Beždžionių apologetas

Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/03/bezd... 2016-03-01 20:15:19, skaitė 2853, komentavo 1

Perskaitę šį neįtikėtiną įrašą sužinosite, jog svarbiausias 19-20 a. mokslo teorinis pamatas buvo sukurtas, kaip koks fantasy romanas. Jokie tyrimai nebuvo atlikti. Nežiūrint į tai “trūkstamos žmogaus grandies” paieška, prasidėjusi daugiau kaip prieš 100 metų, virto į paranojinę psichozę, o potencialūs psichiatrijos klinikų pacientai iš to susikrovė mokslinius laipsnius ir milijardus žmonių vertė tikėti absurdais. Darvinizmas – kliedesys, kuriuo, kaip kokia nepajudinama tiesa ramstomas “šiuolaikinio žmogaus” ir jo egzistencijos pastatas.

Jūsų dėmesiui linksmai parašytas ir puikiai išverstas darbas “Beždžionių apologetas” (A.Buškov).
…
Žmonės, vadinantys save ateistais, išvien naudojasi (kartais dėl neišmanymo) gana pigia demagogija: jie mėgsta pabrėžti, kad tikintiesiems būdingas tik aklas tikėjimas, o štai jie, ateistai, remiasi tvirtais įrodymais. Kad nėra Dievo, kad žmogus išsivystė iš beždžionės…

Vertinant objektyviai, tikėjimas būdingas ir vieniems, ir kitiems. Vieni tiki, kad Dievas yra ir, kad būtent Jis sukūrė žmogų.

Ateistai tiki, kad Dievo nėra, o žmogus kažkokiu natūraliu būdu išsivystė iš kažkokios beždžionės. Tačiau savo pozicijų vieni kitiems įrodyti nesugeba. Tai paprasčiausiai tikėjimo reikalas, ir ne daugiau. Skirtumas tik tas, kad tikintiesiems Dievu gyvenimas po mirties dar toli gražu nesibaigia, o ateistams mirtis galutinai užbaigia jų egzistenciją. Tai yra, jie taip galvoja, tačiau kas žino, kaip yra iš tikro – juk dėsnių nežinojimas, kaip žinoma, neatleidžia nuo atsakomybės.

Ir taip, žmogaus atsiradimas. Tikinčiam čia viskas aišku, nes jis tiki tuo, kas parašyta šventraščiuose. Su ateistu sudėtingiau – tai yra, jam, vargšui, tikrai sunkiau.

Atsižadėjęs Dievo, jis priverstas tikėti kažkuo neapčiuopiamu, tiesiog mistišku, tuo, kas vadinama Gamta. Rašoma būtent taip, iš didžiosios raidės. Kažkokiu niekam nesuprantamu būdu ši Gamta įsigudrina beveik sąmoningai kontroliuoti sudėtingiausius procesus, įskaitant ir žmogaus evoliuciją iš gauruotos ir dvokiančios beždžionės, gyvenusios neatmenamais laikais. Mus ištisai persekioja tokie išsireiškimai, kaip „pagal Gamtos dėsnius“, „Gamta sukūrė“, „Gamta numatė“… Ir panašiai. Atrodo, kad ta Gamta yra kažkokia reali esybė. Tai yra, ateistiškoje sąmonėje ji užima išstumto Dievo vietą, nes Gamta juk nemėgsta tuštumos.

Na, gerai. Kažkaip tie aukščiau minėti tvirtinimai tapo labiau panašūs į emocijų pasireiškimus, o jausmams, net ir kilniausiems, čia ne vieta. Mes pasistengsime labai atidžiai, kruopščiai ir detaliai išnagrinėti daug rimtų klausimų: kaip ir kada buvo pradėta manyti, kad žmogų ne Dievas sukūrė, kad jis, galima sakyti, savarankiškai išsivystė iš neprotingo gyvulio, kas šias pažiūras suvedė į darnias hipotezes, kokiais argumentais bei įrodymais naudojosi. Ir galiausiai pažiūrėsim, kokie reikalai su tomis hipotezėmis šiandien ir kaip atrodo tie įrodymai – jeigu jie, aišku yra apskritai.

Taigi pradedam su Dievo palaima.

Pirmą kartą nedieviškos žmogaus kilmės idėja šmėkštelėjo, ko gero, Europoje 1619 metais. Būtent tada italų mokslininkas Lučilio (ar Lučiano) Vanini labai labai atsargiai ir kuo delikačiausiai pradėjo reikšti mintis apie žmogaus ir beždžionės giminystę (ir, netgi, sprendžiant iš kai kurių gana prieštaringų duomenų, tiesiog taip ir sakė: žmogus, reiškiasi, atsirado iš…).

Iš italo pusės tai buvo didelė klaida – paviešinti tokias mintis Prancūzijos provincijoje, Tulūzoje, kur jis tuo metu gyveno. Pačiame Paryžiuje, ko gero, jam nieko blogo nebūtų atsitikę – megapoliui visokie keistuoliai bei originalai buvo įprastas dalykas. Tuometiniai didikai mėgo tokią publiką truputį pagloboti, nes tai buvo laikoma geru tonu. Tačiau Tulūza jau keletą šimtmečių buvo visokių erezijų ir šėtoniškų sektų lizdu, todėl vietinė inkvizicija buvo budri ir delikatumu nepasižymėjo.

Mokslininką kaip reikiant ištardė – iš kur jis ištraukė tokias pavojingas pasakas ir kam dar suspėjo jas papasakoti, o paskui, daugybės žmonių, mėgstančių paspoksoti į panašius renginius, akivaizdoje, pririšo jį aikštėje prie stulpo, apkrovė malkomis ir pakūrė. Budelis dar pasišaipė iš pernelyg plepaus italo: „Beždžionės, sakai? Cha!

Ir dar inteligencija vadinasi, amžinai jūs kažkur ne ten nuvairuojate…“ Na, o liaudis pritariančiai šūkavo, ir kiekvienas stengėsi prasisprausti į priekį, kad geriau matytų

Mintis, kad galima giminiuotis su beždžionėmis tada žmonių protų kažkaip neužvaldė. Tik po šimto su trupučiu metų toje pačioje Prancūzijoje atsirado dar vienas mąstytojas, šį kartą tikras prancūzas ir netgi aukšto luomo – Žiuljenas de Lametri, turėjęs medicinos mokslų laipsnį ir buvęs chirurgu. Jis – irgi labai atsargiai – pradėjo šnekėti, kad tarp silpnai išsivysčiusių gyvybės formų (joms jis priskyrė ne sraiges ar amebas, bet augalus) ir žmogaus yra, kaip čia pasakius, madam ir mosje, tam tikras tapatumas…

Tik štai, sukonkretinti savo idėjos jis nebespėjo, nes susirgo kažkokia psichine liga ir parašė storiausią, labai painaus turinio knygą „Natūrali sielos istorija“, kur kertiniu akmeniu buvo ne Dievas, o psichiniai reiškiniai. Dėl šios knygos kilo rimtas skandalas, ir teismo sprendimu ji buvo sudeginta. Autoriaus neįmetė į tą patį laužą tik dėl to, kad laikai tuo metu jau buvo palyginti liberalūs.

Lametri pradėjo kurti naują filosofiją, kurioje vienintelis kelias į laimę buvo ateizmas, o vienintelė žmogaus gyvenimo prasmė – mėgautis gyvenimu (tuo pat metu žmogų autorius laikė tam tikru mechanizmu). Galų gale šis filosofas ėmė ir nusinuodijo, kuo, reikia pasakyti, gerokai pakenkė savo paties mokymui: sutikite, – numirėlis negali džiaugtis gyvenimu.

Maždaug tuo pačiu metu (1735 metais), švedų mokslininkas Karlas Linėjus išleido savo garsiąją knygą, kurioje pateikė augalų ir gyvūnų sistematizaciją, tą pačią, kuri, praktiškai be jokių pakeitimų, naudojama ir dabar. Būtent Linėjus, sukūręs specialią primatų, arba „gyvūnų pasaulio valdovų“ būrį, priskyrė jam žmogbeždžiones ir patį žmogų.

Toliau jis nėjo. Pastoriaus sūnus ir pats giliai tikintis, klausiantiems „Iš kur viskas atsirado?“, Linėjus nurodydavo Bibliją.

Jis rašė, kad naujos rūšys dabar neatsiranda, kad „jų yra tiek, kiek sukūrė nemirtingoji Esybė“.

1791 metais kažkoks Peturs Kampe taip pat kalbėjo apie žmogaus ir beždžionės giminystę, tačiau istorijoje nepaliko jokio pėdsako. Taip ilgus dešimtmečius ir tęsėsi: kažkas imdavo varinėti šokiruojančias kalbas, tačiau auditorija nesusirinkdavo ir kalbos greitai užsimiršdavo.

Prasidėjo devynioliktas amžius. Pasirodė dūmijantys garlaiviai ir garvežiai, pakilo oro balionai, sutarškėjo telegrafas, po Europą gąsdinančiais tempais sklido laisvamanybė, o mokslininkus žmonės ėmė vertinti panašiai kaip pirmykštės gentys savo šamanus.

Geruoju tai negalėjo baigtis. Na, ir nesibaigė. Drąsiausi patyliukais pradėjo kurti Žemės istoriją, kuri jau nebesutilpo į šešias Biblijoje nurodytas kūrimo dienas. Tuo metu iš žemės iškasė nemažai jau kadaise išmirusių gyvūnų kaulų. Ir pradėjo mąstyti – kodėl jie apskritai išmirė? Kas juos pražudė?

Nuožmiose kautynėse susidūrė dvi teorijos. Viena vadinosi katastrofų teorija, ir ją atstovavo žinomas prancūzų mokslininkas Kiuvje, rašęs: „Žemės rutulio paviršius tapo didelio ir netikėto sukrėtimo auka, ir tai įvyko ne vėliau, kaip prieš penkis ar šešis tūkstančius metų. Ši katastrofa sunaikino ištisas šalis, kuriose gyveno žmonės ir labiausiai žinomos gyvūnų rūšys“.

Kiuvje teorija leido pasidaryti pakankamai paprastą išvadą: dabartinis mums žinomas pasaulis egzistuoja visai neilgai, tik tuos penkis ar šešis tūkstančius metų, nuo Biblijoje minimo didžiojo tvano laikų. Kiuvje, kaip ir Linėjus, buvo tikintis žmogus ir visai nesiruošė kovoti su šventraščių tiesomis.

Prieš šią teoriją kovojo taip vadinami plutonistai, teigę, kad Žemėje nebuvo jokių didelių katastrofų, o visi pokyčiai vyksta labai lėtai ir palaipsniui.

Ši dviejų teorijų kova, deja, neturėjo nieko bendro su mokslinės tiesos paieškomis. Tai buvo tik skirtingų ideologijų priešprieša. Kadangi „katastrofininkai“ lyg ir gynė Bibliją bei atgyvenusias pažiūras, ant jų su didžiausiu pakilimu metėsi įvairiausio plauko publika: visokie laisvamaniai, ateistai, „progresyviai mąstantys“ ir dar ten visokie liberalai. Mokslinė tiesa, bendrai paėmus, nieko nedomino: kurgi, – tokie pažangūs mąstytojai pakilo į kovą su bažnytininkais – kur čia rasi vietos tiesai ir objektyvumui, jeigu reikia atsakančiai įkrėsti tokiems atsilikėliams, kaip Kiuvje ir jo gaujai. Takoskyra buvo labai ženkli. Tu už Kiuvje? Vadinasi, esi retrogradas, konservatorius ir bažnyčios pakalikas. Tu prieš Kiuvje, už „plutonistus“? Tada esi labai pažangus žmogus.

Kiuvje galvojo, kad po katastrofos ištisos gyvūnų rūšys visiškai dingo. Jam prieštaravo profesorius Lamarkas (kilęs iš labai kilmingos giminės, kurios šaknys siekė net kryžiuočius, ir po monarchijos nuvertimo Prancūzijoje tapęs prisiekusiu revoliucionieriumi – panašių metamorfozių su aukštaluomiais daugybė, paimkime tą patį Uljanovą…). Būtent jis, dar gerokai prieš Darviną suformulavo teoriją apie žmogaus kilmę iš beždžionės. Lamarkas teigė, kad neatmenamais laikais kažkuri beždžionių gentis nei iš šio, nei iš to nepanorėjo toliau gyventi medžiuose, nusileido ant žemės ir pradėjo mokytis vaikščioti stačiomis.

