Vaidas ir Edmundas. Kodėl nesusikalbame?

Autorius: BūkimeVieningi.lt Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/vaid... 2023-11-11 18:58:00, skaitė 459, komentavo 1

Vaidas ir Edmundas. Kodėl nesusikalbame?

Manipuliacija su žodžiais, kurių mes tiksliai nesuprantame

Ne paslaptis, jog mūsų šnekamojoje kalboje yra labai daug svetimybių, atkeliavusių iš kitų kraštų. Vienos svetimybės yra leistinos ir vartotinos mūsų bendrinėje (valstybinėje) kalboje, o kitos yra uždraustos.

Tarptautiniai žodžiai

Leistinas svetimybes mes vadiname tarptautiniais žodžiais. Pavyzdžiui, labai daug tarptautinių žodžių yra kilusių iš senosios lotynų kalbos, kuri buvo oficiali kalba visoje Romos imperijoje.

Barbarizmai

Draudžiamos svetimybės yra vadinamos barbarizmais. Įdomu, jog ir pats žodis barbarizmas yra kilęs iš senosios graikų kalbos ir jo reikšmė yra “ne graikiškas posakis”. Barbarais senovės Graikijoje buvo vadinami svetimšaliai, kurie nekalbėjo arba labai prastai kalbėjo senąja graikų kalba, vartodami jai nebūdingus išsireiškimus (posakius). Pas mus barbarizmai skirstomi į senuosius, kurie pas mus likę iš slavų kalbų ir naujuosius, kurių pagrindą sudaro šiandieniniai anglicizmai.

LDK ir Romos katalikų bažnyčia

Mūsų valstybės praeitis yra siejama su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). Tais laikais mūsų protėviai kovojo prieš kryžiuočius, kurie buvo pavaldūs Romos katalikų popiežiui ir kurie norėjo mūsų kraštuose įdiegti svetimą kultūrą bei pasaulėžiūrą. Reikia paminėti, jog kalba taip pat yra kultūros dalis. Priminsime, jog tuometinėje LDK pagrindiniai įstatymai – statutai buvo parašyti senąja rusėnų (slavų) kalba.

Taigi, mes turime lotynų kilmės žodžius, kurie į mūsų kraštą atkeliavo iš Romos imperijos ir turime senąją rusėnų (slavų) kalbą, kuria buvo parašyti pagrindiniai tuometiniai LDK įstatymai (statutai). Šiandien lotynų kilmės žodžiai yra pavadinti tarptautiniais žodžiais ir mūsų bendrinėje kalboje net tik, kad yra leistini, bet jiems netgi teikiama pirmenybė, o senieji rusėnų (slavų) žodžiai, kurių dauguma dar ir šiandien išliko vartojamoje žemaičių kalboje, buvo pavadinti barbarizmais (negraikiškais) ir valstybinėje kalboje uždrausti.

Tarptautinių žodžių problematika

Bėda su tarptautiniais žodžiais (svetimybėmis) yra ta, jog dauguma žmonių nežino tikslios jų reikšmės bei kilmės. O kai pas žmogų yra kokia nors žinių spraga, jis labai dažnai linkęs tą spragą užpildyti savo fantazijomis ar visokiomis nuogirdomis. Visa tai sudaro puikią terpę įvairiausioms dviprasmybėms ir manipuliacijoms (manipuliacijoms su žmonių fantazija). Žmonės, šiandien kalbantys net ir ta pačia valstybine kalba, vieną ir tą patį žodį gali suprasti labai skirtingai.

Gausus neaiškių ir dviprasmiškų žodžių vartojimas yra manipuliacijos technologija, kuri leidžia paprastus ir visiems suprantamus dalykus paversti į sudėtingus ir nesuprantamus.

Kai žmogaus smegenys yra perkraunamos nesuprantamais žodžiais, jis pameta esmę ir pereina į tam tikrą būseną, iš kurios žmogų labai lengva programuoti. Taip nutinka todėl, jog žmogui nesinori atrodyti „durnam“ ir išsiduoti, jog jis nesupranta elementarių žodžių. Bet būtent šia žmogaus silpnybe (baime atrodyti kvailam) ir naudojasi manipuliatoriai.

