Pratrydo sunkioji LT propagandos artilerija: Jei J.Marcinkevičius būtų paprastas vaikinukas iš Mariupolio

Autorius: Mykolas Katkus Šaltinis: https://www.facebook.com/mykol... 2023-07-27 16:13:00, skaitė 515, komentavo 9

Įsivaizduokime - Ukrainai nepavyksta atkariaut Mariupolio. Griuvėsiuose įsivyrauja Rusijos tvarka. Žmonės palengva nustoja priešintis ir bando prisitaikyti. Po 6 metų atsiranda jaunas poetas, kuris, kaip vėliau sakė, nori spausdintis ir išleidžia vieną labiausiai konjuktūrinių eilėraščių knygų, pilną panegirikų Vieningai Rusijai, Vadui, Rusijos kultūrai ir paniekos “nacistams”, už ką greit įgyja daug privilegijų ir šlovės, jo paprastos eilės pakeičia buvusius garsius nepatogius “Ukroreicho” poetus, jį mokosi mokyklose, cituoja Vieningos Rusios susirinkimuose.

30 metų didelės karjeros (kurios metu jo eilės stipriai pagerėja, bet lieka liaudiškos, paprastos, konjuktūrinės), poetas važiuoja į Maskvą, cituojamas vietos kompartijos leidiniuose, mėgaujasi laureato šlove - į kuriuos nepatenka labai talentingi (vertinimas užsienietiškas, jei ką) bendraamžiai - tarkim į sąlyginiai į Druskininkus ištremti ir neplatinami bei necituojami Bložės.

Tamsiausią valandą, FSB jam (matyt patikimas) kažkodėl perduoda jaunų proukrainieciu poetų tardymo medžiagą ir užsako (tiesiai ar užuolankomis) knygą, kurią poetas ir parašo. Visai neblogą, labai teisuolišką, Triuškinančią Rusijos priešus, ukronacistus, dekadantiškus jaunuolius - toks kaip Nikita Michalkovas per Pirmą kanalą.

Tokių paslaugų pagalba poetas gauna apdovanojimus ir eterį - kalba ir su tauta, ukrainiečiais, aiskina jiems (kartais net ezopo kalba) kad vienintelis ukrainiečių kultūros išlikimo būdas - prisitaikymas prie Rusijos, didesnio brolio, istorinio globėjo. Šlovingai analizuoja didžiausius Ukrainos istorijos veikėjus, talentingai juos dramose prakalbina (tuo pelnydamas šlovę tų, kurie apskritai nori girdėti garsiai minimą Taraso Ševčenkos vardą). Bet visi tie istorijos veikėjai savo dramose padaro sprendimą - išlikti, saugoti kalbą, nesipriešinti, bijoti iš Vakarų ateinančio pavojaus.

Tiksliai tai, ko reikia sukilimo bijantiems FSB kuratoriams “metodičkose”. Knygos talentingos, brukamos visur, populiarios, statomos, aptariamos, patinka pedagogėms. Poeto statusas toks, kad aplink talentingų nedaug, bet daug - vidutinybių arba menkystų, šalia jų Poetas atrodo kaip kolosas), jis lyginamas su didžiaisiais Rusijos poetais, įgija fanų, kurie net nėra skaitę ar girdėję sąlyginio Venclovos ar Martinaičio.

Kita vertus - tokiam poetui leidžiama liesti temas, kurios uždraustos kitiems (ar bent nebus publikuojamos dešimtūkstantiniais tiražais), minėti vardus, kurių kitiems negalima. Tai sukelia jaudulį - mes turime istoriją, mes turime karalių, mes turime knygą. Ir tas jaudulys kartais turi kitą efektą nei siekia gudrūs FSB kuratoriai - per gudraus galo neskaito, nuskipina, klauso Sviatoslavo dialogų ir didžiuojasi.

Ir tada, po 50 metu, Ukraina išvaduoja Donbasą. Dar po 30 metų kaip tik šitas poetas gauna svarbiausią vietos rašytojų įvertinimą. Paminklas prie durų.

Ta istorija skambėtų kitaip iki vasario 24, kaip parašė Gitanas. Būtų daug daugiau niuanso. Būtų Openheimeris, dilema, kaip čia išgyvenome ir būtų teisinga. Įdomu, dramatiška.