Staiga. Kažkodėl. Ėmė ir nusileido, ėmė ir pradėjo vaikščioti stačiomis. Dvi galūnės tapo viršutinėmis, tai yra, rankomis, kuriomis beždžionės ėmė darytis įvairius įrankius, o „besidarbuojant gerkle, liežuviu ir lūpomis“, netyčia išsivystė artikuliuota kalba. Taip atsirado žmogus. Įdomu, kodėl kiti gyvūnai nepasekė tokiu užkrečiamu pavyzdžiu? O todėl, mokino Lamarkas, kad jie buvo „užguiti ir dažnai būdavo priversti bėgti ir slėptis“. Žmogiška kalba pas juos neišsivystė todėl, kad gentainiams nieko įdomaus neturėjo pasakyti.

Garbės žodis, aš nieko neiškraipau ir nekarikatūrizuoju, taip rašė pats „didysis“ Lamarkas. Štai: „Gyvūnų akims gamta nesudarė galimybės matyti nuostabius ir įdomius dalykus, nieko tokio, kas juos sudomintų, išskyrus tuos objektus, kurie reikalingi patenkinti jų poreikius“. Taigi ir kalbai vystytis nėra reikalo, ir priešakinės galūnės nevirs rankomis. Tik įdomu, ką tokio nuostabaus ir įdomaus ta mįslingoji Gamta parodė beždžionėms, kad joms staiga pasidarė nemiela gyventi medžiuose? Kuo taip jas sudomino?

Nelaukite atsakymo į šį klausimą, nes mokslas po šiai dienai jo neturi. Juk smagiau, nutaisius protingą veidą, pliurpti, kad taip, suprantate, Gamta sutvarkė.

Taigi nieko nuostabaus, kad Lamarko darbai „pažangiai mąstantiems“ žmonėms yra tas pat, kas Biblija tikintiesiems. O čia dar apsireiškė anglų geologas Laelis, kuris šipuliais pavertė Kiuvje teoriją, tvirtindamas, kad Žemės istorijoje nebuvo nei vienos didelės katastrofos – visi pokyčiai vyko lėtai, praktiškai nepastebimai…

Šiltomis jūromis plaukė anglų laivas „Biglis“ (Skalikas). Vienoje jo kajutėje sėdėjo jaunuolis ir skaitė. Jis tiesiog negalėjo atsitraukti nuo Lamarko ir Laelio knygų. Tada dar niekas nežinojo, kas gausis iš to skaitymo.

Tas jaunuolis, Čarlzas Darvinas, pagal to laikmečio, pirmos devyniolikto amžiaus pusės supratimą, be abejo, buvo džentelmenas iš geros šeimos. Tarp kitko, jis buvo anūkas žymaus britų mokslininko, kurį kai kurie cinikai vadino keistuoliu. Jis buvo įsitikinęs, kad kartas nuo karto reikia atlikti kokius nors beprotiškus eksperimentus – o gal staiga bus kažkokie įdomūs rezultatai?

Kitose šalyse panašius tipus nesiceremonydami apšaukia įvairiais žodžiais, tačiau senoje geroje Anglijoje išsireiškiama kitaip: „Žinote, truputį ekscentriškas džentelmenas…“

Dėdulė Erazmas buvo pagarsėjęs visų pirma kaip aštrialiežuvis ir silpnosios lyties mėgėjas, sugebėjęs konstruoti įvairius buitinius mechanizmus. Todėl mokslininku jį vadino daugiau dėl to, kad padarytų džentelmenui malonumą. Jo sūnus mokslais nelabai domėjosi – paprasčiausiai buvo geras ir populiarus (taigi ir pasiturintis) gydytojas. Ir norėjo, kad jo paties sūnus Čarlzas nebūtų kokiu nors abejotinu mokslininku (reikia manyti, pakankamai prisižiūrėjo į savo tėtušio Erazmo išdaigavimus), o turėtų solidžią profesiją, kuri duotų geras pajamas. Savaime aišku, kad tokia profesija jam atrodė (ir visai teisingai) esanti medicina. Štai kodėl jis nusiuntė jaunąjį Čarlzą į Edinburgo universiteto medicinos fakultetą.

Tai buvo solidi mokslo įstaiga, paruošianti gerus specialistus – tarp kitko, būtent ją baigė Artūras Konan Doilis. Tačiau, kaip jau įprasta, universitetas sudarė puikias galimybes mokytis tiems, kurie nesiruošė rimtai mokytis, teikdami pirmenybę linksmesniam laiko praleidimui.

Po dviejų mokslo metų tapo aišku, kad gydytoju Čarlzas niekada nebus: medicina jis visiškai nesidomėjo, paskaitų nelankė, egzaminų nelaikė, o praktinių užsiėmimų lenkėsi iš tolo. Tiesa, jis kuo aktyviausiai dalyvavo studentiškame gamtos istorijos ratelyje, tačiau jo tėvui kaip tik tokia sūnaus veikla buvo visiškai nepriimtina. Galima tik įsivaizduoti kaip jis pyko sužinojęs, kad šiame ratelyje jo sūnus daro įvairius pasaulinės reikšmės atradimus: pavyzdžiui, jis aptiko, kad kažkokie mažyčiai rutuliukai, kurie buvo laikomi dumbliais, iš tikrųjų yra dėlių kiaušinėliai… Gal tai ir neblogai, bet kuo tai susiję su gero gydytojo profesija?

Ar dykinėjimo ir atsainaus požiūrio į mokslą priežastimi buvo įgimta tinginystė, ar dar kas nors… Jau mūsų laikais profesionalūs psichiatrai daktaras Hablas ir daktaras Alvaresas paskelbė keletą rimtų darbų, kuriuose nedviprasmiškai teigė, kad Čarlzas dar jaunystėje turėjo rimtų problemų su psichika. Abu autoriai tvirtino, kad visa bėda paveldimume: dėdulė Erazmas, kaip jau buvo minėta, garsėjo savo keistumais ir gyvenimą baigė savižudybe, tėvą kamavo pernelyg didelis dirglumas, brolis dažnai skundėsi „protiniu pervargimu, silpnumu ir tolydžio besikartojančiu atminties praradimu“.

Iš motinos pusės taip pat nebuvo nieko gero: dvi jos seserys išsiskyrė būdo keistumais, o brolį kankino depresijos priepuoliai, „beveik nesiskiriantys nuo pamišimo“. Vienu žodžiu, tamsi istorija. Kas darėsi jaunojo Čarlzo galvoje, iki šiol niekas gerai nežino…

Taigi, Čarlzas smaginosi su gamtos mokslais, kortavo linksmose kompanijose, medžiojo, keliavo, flirtavo su būsima žmona… Visa tai su augančiu nepasitenkinimu stebėjo rūstusis tėvas. Dėl pinigų jis nesijaudino, jų buvo pakankamai, tačiau jį kankino tai, kad lengvabūdis sūnus liks be padorios profesijos ir veltui prašvaistys savo gyvenimą.

Galų gale tarp jų įvyko rimtas pokalbis, kuriame Čarlzui buvo pasiūlyta tapti dvasiškiu. Juk tai irgi nebloga profesija…
Pagalvojęs Čarlzas sutiko ir greitai atsidūrė Kembridžo universitete, teologijos fakultete. Reikia pasakyti, kad jau tada jis visiškai netikėjo Dievu. Vienas jo bendramokslis vėliau minėjo, kaip jiedu kalbėjosi apie pasirinktą profesiją: „Čarlzas manęs paklausė, ar aš galėčiau teigiamai atsakyti į vyskupo klausimą, užduodamą per įšventinimus: „Ar tikite, kad esate pašaukti Šventos Dvasios…“ ir taip toliau. Kai aš atsakiau, kad negalėčiau, jis pasakė: „Aš taip pat, todėl negaliu būti dvasiškiu“.

Kaip ten bebūtų, tačiau po trijų metų Čarlzas baigė visą kursą, išsilaikė egzaminus ir gavo teologijos bakalauro laipsnį.
Tokiu būdu, mūsų brangusis misteris Darvinas yra viso labo tik savamokslis. Klasikinis anglų džentelmenas, turintis kokį nors mėgiamą užsiėmimą: kas gurkšnojo cheresą ir su skalikais gainiojo lapes, kas augino tulpes, kas išdaigavo su apveidžiomis tarnaitėmis. Kažkas naktis praleisdavo prie teleskopo, kažkas darė laivų modelius. Na, o Darvinas smaginosi mokslais.

Todėl visiškai pateisinama, kai bet kuris kitas savamokslis, nelinkęs pripažinti dirbtinai išpūstų autoritetų, pareiškia savo teisę analizuoti, kritikuoti ar net su žeme sumaišyti Darvino darbus. Tai bus viso labo kova tarp diletantų, kurie nei vienas neturi specialaus išsilavinimo ir nėra profesionalūs mokslininkai.

Nei Edinburge, nei Kembridže Darvinas nesusikūrė jokio mokslinio pagrindo tolesnei savo veiklai. Jis pats apie tai nedviprasmiškai rašė: „Kalbant apie akademinius užsiėmimus, tie trys metai Kembridže praėjo taip pat veltui, kaip ir laikas, kai mokiausi Edinburge ir mokykloje“.

Taigi su Kembridžu baigta… Tačiau naujai iškeptas teologijos bakalauras tėvui kelia tik naujas nemalonias emocijas. Buvo visiškai aišku, kad dvasiškiu jis nesiruošia būti, ir kad trys mokslo metai teologijos fakultete nuėjo šuniui po uodega. Kokios batalijos vyko tarp tėvo ir sūnaus, tiksliai nėra nežinoma, tačiau nėra jokių abejonių, kad rūstus tėtušis, pasižymėjęs padidintu dirglumu, su žodžiais nesiskaitė. Nesunku įsivaizduoti, ką tokiu atveju sako tėvai, – bet kurioje šalyje tai atrodo vienodai:
– Tai ką, ir toliau durnių voliosi? Tavo metuose laikas būtų surimtėti. Nemanyk, kad aš nežinau apie tavo pramogas universitete…

Gintis nebuvo prasmės. Darvinas pats vėliau rašė: „Laiką, praleistą Kembridže, aš laikau prarastu ir netgi daugiau, negu prarastu. Aistra medžioklei ir pasijodinėjimams mane suartino su sporto mėgėjų rateliu, kuriame dalyvavo ir patvirkę bei žemos moralės jaunuoliai. Mes dažnai susirinkdavome kartu pietauti; žinoma, ten būdavo ir rimtesnių žmonių, bet paprastai mes per daug gerdavome, o paskui traukdavome dainuškas ir kortuodavome“.

Beje, pikantiškų smulkmenų mėgėjai klystų, manydami, kad Darvinas su savo kompanija gulė ir kėlė vietiniuose bordeliuose: tais patriarchaliniais laikais žodžiai „ištvirkavimas“ ir „žema moralė“ reiškė tik tai, kad jaunuoliai gorčiais gėrė viskį bei alų, o prisisiurbę gerklodavo gatvėse, trukdydami miegoti doriems miestiečiams. Nors, žinoma, pasitaikydavo ir mergužėlių…

Kaip ten bebūtų, tačiau Čarlzas atsidūrė nepavydėtinoje būklėje: dvasiškiu jis kategoriškai nenorėjo būti, ir tuo pat metu visiškai nesusigaudė, ką jam dabar veikti.

Ir štai, tokiu metu likimas jam nusišypsojo. Karinis laivas „Biglis“ greitai turėjo leistis į du metus truksiančią kelionę.

Maršrutas – Pietų Amerika, pietinių jūrų salos ir Indijos archipelagas. Buvo paskelbta, kad tai mokslinė ekspedicija, todėl kapitonas Ficrojus ieškojo išmanančio gamtininko, kuris sutiktų dalyvauti ekspedicijoje be užmokesčio, ir, svarbiausia sąlyga – būtų tikras džentelmenas, nes jis turėjo gyventi kartu su kapitonu jo kajutėje.