Deja, nuo painių tarptautinių žodžių mes šiandien niekur nepabėgsim – mūsų bendrinėje kalboje jų yra labai daug, ypač teisinėje ir mokslinėje kalboje. Tačiau šie žodžiai pasidaro visai nepavojingi, kai yra žinoma tiksli jų reikšmė ir kilmė. Todėl aš šiandien labai rekomenduoju visiems įsigyti tarptautinių žodžių žodyną ir gerai jį pastudijuoti. Kai susidursite su neaiškiais žodžiais, tiesiog žvilgtelėkit į žodyną ar paieškokit jų tikslių apibrėžimų internete ir jūs pamatysite, kaip sudėtingi dalykai vėl pasidarys paprasti.

Manipuliacija asociacijomis (sutapatinimais)

Asociacija – (lot. associatio – susijungimas) – sąryšis, sutapatinimas, susivienijimas, sąjunga.

Labai svarbu žinoti, kaip ir kokiu principu mūsų smegenys saugo ir tarpusavyje susieja informaciją. Klaidinga yra manyti, jog mūsų smegenys išskaido ir sugrupuoja visą mūsų turimą informaciją į tam tikrus katalogus (taip, kaip kompiuteryje). Iš tikrųjų, informacija mūsų smegenyse yra saugoma kaip vientisas ir nedalomas darinys, o skirtinga informacija tarpusavyje susiejama (sujungiama) tam tikromis asociacijomis (sutapatinimais). Asociacija (sutapatinimas) yra dirbtinė sąsaja, kuri tarpusavyje gali susieti ir visiškai nesusijusius dalykus.

Pavyzdžiui, paimkime žmogų, kuriam vaikystėje nuolatos buvo duodamas saldainis, tam, jog jis nusiramintų ir nustotų verkti. Tokiam žmogui saldainis asocijuosis su nusiraminimo priemone.

Kitas pavyzdys būtų, kai žmogus savo vaikystėje prisivalgė labai daug saldainių ir jį taip baisiai supykino, jog jis dar ir iki šių dienų prisimena tą būseną. Taigi tokiam žmogui tas pats saldainis tapatinsis jau ne su nusiraminimo priemone, bet su šleikštuliu.

Manipuliatoriai asociacijas žmonėse gali suformuoti ir dirbtiniu būdu. Kaip pavyzdį paimkime cigarečių reklamą, kurioje vyras atlieka kokį nors didvyrišką žygdarbį ir po to užsirūko. Tokiu būdu vyriškumas yra susiejamas (sutapatinamas) su cigarete. Cigaretė tampa tarsi vyriškumo simbolis.

Arba paimkime dar ir kitą pavyzdį – kaip kokia nors religinė grupė save susitapatina su Dievu. Jie pinigų rinkimą savo religinei bendruomenei įvardina kaip pinigų rinkimą Dievui. Arba religinės bendruomenės susitikimą įvardina kaip susitikimą su Dievu. Bet, ko gero, jūs su manimi sutiksite, jog religinė bendruomenė, kuri skleidžia savo kažkokį supratimą bei siekia pažinti Dievą, ir pats Dievas, yra du skirtingi dalykai.

Jei mes nesuprantame, kokiu principu mūsų smegenys automatiškai atlieka šias sąsajas (asociacijas – sutapatinimus) ir sąmoningai šio proceso nestebime ir nekontroliuojame, mes tampame asociacijų įkaitais ir mumis tampa labai paprasta manipuliuoti.

Susipažinkime su Konstitucija

Konstitucija (lot. constitutio – nustatymas) – pagrindinis įstatymas, įtvirtinantis piliečių laisves ir teises bei nustatantis valdžios šakų tarpusavio santykius ir ryšius.

Kiekvienam Lietuvos piliečiui labai rekomenduoju susipažinti su pagrindiniais Lietuvos Respublikos įstatymais – Konstitucija. Savo pagrindinių teisių ir pareigų žinojimas taip pat gali labai pasitarnauti apsisaugojant nuo įvairiausiu manipuliacijų. O tai taip pat padės geriau suprati įvykius, kurie dabar vyksta mūsų valstybėje.

