„Ekonomiks“ čainikams (diletantams)

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2023-08-30 05:51:00, skaitė 476, komentavo 4

Ekonomiks - tai terminas apibūdinantis liberast-vakaroidinę “ekonomiką”, kuri neturi nieko bendro su tikra ekonomika.

Tuos, kurie nelabai susigaudo ekonomikoje, „ekonomiks“ šamanai kiaurą parą bado nosimi į skaičius ir sąvokas, kurių prasmę kategoriškai atsisako atskleisti. „Kad kas ir ką besakytų, – reikšmingai pakelia pirštą į viršų šamaniškų mokslų daktaras, – Pindostanas yra galingiausia ekonomika pasaulyje, nes Pindostano BVP yra didesnis už bet kurios kitos valstybės BVP - nePindostano. Tuo pačiu metu Kinija turėtų būti ignoruojama, nes aplamai - kas jie tokie yra? Burtažodžio, kad Pindostanas „strong egain“ - visiškai pakanka. Banduomenei smulkmenas žinoti nepriklauso, jos užduotis yra žavėtis, o jeigu ir reikalauti - tai tik "duonos ir žaidimų" ...

Tačiau mes, žmonės ne išdidus, galima ir patiems pabandyti iliustruoti Pindostano BVP ir nePindostano BVP paprastu pavyzdžiu.

Taigi, norėdamas padidinti BVP 1 000 000 USD, fermeriui už Pindostano ribų reikės įdirbti 1500 hektarų žemės, užauginti ir parduoti derlių. O Pidostane toks pat BVP yra sukuriamas, parodžius pokalbių šou su Opra Unifri, kuri trunka vos 1 (vieną!) minutę. Atitinkamai,  trijų mėnesių trukmės kasdieninis šios talentingos moters pokalbių šou per pindosinę zombiadėžę, Pindostano BVP duos tiek pat, kiek VISI PASAULIO fermeriai kartu paėmus.

Po to šamaninių mokslų daktarai pademonstruos šitų „Uniri vs fermeriai“ varžybų rezultatus kaip įtikinamiausią Pindostano ekonomikos pranašumų įrodymą.

Tiems, kurie čia neįžiūri sukčiavimo, dar kartą apie tai, kas akivaizdu: mes gyvename materialiame pasaulyje ir esame priversti naudoti materialinius išteklius fiziniam išgyvenimui. Vartoti galima tik tai, kas yra pagaminta. Jei nebus gamybos - nebus ir vartojimo. Jei nebus vartojimo - nebus ir išgyvenimo. Nieko sudėtingo.

Tęskime toliau.

Jeigu aš užauginau derlių ir iškepiau kepalą duonos, tai aš galėsiu pamaitinti vieną žmogų. O jeigu aš turiu darbštesnį kaimyną, ir derlius pas jį bus didesnis, tada jis galės pamaitinti du ar penkis, ir taip toliau, iki absoliutaus Jėzaus Kristaus rekordo. Ir jeigu mes palyginsime savo galimybes aprūpinti gyventojus (o lyginsime mes pagal pamaitintų žmonių skaičių), tai taip jau išeina, kad kaimyno ekonomika yra galingesnė už mano.

Logiška? Tai jums taip atrodo. O iš "pažangių'' demokratų ir neokonų-liberastų požiūrio – absoliuti nesąmonė! Nes nėra atsižvelgta į patį svarbiausią, iš jų požiūrio taško, resursą, kuris pagal klasifikaciją yra skirsnyje: „O pakalbėti?“. Todėl, kad būtent šitas resursas yra pagrindinis postindustrinėje visuomenėje, o ne kažkokstai  kvailas krapštymasis smirdančiame mėšle. Todėl, kad po “ilgų ir teisingų” pokalbių labiau darbščiam kaimynui galima įbrukti vekselį „Padla busiu - grąžinsiu-sumokėsiu“, įvertinus jį 100 500 kaimyno derlių. O jeigu kaimynas nepanorės atlikti tokių aukščiausio lygio „sąžiningų“ mainų, tuomet jį, kaimyną, galima apkaltinti totalitarizmu, neprofesionalumu ir netolerantiška vabzdžių priespauda, ​​o paskui tiesiog jėga atimti iš jo derlių. Po tokio aukščiausio lygio demokratiško pasirinkimo tarp gyvenimo ir piniginės kaimynas dažniausiai nebevargina savęs klausimais, kieno ekonomika efektyvesnė ir galingesnė.

Apibendrinkime. Kaip atsiranda žvėriški honorarai už „pakalbėti“ ir kuo jie padengti?

Visos šitos pokalbių šou megažvaigždės, meniško burnos darinėjimo meistrai, podiumo karalienės, sporto karaliai, gaunantys milijoninius honorarus už minutę televizijos eterio ir visa kita glamūrinė tusovkė, kažkodėl save laikantys elitu, egzistuoja savo dabartiniame statusu išimtinai tik dėl to, kad atspausdintu fantikų-pinigėlių (jie gi yra vekseliai „Padla busiu sumokėsiu!“) jokiais būdais negalima duoti į rankas paprastai banduomenei. Nes banduomenė su jais iškart raus į parduotuves, o tada paaiškės, kad duonos visiems už visus fantikus neužtenka, o tai sugriaus įspūdingą pačios efektyviausios ir galingiausios pasaulio ekonomikos vaizdelį.

Tam, kad neatsitiktų tokia nelaimė, vartotojų ratas dirbtinai apribojamas žaisliniu šūdeličiu, kuris kad ir kaip bestengtų, pats visko nesuės ir tratins fantikus nelabai kaip, o pagal glamūrinio statuto nuostatas: jeigu automobilis, tai už milijoną; jeigu namas, tai už 100 jardų; jeigu pietūs, tai už paprasto mirtingojo mėnesinių pajamų kainą.

Tai reikškia, kad šūdelitis atlieka dulkių siurblio vaidmenį pertekliniams, niekuo nepadengtiems gryniems pinigams, kuriuos, pačiupinėjęs, mainais už glamūrinį gyvenimo būdą, grąžina tiems, kurie išdavė pirminį vekselį tavo darbščiam kaimynui, atėmę iš kaimyno viską, ką jis pagamino 10 metų į priekį.

Šūdelitis dabar - savanorių-asenizatorų-šūdvežių klubas, akumuliuojantis toksiškas virtualios ekonomikos gyvybinės veiklos atliekas ir laidojantis jas glamūriniuoe pričiundaluose ir pribambasuose.

Rezultate liaudis lieka su šūdeličiu, šūdelitis - su glamūru, kaimynas - su vekseliu, o neoliberastai - su ekonomika, kurios galia ir efektyvumu gali suabejoti tik tokie nors nepataisomi vatnikai.