Vaidas ir Edmundas. Apsauga nuo manipuliacijos, 2 dalis

Autorius: BūkimeVieningi.lt Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/vaid... 2023-10-12 14:38:00, skaitė 714, komentavo 1

Trumpai prisiminkime

Praeitoje laidoje (norintiems ją peržiūrėti, spausti čia) kalbėjome, kas yra manipuliacija. Jos esmė yra žmonių suklaidinimas priverčiant juos norėti daryti tai, kas galutiniame rezultate jiems patiems bus visai nenaudinga. Naudą turės manipuliatorius, kuris suklaidintus žmones panaudos kaip resursą savo konkretiems tikslams pasiekti. Tikrųjų manipuliatoriaus tikslų jo aukos nežino.

Minėjome, jog manipuliacija šiandien yra labai galingas ginklas, gebantis sužlugdyti žmonių gyvenimus, išardyti šeimas, supriešinti visuomenę, sukelti karus. Tačiau išmokus ją atpažinti, galima būtų nuo jos apsisaugoti. O norint atpažinti, reikia žinoti pagrindinius jos metodus ir veikimo principus.

Taip pat kalbėjome apie dviejų tipų informaciją: dalykinę ir ideologinę bei būtinybę mokėti jas tarpusavyje atskirti. Dalykinė informacija mus informuoja (faktai, statistika), o ideologinė mus formuoja (įkvepia, motyvuoja, nuteikia). Įspėjome, jog su ideologine informacija reikia dirbti ypač atsargiai, be emocijų, stebint jos poveikį mums, kaip konkrečiai ji mus bando formuoti ar nuteikti, kokius norus ir troškimus bando mumyse pažadinti? Užduoti sau klausimus, ar toji informacija yra logiška bei mums naudinga?

Kas yra psichikos gynybos mechanizmai ir kokie jų veikimo principai

Šiandien susipažinsime su žmogaus psichikos gynybos mechanizmais ir jų veikimo principais, kurie ir yra tas pagrindas, ant kurio pastatyti beveik visi šiandieniniai manipuliacijos metodai. Gynybos mechanizmų sąrašą su trumpais aprašymais rasite šio straipsnio apačioje.

Atkreipkime dėmesį, jog dauguma žmonių šiandien lekia per gyvenimą didžiuliu tempu bei gyvena didžiuliame strese, todėl daugelio žmonių psichika yra labai išsekusi ir priversta dirbti avariniu, “baterijos taupymo” režimu. Būtent šiame režime pradeda budėti psichikos gynybos mechanizmai, kurie automatiškai įsijungia ir suveikia kai žmogaus psichika atsiduria ant kritinės išsekimo ribos. Jie apsaugo žmogaus psichiką nuo visiško išsekimo ar išprotėjimo. Šie mechanizmai prislopina žmoguje esančius vidinius konfliktus, kaltės jausmą, pavojaus pojūtį, tačiau tuo pat metu iškreipia ir to žmogaus tikrovės supratimą.

Būtina pabrėžti, jog psichikos gynybos mechanizmai suveikia kaip refleksas, automatiškai, pasąmonės dėka, ir kad žmogus tuo momentu jų nekontroliuoja. Būtent automatizmas (nuspėjamas elgesys), prarasta savikontrolė bei iškreiptas tikrovės supratimas ir yra tie šalutiniai psichikos gynybos mechanizmų poveikiai, spragos, kuriomis dažniausiai pasinaudoja manipuliatoriai.

Psichikos gynybos mechanizmų pavyzdžiai

Pradžiai panagrinėkime keletą paprastų psichikos gynybos mechanizmų, kad geriau suprastume jų veikimo principą.

Pabėgimas. Įsivaizduokite, jog vyksta pokalbis telefonu tarp dviejų besipykstančių žmonių. Diskusija taip užverda, jog vienas iš jų neapsikenčia ir padeda ragelį. Ragelio padėjimas, sukilus emocijoms, įvyko automatiškai. Ragelį padėjęs žmogus tuo momentu nieko su savimi negalėjo padaryti, jo pasąmonė buvo priversta įsikišti ir apsaugoti jo psichiką pasirenkant pabėgimo metodą.