Mano nuomone, teisinė kalba, kaip ir programavimo kalba, turi būti labai tiksli ir aiški, ir joje jokiu būdu negali būti jokių neaiškumų ar dviprasmybių, kurios atvertų didžiules galimybes manipuliuoti valstybiniu lygmeniu. Esminės sąvokos turėtų būti labai tiksliai apibrėžtos, tam, jog paprastiems žmonėms nekiltų skirtingų ir klaidingų asociacijų (įsivaizdavimų). Teisinėje kalboje, labiau negu bet kur kitur, turėtų būti vartojami tik tie žodžiai ir apibrėžimai, kurie būtų daugmaž visiems vienodai ir aiškiai suprantami. Deja, šiandien teisinės kalbos pagrindą sudaro painūs tarptautiniai žodžiai, neaiškios formuluotės, sąvokos, kurios skirtingiems žmonėms asocijuojasi (tapatinasi) su skirtingais dalykais ir to pasekoje gaunasi didžiulis tarpusavio nesusikalbėjimas.

Kas yra Lietuva?

Pirmiausiai pabandykime kiekvienas sau atsakyti į klausimą, kas mums yra Lietuva, su kuo JI mums asocijuojasi (tapatinasi)?

O dabar, pažvelkime į Konstitucijoje esantį apibrėžimą ir žemiau pateiktus žodžių oficialius apibrėžimus.

LRK 1 straipsnis

Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.

Lietuva – oficialiai Lietuvos Respublika (LR) – valstybė Šiaurės Europos dalyje, Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje.

Valstybė – tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija (sistema), turinti nuolatinę vyriausybę, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją ir suverenitetą.

Suverenitetas – (pranc. souveraineté – aukščiausioji valdžia). Visiškas valstybės (politinės organizacijos) vidaus reikalų ir užsienio santykių tvarkymo nepriklausymas nuo kitų valstybių (politinių organizacijų).

Demokratija (gr. dēmokratía – dēmos ‘liaudis’ + kratos ‘valdau’) – valdymo sistema, kai visa valdžia kyla iš piliečių valios, įstatymus leidžia laisvais ir reguliariais rinkimais renkami tautos atstovai, o valdo pagal Konstitucijos nustatytus įgaliojimus veikianti vyriausybė.

Respublika (lot. res publica viešasis reikalas) – valdymo forma, kurioje valstybės vadovai viešai renkami nustatytam laikotarpiui ar kadencijai.

Politika – (gr. polis – miestas, gr. politikē (technē) – valstybės valdymo menas) – tai bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla, kuria siekiama palaikyti visuomeninio gyvenimo tvarką, vidinio ir išorinio pasaulio stabilumą reguliuojant konfliktus.

Man asmeniškai, Lietuva ankščiau asocijavosi su gimtine, vieta kur gimiau ir užaugau, su šioje vietoje esančia gamta, klimatu, čia gyvenančiais artimais žmonėmis. Tačiau, pagal oficialius apibrėžimus, pasirodo, jog Lietuva yra valstybė – politinė organizacija. Taigi mano įsivaizdavimas apie Lietuvą buvo iš esmės neteisingas.

Tačiau žvelgiant į aukščiau pateiktus apibrėžimus, man iškyla daugybė klausimų.

Lietuva yra valstybė ar kolonija?

Pagal apibrėžimą, valstybei būdingas suverenitetas – visiškas vidaus reikalų ir užsienio santykių tvarkymo nepriklausymas nuo kitų valstybių.

Jei pažiūrėtume į mūsų vidaus reikalus, tai šiandien pas mus Europos Sąjungos įstatymai yra viršesni už Lietuvos įstatymus. Savo valiutos (pagrindinio ekonomikos instrumento) neturime. Mūsų šalyje vyrauja skandinaviškų bankų tinklas. Visos stambiausios žiniasklaidos priemonės, kurios formuoja žmonių nuomonę, politinę kryptį, priklauso užsienio korporacijoms.