Kapitonas ir Darvinas, pasirodo, Kembridže turėjo bendrus pažįstamus profesorius, kurie Čarlzą ir rekomendavo, o jis su didžiausiu džiaugsmu griebėsi šios galimybės: reikia tik pamanyti – du metai mokslinių ieškojimų, toli nuo tėtušio… Tikra palaima!

Šiek tiek padvejojęs, Ficrojus sutiko priimti Darviną į ekspediciją, bet čia įsikišo tėtušis, kuris nenorėjo duoti sūnui sutikimo leistis į šią „nenaudingą ir klaikią aferą“. Tačiau jis neapdairiai pareiškė, kad Čarlzas galės plaukti, jeigu atsiras bent vienas sveikai mąstantis žmogus, kuris pritars šiai idėjai. Jis, žinoma, galvojo, kad tokio žmogaus tikrai neatsiras, tačiau likimas Čarlzui tebesišypsojo, ir toks blaivaus proto žmogus atsirado pačioje gydytojo giminėje. Tai buvo jo žmonos brolis Džozija Vedžvudas, turėjęs porceliano fabriką. Būtent jis ėmė įkalbinėti savo giminaitį leisti sūnų į kelionę, argumentuodamas tuo, kad tai bus puiki proga jaunajam Darvinui pasitobulinti savąsias gamtininko žinias.

Kas beliko daryti? Gydytojas Džoziją labai gerbė, todėl padūsavo ir pagaliau sutiko – sunkia širdimi, aišku… Ir štai „Biglis“ pagaliau išplaukė į kelionę aplink pasaulį. Tada dar niekas nežinojo, kad brigą ainiai prisimins tik kaip laivą, kuriuo plaukė Čarlzas Darvinas, o Ficrojų kaip kapitoną, kuris vadovavo to laivo įgulai. Ficrojaus atžvilgiu tai bus didelė neteisybė, nes jis savo moksliniais tyrimais ir knygomis nemažai nusipelnė meteorologijai. Nieko nepadarysi, istorijoje pilna tokių nesusipratimų.

O dabar, brigas išskleistomis burėmis plaukė link Pietų Amerikos.

Ši kelionė, vietoj numatytų dvejų metų, trukusi visus penkerius, Darvinui turėjo didžiulę reikšmę. Jis surinko labai daug medžiagos iš įvairių mokslo sričių, ir kai grįžo į Angliją, klausimas dėl jo profesijos išsisprendė – kažkaip visiems pasidarė savaime suprantama, kad Darvinas yra mokslininkas. Kaip gi, juk šitiek pamatė, surinko gausias kolekcijas, prirašė krūvą dienoraščių…

Čarlzas vedė, įsigijo neblogą sodybą ir toliau užsiėmė moksliniais darbais. Jis rašė zoologijos ir geologijos temomis, išleido knygą apie koralinius rifus, tačiau dvidešimt trejus gyvenimo metus Darvinas pašventė savo svarbiausiai temai, norėdamas pradžiuginti žmoniją atsakymu į klausimą, kaip gi vis tik žemėje atsirado gyvūnai, augalai ir žmonės. Tai, kaip šį klausimą nušvietė Biblija, jo visiškai nedomino. Darvinas norėjo sukurti savo Bibliją, tuo labiau, kad inkvizicijos laikai seniai praėjo, o laisvamanybė ir ateizmas Europoje pasklido kaip kadaise maras.

1858 metais Darvinas užbaigė „svarbiausią šimtmečio knygą“, kaip ją kartais vadina susižavėję biografai, – kapitalinį veikalą „Rūšių atsiradimas“.

Kokia gi darvinistinės evoliucijos teorijos esmė?

Vienoje ar kitoje gyvūnų rūšių kartais gimsta individai, turintys savybes, kurios padeda tai rūšiai išlikti ir klestėti. Sakykim, dramblys. Pirmieji šios rūšies atstovai buvo visai ne drambliai, o tik žvėriukai su trumpais straubliukais. Tačiau burtininkės Gamtos valia kažkuriuo metu atsirado porelė su ilgesniais straubliukais. Jiems, palyginus su kitais, buvo patogiau pasiekti medžių vaisius. Paskui buvo jų palikuonys, vėlgi su ilgesniais straubliais, na, ir taip toliau… Tie, pas kuriuos straubliai buvo trumpesni, išmirė, nes negalėjo rungtis su labiau prisitaikiusiais ilgastraubliais, o tie vystėsi, vystėsi, kol pagaliau atsirado gerai mums pažįstamas gyvūnas, kurį mes vadiname drambliu. Tas pat atsitiko ir su žirafomis: jų protėviai stengėsi pasiskabyti medžių lapų vis aukščiau, aukščiau, kol pagaliau jų kaklai nuo tų pastangų tiek ištįso, kad daugiau tiesiog neįmanoma.

Analogiškai vystėsi ir visos kitos rūšys. Savybės, padedančios gyvūnams geriau prisitaikyti prie esamų gyvenimo sąlygų (įsiminkite šitą formuluotę, jos mums dar ne kartą prireiks!), laimi kovą už būvį, o mažiau prisitaikiusios rūšys išmiršta.

O iš kur, anot Darvino, atsirado pirmieji gyvūnai (taip pat ir augalai)? Iš paprasčiausių ir primityviausių organizmų, tokių, kaip ameba. Jie irgi vystosi pagal tą patį natūralios atrankos principą, ir po daugelio milijonų metų iš neišvaizdžių gleivėtų gumulėlių atsiranda visi mums žinomi gyvūnai.

Kai Darvino knyga buvo paruošta spausdinimui, atsitiko mažas nemalonumas. Darvinas gavo laišką iš gamtininko Voleso, labai įsidėmėtinos asmenybės. Jis irgi buvo puikus savamokslis, tik, skirtingai nuo Darvino, buvo kilęs iš labai vargingos žemiausio luomo šeimos. Nuo keturiolikos metų pats užsidirbo sau duoną, o paskui, pasimokęs ir susitaupęs pinigų keliavo po įvairius egzotiškus kraštus. Ilgus metus jis suko galvą, stengdamasis išspręsti tą pačią mįslę – kaip atsiranda įvairios gyvūnų rūšys. Tai štai, Voleso atsiųstame laiške, didžiausiam Darvino siaubui, buvo trumpai išdėstyta jo ruošiamos knygos tema. O juk abu iki šiol vienas apie kitą visai nieko nežinojo…

Geras smūgis… Dvidešimt metų juodai ari, o paskui pasirodo, kad tavo tėvynainis ir kolega nei kiek nuo tavęs neatsilieka…
Kad ir kaip mes vertintume Darviną, bet jis turėjo vieną savybę – buvo be galo sąžiningas. Ir todėl net nebandė kaip nors nuslėpti niekam nežinomo Voleso straipsnio. Nors, kai kurie jo vietoje elgėsi kitaip… Atvirkščiai, Darvinas pasistengė, kad jo ir Voleso straipsniai būtų perskaityti mokslinės Linėjaus draugijos posėdyje.

Šiaip jau, Volesas nesiekė išgarsėjimo ar populiarumo. Jis pasiliko tolimojoje Malaizijoje, ir jam pilnai užteko to, kad mokyti vyrai iš Londono gerai apie jį atsiliepė, pripažindami, kad jis užsiima ne niekais, o rimtu reikalu.

Darvinas, atvirkščiai, troško kuo didesnio pripažinimo, todėl neužilgo išleido savo „Rūšių atsiradimą“, kur keliuose šimtuose puslapių išdėstė tai, ką aš tik ką išsakiau keliose pastraipose.

Tada jis dar nelietė žmogaus, apsiribojo delikačiomis užuominomis, kad žmogus, gerai pagalvojus, negali būti kažkokia išimtis iš bendros taisyklės.

Kažkoks profesorius Gotonas iš Dublino šauniai įvertino Darvino veikalą: „Visa, kas ten naujo – neteisinga. O kas teisinga – seniai žinoma“. Pataikė tiesiog į dešimtuką. Griežtai kalbant, Darvino tikrai negalima laikyti pionieriumi šioje srityje. Tai, ką jis rašė, buvo paimta iš dėdulės Erazmo, Lamarko ir kitų gamtininkų darbų. Tačiau buvo vienas esminis skirtumas!

Dėdulė Erazmas, Lamarkas buvo tikintys žmonės, ir manė, kad pradžią gyvybei vis dėlto davė Dievas, o jau paskui viskas vystėsi, evoliucionavo ir tobulėjo savaime. Darvinas buvo pirmasis, kuris iš pasaulio vystymosi vaizdo visiškai pašalino Dievą. Anot jo, visa, kas gyva atsirado ir vystėsi be jokio dieviškos apvaizdos įsikišimo. Būtent todėl, kad atsirado reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku, Darvinas ir išliko „pažangiai mąstančių“ žmonių atmintyje.

Septynioliktame amžiuje, jį, daug nesukdami galvų būtų paprasčiausiai sudeginę, kaip tą nelaimėlį italą iš Tulūzos, o aštuonioliktame ir netgi devyniolikto amžiaus pradžioje, nebūtų buvę tų žmonių masių, kurios susižavėjusios priimtų teoriją, visiškai nubraukiančią Dievą.

O 1859 metais, kai išėjo Darvino knyga, jau buvo susidariusi reikalinga terpė, dauguma žmonių persiėmė ateizmu, laisvamanybe, liberalizmu ir kitokiais prasimanymais. Tereikėjo labai nedaug, menkniekio… Nors gal ir ne menkniekio, o labai svarbaus dalyko – knygos, kuri pasidarytų savotišku simboliu, popieriuje įkūnytu „pažangiu mokymu“. Darvino knyga tapo kibirkštimi, susprogdinusia parako statinę. Netikėtai atsirado teorija, visiškai išbaigtas „pažangus mokymas“ ir žmogus, kuris tai davė. Vadas, taip sakant… Kaip atominėje bomboje – kai tik susidaro kritinė masė, įvyksta sprogimas.

Darvinas akimirksniu iš vienišo keistuolio virto savotiška vėliava, apie jį greitai susibūrė bendraminčiai, komanda. Marksas turėjo Engelsą. Šalia Darvino tuoj pat atsirado bendramintis, adjutantas, ginklanešys, prisiėmęs tą patį vaidmenį, kaip her Fridrichas šalia her Karlo. Tai buvo Tomas Hekslis – dar vienas savamokslis džentelmenas su savo potraukiu. Tiesa, jis baigė aukštąjį mokslą, bet labai specializuotą, ruošusį karo chirurgus. Kurį laiką tarnavo kariniame laivyne, bet paskui iš ten išėjo norėdamas atsidėti mokslui. Religijai ir dvasiškiams jautė kažkokią patologinę neapykantą. Kaip ir Darvinas, visą sąmoningą gyvenimą kamavosi kažkokia nesuprantama liga, labai panašia į lengvą psichikos sutrikimą, ir apie tai kalba net juo besižavintys biografai. Paskui staiga tapo profesoriumi – neturėdamas nieko bendro su pačiu mokslu. Svarbiausia, jis buvo džentelmenas, o Anglijoje, kaip jau buvo minėta, tai turi didžiulę reikšmę.

Kai vienoje iš aukštųjų Edinburgo mokyklų, gamtos ir paleontologijos katedrai prireikė profesoriaus, vienas iš mokslo šulų pasiūlė: yra vienas supratingas jaunuolis, jis, po teisybei, yra karo gydytojas, bet labai domisi mokslais, spausdina straipsnius, skaito paskaitas, bet svarbiausia, yra tikras džentelmenas… Ir Hekslis gavo profesoriaus titulą, kas padėjo jam tapti reikšmingu asmeniu.

Ir prasidėjo… Hekslis išleido knygą, kur įrodinėjo, kad žmogaus ir šimpanzės kūno sandara praktiškai vienoda, vadinasi… Protingas supras.

Tačiau priešininkų jiems irgi užteko, ir tai buvo ne kažkokie „siaurapročiai konservatoriai“. Jau pirmieji kritiniai atsiliepimai apie Darvino knygą parodė visas jos silpnas vietas. Darvinas praktiškai nepateikė jokių įrodymų. Viskas rėmėsi frazėmis „aš manau“, „man atrodo“, „esu įsitikinęs“. Geriausiai tai iliustruoja vienas vienintelis pavyzdys – su žirafa.