Labai svarbu, atpažinus žmogaus elgesyje suveikusį psichikos gynybos mechanizmą, tokio jo elgesio nepriimti asmeniškai, ir paties žmogaus neteisti. Naudingiau pabandyti suprasti patį žmogų ir tai, jog jis pakliuvo į nepakenčiamai sunkią būseną, iš kurios jis desperatiškai bandė gelbėtis. Kai emocijos atslūgs, pabandykite su savo pašnekovu prieiti prie jums rūpimo klausimo iš kitos pusės.

Neigimas. Įsivaizduokite, jog žmogus padarė kažką netinkamo ir buvo pagautas nusikaltimo vietoje. Yra aiškūs ir akivaizdūs tai liudijantys įrodymai. Tačiau nusikaltimą padaręs žmogus tarsi užkoduotas savo kaltę neigia. Šioje vietoje, būtina suprasti, jog nusikaltėlis ne tiek bando pasiteisinti prieš mus, kiek prieš save patį, tam, jog savo viduje išvengtų nepakeliamo kaltės jausmo.

Neigimas taip pat gali pasireikšti ir kaip ignoravimas kažkokios labai nepatogios tiesos. Pavyzdžiui, jog žmogus serga vėžiu. Jis pats sau pradeda neigti savo ligą, nes pripažinus ją, jam taptų nepakeliamai sunku gyventi.

Moralizavimas – savo netinkamo poelgio desperatiškas pateisinimas.

Kompleksinis gynybos mechanizmų veikimas

Panagrinėkime kaip pas žmogų gali veikti iškart keli gynybos mechanizmai. Kaip pavyzdį paimkime žmogų, kuris demonizuoja Rusiją ir idealizuoja Ukrainą.

Pirmiausiai reikia pastebėti, jog pas tokį žmogų yra įjungtas išskaidymo mechanizmas.

Išskaidymas – psichikos apsaugos mechanizmas, kuris viską suskaido į dvi kategorijas: į gerą ir blogą. Paaiškinam, jog kitu atveju, išsekusią psichiką turinčiam žmogui, pasaulis būtų per daug sudėtingas.

Šiuo atveju, žmogus bus susikūręs “geriečio” ir “blogiečio” įvaizdžius, pagal kuriuos “gerietis” turės “geras” savybes, o “blogietis” “blogas”. Žinoma, pats žmogus save irgi priskirs “geriečiams”. Tačiau atsitinka labai nemalonus dalykas, kai “geriečiu” norintis būti žmogus pradeda savyje apčiuopti “blogiečio” savybes. Tuomet pas jį suveikia išstūmimo mechanizmas.

Išstūmimas – gynybos mechanizmas, kuris nepageidaujamus, nemalonius, keliančius stresą dalykus išstumia iš sąmonės į pasąmonę.

Suveikęs išstūmimo mechanizmas iš žmogaus sąmonės į pasąmonę išstūmė “blogas” jo savybes, kurių jis dabar savyje nebemato. Žmogui, žinoma, nuo to pasidarė žymiai lengviau, tačiau jo “blogosios” savybės iš tikrųjų niekur nedingo. Prisiminkime, jog psichikos gynybos mechanizmai, apsaugodami žmogaus psichiką, iškreipia jo tikrovės supratimą. Visos “blogosios” savybės žmoguje liko, tik jos dabar tapo nematomos ir nekontroliuojamos. Tačiau, atitinkamai situacijai atėjus, jos gali netikėtai ir visai nekontroliuojamai prasiveržti kaip vulkanas. Laimei, jog tam reikalui irgi yra atitinkami apsaugos mechanizmas ir vienas iš jų vadinamas projekcija.

Projekcija – gynybos mechanizmas, kuomet savo savybes projektuojame ant kito žmogaus, kuris tų savybių neturi.

Būtent projekcijos mechanizmas pasireiškia, kai rusofobai užsipuola niekuo dėtus žmones, kurie laikosi neutralios pozicijos karo atžvilgiu. Rusofobai apkaltina juos visokiais nesąmoningais dalykais. Būtent tai, kuo jie kaltina taikius žmones, yra pas juos pačius. Tik visa tai yra išstumta į jų pasąmonę, kuri, norėdama apsivalyti, visa tai projektuoja į išorę ant niekuo dėtų žmonių. Pats užsipuolimo veiksmas jau yra agresijos mechanizmo išraiška.