Užsienio santykių politika taip pat Lietuvos žmonėms yra visiškai nepalanki, nenaudinga ir net labai pavojinga. Stovime ant karo slenksčio. Užsienio žiniasklaida Lietuvoje, naudodama fragmentinį (vienos pusės) informavimą ir demonizavimą, pjudo mus su mūsų kaimynais (broliais). Mūsų valstybėje yra užsienio valstybių (amerikiečių) karinės bazės, o tai iš esmės prieštarauja mūsų Konstitucijai.

LRK 137 straipsnis

Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.

Tačiau, dabar yra traktuojama, jog NATO nėra kažkurios tai konkrečios valstybės kariuomenė. Vadinasi, NATO kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje nepažeidžia LR Konstitucijos??? Štai čia – vienas iš pavyzdžių, kodėl įstatymuose turi būti labai aiškios ir tikslios formuluotės. Juk LRK 137 straipsnį buvo galima suformuluoti ir taip:

Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų, gali būti tik Lietuvos Respublikos karinės bazės.

Bet kokiu atveju, dar yra ir Lietuvos Respublikos įstojimo į NATO klausimas. Vis dėlto, valstybės stojimas į kažkokią karinę sąjungą yra vienas svarbiausių valstybės ir Tautos gyvenimo klausimų ir pagal LR Konstituciją, jis turėtų būti sprendžiamas referendumu.

LRK 9 straipsnis

Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

LRK 7 straipsnis

Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.

LRK 2 straipsnis

Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.

LRK 5 straipsnis

Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.

Valdžios galias riboja Konstitucija.

Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

LRK 3 straipsnis

Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

Taigi, ar Lietuvos tuometinė valdžia turėjo teisę už visą tautą nuspręsti ir savavališkai mūsų valstybę įstumti į karinį bloką? Ar Lietuvos piliečiai prieš ir po šio įvykio nebuvo paveikinėjami užsienio žiniasklaidos, kuri labai staiga pradėjo aktyviai formuoti mums neigiamą požiūrį į mūsų kaimynus, tuo pačiu pradėdama mus su jais kiršinti ir versti jų bijoti? Ar tikrai mūsų piliečiai būtų sutikę tuo metu stoti į karinį bloką, jei jie nebūtų paveikti (įtikinti) užsienio žiniasklaidos?

Tačiau grįžkime prie esminio klausimo – ar šiandien Lietuva tikrai turi karinį, ekonominį, politinį savarankiškumą? Ar ji tikrai nėra kontroliuojama iš išorės? Galiausiai, ar šiuo metu Lietuva yra valstybė, ar vis dėlto kolonija?

Kolònija (lot. colonia < colo – apgyvenu) – šalis, esanti kitos valstybės (metropolijos) valdžioje ir neturinti politinio bei ekonominio savarankiškumo.

Demokratija ar užsienio žiniasklaidos diktatūra?

Prisiminkime, jog demokratija yra valdymo sistema, kuomet visa valdžia kyla iš piliečių valios. Tačiau man ir vėl kyla klausimai: o kas kontroliuoja piliečių valią? Kas formuoja jų nuomonę? Kokį poveikį rinkimams šiandien turi Lietuvoje esanti užsienio žiniasklaida? Ar ji nemanipuliuoja savo žiūrovais? Ar neformuoja jiems nuomonės, kuris kandidatas geras, o kuris blogas?

Štai turime būsimą kandidatą į prezidentus prof. Eduardą Vaitkų, kuris iki šiol daugumai Lietuvos žmonių nėra žinomas, nes jį visiškai ignoruoja užsienio žiniasklaida, esanti Lietuvoje. Negana to, profesoriaus pasisakymai yra blokuojami ir internetinėje erdvėje, socialiniuose tinkluose.

25 straipsnis
Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

O dabar kaip pavyzdį paimkime kitą kandidatą į prezidentus – Igną Vėgėlę, kurį užsienio žiniasklaida nuolat reklamuoja ir jam netgi suteikią papildomą eterį. Kyla klausimas: ar prof. Eduardas Vaitkus ir Ignas Vėgėlė kandidatuoja lygiomis sąlygomis?

33 straipsnis
Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.