Žinomas britų zoologas Meivertas parašė visą knygą, kurioje kruopščiai surinko visus esminius pasisakymus prieš Darvino teoriją, o pabaigoje uždavė vieną atrodytų paprastą klausimą: jeigu pas žirafą ilgas kaklas išsivystė dėl to, kad ji tolydžio siekė pasiraškyti vis aukščiau esančių lapų, tai kodėl kituose žemynuose neatsirado nieko panašaus į žirafą? Juk visur auga medžiai, o gyvūnai visur nori jų paskanauti… Tai kodėl žirafa atsirado tik Afrikoje?

Darvinas atsimušinėjo baisingais kliedesiais („Rūšių atsiradimas“, septintas skyrius). Bendra jo samprotavimų prasmė tokia: aš nežinau, kodėl gyvūnijos pasaulyje atsitiko taip, o ne kitaip, tačiau aš neabejoju, kad tik mano teorija yra teisinga. Ir užbaigia pritrenkiančia savo idiotizmu fraze: „Kokios bebūtų priežastys, mes matome, kad tam tikros teritorijos ir tam tikri laiko tarpai sudaro žymiai palankesnes sąlygas vystytis tokiems stambiems keturkojams, kaip žirafa“. Gal čia kas nors įžvelgs didžiausią išmintį, bet tokie, atsiprašant autoriaus, „argumentai“ neįtikina.

Vienas iš kritikų Darvinui užduoda aiškų ir konkretų klausimą: jeigu protavimo galimybių vystymasis gyvūnui suteikia neregėtą pranašumą, tai kodėl beždžionės nepasiekia žmogaus mąstymo lygio?

Darvino atsakymas tiesiog žavingas: „Tai būtų galima pabandyti paaiškinti įvairiomis priežastimis, tačiau visos jos yra spėliojimų lygyje ir jų tikrumo įvertinti neįmanoma, todėl nėra prasmės apie tai kalbėti“.

Panašiu būdu Darvinas atsakinėjo į visus nemalonius klausimus, – pamatęs, kad nėra ką sakyti, atsirašinėjo maždaug tokiomis frazėmis:

„Kalbant apie bet kurios gyvūnų rūšies praeities istoriją ir tas sąlygas, kurios šiuo metu apsprendžia jos skaitlingumą ar užimamą teritoriją, tai mūsų turimos žinios yra labai menkos“. Kitaip sakant, iš kur man žinoti? Aš manau, kad esu teisus, bet paaiškinti savo teisumo negaliu, taip, kad atsikniskit…

Panašios, švelniai tariant, nesąmonės visiškai nejaudino tos publikos, kuri Darvino knygai suteikė savo vėliavos statusą, kovojant su „konservatizmu, bažnytininkais bei reakcija“. Greitai Darvinas gavo siuntinį su storiausia knyga, pavadinta „Kapitalas“, ir susižavėjimo pilną laišką nuo jos autoriaus – kažkokio žydų imigranto Karlo Markso.

Tačiau Amerikoje, kur tais laikais žmonės rimtai tikėjo Dievu, Darviną palaikė tik vienas mokslininkas, nors ir ne paskutinis. Visi kiti britų „išminčių“ vainojo paskutiniais žodžiais. Įdomiausia, kad Prancūzijoje Darvino knyga penkis metus nerado savo leidėjo. Vertimas buvo atliktas operatyviai, tačiau leidėjų nebuvo, nors Prancūziją tais laikais buvo galima pavadinti labiausiai antireligine šalimi Europoje. Vis dėlto pas prancūzų laisvamanius matomai suveikė kažkokie sveiki instinktai.

Rusijoje Darvinas labai greitai tapo tam tikros pakraipos subjektų dievuku. Kaip nepakeičiama mokslinė paspirtis visiems tiems, kurie anksčiau Dievo buvimą neigė, pasikliaudami vien tik emocijomis, o dabar jau gali pasiremti „didžiojo brito“ knyga: štai, kokia ji stora! Profesorius rašė! Dievo, pasirodo, tikrai nėra! Viskas pasidarė savaime, iš pirmykštės amebos…

Tačiau, kaip jau minėjome, Darvinas neturėjo jokių įrodymų. Tuo metu taip ir nepasisekė atrasti jokių „pereinamųjų formų“, jungiančių skirtingas rūšis, kurios, neva, išsivystė viena iš kitos. Tarp kitko, jos neaptiktos ir po šiai dienai.

Atvirkščiai, spekuliatyviniai Darvino postulatai kategoriškai neatitinka realybės. Sakykime, evoliucinė teorija teigia, jog žinduoliai išsivystė iš roplių. Tačiau apatinis žinduolių žandikaulis yra vientisas kaulas, kai tuo tarpu pas roplius jį sudaro net šeši kaulai. Žinduolio ausis suformuota iš trijų kremzlinių ataugų, reptilijų – iš vienos. Tokių principinių skirtumų dabar priskaičiuojama keli šimtai. Tačiau svarbiausia, pasikartosiu, neaptikta jokių pereinamųjų formų liekanų. O juk vienai rūšiai vystantis į kitą, tokių formų turėjo būti labai daug. Bet nieko nerasta…

Ir dar. Daugybė rūšių per visą ilgiausią savo egzistavimo laiką apskritai nepatyrė jokių pokyčių, o tai visiškai prieštarauja visiems Darvino išsigalvojimams. Austrės ir kiti dvigeldžiai moliuskai iki dabar praktiškai išlaikė tą pačią sandarą, kokia ji buvo prieš 400 milijonų metų, kai jie tik atsirado. Rykliai taip pat per pastaruosius 150 milijonų metų nepakito. Eršketai, aligatoriai, jūrų vėžliai nesikeičia gal 100 milijonų metų.

Aišku, galima tvirtinti, kad tai vandens gyviai, ir jiems nėra jokio reikalo dar kaip nors vystytis. Tada pažiūrėkime kas darosi sausumoje. Pasirodo, ir čia tas pat – gyvatės per milijonus metų išliko tos pačios, kaip ir šikšnosparniai, varlės bei salamandros. Amerikos oposumas nesikeitė 65 milijonus metų, tapyras – 100 milijonų.

Vienu metu buvo madinga vadovėliuose ir muziejų plakatuose vaizduoti arklio evoliuciją: atseit, prieš 55 milijonus metų atsirado panašus į šunį žvėriūkštis; jo pirštai palaipsniui pavirto į kanopas, o iltys tapo arkliškais dantimis… Tik štai ir čia niekaip nepavyksta aptikti kokių nors šį virsmą įrodančių tarpinių formų, todėl pagaliau prisiėjo pripažinti, kad tai buvo visai skirtingi gyvūnai…

Todėl daug šiuolaikinių mokslininkų pasisako labai nedviprasmiškai. S. D. Guldas, Harvardo universiteto zoologijos ir geologijos profesorius: „Iškasamos gyvūnų liekanos niekaip nepatvirtina laipsniško rūšių virsmo“.

D. Šindelis, Jeilio universiteto geologijos profesorius: „Tarp spėjamų protėvių ir tariamų jų palikuonių nėra jokių laipsniškų perėjimo formų“.

Vėl Guldas: „Nepaprastas tarpinių formų retumas iškasenų istorijoje tebesaugomas kaip profesionali paleontologijos paslaptis“.

Profesorius N. Eldridžas: „Dar niekam nepasisekė atrasti kokius nors „tarpinius gyvūnus“, ir daugelis mokslininkų vis labiau įsitikina, kad jie niekada ir neegzistavo“.

Profesorius S. Stenlis: „Iš tikrųjų iškasenų istorijoje nebuvo nei vieno įtikinamo atvejo, kuris patvirtintų vienos rūšies virsmą kita“.

Taip kalba tikri profesoriai iš be galo prestižinių mokslo įstaigų, kaldami vinis į Darvino teorijos karsto dangtį. Pats Darvinas, puikiai suprasdamas savo spekuliatyvių teiginių netvirtumą, išreiškė viltį, kad, jeigu dabar mokslas ir neturi reikalingų duomenų, patvirtinančių jo teoriją, tai belieka tikėtis, kad ateityje jie bus rasti.

Be reikalo tikėjosi. Praėjo 150 metų, bet reikalingi duomenys taip ir neatsirado… Dargi atvirkščiai, susikaupė gausybė duomenų, įrodančių, kad naujos augalų ir gyvūnų rūšys pasirodydavo ir išnykdavo staiga. Profesorius Guldas rašo: „Rūšis neatsiranda iš laipsniškos ir planingos jos protėvių transformacijos; ji atsiranda staiga, iš karto ir visiškai susiformavusi“. Visa augalų įvairovė atsirado prieš 450 milijonų metų ir būtent staiga. Suakmenėjusiose iškasenose nerasta jokių jų protėvių nei tarpinių formų.

Su žinduoliais tas pats vaizdas. Gal prieš 65 milijonus metų netikėtai ima ir išnyksta dinozaurai. Čia buvo, čia nėra.

Priežastys nežinomos, nors kartas nuo karto pasirodo pranešimai, kad „tikroji“ priežastis pagaliau rasta: nukrito didžiulis meteoritas, pasikeitė klimatas, sunyko augalai, kuriais maitinosi dinozaurai… Vienas mokslininkas suskaičiavo, kad versijų aiškinančių dinozaurų dingimą yra maždaug devyniasdešimt, ir visos daugiau mažiau argumentuotos, be to, kaip nesunku suprasti, kiekviena kategoriškai atmeta likusias aštuoniasdešimt devynias. Savaime aišku, kad tokiomis sąlygomis nustatyti teisybę praktiškai neįmanoma.

Ir taip, dinozaurai netikėtai išnyko (tai, kad atskiri egzemplioriai, kaip pamatysime vėliau, sulaukė žmogaus pasirodymo, reikalo nekeičia), o kiek vėliau lygiai taip pat netikėtai Azijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoje iš karto atsiranda tuzinas žinduolių rūšių. Suakmenėjusios 55 milijonų metų senumo liūtų, meškų ir šikšnosparnių iškasenos niekuo nesiskiria nuo savo dabartinių ainių…

Dar vienas pažymėtinas faktas. Didžiausią smūgį Darvinas patyrė ne nuo savo idėjinių priešų, bet nuo to paties misterio Alfredo Voleso, kuris atrado evoliucijos teoriją kartu su Darvinu. Atrado, ir po kurio laiko jos atsižadėjo, nes, kad ir kaip stengėsi, niekaip negalėjo paaiškinti, kaip pas žmogų išsivystė tokios smegenys, toks nepaprastai sudėtingas organas. Jo ir Darvino išmąstyta evoliucijos teorija šito paaiškinti negalėjo.

Volesas rašė: „Jeigu iš paprasto organizmo išsivysto sudėtingesnis, jeigu prisitaikymą prie aplinkos lemia atsitiktiniai pokyčiai organizme, jeigu jie naujai rūšiai suteikia tik minimalų pranašumą, jeigu tie atsitiktiniai pokyčiai turi atitikti pasikeitusias sąlygas, kad rūšis išliktų, tai žmogaus smegenų vystymuisi nebuvo nei laiko, nei sąlygų, nei protėvių, nei, kas svarbiausia, reikalo. Iš kur šis fenomenas, vienintelis gamtoje – žmogaus smegenys, neatitinkančios realių evoliucijos poreikių?“

Volesas teigė, kad Malaizijoje jis daug metų tyrinėjo labiausiai atsilikusias gentis ir įsitikino, kad „jų protiniai sugebėjimai daug kartų didesni, negu tai būtina jų gyvenimo būdui… o jų smegenys mažai kuo nusileidžia mūsų mokslinių draugijų eilinių narių smegenims. Tokiu būdu, gamta žmogui sukūrė instrumentą, daug kartų viršijantį jo poreikius“.

Tai buvo daugiau, negu skandalas: vienas iš evoliucijos teorijos autoritetų ir kūrėjų staiga paskelbė, kad jis klydo ir prašo daugiau juo nebesiremti šioje srityje. Galima drąsiai pasakyti, kad mokslas nuo tokio antausio ir po šiai dienai neatsipeikėjo – apie Voleso indėlį į darvinizmą rašoma daug ir noriai, o štai apie jo atsižadėjimą stengiamasi neužsiminti. Labai jau šokiruoja.

