Kaip sausio 13 d. savi šaudė į savus
Autorius: Anonimusas Šaltinis: https://www.facebook.com/profi... 2023-12-09 09:01:00, skaitė 1119, komentavo 11
Vilniaus televizijos bokšto šturmas 1991 m. sausio 13 d., suplanuotas Vakarų ir įvykdytas pagal "spalvotųjų revoliucijų" ideologo Gene'o Sharp'o scenarijų, tapo visos Tarybų Sąjungos žlugimo pradžia. Apie Tarybų Sąjungos ir JAV prezidentų Michailo Gorbačiovo ir Ronaldo Reigano, tarybinių kariškių ir Lietuvos senio lansbergio baltaraiščių vaidmenį apie įvykius pasakojo "Komsomolskaja pravda" žurnalistė, knygos "Kas ką išdavė" autorė Galina SAPOŽNIKOVA:
- Ponia Sapožnikova, ar manote, kad 1991 m. sausio 13 d. įvykių buvo galima išvengti? Išvengti aukų? Kodėl to nebuvo padaryta?
- Tiek įvykių, tiek aukų buvo galima išvengti. Dėl to, kas įvyko Vilniuje 1991 m., kaltas TSSR prezidentas, bendra neišmintinga to meto politika ir Michailo Gorbačiovo bandymas sėdėti ant dviejų kėdžių ir visiems įtikti. Senųjų komunistų atsilikusi psichologija, nesugebėjimas reaguoti į naujųjų laikų iššūkius ir bendras Tarybų Sąjungos gyventojų naivumas lėmė tokius rezultatus.
TSRS buvo objektyviai nepasirengusi tam, kad prieš ją buvo pradėtas karas. Buvome atviri pasauliui, laukėme permainų, tikėjome ateitimi ir net neįsivaizdavome, kad prieš mus bus panaudotos tokios galingos technologijos. Turiu omenyje amerikiečių profesoriaus Gene'o Sharpo pasiekimus, kurie tada pirmą kartą buvo panaudoti Tarybų Sąjungos teritorijoje. Mes nesitikėjome tokios gudrybės iš mūsų laukiamo sąjungininko, kuris tuo metu atrodė esąs Vakarų pasaulis, pusės.
Džinas Šarpas (Gene Sharp) - amerikiečių visuomenės veikėjas, nesmurtinės kovos su valstybės valdžia pasitelkiant "minkštąją galią" teorijos ir metodų autorius. Garsiausia jo knyga - "Nuo diktatūros iki demokratijos". Manoma, kad G. Šarpo darbai buvo pritaikyti Ukrainoje 2004 m. per Oranžinę revoliuciją ir 2013 m. per Maidano konfrontaciją.
Kartu su Vytauto Landsbergio ir Audriaus Butkevičiaus tuomet organizuotomis provokacijomis nieko kito nebuvo galima tikėtis. Alfa grupė - KGB specialiosios pajėgos ir tarybinė kariuomenės elitas - negalėjo bėgioti su 1898 m. pavyzdžio muškietomis rankose ir šaudyti į protestuotojus iš septynių skirtingų ginklų. Tai akivaizdus absurdas.
Lietuviai, apsvaigę nuo senio landsbergio isterijos, ėjo į savanorišką mirtį, nesuvokdami, kad buvo pasirinkti "šventosios aukos" vaidmeniui. Pavyzdžiui, vienam vyrui (A. Kanapinskui) rankose sprogo sprogstamasis paketėlis - jis nešėsi jį už nugaros, norėdamas mesti į Tarybų Sąjungos kareivį, tačiau tragiško atsitiktinumo dėka susisprogdino pats. Ir jis taip pat buvo priskirtas prie "Tarybų Sąjungos agresijos" aukų.
Vadinasi, žmones, žuvusius dėl kvailo likimo atsitiktinumo ar nuo nežinomų snaiperių šūvių nuo stogų, į mirtį kvietė senis landsbergis pravarde ožys. Jo rankos suteptos krauju, ir būtent apie jį šią tragišką dieną turėtume kalbėti kaip apie pagrindinį žudiką, o ne apie "Alfa" grupę, apie kurią buvo meluojama.
- Norite pasakyti, kad visos penkiolika aukų tapo provokacijos, o ne SWAT komandos aukomis?