Kyla natūralus klausimas: ar Lietuvos piliečiams nėra apribota laisvė rinktis? Jei vienas kandidatas yra populiarinamas, o kitas visiškai ignoruojamas? Tuomet sąžiningai atsakykime: ar Lietuvoje valdžia tikrai kyla iš piliečių valios, ar vis dėlto valdžia kyla iš užsienio žiniasklaidos formuojamo kandidatų įvaizdžio?

Kam priklauso Lietuva?

LRK 2 straipsnis

Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.

Tauta – dvi susijusias reikšmes arba reikšmių grupes turinti sąvoka – etninė grupė arba nacija. Taip pat šis terminas gali būti naudojamas apibrėžti valstybės piliečių visumai.

Etninė grupė – istoriškai susiformavusi žmonių grupė, turinti bendrų kalbos, kultūros, religijos bruožų.

Nacija (lot. natus, nasci – gimti, lot. natiomen – veislė, rūšis, kilmė, pranc. nacioun – didelė žmonių grupė turinti bendrą kilmę, protėvius, kalbą) – teritorinė etnosocialinė bendrija, kuri turi savo paties teritorinį suverenitetą ir administraciją.

Prisipažinsiu, jog man asmeniškai antras Konstitucijos straipsnis yra visiškai painus. Visų pirma, labai paini yra tautos sąvoka. Visų antra, konkrečiai nėra nurodoma, kokia būtent Tauta kuria Lietuvos valstybę? Lietuvos valstybę kuria Tauta (kokia tauta?).

Paprastai teisiniuose dokumentuose tokie dalykai yra labai aiškiai apibrėžiami. Pavyzdžiui, jei yra kokia nors nuomos sutartis, tuomet joje yra konkrečiai nurodoma, jog koks nors Antanas Antanaitis toliau bus vadinamas nuomininku. Tačiau LR Konstitucijoje niekur nėra pažymėta, jog lietuvių tauta toliau bus vadinama tiesiog Tauta. Todėl aš asmeniškai antrą Konstitucijos straipsnį formuluočiau šitaip:

Lietuvos valstybę (politinę organizaciją) kuria Lietuvos piliečiai. Lietuvos valstybės suverenitetas (aukščiausia valdžia) priklauso Lietuvos piliečiams.

Sutinku, jog visa tai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip paprasčiausias kabinėjimasis prie žodžių. Ir pačios formuluotės tokiu atveju gali tapti žymiai griozdiškesnės. Bet menkiausi netikslumai ar dviprasmiškumai teisinėje kalboje gali atverti labai didžiules duris į manipuliacijos (interpretacijos) pasaulį. Prisiminkime mūsų jau nagrinėtą LR Konstitucijos 137 straipsnį, kurio esmė buvo, jog Lietuvos valstybės teritorijoje būtų leidžiamos tik Lietuvos valstybei priklausančios karinės bazės. Bet būtent dėl netikslios straipsnio formuluotės, NATO kariuomenės buvimą Lietuvos teritorijoje galima traktuoti įvairiai. Todėl, mano manymu, labai svarbu ir antrą Konstitucijos straipsnį apibrėžti labai tiksliai. Kitu atveju, gali atsirasti nuomonių, jog Lietuvos valstybę gali kurti nebūtinai tik lietuvių tauta, o bet kuri tai norinti daryti tauta. Be to, mano nuomone, šioje vietoje būtų teisingiau vartoti “piliečio”, o ne “tautiečio” sąvoką.

Kas yra lietuvių tauta?

Norint toliau nagrinėti ir suprasti Konstituciją bei dabartinę situaciją mūsų šalyje, mums neišvengiamai reiks konkrečiai ir aiškiai atsakyti, o kas būtent yra ta lietuvių tauta? Kaip ji susiformavo ir iš kur atsirado? Kodėl lietuvių tauta yra tokia nevienalytė? Kodėl viena jos dalis nori eiti į Vakarus, kiti į Rytus, o treti iš vis niekur nenori eiti?

Spekuliacijos su praeitimi

Yra visiems gerai žinomas posakis, jog istoriją rašo nugalėtojai. Todėl, nagrinėjant mūsų praeitį, būtina atskirti faktus nuo interpretacijų ir išvadų. Jei mes nagrinėsime tik esminius praeities faktus, viskas iškart pasidarys kur kas aiškiau.