Volesas, tarp kitko, užčiuopė skaudžiausią ir pažeidžiamiausią evoliucijos teorijos vietą: visiškai nepaaiškinamą vienų ar kitų organų atsiradimą. Jokia evoliucija, jokia natūralia atranka neįmanoma paaiškinti vienos iš didžiausių mįslių: kodėl žmonės – vieninteliai iš visų gyvų būtybių – turi skirtingas kraujo grupes?

Viena iš ankstyvųjų iškasenų rūšių, žinomų mokslui, trilobitai, jau turėjo akis su tokia sudėtinga sandara ir tokias efektyvias, kad toliau jos jau nebesivystė. Šis klausimas labai kankino Darviną, ir vieną kartą jis atvirai pripažino: “Teiginys, kad akis su visa jos precizine sandara atsirado natūralios atrankos procese, gali pasirodyti, atvirai kalbant, aukščiausio laipsnio absurdu.”

Tarp kitko, Darvino tėvynėje, tiksliau Velse, veisiasi mažas vabaliukas, kuris vien tik savo egzistencija sėkmingai paneigia evoliucijos teoriją. Tai – brachinusas, arba vabalas-bombardyras, tikras gyvas ugniasvaidis. Tiesa, liepsnom jis nesisvaido, tačiau jo kūne kaupiasi du cheminiai junginiai – hidrochinonas ir vandenilio peroksidas. Pavojaus atveju šie junginiai patenka į specialią kamerą, esančią vabalėlio užpakaliuke, kur jungiasi su tam tikru fermentu. Įvyksta reakcija, ir ištrykšta į priešą nukreipta gana karštų chemikalų srovelė, kuri gali rimtai apdeginti.

Tai štai, panašus ugniasvaidis, įmontuotas į gyvūnėlio kūną, gali atsirasti tiktai staiga, iš karto, be jokių tarpinių formų, atmesdamas evoliucijos teoriją, nes bet kokie Gamtos eksperimentai tuoj sunaikintų ne visai išsivysčiusius šio vabalėlio protėvius ir nebebūtų jokių palikuonių.

Įdomu tai, kad ir pats Darvinas, ir jo šalininkai be jokio sąžinės graužimo naudojosi suktu metodu: įrodinėdami, kad evoliuciniai pokyčiai vis dėlto egzistuoja, jie labai mėgo remtis selekcija. Juk sugeba žmonės išvesti naujas šunų, avių, karvių ir kitų gyvūnų veisles? Sugeba! Jei žmogus viso labo per kelias kartas tam tikrose ribose gali keisti augalų ir gyvūnų formas, tai sunku net įsivaizduoti, kokius pokyčius jos gali patirti per milijonus metų. Štai tokia šio argumento logika.

Deja, selekcionieriai įrodė, kad rūšių savybes galima keisti tik tam tikrose ribose, be to, kad ir kokias naujas savybes tas gyvūnas įgautų, šuo lieka šunimi, avis – avimi ir t. t.

Visa sukaupta selekcijos patirtis liudija apie tai, kad hibridizacija gali privesti tiktai prie labai apribotų pakitimų. Apie tai kalba žymus amerikiečių botanikas L. Burbankas: “Aš pats įsitikinau, kad galiu išvesti bet kokias slyvų rūšis, kurių vaisiai bus nuo pusantro iki septynių centimetrų ilgio, bet esu priverstas pripažinti, kad bet kokie bandymai gauti greipfruto ar žirnelio dydžio slyvą yra iš anksto pasmerkti nesėkmei. Aš turiu rožes, žydinčias šešis mėnesius per metus, bet aš neturiu ir niekada neturėsiu rožių, žydinčių ištisus metus. Kitaip kalbant, selekcijos galimybės nėra neribotos“.

Šis griežtas faktas kelia evoliucijos teorijos korektiškumo klausimą, nes jei tam tikrų rūšių pokyčių ribos iš anksto nustatytos, tai gauti naujas rūšis evoliucijos procese iš principo neįmanoma.

Hibridizacija kažkuo primena gumelės tempimą, kuri gali išsitempti tik iki tam tikrų ribų, o paskui ji arba nutrūksta, arba grįžta į pradinę padėti. Pavyzdžiui, devynioliktame amžiuje į Australiją buvo atvežti naminiai triušiai. Dalis jų pabėgo nuo šeimininkų ir ėmė daugintis laisvėje. Labai greitu laiku jų palikuonys neteko visų išugdytų savybių ir grįžo į pirmapradę laukinę būseną.

E. Mair, aršus evoliucijos teorijos šalininkas iš Harvardo, susidūrė su šia problema, darydamas eksperimentus su vaisine musele. Jis bandė keisti šerelių skaičių ant jos kūno. Jam pavyko padidinti jų skaičių nuo įprastinio vidurkio (36) iki 56, bet peržengus šią ribą muselės pradėjo mirti. Tada jis išvedė muselę su šerelių skaičiumi iki 25. Bet kai Mair leido savo populiacijai grįžti prie laisvo kryžminimosi, per sekančius penkis metus vidutinis šerelių skaičius ant jų kūnų atsinaujino iki pradinio skaičiaus.

Šie rezultatai atskleidžia pagrindinę antievoliucinę biologinių rūšių charakteristiką: kada pokyčiai peržengia nustatytas ribas, tos rūšies individai arba tampa nevaisingais ir išmiršta, arba grįžta į ankstesnę būseną.

Prancūzų zoologas P. Grase savo knygoje “Gyvų organizmų evoliucija“ pažymi: “Genofondo pokyčiai (atsiradę kryžminimosi eigoje), žymiai stipriau įtakoja organizmo išorinį pavidalą, nei jo pagrindines struktūras ir funkcijas. Nepaisant intensyvaus dirbtinės atrankos kryptingumo, kai pašalinami visi individai, neatitinkantys atrankos kriterijų, per visą tūkstantmetį, kai buvo atliekami selekciniai eksperimentai, neatsirado nei viena nauja rūšis… Per dešimt tūkstančių mutacijos, kryžminimo ir selekcijos metų buvo daugybė invazijų į šunų paveldimumo informaciją, vienok jie neprarado savo cheminės ir citologinės (t.y. ląstelinės) vienovės. Tai liečia visus naminius gyvūnus: bulius (kurie buvo prijaukinti maždaug prieš 40 000 metų), vištas (4000), avis (6000) ir t.t.”

Kitaip sakant, selekcijos būdas leidžia keisti egzistuojančias formas (pavyzdžiui, gauti skirtingų dydžių individus), bet įtakoti iš principo naujų sudėtingų struktūrų atsiradimą jis nepajėgus. Ir jei panašūs pokyčiai nevyksta net kryptingų žmogaus pastangų pasekoje, tai kodėl jie turėtų vykti aklų gamtinių procesų eigoje?

Na, o dabar atėjo laikas suduoti evoliucijos teorijai per minkštą vietą.

Neįmanoma patikėti, kad gyvybė mūsų planetoje atsirado atsitiktinai. Kad cheminiai elementai nei iš šio, nei iš to savaime taip susidėliojo, kad atsirado toks neįmanomai sudėtingas darinys – gyva ląstelė. Visa eilė mokslininkų – tikrų, ne savamokslių šarlatanų! – neginčytinai įrodė (netgi matematiškai): apie jokį atsitiktinumą negali būti ir kalbos.

Darvino tėvynainis, žinomas astrofizikas iš Kembridžo F. Hoilas (tarp kitko, užkietėjęs ateistas), biologinę teoriją apie atsitiktinį gyvybės atsiradimą iš negyvos materijos laikė visišku absurdu. Jis pateikė puikią metaforą: „Didžiuliame sąvartyne chaotiškai išmėtytos „Boing-747“ dalys, išnarstytos iki mažiausio varžtelio. Įsivaizduokime, kad tą sąvartyną užklumpa baisus uraganas. Kokia tikimybė, kad uraganui praėjus, sąvartyne stovės pilnai surinktas lėktuvas, pasiruošęs skrydžiui? Savo struktūros sudėtingumu paprasčiausia ląstelė maždaug prilygsta lėktuvo konstrukcijai“.

Neapsiribodamas vien žodžiais, Hoilas surinko grupę mokslininkų ir išleido keletą knygų, tapusių mirties nuosprendžiu darvinizmui. Jis, žinoma, taip pat nesiruošė patvirtinti ir Biblijos teiginių apie žmogaus atsiradimą, nes buvo įsitikinęs, kad gyvybės sporos Žemėje atsirado iš kosmoso.

TSRS mokslininkas, profesorius L. Bliumenfeldas paskaičiavo: tikimybė, kad per visą Žemės gyvavimo laikotarpį galėtų atsirasti DNR molekulė, esanti absoliučiai visuose gyvuose organizmuose, lygi 0,00…001(iš viso po kablelio aštuoni šimtai nulių). Šis skaičius reiškia, kad tikimybių teorijos požiūriu atsitiktinis gyvybės atsiradimas yra absoliučiai nerealus.
Taigi matome, kad Darvinas su jį palaikančia šutve aiškiai pasiskubino visą kūrybą primesti kažkokiai mistinei Gamtai. Viskas daug sudėtingiau, visatoje tikrai egzistuoja kažkoks kitas kūrybinis pradas…

Iš dabarties, kurioje Darvino teorija pasirodė esanti eilinės ir bevaisės proto spekuliacijos, grįžkime į laikus, kai Darvinas dar buvo gyvas, kupinas jėgų ir po triumfuojančio „Rūšių atsiradimo“ pasirodymo ruošėsi nustebinti pasaulį naujais atradimais.

Praėjus dešimčiai metų jis išleido naują knygą „Žmogaus atsiradimas“, kurioje evoliucijos teoriją jis pagaliau pritaikė ir žmogui, kaip įprasta, nesivargindamas kokiais nors įrodymais. Taigi gyveno kartą beždžionė, kuri išlipo iš medžio ir ėmė gyventi ant žemės, nes jai, matote, buvo naudinga turėti dvi kojas ir dvi rankas: „Šitaip joms buvo daug patogiau naudotis akmenimis ir vėzdais, užpulti grobį ir kitais būdais prasimanyti maisto“. Priekinėmis galūnėmis beždžionės pratinosi mėtyti akmenis, ir palaipsniui jos virto rankomis. Dantimis jau nebereikėjo gintis, todėl jie sumažėjo. Ir taip toliau.

Matome, kad Dievui čia vėl neliko vietos. Žmogų iš beždžionės sukūrė ta pati mįslingoji Gamta…

Šį kartą apskritai nebuvo pateikta jokių įrodymų. Jeigu „Rūšių atsiradime“ kai kurias vietas, labai norint, ir buvo galima pavadinti įrodymais, tai naujoje knygoje jų nebuvo nei kvapo. Nieko nuostabaus: tuometinis mokslas dar nieko nežinojo apie „žmogaus protėvius“, neturėjo nei vieno kauliuko…

Todėl Darvinui beliko pasikliauti skaitytojų emocijomis, naudojantis įmantriais išsireiškimais ir retkarčiais primenant, kad jis įsitikinęs savo teisumu, o ateities mokslas būtinai patvirtins drąsias jo idėjas.

Tačiau visa tai atrodė gana blankiai ir neįtikinančiai, todėl nieko nuostabaus, kad net labai Darvinui palankūs jo biografai „Žmogaus atsiradimą“ vadino neaiškia, painia ir stokojančia nuoseklumo knyga.

O svarbiausia, ji nesukėlė jokio ažiotažo. Jeigu „Rūšių atsiradimas“ tiek mokslo pasaulį, tiek visuomenę tiesiog padalino į dvi nesutaikomas stovyklas, tai „Žmogaus atsiradimas“ praėjo tyliai, be kokios nors nuomonių priešpriešos. Kažkas vangiai keiksnojo, kažkas vangiai pagyrė – ir viskas. Gal dėl to, kad per tuos dešimt metų, skyrusius jo abi knygas, daug mokslininkų paskelbė kažką panašaus. Publika priprato prie sensacingų šios srities atradimų, ir Darvinas negavo to, ko tikėjosi, dėl ko gana liguistai pergyveno…

Dabartiniu požiūriu veikalas „Žmogaus atsiradimas“ kupinas rimtai dėstomų kvailysčių. Šiandien jau visiškai neįtikina Darvino atradimai, kaip atsirado skirtingos žmonių rasės. Giliu jo įsitikinimu, priežastis buvo lytinėje atrankoje.