Bet, po Bučos viskas skamba pernelyg arti. Ar tikrai provokuoja diskutuojantys pasipiktinę? O gal vis tik provokuoja statantys paminklą ar jų kuratoriai?

Antra dėl chronologijos. Čia ne Toleikis priėmė sprendimą griauti. Čia Lietuvos Rašytojų sąjunga priima sprendimą (kontroversišką, kaip rodo kilusi diskusija) statyt paminklą. Ne bet kur - vienoje garsesnių Vilniaus aikščių, 100 m nuo vyriausybės. Iš visų praėjusio amžiaus poetų ir rašytojų pasirenka prie savo pastato statyti paminklą būtent Marcinkevičui, tokiu būdu parodydami ateities kartoms, ką reikia sekt (ne Martinaitį, ne Maironį, ne Granauską - Marcinkevičių). Tai klausimas - kas išprovokavo? Kritikai ar statytojai?

Trečia, aš tai už laisvę įamžint ką tik norim ir kur tik galima. Ir tebūnie JM skveras, santykius su istorija reikia, kaip sako Aurimas, turėti.

Man tik liūdna ir biški svetima gėda, kad LRS mano, kad kaip tik JM yra tai, ką jie nori apie visą XX amžių papasakot. Rašytojo simbolis ateities kartoms (tokia paminklų paskirtis - žymi teritoriją arba rašo laišką vaikams).

Liūdna ne dėl to, kad Marcinkevičius kažkaip nevertas (čia jau labai estetinė diskusija - vienam prie širdies vesternai, kitam dramatinis kinas), liūdna, nes nurašoma gausybės sovietmečio rašytojų drąsa (JM nerizikavo) - net neturėjus apie tai diskusijos (versija kažkas atėjo ir pasiūlė ir mes statom savo kieme nelabai atlaiko kritikos).

Liūdna, nes net ir pozityviai vertinant JM, padorus istorikas užduos tuos pačius klausimus kaip ir aš - o dalis, pasėdėjusių archyvuose, pasigilinusių į prelegento balsavimus - ir kur kas liūdnesnius. Gal Openhaimeris, bet galimai ir Niksonas - ar tikrai statomas paminklas Vilniaus centre aiškiai suvokiant ką mes įamžiname? Ir liūdna - nu palaukit bent

kol karas pasibaigs. Bet tai jų teisė.

P.s. Dar turiu pridėt, kad Marcinkevičius yra talentingas rašytojas, ne koks Cvirka ar Salomėja. Gyvenau kaimynystėje gal 10 metų - didelės vidinės kultūros, labai šiltas vyras. Mano mylima AA teta - buvo jo klasiokė, muziejaus kūrėja ir JM atminimo įamžinimo Prienuose variklis.

Ir taip, jo tekstuose buvo užuominų, kurios dalies buvo traktuojamos kaip slaptos žinios. Ir neabejoju, kad jis savo roleje, jaudinosi ir ieškojo pasiteisinimo, dėjo slaptas vietas ir net kažkiek žaidė su cenzoriais, ir net nenoriu jo niekaip smerkti ar teisti - negyvenom mes tuo laiku. Ir taip, jo sukurtas epas - tikrai vienintelis toks lietuvos literatūros istorijoje (padeda, kad tik jį noriai spausdino ir statė, bet vis tik - vienintelis), bet taip pat - kūrinių esminis naratyvas - nesipriešinti, paklusti, suprasti, tyliai saugoti taiką ir kalbą - atitinka tas metodičkas, kurias cenzoriai naudojo visoje SSRS.

Bet bent jau diskusiją reikia turėti. Tais rėžiais, kuriuos nubrėžė Gintautas Mazeikis savo puikioje knygoje “Dvasios niekšybė” - žmonės daro gerus darbus, žmonės daro blogus darbus, gyvenimas nėra paprastas. Ir nėr jokios šventvagystės, kai mokytojas suabejoja Marcinkevičiaus paminklo prasme - šventvagiškas yra baubimas, kur antivakseriai su homofobas, ultrapatriotais ir vatnikais šaukia ant vieno Šiaurės Atėnų mokytojo.