Kaip jau ir minėjau, mūsų valstybės (politinės organizacijos) ištakos yra siejamos su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste – LDK. Pilnas pavadinimas pagal Lietuvos statutą – Didžioji Lietuvos, Žemaitijos ir Rusijos kunigaikštystė.

Panagrinėkime 5 esminius skirtumus tarp LDK ir LRS

  1. LDK nebuvo krikščioniška. Ji kovojo su kryžiuočiais, kurie nešė krikščionybės ideologiją į mūsų kraštus. Tik Vytauto Didžiojo laikais, po Žalgirio mūšio 1413 m., Žemaitija buvo priverstinai pakrikštyta, todėl dabar beveik kiekviename didesniame Lietuvos kaime stovi po bažnyčią ir 79 proc. Lietuvos gyventojų save priskiria katalikams.

  2. LDK buvo sąjungoje su Rusija ir netgi konkuravo su Maskva dėl jos apvienijimo. Dabartinė LRS yra sąjungoje su LDK užkariautojais – kryžiuočiais ir kovoja prieš Rusiją, norėdama ją suskaldyti.

  3. Visi LDK statutai (svarbiausi valstybės įstatymai) buvo parašyti senovės rusų (rusėnų) kalba ir raštu. Skaičiai irgi buvo žymimi rusėnų raidėmis (nebuvo romėniškų ar arabiškų skaičių). Dabartinė LRS Konstitucija parašyta lietuvių bendrine kalba, lotyniškomis raidėmis. Bendrinėje lietuvių kalboje yra gausybė tarptautinių (lotyniškos kilmės) žodžių, o senieji, žemaitiški, slaviški žodžiai joje yra uždrausti. Bendrinės lietuvių kalbos tėvas ir mūsų šiandieninės abėcelės sudarytojas yra Vytauto Landsbergio senelis Jonas Jablonskis, kuris buvo žydų kilmės lietuvis, gyvenęs 1860 – 1930 metais.

  4. LDK buvo kunigaikštystė, o ne respublika, LDK buvo būdinga stipri didžiojo kunigaikščio valdžia. Didysis kunigaikštis buvo dar ir vyriausiasis karo vadas, ir teisėjas. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo paveldima. Tik Vytauto Didžiojo laikais kunigaikščio taryba jau tampa panaši į dabartinės valstybės įstaigą. Svarbiausias vaidmuo kunigaikščio taryboje tenka Vilniaus ir Žemaitijos vyskupams bei Vilniaus ir Trakų vaivadoms.

  5. LDK ir LRS teritorijų skirtumai. LDK buvo suskaidyta ir jos buvusios teritorijos (dalys) dabar priklauso ir kitoms politinėms organizacijoms (valstybėms): Rusijai, Baltarusijai, Ukrainai, Lenkijai, Latvijai, Estijai. Remiantis senoviniais žemėlapiais, galima nustatyti, jog istorinės Lietuvos didžioji teritorijos dalis dabar įeina į dabartinės Baltarusijos teritoriją. O dabartinė Lietuvos Respublika iš esmės yra ten, kur buvo istorinė Žemaitija. Priminsiu, jog senieji žemaitiški žodžiai pas mus bendrinėje lietuvių kalboje yra uždrausti.

Taigi matome, jog pas mus daug kas pasikeitė nuo LDK laikų.

  • Apie 500 metų mes priklausėme LDK (sąjungoje su Rusija),

  • 226 metus priklausėme Abiejų Tautų respublikai (sąjungoje su Lenkija),

  • 120 metų priklausėme rusų imperijai,

  • 47 metus Sovietų Sąjungai,

  • O nuo 2004 metų priklausome Europos Sąjungai.

Mindaugo atiduotas Klaipėdos kraštas savo laiku priklausė ir vokiečių ordinui, Prūsijos Karalystei bei Vokietijos Imperijai. Vilniaus kraštas 1920 – 1939 priklausė Lenkijai. Taip pat žinoma, jog mūsų kraštuose nuo LDK, Gedimino laikų apsigyveno ir daug žydų (litvakų). Iki Holokausto litvakai sudarė 10 % viso pasaulio žydų.