Europiečiams vyrams patiko moterys su ryškiai išreikštais europietiškais bruožais – baltaodės, šviesiaplaukės. Kitokių į žmonas jie neėmė, todėl jos patyliukais išmirė, ir galų gale europiečiai tapo tokiais, kokie jie yra dabar. Kiniečiai, sakykim, grožio etalonu laikė įkypas akis, todėl moterys su kitom akim išmirė… ir taip toliau. Tuo pačiu principu vadovavosi ir juodaodžiai, arabai…

Nesąmonės, žinoma. Dabar įrodyta, kad požymiai, būdingi įvairioms rasėms, susiformavo išorinių sąlygų įtakoje, o taip vadinama lytinė atranka tik Darvino fantazijos vaisius…

Kaip ten bebūtų, tačiau mandagūs paplojimai, kuriais buvo sutikta nauja Darvino knyga, neperaugo į audringas ovacijas, o priešininkai burbuliavo tyliai ir nuobodžiai. Darvinas toliau tęsė savo mokslinę veiklą, rašė kažką apie sliekus ir dirvožemį, plaukiojančius ledkalnius ir širšes, bet visa tai priminė greičiau inerciją. Triumfo metai liko praeityje…

Audringų diskusijų nebuvo dar ir dėl prastos argumentacijos. Kokių nors įrodymų, kaip jau minėjau, nebuvo visai. Darvinas iki užkimimo galėjo kalbėti apie būsimus mokslininkus, kurie būtinai atras tuos įrodymus, tas tarpines formas tarp beždžionės ir žmogaus, tačiau panašūs argumentai greitai pabosta, ir ilgainiui jie rimčiau nevertinami. Ne be reikalo senatvėje Darvinas su kartėliu pripažino: „Aš esu tik vaikėzas su nesusiformavusiomis idėjomis“.

Ir pagaliau, dar vienas pažymėtinas dalykas. Prieš mirtį tvirtasis, atrodytų, bedievis Darvinas visiškai nedviprasmiškai atsisuko į tą patį Dievą, kuriuo ilgai netikėjo, kuriam jis nerado vietos savo susigalvotame pasaulio įvaizdyje. Išliko atsiminimai kažkokios ledi Houp, kuri iki pat mirties prižiūrėjo paliegusį Darviną. „Sode yra namelis, – kalbėjo Darvinas. – Ten gali tilpti trisdešimt žmonių. Aš noriu, kad jūs surinktumėte tokią grupę ir kartu skaitytumėte Bibliją. Rytoj aš iškeliausiu į kitą pasaulį, todėl pasimelskite už mane ir pakalbėkite su tais žmonėmis apie Jėzų Kristų ir išsigelbėjimą. Tai bus geriausia, ką jūs galite padaryti“.

Atsisveikinkim su Darvinu ir grįžkime prie jo evoliucijos teorijos, kuri tiesiog prašosi negailestingos kritinės analizės.

Iki šiol nėra atsakymo į labai svarbius klausimus: kas turėjo iššaukti tuos pokyčius beždžionėse, kurios, atseit, vėliau virto žmonėmis? Įvardinkite, ką norite, tikslaus atsakymo vis tiek nėra. Toliau – kur tos skirtingas rūšis jungiančios tarpinės formos, tiksliau, jų likučiai? Kad ir kaip kruopščiai ieškojo – jų nėra…

Arba paimkime tą iš medžio išlipusią beždžionę. Kokius svarbius pranašumus jai šis žygis turėjo užtikrinti? Rimtai mąstant, tokia beždžionė, pradėjusi šiaip ne taip klibikščiuoti tik dvejomis užpakalinėmis letenomis, turėjo patirti vien tik papildomus nemalonumus, nes su tokiu vaikščiojimu ji darėsi lengvu įvairių plėšrūnų grobiu. Darvinas mokė, kad ji galėjo gintis akmenimis, pagaliais ir kitomis po ranka pasitaikiusiomis priemonėmis, ir tai, atseit, buvo tas pranašumas.

Nežinau, nežinau… Manau, kad akmeniu ar lazda atsiginti nuo alkano liūto ar leopardo vargu ar įmanoma. Be to, gintis turėjo ne ta beždžionė, kuri seniai išlipo iš medžio ir įsikūrė gyventi stepėse, bet tolimi jos protėviai. Pasikeitė, reikia manyti, ne viena karta, kol beždžionės gerai įvaldė akmenis bei kuokas ir tvirtai jautėsi ant dviejų galūnių, virtusių kojomis.

Kaip tos kartos išliko, kol dar nebuvo nei kuokų gerai įvaldžiusios, nei ant kojų tvirtai jautėsi?

Tarp kitko, keturiomis letenomis bėgti nuo plėšrūnų daug patogiau, negu dvejomis. Šiuolaikinės beždžionės visomis keturiomis skuodžia daug greičiau, negu bet koks žmogus, nors jis būtų ir olimpinis bėgikas.

Vėlgi dantys. Iltims virtus dantimis, beždžionės taipogi prarastų patikimą ginklą. Tai kur, po galų, tie pranašumai? Kur nepakrutinsi, visur tik minusai ir jokių pliusų. Pradėjus vaikščioti ant dviejų kojų, atsiranda daug nepatogumų, kurie labai sumažina ne tik atskirų gyvūnų, bet ir visos rūšies išlikimo šansus, nes, lyginant su keturkojais:

1) labai sumažėja judėjimo greitis;

2) žymiai sunkiau laipioti medžiais;

3) susižalojus vieną koją, su kita jau niekur nepabėgsi (keturkojis su likusiomis trimis dar gali šiaip taip bėgioti);

4) nėštumas ir gimdymas darosi sudėtingesni;

5) atsiranda įvairūs susirgimai, kurių nėra pas keturkojus: hemorojus, išvarža, varikozinis venų išsiplėtimas, kitos kraujotakos problemos.

Kitas momentas. Darvino beždžionei turėjo nuslinkti šeriai, kurie ją kaip tik gelbėjo nuo šalčio ir karščio. Tai koks čia pranašumas?

Kaip besuktum uodegą, tačiau beždžionė, išlipusi iš medžio, negalėjo turėti jokio pranašumo, tik vienas problemas, be galo apsunkinančias gyvenimą. Tas menamas tarpines formas, kaip prasčiau prisitaikiusias prie supančių sąlygų, būtų greitai išnaikinę plėšrūnai.

Taigi Darvino teorija su realybe neturi nieko bendro. Daug rimčiau atrodo versija, kad žmogaus protėvis, jeigu toks iš viso egzistavo, nuo pat savo atsiradimo buvo dvikojis. Todėl Vakaruose jau seniai ieškoma išeities iš susidariusios aklavietės, nors po Darvino mirties jo mokymas (būtent mokymas, o ne mokslinė hipotezė) išplito po visą pasaulį, įgaudamas tokias formas ir atrasdamas tokius šalininkus, kad jo pradininkas, šiaip jau neblogas ir gerbtinas žmogus, tikriausiai ne kartą apsivertė karste… Liko darvinistai – ir jie visai nesiruošė po pradininko mirties baigti šį turgų.

Vienas iš jų – prūsiško kirpimo ypata Ernstas Hekelis – mikliai nupaišė tokius laiptelius su dvidešimt trimis pakopomis, vaizdžiai iliustruodamas nelabai raštingai publikai evoliucijos etapus nuo paprasčiausių iki sudėtingų formų. Žemiausioje vietoje – beformės „infuzorijos“, paskui kylančia tvarka trilobitai, žuvys, ropliai, žinduoliai, beždžionės… O ant aukščiausio laiptelio išdidžiai įsisprendė žmogus protingas, tai yra, homo sapiens.

Tačiau vienas laiptelis tarp žmogaus ir beždžionės liko tuščias, nes dar nebuvo rasta nieko tokio, ką būtų galima visomis teisybėmis ir neteisybėmis priskirti tarpinei formai tarp šių dviejų primatų. Formai, kuri jau nebe beždžionė, bet dar ir ne žmogus.

Hekelis nepasimetė. Jis vėl čiupo pieštuką ir pavaizdavo plačiai iškerojusį žmogaus genealoginį medį. Priedo čia pat sugalvojo ir nupiešė tarpinės formos užuomazgą. Biologijos žinovai paveikslėlyje tuoj pat atpažino žmogaus embrioną su beždžionės galva ir ėmė šaipytis. Žinomas fiziologas Diubua-Reimonas pastebėjo: „Šis medis vertas ne daugiau, nei Homero personažų genealogija“. Profesorius Riutimejeris išsireiškė stipriau: „Tokie papuvę genealoginiai medžiai tuoj pat išvirsta ir užgriozdina praėjimus į mišką, apsunkindami jo įsisavinimą“.

– Schwaine! – nepiktai, daugiau dėl tvarkos, atsikirto Hekelis ir toliau piešė savo medžius ir evoliucinius laiptelius.
Būtent jis mistinei tarpinei formai sugalvojo terminą „pitekantropas“, kuris tvirtai įleido šaknis į mokslą. Tai graikiškas darinys, reiškiantis „žmogbeždžionė“. Nudžiugęs Hekelis pitekantropą patalpino tuščiame laiptelyje tarp žmogaus ir beždžionės, o jo tėvyne pasiūlė laikyti Lemūriją, mitinį žemyną, kuris neatmenamais laikais nugrimzdo Indijos vandenyne, panašiai kaip Atlantida – Atlanto vandenyne. Cinikai kalba, kad tokiu būdu gudrusis prūsas apsidraudė tam atvejui, jeigu tų tarpinių formų likučiai liks nesurasti: atseit, ką besurasi, jei viskas nuskendo…

Taip susiklostė, kad Hekelis vis dėlto suspėjo prisižiūrėti ir pasidžiaugti savo išsigalvotu pitekantropu. Sekantis skyrius kaip tik skirtas tarpinės formos paieškoms – ilgoms, kruopščioms, kartais tragikomiškoms ir, kaip dabar aišku, visiškai bevaisėms.

Šmėklos vaikymasis

Užbėgdamas į priekį pranešu, kad mokslininkai vis tik įsigudrino surasti pačią pirmąją beždžionę, nuo kurios viskas prasidėjo. Tai yra, jie taip sako. Nedidelį Pietryčių Azijos tropinių miškų žvėrelį paskelbė seniausiu mokslui žinomu beždžionių giminaičiu. Tiesa, per daugelį milijonų metų tas giminaitis taip ir nepanūdo evoliucionuoti, pasilikdamas tuo pačiu žiurkės dydžio gyvūnėliu, mažai panašiu į beždžionę ir besimaitinančiu išimtinai vabzdžiais. Kodėl taip atsitiko, mokslininkai neaiškina – žinot, paleontologija, mokslas apie seniausius mūsų protėvius, yra tokia savotiška, švelniai tariant, disciplina, kad be patyrusio psichiatro pagalbos joje nesusigaudysi.

Ir taip, paskutinio devyniolikto amžiaus dešimtmečio pradžioje darvinistų priviso galybė, nors su daiktiniais įrodymais reikalai nei kiek nepagerėjo. Todėl labiau praktiški evoliucijos teorijos šalininkai iškėlė paprastą tezę: „Užteks pliurpti, reikia kasti!“

Visiems niežėjo rankos iškasti pirmosios pasaulyje beždžionės kaulus, kad jau būtų galima galutinai išstumti Dievą iš dabartinės realybės laivo. Ir niekas negalvojo, kad toks užsiėmimas kartais gali turėti labai tragiškas pasekmes. Ką, pavyzdžiui, ant savo kailio patyrė rusų dvarininkas Kostomarovas, žinomo istoriko tėvas. Jis buvo karingas ateistas ir aršus prancūzų materialistų pasekėjas. Jis taip persiėmė jų idėjomis, kad net propagavo jas savo baudžiauninkams. Dėl to ir sudegė – jį apiplėšė ir pribaigė jo paties vežikas ir du tarnai, kurie, pasirodo, labai jau įtikėjo pono svaičiojimais.

Teisme vienas iš jų taip ir pasakė: „Ponas pats kaltas, tai jis mus sugundė: būdavo, pradeda visiems pasakoti, kad Dievo nėra, kad po mirties nieko nėra, kad tik kvailiai bijo pomirtinių kančių – mes ir pagalvojom, kad jeigu po mirties nieko nebus, vadinasi, galima elgtis kaip nori“. Sutikite, kad logika nepriekaištinga, ar ne?