Agresija – fizinis arba žodinis oponento užpuolimas, taip sumažinant savo vidinę įtampą.

Na, ir galiausiai prieiname prie demonizacijos ir idealizacijos.

Demonizacija – tai procesas, kai mes projektuojame ar pastebime kitame išskirtinai tik savo “blogiausias” savybes, kurias dažnu atveju būname išstūmę į savo pasąmonę, bei kurių patys savyje nematome.

Idealizacija – tai procesas, kai mes projektuojame ar pastebime kitame išskirtinai tik savo “geriausias” savybes.

Vidiniai konfliktai (problemos) ir jų atsiradimo priežastys

Vidiniai konfliktai (vidinės problemos) dažniausiai atsiranda, kai žmogaus susikurtas vaizduotės pasaulis pradeda neatitikti tikrovės. Kai žmogų slegia kaltės jausmas (savigrauža) ir/ar nesaugumo jausmas (baimė). O taip pat kai pas žmogų yra maža savivertė, nepasitikėjimas savimi, įvairūs kompleksai. Kai jo jausmai prieštarauja jo protui.

Būtent šiomis vidinėmis mūsų problemomis ir bandys pasinaudoti manipuliatoriai. Todėl, norint apsisaugoti nuo manipuliacijos, reikia stengtis, kiek įmanoma, susitvarkyti ir savo vidines problemas. Būtent jos yra tikroji priežastis, kodėl mumyse automatiškai suveikia vieni ar kiti psichikos gynybos mechanizmai. O manipuliatoriai puikiai žino, kaip galima mumyse įjungti ar išjungti vieną ar kitą gynybos mechanizmą. Vadinasi, jie per mūsų psichikos gynybos mechanizmus gali kontroliuoti tą mūsų automatinę dalį, kuriuos mes patys negalime kontroliuoti. Nebent mes turėsime atitinkamų žinių ir suprasime, kas vyksta.

Kaip psichikos gynybos mechanizmai yra naudojami manipuliacijose?

Dažniausiai manipuliatoriai taikosi į tam tikrą tikslinę auditoriją, kuri turėtų tas pačias bendras vidines problemas.

Pavyzdžiui, paimkime vyrų grupę, kurie yra nukentėję nuo moterų. Manipuliatoriai puikiai žino psichikos gynybos mechanizmų principus, vienas iš jų – nuimti nuo žmonių įtampą ir kaltės jausmą. Jų užduotis bus įtikinti vyrus, jog šie iš tikro yra visai nekalti dėl savo padarytų blogų veiksmų moterų atžvilgiu, jog pačios moterys juos privertė taip pasielgti (moralizavimas), jog moterys iš tikro yra labai blogos (išskaidymas ir demonizacija), jog jos velnio energijos laidininkės ir būtent per jas velnias veikia griaudamas gerų vyrų (idealizacija) šeimas. Prie to paties bus pateikta krūva atitinkamų faktų bei pavyzdžių, sužaista emocijomis ir pažadinamas noras kovoti su moterimis.

Manipuliatoriai, prislopindami auditorijos narių kaltės jausmą, tarsi nuridens nuo jų akmenį, ženkliai pagerins jų savijautą, įkvėps, suteiks vidinių jėgų. Taip manipuliatoriams bus lengva įgyti auditorijos palankumą ir tapti autoritetu (stereotipizacija, idealizacija). Na, o pakabinę auditoriją ant savo kabliuko, toliau ją galės nukreipti jau jiems reikalinga reikme.

Namų darbai

Straipsnio apačioje yra pateiktas psichikos gynybos mechanizmų sąrašas. Susipažinkite su juo. Sąrašas nėra pilnas, o aprašymai labai supaprastinti. Internete galima susirasti detalesnę ir išsamesnę informaciją.

Dirbdami su ideologine (mus formuojančia) informacija, pabandykite paanalizuoti ne tik kaip konkrečiai ji bando mus formuoti ir nuteikti, bet ir pasistenkite atpažinti, kokius mūsų psichikos mechanizmus ji bando įjungti arba išjungti. Pabandykite atpažinti ir patį kabliuką ant kurio mus norima pakabinti bei kokiomis vidinėmis mūsų problemomis bandoma pasinaudoti.