Taigi, kas gi šiandieną yra ta lietuvių tauta? Tai grupė žmonių, kurių šaknys niekaip netilps tik šiandieniniuose valstybės teritorijos rėmuose. Vienus natūraliai trauks Vakarai, kitus Pietūs, trečius Rytai, ketvirtus Šiaurė, o kitiems ir čia bus gerai. Vieni žmonės intuityviai supras lotynų kalbos kilmės žodžius, o kitiems reiks tarptautinio žodžių žodyno, jog kažką suprastų, tačiau jiems galbūt Žemaičių kalba bus gimta ir jie lengvai supras senuosius slaviškus žodžius.

Manipuliacija su identitetu (tapatumu)

Lietuvių tauta iš esmės yra labai skirtinga, joje persipina kelių tautų istorijos ir pasaulėžiūros. Manau, būtų labai klaidinga visus žmones sutapatinti ir suvienodinti jiems priskiriant vieną ir tą pačią istoriją ar ideologiją (stereotipizacija).

Pavyzdžiui, pasakymas, jog ankščiau lietuviai buvo pagonys (Dievą suprantantys per gamtą), būtų ne visai teisingas, kadangi mes sutapatiname visus dabartinius lietuvius ir priskiriame jiems vieną bendrą istoriją. Tačiau, kas iš šiandieninių lietuvių galėtų 100 proc. paneigti tai, kad jo giminės medyje tikrai nėra žmonių, kurie atnešė į šiuos kraštus krikščionybę? Kas šiandien žino savo giminės medį 500 metų atgal? Per šimtą metų pasikeičia maždaug 4 kartos, o imant 500 metų, mes turime jau 20 kartų, o tai jau yra 524 288 protėvių.

Beveik visi stereotipai yra manipuliatyvaus ir formuojančio pobūdžio su tam tikra programuojama, paslėpta potekste. Pavyzdžiui, kai kurių istorikų pasisakymai, jog lietuviai buvo barbarai, netiesiogiai mums bando įprogramuoti, jog mes esame žmonės, priklausantys žemesnės kastos neišsilavinusių žmonių grupei.

Praeitis jau praėjo ir jos nebepakeisi. Tačiau galima pakeisti savo santykį su praeitimi. Manipuliatorius, formuojantis atitinkamą žmonių santykį su praeitimi, keičia jų dabartį.

Valdo Tutkaus pavyzdys, kaip reikia manipuliuoti Konstitucija

Žinant, jog lietuvių tauta yra labai skirtinga ir joje persipina kelių tautų istorijos bei ideologijos, galime nesunkiai numanyti, jog Lietuvos klausimas dėl stojimo į NATO karinį bloką bus labai nevienareikšmiškas. Vieniems NATO karinis blokas asocijuosis su kryžiuočiais ir kels didžiulį nepasitikėjimą ir nerimą, o kitiems – priešingai, jis bus savas ir suteiks saugumo jausmą.

Mūsų Konstitucija kaip ir garantavo, jog mes kariniu atžvilgiu būsime neutrali valstybė.

LRK 137 straipsnis

Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.

Taip pat atrodytų, jog mūsų Konstitucijoje buvo įdėtas ir atitinkamas saugiklis, jog valdžia negalėtų savivaliauti ir viena sau priiminėti svarbiausių valstybei įstatymų be tautos sutikimo.

LRK 9 straipsnis

Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

Atrodytų, akivaizdūs čia dalykai ir nieko papildomai aiškinti nereikėtų. Bet manipuliacija tuo ir žavinga, jog jos pagalba galima apeiti absoliučiai bet kokius įstatymus ir sulaužyti bet kokius susitarimus, tuo pačiu išvengiant visiškos atsakomybės už tai. Šiuo atveju, nebūtina keisti net paties įstatymo ar susitarimo. Reikia tiesiog įtikinti aktyvių žmonių daugumą, jog pažeisti įstatymą ar susitarimą mums visiems yra naudinga.