Bet grįžkime prie savo paleontologų. Nors tuo metu tokio termino dar nebuvo, tačiau pirmieji entuziastai jau pasirodė, o pačiu pirmutiniu laikomas olandų medikas Eženas Diubua. Olandai, daugumoje atvejų labai flegmatiška liaudis, tačiau išimtys tam ir yra, kad patvirtintų bendrą taisyklę. Šį trisdešimties metų vyrą taip sužavėjo Darvino, Hekelio ir kitų jų pasekėjų darbai vieninteliame tikrame mokyme, kad galiausiai jis ir pats nusprendė ieškoti išsvajoto pitekantropo.

Jis sumąstė, kad ieškoti reikia ten, kur ir dabar gyvena žmogaus pavidalo beždžionės, tai yra arba Afrikoje, arba Pietryčių Azijoje. Su Afrika jam kažkas nenusisekė ir Diubua išvyko į Indoneziją, kuri tuo metu kaip tik priklausė Olandijai. Jis, kaip ir Hekelis, galvojo, kad žmogaus šaknys yra būtent tenai: tropikų gamta, daugybė vaisių, pastoviai šiltas klimatas, ir ten iki šiol gyvena orangutangai, žmogaus pavidalo beždžionės.

1891 metais jis atkasė apatinio žandikaulio, panašaus į žmogiškąjį, fragmentą, o kiek vėliau toje pačioje vietoje rado viršutinę kaukolės dalį, kuri žmogaus galvai buvo mažoka, o beždžionės – per didelė… tai buvo ne žmogaus kaukolės dalis… bet ir ne beždžionės… Valiooo!!!

Paskui netoliese atsirado ir dantys. Vėliau – šlaunikaulis. Ilgai laukta žmogbeždžionė buvo kaip tik trūkstama tarpinė grandis, apie kurią svajojo visi darvinistai.

Kai Diubua grįžo į Europą, visi pasaulio laikraščiai plyšojo apie Diubua radinius, o mokslininkai vedžiojo gyviausias diskusijas. Rastieji kaulai apkeliavo daugelį mokslinių kongresų Lježe, Paryžiuje, Londone, Dubline, Edinburge… O paskui prasidėjo tikra klounada.

Jau pats Diubua grįžimas į Europą labai greitai virto scena iš kino komedijos. Neįkainojamus pitekantropo kaulus jis laikė sakvojaže. Paryžiuje Diubua susitiko pažįstamą, ta proga gerai pasėdėjo kavinėje, paskui nusprendė pasivaikščioti, ir jau kitame miesto gale Diubua apsižiūrėjo, kad sakvojažą jis paliko kavinėje. Galite įsivaizduoti, kaip jis jautėsi – prarasti vertingiausią trūkstamos grandies įrodymą.

Tačiau viskas baigėsi gerai. Kai draugai be kvapo įbėgo į kavinę, sakvojažas tebestovėjo ten pat, kur jį paliko. Europa vis tik…

O paskui, kaip jau sakiau, prasidėjo cirkas. Mokslininkai toli gražu neskubino apvainikuoti miklaus olando laurais. Tuoj pat atsirado visas būrys skeptikų, kurie choru pradėjo šaukti, kad Diubua radinys yra grynas nesusipratimas. Ypatingai stengėsi garsus medikas ir fiziologas Rudolfas Virchovas, kuris savo laiku karštai gynė Šlimano surastų Priamo lobių autentiškumą. Jis sutiko, kad rasti kaulai tikrai seni, bet manė, kad tai nė joks žmogaus protėvis, o didžiulis gibonas. Kaukolė tiesiog deformavosi po žemės klodais. Ir kodėl šalia kaulų nerasta jokių, net pačių primityviausių akmens įrankių? Todėl, kad tai buvo beždžionė, gibonas.

Šiaip jau Virchovas dažnai apsigaudavo, kai lįsdavo ne į savo sritį, bet šį kartą jis pataikė į labiausiai pažeidžiamą vietą: tuo metu mokslininkai jau kai ką žinojo apie akmens įrankius, ir Virchovo pastaba buvo pamatuota – jeigu tai mūsų protėvis, tai kur jo darbo įrankiai?

Virchovui antrino anglai: „Ar misteris Diubua gali įrodyti, kad jo „žmogbeždžionė“ nėra šiuolaikinio kretino prototipas?“

Misteris Diubua, aišku, negalėjo. Atmosfera vis labiau kaito. 1895 metais Leideno mieste buvo surengtas tarptautinis zoologų kongresas, kuriame turėjo galutinai spręstis Diubua radinių klausimas. Visą savaitę mokslo šviesuliai ginčijosi kaip pasiutę, ir pirmininkaujantis pagaliau pastebėjo, kad jau ir iki peštynių netoli. Jis pasiūlė spręsti klausimą balsavimu – kaip kokiame nors seimelyje, atsiprašant.

Visi sutiko, kad tai nebloga mintis. Ir visus Diubua rastus kaulelius pateikė balsavimui, kiekvieną atskirai.

Antras krūminis dantis: du balsavo už pitekantropą, kiti trylika susilaikė.

Trečias krūminis dantis: keturi balsai už šiuolaikinį žmogų, šeši – už beždžionę, aštuoni – už pitekantropą, du susilaikė.

Kaukolė: šeši – už šiuolaikinį žmogų-kretiną, šeši – už beždžionę, aštuoni už pitekantropą.

Būtent tokiu būdu, kelių balsų persvara, pitekantropas buvo pripažintas pitekantropu. Kam tie įrodymai, kai galima nubalsuoti…

Tiesa, dar liko šlaunikaulis. Trylika balsų – šiuolaikinis žmogus, šeši – pitekantropas, vienas balsas (Virchovo) – beždžionė.(Tarp kitko, jau mūsų laikais paaiškėjo, kad Virchovas vėl pataikė pirštu į dangų, o tuomet teisūs buvo tie trylika.

Šlaunikaulis, rastas net už penkiolikos metrų nuo kaukolės, priklausė šiuolaikiniam čiabuviui).

Vienu žodžiu, atsižvelgiant į demokratiško balsavimo rezultatus, pitekantropas buvo pripažintas seniai ieškoma trūkstama grandimi tarp žmogaus ir beždžionės, o Diubua – atradėju. Statusas kaip Darvino, tik smulkesnio kalibro. Amsterdamo universitetas, norėdamas paremti tėvynainį, skubiai suteikė jam mineralogijos profesoriaus titulą (prie ko čia mineralogija, visiškai neaišku).

Tačiau skeptikų išpuoliai ir visa skandalinga atmosfera aplink jo radinius neigiamai atsiliepė pačiam Diubua. Galbūt sielos gelmėse jis ir pats labai abejojo, kad surado tai, ko būtent ieškojo…

Todėl sureagavo nestandartiškai: apsigyveno savo gimtajame Harlemo miestelyje, nieko neprisileisdamas ir su niekuo nebendraudamas. Gana greitai jam pasireiškė psichikos sutrikimai. Sena gera tradicija: būtent tarp evoliucijos teorijos aktyvistų kažkodėl daugelis serga psichinėmis ligomis ar šiaip turi įtartinų keistenybių.

Pitekantropo kaulus Diubua patalpino vietinio muziejaus saugyklose. Negalios paaštrėjimo momentais naktimis jis vaikščiodavo apie tą muziejų kaip koks sargybinis: vargšui rodėsi, kad jo priešininkai nakties priedangoje gali pagrobti vertingus įrodymus.

Šitokiu atsiskyrėliu Diubua prabuvo dvidešimt aštuonis metus. Visą tą laiką pitekantropo uoliai ieškojo kiti, tačiau tik 1931-1932 metais buvo atrasta vienuolika viršutinių kaukolės dalių, kurios niekuo nesiskyrė nuo Diubua rastųjų. Tik tada buvo viešai pripažinta, kad pitekantropas – ne šiuolaikinis debilas, o senovinė būtybė (kurią džiaugsmingai paskelbė žmogaus protėviu).

Tačiau komedija tęsėsi: pats Diubua, tuo metu galutinai tapęs neadekvačiu, ėmė tvirtinti, kad nėra jokio pitekantropo, o jis pats velniai žino, ką tada iškasė. Situacija pasisuko šimtu aštuoniasdešimt laipsnių: mokslininkai jį švelniai įtikinėjo: „Ponas Diubua, yra jūsų pitekantropas, yra! Jūs gi pradininkas, šlovė jums ir garbė…“ Tačiau senukas atkakliai gynėsi: „Nėra! Netikiu!“

Štai taip viskas vyko, ponai…

Kadangi aš jums žadėjau komediją, skaitykit toliau…

Pasirodo, kad tuo metu, kai Leideno kongrese siautėjo aistros, jau buvo praėję virš trisdešimt metų nuo to laiko, kai Europoje surado neabejotinai senovinio beždžionžmogio likučius. Tiktai niekas tuo netikėjo, ir visų užmiršti kaulai ramiai dulkėjo muziejaus saugyklose.

Griežtai kalbant, net ne trisdešimt, o virš penkiasdešimt metų.

Kalbėsime apie neandertalietį, apie kurį mąstantis skaitytojas negali nežinoti.

Prūsijos karalystėje, netoli Diuseldorfo, ramiai tekėjo Neanderio upelis. Kažkas sugalvojo atidaryti ten akmens skaldyklą ir pasamdė darbininkus, kad išvalytų nedidelę olą. Už dviejų metrų nuo įėjimo jie aptiko kaukolę (kaip ir žmogaus, kaip ir nelabai) ir kitus kaulus. Juos perdavė į sostinę mokslininkams, o tie ekspertu pasikvietė mums jau žinomą Virchovą: vis tik medikas ir fiziologas, tai sugebės ir tuos kaulus identifikuoti… Virchovas iš karto pareiškė, kad tai nė joks mūsų protėvis, o paprasčiausias degeneratas, išsigimęs nuo sifilio ir alkoholizmo. Kaulus sudėjo į dėžę ir užmiršo.

O po trisdešimties metų, jau Belgijoje, vėl urve, rado iškart du panašius skeletus. Šalia jų mėtėsi mamuto ir dar kažkokių gyvūnų likučiai, o taip pat akmeniniai darbo įrankiai. Tapo aišku, kad vokiečiai tada žiauriai apsigavo. Virchovas ir jo kolegos tik pečiais patraukė – atseit, būna ir pasitaiko. Be to, pasirodė, kad Vokietijoje yra dar viena tokia kaukolė, rasta netgi anksčiau, 1848 metais.

Taip šalia pitekantropo atsirado ir neandertalietis. Antropologai Hekelio pavyzdžiu tuoj nupiešė genealoginį medį: iš pitekantropo ir kitų žmogbeždžionių išsivystė neandertalietis, o iš jo – šiuolaikiniai piliečiai. Tokia raida keletą dešimtmečių išsilaikė kaip neginčijama tiesa, ir tik dvidešimto amžiaus pradžioje buvo galutinai nustatyta, kad neandertaliečiai yra visiškai atskira biologinė rūšis. Besikryžmindami su kromanjoniečiais, tikrais akmens amžiaus žmonėmis, jie negalėjo turėti palikuonių ir būti mūsų protėviais, nors gaminosi akmeninius įrankius, laidojo savo mirusiuosius ir galbūt net įvaldė artikuliuotą kalbą.

(Įsidėmėkite šią detalę, mums jos vėliau prireiks: kažkokios pirmykštės būtybės, kurių tikrai nebuvo galima pavadinti žmogumi, mokėjo pasidaryti akmeninius kirvius ir gana sudėtingus įrankius iš kaulo; labai panašu, kad turėjo tam tikrą supratimą apie pomirtinį pasaulį, nes laidojo savo mirusiuosius, o kapavietes puošė gėlėmis ir kalnų ožių ragais; galbūt nešiojo kažką panašaus į drabužius; galbūt sugebėjo artikuliuotai kalbėti. Tačiau jie nebuvo šiuolaikinio žmogaus protėviai. Tai svarbu, ir prie šios aplinkybės mes dar grįšime).