Pamąstykime, kaip mūsų sąmoningumas, sąžiningumas, moralė, vidinės darnos palaikymas daro įtaką mūsų atsparumui nuo manipuliacijos.

Pagalvokime, kokiais būdais galime stiprinti savo psichiką, kaip nepasimesti pakliuvus į nepatogią, nemalonią situaciją, kaip išmokti pripažinti savo klaidas, savęs nesmerkiant, kaip išvengti konfliktų (problemų) savo viduje. Kaip galėtume perauklėti savo blogas savybes ir išsivalyti savo pasąmonę nuo ten išstumtų mūsų šiukšlių.

Kitoje laidoje

Kitoje laidoje mes su Vaidu apsimesime sukčiais, ir, pasinaudodami manipuliacijos technologijomis, bandysime įgyvendinti savo verslo planą. Atskleisime supaprastintą metodiką, kurią šiandien naudoja daugelis sukčių. Išnagrinėsime ją papunkčiui, detaliai aptardami kiekvieną jos punktą, pateikdami ir konkrečius, gyvenimiškus pavyzdžius.

Psichikos gynybos mechanizmų sąrašas

Pabėgimas – fizinis arba protinis pabėgimas nuo nemalonios situacijos. Pavyzdžiui, žiūrėdamas televizorių, vaikas užsidengia rankomis akis, kai rodomas koks nors baisus epizodas.

Neigimas – nemalonios situacijos neigimas, tarytum jos nėra. Pavyzdžiui, žmogus neigia, jog jis serga vėžiu, nors jis jam buvo diagnozuotas.

Izoliacija – pabėgimas nuo realybės, pakeičiant savo psichikos būseną. Pavyzdžiui, atsiradus stresinei situacijai, žmogus automatiškai eina parūkyti ar išgerti alkoholio.

Regresija – grįžimas prie vaikiško elgesio modelio. Pavyzdžiui, kai patiriamo streso metu žmogus automatiškai pradeda čiulpti savo nykštį. Marketinge naudojamos ryškios spalvos taip pat grąžina žmogų į vaikystę, į saugumo būseną.

Suakmenėjimas – sulėtėjimas, sustingimas. Pavyzdžiui, kai žmogus automatiškai sustingsta iš baimės ir negali nieko padaryti.

Fantazavimas – pabėgimas į savo fantazijų pasaulį, nuo realių problemų, konfliktų ir savirealizacijos.

Moralizavimas – savo netinkamo poelgio pateisinimas.

Racionalizavimas – kai savo netinkamam poelgiui suteikiame didžiulę svarbą.

Kompensacija – kai savo silpnybes pateikiame kaip stiprybes. Pavyzdžiui, aš nešioju akinius (turiu silpnas akis), vadinasi, esu labai protingas.

Defleksija – bėgimas nuo tiesioginio kontakto su savimi ar kitu žmogumi.

Joano kompleksas – nustojame vystyti savo asmenybę ir gebėjimus, kadangi bijome, jog dėl to ateityje mums gali atsirasti sunkumų.

Intelektualizavimas – atsiribojimas nuo savo jausmų. Pavyzdžiui, budelis, vykdydamas mirties bausmę, automatiškai išjungia savo jausmus, nes kitaip jis negalėtų atlikti savo darbo.

Stereotipizavimas – žmogaus identifikavimas pagal etiketes, kurios jam yra kažkieno užklijuotos, o ne vertinimas pagal tai, koks žmogus yra iš tikrųjų. Pavyzdžiui, vatnikas, nacis, patvorinis, rusofobas.

Identifikacija – savęs sutapatinimas su kitu žmogumi ar žmonių grupe.

Disasociacija – situacijos priėmimas, tarsi ji vyktų ne sumis, o su kažkuo kitu.

Depersonalizacija – kai priimame kitus žmones, tarsi jie būtų beasmeniai.

Visakontroliuojančio sindromas – savęs susireikšminimas, tarsi mes būtume atsakingi už viską, kas vyksta pasaulyje.

