip kadaise, susiteptume vienas kito krauju ir nuspaudžiant ginklo gaiduką ranka nesudrebėtų, o protu ir gailestingumu nesusiteptumėme. Ar tikrai, nuoširdžiai manote, kad tuo tarpusavio ėdimu ir neapykanta padėsit kovojančiai Ukrainai ar atitolinsit karą nuo savo namų?