Grįžkime į dvidešimtojo amžiaus pradžią, kai, pripažinę pitekantropą tarpine grandimi tarp žmogaus ir beždžionės, mokslininkai puolėsi ieškoti kitų tarpinių liekanų.

1932 metais Indijoje buvo rasta nedidelė žandikaulio nuolauža, kurią irgi buvo sunku priskirti tiek žmogui, tiek beždžionei. Tačiau būtybei, kuri kažkada naudojosi tuo žandikauliu, tuoj pat sugalvojo vardą „ramapitekas“ ir iškilmingai paskelbė ją artimiausiu žmogaus protėviu. Visuose moksliniuose darbuose, vadovėliuose ir mokslo populiarinimo knygose ramapitekas figūravo daugiau kaip penkiasdešimt metų… O po to rado kitus jo kaulus, ir pasirodė, kad jis toks pat žmogaus protėvis, kaip kurmis ar ežys. Prisiėjo nuo pjedestalo nuverstą „protėvį“ greitai pašalinti iš visų genealogijų ir mokslinių darbų. Belieka tik spėlioti, kiek žmonelių ramapiteko vardu suspėjo pasidaryti mokslinę karjerą ir susikurti materialinę gerovę.

O dabar pasakojimas apie tai, kaip trūkstamą grandį aptiko Anglijoje

Po prancūzų, belgų ir vokiečių atradimų anglai pasijuti kažkokie nepilnaverčiai. Galų gale, juk tai jų Darvinas tapo evoliucijos teorijos pradininku ir nusakė, kad jo pasekėjai būtinai atras tarpinių formų likučius. Ir štai jas jau randa – tačiau arba Azijoje, kur gyvena puslaukiniai žmonės, arba žemyne (taip anglai vadina Europą). O pačioje Britanijoje pasigirti, deja, nėra kuo.

Ir štai 1912 metais anglams irgi nušvito akys. Dar 1909 metais kuklus archeologas mėgėjas misteris Dausonas į Britanijos muziejų atnešė labai senos kaukolės fragmentą, kurį, kaip jis sakė, rado paprastas darbininkas Pitldauno vietovėje. Radinį apžiūrėjo žymiausias Anglijos paleontologas ir antropologas seras Arturas Vudvordas. Jam asistavo ne mažiau garsūs specialistai. Visi nusprendė, kad Pitldaune reikia nedelsiant pradėti kasinėjimus.

Paieškos truko tris metus. Vudvordas rado dar aštuonias tokios pat kaukolės dalis, tam tarpe ir apatinį žandikaulį. Iš visų šių fragmentų surinkę vientisą kaukolę, garbieji mokslininkai aiktelėjo ir nedelsiant sušaukė Londono geografų draugijos posėdį. O ten paaiškėjo, kad rasta unikali, anksčiau nežinoma hominido atmaina, kuri, be jokių abejonių, yra tikriausia trūkstama grandis tarp žmogaus ir beždžionės.

Pitekantropas nelabai nutolęs nuo beždžionės, o Vudvordo radinys, kurį, beje, pakrikštijo eoantropu – kitas reikalas: kaukolė praktiškai dabartinio žmogaus, aukšta mąstytojo kakta, tik žandikaulis daugiau beždžionės. Sprendžiant iš žemės sluoksnių, kuriuose buvo rasti kaulai, amžiaus, kaukolei ne mažiau kaip milijonas metų…
Kasinėjimai Pitldaune tęsėsi. Ten dar rado vieną dantį ir labai gražaus darbo kuoką, padarytą iš vientiso kaulo. Anglai džiūgavo, kad būtent senoji geroji Anglija yra protingo žmogaus lopšys. Darvinistai rašė:

„Žmogus Europoje jau gilioje senovėje aplenkė atsilikusius Azijos ir Afrikos beždžionžmogius, ir tai įrodo baltosios rasės pranašumą!“

Tai truko ištisus keturiasdešimt metų. O paskui apsireiškė profesorius K. Oklėjus iš to paties Britanijos muziejaus. Savo laiku jis pasinaudojo tuo faktu, kad kai požeminiai vandenys sąveikauja su žemėje esančiais kaulais, juose palaipsniui didėja fluoro kiekis. Kuo daugiau kauluose fluoro, tuo jie senesni. Taip jis atrado fluoro analizę, ir 1953 metais nutarė šiuo metodu patikrinti eoantropo kaukolę. Pasirodė, kad jam ne daugiau kaip 50 tūkstančių metų. Tačiau tuo metu Žemėje jau gyveno šiuolaikinio tipo žmonės, ir eoantropas tegalėjo būti tiktai koks nors išsigimėlis iš jų tarpo…

Prie Oklėjaus prisijungė dar kelios mokslininkų grupės, ir galiausiai buvo nustatytas galutinis kaukolės amžius – ne daugiau šeši šimtai metų. Tik štai apatinis jos žandikaulis priklausė šiuolaikinei šimpanzei. Dantys buvo meistriškai apdoroti dilde, kad būtų panašūs į žmogaus.

Tik dabar kažkam atėjo į galvą mintis, kad ta daili kaulinė eoantropo kuoka kaip du vandens lašai panaši į golfo lazdą, kuriomis (tiktai medinėmis) žaidė 1912 metais.

Trumpai kalbant, tais metais kažkoks cinikas paėmė viduramžių žmogaus kaukolę, gerai užvožė per ją plaktuku ir pritaisė apatinį beždžionės žandikaulį, prieš tai dilde patvarkęs jo dantis. Paskui viską sumaniai apdorojo atitinkamais chemikalais, kad kaulai būtų tinkamos iškasenų spalvos, išskaptavo kuoką ir viską užkasė Pitldaune. Galbūt jis vėliau smagiai papramogavo, stebėdamas, kaip garsiausi to laikmečio specialistai darosi sau gėdą… Tegu tada dar nebuvo atrastas fluoro analizės metodas, bet jau per lupą į kaulus pasižiūrėti galėjo. Ir to būtų pilnai užtekę.

Šis pokštas labai pakenkė paleontologijos ir antropologijos mokslui. Dabar klastotės vaidenosi visur, todėl buvo sugaištama daug laiko, įrodinėjant kitų radinių autentiškumą. Ir aplamai, kokie tai mokslai, jeigu kažkoks nežinomas juokdarys keturiasdešimt metų už nosies vedžiojo visą mokslinę bendruomenę?

Mokslininkai, žinoma, tvirtina, kad tai netipiškas atvejis, ir pagal jį negalima darytis išvadų apie visą mokslą. Bet tada galime prisiminti atvejį Amerikoje.

1922 metais Amerikoje mėgėjas geologas rado kažkokį keistą dantį ir perdavė jį kietam profesionalui profesoriui Osbornui, o tas iš karto nustatė, kad dantis priklauso tarpinės formos atstovui. Prasidėjo tikra kampanija su lozungu „Mūsų atsakymas Pitldaunui“. Karštakošiai tuoj pat ėmė įrodinėti, kad pirmas tikras žmogus atsirado ne Anglijoje, o Amerikoje. Kad būtų solidžiau, rasto danties savininką pavadino hesperopiteku, tai yra vakarietiška žmogbeždžione, ir įterpė ją į visas genealogijas ir evoliucines pakopas.

Deja, nušluostyti nosį anglams nepavyko. Jeigu eoantropas išsilaikė keturiasdešimt metų, tai jo amerikietiškas sauliabrolis buvo demaskuotas labai greitai. Pasirodė, kad kietasis profesionalas Osbornas nepažino laukinės kiaulės danties.

Savaime peršasi klausimas – kiek solidžių teorijų, iki šiol dėstomų visose mokyklose, iš tikrųjų yra tik tuščios fantazijos, atsiradusios dėl klaidos, falsifikacijos ar tiesiog nerūpestingumo?

Moksliniuose darbuose ir vadovėliuose iki dabar išliko dar viena mitinė tarpinė grandis, vadinama sinantropu, kurį atkasė Kinijos kalnuose. Keturiolika kaukolių, keli apatiniai žandikauliai ir kai kurie skeleto kaulai… Kasinėjimai truko iki 1937 metų, paskui į Kiniją įsiveržė japonų armija… Vertingąsias iškasenas nusprendė evakuoti į Ameriką, bet pakeliui jos pražuvo, ir dabar mokslininkams teliko tik tų kaulų muliažai. Jais ir tesiremia įvairiausios teorijos, kuriomis reikia tiesiog tikėti, nes jokių kitų sinantropo buvimo įrodymų nėra.

Vėliau subyrėjo ir australopitekų teorija. Kasinėjant Pietų Afrikoje, paaiškėjo, kad šis pretendentas į mūsų protėvius gyveno tuo pat metu, kaip ir šiuolaikinės išvaizdos žmogus. Tačiau genealoginiame evoliucijos medyje jie užima skirtingas vietas.

Pasirodė, kad ir pitekantropai gyveno vienu metu su tomis rūšimis, į kurias, atseit, jie vėliau turėjo išsivystyti. Japonijos ir Indonezijos mokslininkai tik neseniai suprato, kad pitekantropas neturi jokio ryšio su šiuolaikiniu žmogumi. Kad tai tebuvo paprasčiausia žmogbeždžionė, gyvenusi kartu su žmogumi, o paskui sau tyliai išmirusi…

Toliau darvinistams su jų nusitrynusiomis teorijomis ir kaire koja nupieštomis genealogijomis reikalai klostėsi vis blogiau.

Toje pačioje Afrikoje, suakmenėjusiuose ugnikalnio pelenuose buvo rasti pėdsakai, kurias paliko dvikojės būtybės prieš keturis milijonus metų. Pėdsakai visiškai identiški dabartinio žmogaus pėdoms ir neturi nieko bendro su visokiomis beždžionėmis. Ir vis tik mokslininkai nusprendė, kad tai australopitekų pėdskai, nes šiuolaikiniam žmogui nepriklausė gyventi tokiais senais laikais. Nepriklausė, ir viskas. Jeigu faktai neįsipaišo į hipotezę, tuo blogiau faktams.

Paskui rado dar vienus tokius dvikojų būtybių pėdsakus, tik šį kartą jų amžius buvo septyni milijonai metų.

Visa tai niekaip nesiderina su klasikine schema, kuri tiesiog bematant virsta fikcija, nes kiekvienas naujas radinys šiuolaikinio žmogaus egzistavimą nustumia vis toliau į praeitį. Todėl jau ne vieni metai atsiranda racionalesnės versijos, kad visos mūsų paminėtos rūšys tarpusavyje visai nesusijusios ir vienos iš kitų neatsirado, kad jos egzistavo lygiagrečiai. Jeigu kai kurios beždžionių rūšys naudojosi primityviais darbo įrankiais, tai dar nereiškia, kad jos buvo mūsų protėviais. Tarp kitko, užfiksuoti atvejai, kai aštuonkojai, norėdami atidaryti moliuskų kiaukutus, naudojosi aštriomis akmenų nuolaužomis. O vienas paukščiukas tropikuose snapeliu suima pluoštelį žolių, mirko jas į skystą molį ir aptepa juo savo lizdą.

Blogiausia, kad tos išpūstos sensacingos teorijos kietai nusėda žmonių atmintyje, ir jie nebereaguoja į žinias, paneigiančias tas iš piršto laužtas hipotezes. Taip yra todėl, kad demaskavimų niekas per daug negarsina, ir dažnai žmonės apie juos net nežino.

Kaip ten bebūtų, tačiau šiandien darvinizmas yra tik hipotezė, neturinti jokių griežtų mokslinių įrodymų. Jau nemažai metų kai kuriose Amerikos valstijose istorijos ir biologijos vadovėliuose patikslinama, kad evoliucijos teorija yra labai prieštaringa. Viename iš jų, gal kiek ir ciniškai, bet labai teisingai pasakyta:

„Kai Žemėje pasirodė gyvybė, mūsų ten nebuvo, todėl bet kokie teiginiai apie vienas ar kitas gyvybės atsiradimo formas yra tiktai hipotezės, o ne faktai“.

Religija visada sakė, kad ji remiasi tikėjimu, o ne faktais. O darvinizmas, pasivadinęs mokslu, visada žadėjo pateikti svarius ir nenuginčijamus įrodymus, tai yra faktus, tačiau, jų neradęs, remiasi tikėjimu, kaip ir religija. Bet tai jau ne mokslas…

infa.lt