Gorienės laidoje kalbėjosi du kandidatai į prezidentus – prof. Eduardas Vaitkus ir buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Valdas Tutkus. Eduardas Vaitkus laidoje priminė, jog Lietuva į NATO įstojo neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją. Tačiau Valdas Tutkus su Vaitkumi nesutiko ir jam paprieštaravo. Štai kokie buvo jo argumentai:

  1. Jog mes gyvename tarp kaimynų, kurie nesuinteresuoti, kad mes būtume neutralūs. Todėl, mums būtina turėti saugumo garantiją NATO ir 5 NATO straipsnį. Pats V. Tutkus pabrėžė, jog visai nesvarbu, ar tas 5 NATO straipsnis realaus pavojaus atveju suveiktų, ar ne. Svarbiausia, anot jo, kad jis tiesiog būtų.

Šioje vietoje reikia suprasti, jog V. Tutkus tiesiog apeliuoja į žmonių nesaugumo jausmą, nesuteikdamas jiems jokios realios saugumo garantijos. Tokiu būdu tiesiog norima sukelti žmonėse abejones E.Vaitkaus išsakytai pozicijai.

  1. Toliau V. Tutkus suabejojo savo ir E.Vaitkaus kompetencija nagrinėti Konstitucijos straipsnius, pabrėždamas, jog jie abudu neturi juristinio išsilavinimo, bei draugiškai pasiūlė Konstitucijos nagrinėjimą palikti juristams.

Prisiminkime psichikos apsaugos strategiją, kuri vadinasi introjekcija. Jos esmė yra ta, jog žmogus besąlygiškai pradeda klausyti autoritetų. Šiuo atveju, V.Tutkus nori išjungti šį strategijos mechanizmą ir sukelti abejones E.Vaitkaus, kaip teisininko, autoritetui.

Tačiau reikia prisiminti, jog Konstitucijoje yra teigiama, jog kiekvienas žmogus gali ginti savo teises remiantis Konstitucija ir priešintis bet kam, kas pažeidžia konstitucinę santvarką.

6 straipsnis
Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

3 straipsnis
Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.
Tauta ir
kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

  1. Nepaisant to, jog pats V.Tutkus suabejoja ir savo paties juristine kompetencija, jis vis tiek paskui pasiremia LRK 4 straipsnio dalimi, kurioje teigiama, jog tauta gali vykdyti savo valią ir per demokratiškai išrinktus atstovus.

Šioje vietoje V.Tutkui reiktų dar kartą perskaityti LRK 3 straipsnio pirmą eilutę, kurioje teigiama, jog niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto (netgi pačios tautos išrinkta valdžia). Taip pat perskaityti ir LRK 5 straipsnio antrą ir trečią eilutes, kur konkrečiai nurodoma, jog valdžios galias riboja Konstitucija, o tai reiškia, jog valdžia turi laikytis Konstitucijos, įskaitant ir LRK 137 straipsnį, o ne savivaliauti. Tame pačiame straipsnyje aiškiai nurodyta, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, tai yra, vykdo jų valią, o ne primetinėja jiems savo.

5 straipsnis
Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.
Valdžios galias riboja Konstitucija.
Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

  1. V. Tutkus vėliau supainioja LRK 9 straipsnį su 38, teigdamas, jog sąvoka „svarbiausi valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai“ nėra tiksliai apibrėžta ir ją galima traktuoti labai įvairiai.

Šioje vietoje yra taikomi dvigubi standartai. Įstojimo į NATO klausimas V.Tutkui nėra gyvybiškai svarbus, bet išstojimo iš NATO klausimas staiga pasidaro labai svarbus.

Teksto autorius – Edmundas Ščerbina

Edmundo kvietimas pabendrauti

Ne paslaptis, jog šiandien gyvename susvetimėjimo ir susiskaldymo laikotarpyje. Tačiau, aš esu giliai įsitikinęs, jog vis dar yra nemažai žmonių, kurie trokšta paprasto, nuoširdaus ir šilto bendravimo prasmingomis temomis. Jei jūs esate vienas iš tokių, galite man parašyti į elektroninį paštą edmundas42@gmail.com ir gal mes drauge paskui sukursime kokį bendrą Telegram pokalbių kanalą, ar pašto grupę, kurioje galėsime draugiškai diskutuoti mums rūpimomis temomis.