Persukimas – mintimis iš naujo persukame kažkokią mums įvykusią nemalonią situaciją, tik šį kartą viską pakreipiame taip, kaip mums norėtųsi.

Introjekcija – kito žmogaus patirties ar pozicijos priėmimas be kritiško apmąstymo. Pavyzdžiui, šiais laikais žmonės viską, ką kalba taip vadinami ekspertai ar autoritetai, priima už grynus pinigus. Atkreipsime dėmesį, jog ekspertai irgi yra etiketė (stereotipizacija).

Inversija – kada mes norime vieno, bet darome kita ir save raminame, kad mums ir taip gerai.

Agresija – fizinis arba žodinis oponento užpuolimas, taip sumažinant savo vidinę įtampą.

Sukeitimas – pykčio ar įtampos sukėlėjas pakeičiamas mažiau pavojingu asmeniu, ant kurio galima išsilieti. Pavyzdžiui, darbe viršininkas pabarė darbuotoją, o darbuotojas, negalėdamas tuo pačiu atsakyti savo viršininkui, grįžęs namo savo pyktį išliejo ant savo žmonos.

Automatinė agresija – savęs kaltinimas ir smerkimas, kaip priemonė nuimti nuo savęs įtampą.

Somatizacija – kai žmogaus savigrauža pasireiškia ant jo fizinio kūno. Pavyzdžiui, nesąmoningas savo kūno žalojimas, kaip bausmė sau.

Nihilizmas – vertybių atmetimas. Pavyzdžiui, kai žmonės pradeda gyventi pagal džiunglių įstatymus ir jiems dorovė bei moralė tampa ne šio pasaulio dimensija.

Išskaidymas – psichikos apsaugos mechanizmas, kuris viską suskaido į dvi kategorijas: gerą ir blogą.

Išstūmimas – nepageidaujamų dalykų išstūmimas iš sąmonės į pasąmonę. Tai gali būti pergyventos sunkios traumos, kurių jokiu būdu nenorime prisiminti, arba mūsų nepageidaujamos savybės, kurių savyje nenorime matyti.

Projekcija – savo savybių projektavimas ant kito, kuris tų savybių neturi. Dažnai yra projektuojamos būtent tos “blogosios” mūsų savybės, kurias mes išstūmėme į pasąmonę ir dėl ko savyje jų jau nematome.

Demonizacija – savo blogiausių savybių priskyrimas kitam. Dažniausiai priskiriame kitam tas savybes, kurios yra išstumtos iš mūsų sąmonės į pasąmonę ir kurių savyje nematome.

Idealizacija – savo geriausių savybių priskyrimas kitam.

Sublimacija – kai mūsų neigiamos savybės ar negatyvas nukreipiami teigiama linkme.

Nuslopinimas – bėgimas nuo nemalonios situacijos, nukreipiant savo dėmesį kitur. O taip pat nuslopinimas savo emocijų, troškimų, išgyvenimų.

Sapnavimas – kai žmogus yra tarsi sapno būsenoje arba savo gyvenimą perkelia į sapnų pasaulį.

Reversija – vaidmenų pasikeitimas. Pavyzdžiui, kuomet vaikas rūpinasi savo lėle, jis tarsi tampa suaugęs ir tarsi tuo pačiu rūpinasi ir savo tėvais.

Anuliavimas – bandymas atpirkti savo kaltę ar harmonizuoti konfliktą tokiu savo elgesiu, kuris neutralizuotų padarytą žalą.

Retrofleksija – darymas sau to, ką norėtum padaryti kitiems.

Deskralizacija – savo gyvenimo nuvertinimas, nepriimant jo rimtai.

Katarsis – savo vertybių pakeitimas, tam, kad nuslopintume traumuojančio faktoriaus įtaką ir veikimą.

Humoras – įtampos nuėmimas, išjuokiant jo sukėlėją.

Judėjimas – įtampos nuėmimas aktyviai judant, sportuojant.

Asketizmas – nuslopinimas ir atmetimas visų instinktyvių motyvų.

Atreagavimas – kai išgyvenamas baimės ir bejėgiškumo jausmas staiga konvertuojamas į jėgą ir veiksmą.

Seksualizavimas – negatyvo pavertimas pozityvu, pridedant jam seksualumo elementų.