- Apie tai esu parašiusi visą knygą. Skrupulingai tyrinėjau kiekvienos aukos mirties aplinkybes, pradedant tarybiniu leitenantu Viktoru Šatskichu, kuriam buvo vos 20 metų. Jis sekė specialiųjų pajėgų grandinę ir buvo nušautas į nugarą. Tai grubus melas - kad jį neva nušovė savi, pradėta skleisti Vilniuje dar 1991 m.
Arba paimkime nelaimingą merginą Loretą Asanavičiūtę, kurią, anot oficialios lietuviškos versijos, pervažiavo tarybinis tankas. Jei taip būtų buvę iš tikrųjų, iš jos nieko nebūtų likę. Yra dokumentinių kadrų, kuriuose užfiksuota, kaip L. Asanavičiūtę greitosios pagalbos automobilis išveža į ligoninę, o ji šaukia savo vardą ir šypsosi. Iš tikrųjų ji miršta operacijos metu nuo kraujo netekimo. Ji taip pat įrašoma į tarybų armijos aukų sąrašą. Tačiau tiesa yra ta, kad, pirma, ją į tanką pastūmė keli atletiškos išvaizdos lietuvių jaunuoliai iš minios, o antra, jei tankas iš tikrųjų būtų ją "pervažiavęs", rezultatas būtų buvęs visai kitoks.
Yra vyras (Ignas Šimulenis), kurio lavonas buvo nušautas, kai jis jau buvo miręs - jo kūne buvo rastos septynios kulkos iš įvairių rūšių ginklų. Yra mirusių nuo paklydusių kulkų, bet ne iš Kalašnikovo automatų, kuriais buvo ginkluotos specialiosios pajėgos, o, pavyzdžiui, iš Mosino šautuvų.
- XIX a. šautuvas.
- Akivaizdu, kad šie ginklai buvo paslėpti kai kuriose šieno saugyklose arba likę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Aplink Vilniaus televizijos bokštą taip pat mėtėsi 1940 m. sukurto automato "Špagin" šovinių tūtelės.
Kai dar buvau įleista į Lietuvą, netoli įvykių vietos esančiame turguje kalbėjausi su vietiniais gyventojais. Žmonės pusbalsiu, nes atmosfera Lietuvoje jau tada buvo nenormali, pasakojo, kaip kitą rytą po 1991 m. sausio 13-osios įvykių jie ant kelių rado įvairių šovinių tūtelių. Galėjo būti padaryta kolekcija!
- Michailas Gorbačiovas teigė, kad nieko nežinojo apie Vilniaus įvykius ir nedavė jokių nurodymų. Ar galėjo tarybų kariuomenės junginiai ir "Alfa" veikti savo nuožiūra?
- Tai visiškai neįmanoma. Mano knygoje apie tai kalba maršalas Dmitrijus Jazovas (kuris buvo TSSR gynybos ministras). Jis yra kariškis ir tarybinio raugo žmogus, pagal kurį nėra įprasta pasiduoti vyriausiajam vadui. Bet iš jo reakcijos į mano klausimus galėjai suprasti, KGB specialiosios pajėgos - Alfa grupės - negalėjo skristi į Lietuvą dviem lėktuvais be vyriausiojo vado žinios. Tai melas, kurio Michailas Gorbačiovas iki šiol nenori pripažinti.
- Ar, Jūsų nuomone, 1991 m. sausį buvo įmanoma išvengti galutinio pabaltijo atsiskyrimo nuo Tarybų Sąjungos? O gal tuo metu situacija buvo negrįžtama?
- Kariuomenės įvedimas ir įsakymas užimti televizijos centrą 1991 m. sausį, žinoma, buvo klaida. Tai, ką dabar papasakosiu, gali skambėti naiviai, bet tokia buvo to meto realybė: Lietuvos žiniasklaida tomis dienomis užsiėmė akivaizdžia antitarybine propaganda. Liejosi įžeidinėjimai, rusofobijos lygis rusų, faktiškai tapusių įkaitais Baltijos respublikose, atžvilgiu buvo nepakeliamas. Todėl kariškiai nusprendė atkirsti žmones nuo "kenkėjiškos" informacijos.
O 1991 m. rugpjūtį situacijos sustabdyti buvo neįmanoma. Tačiau ji nevirto savaime. Nepamirškite, kad, be akivaizdžių nepatogumų, kurie buvo susiję su Tarybų Sąjungos vidaus problemomis ir dideliu maisto trūkumu, šiuo laikotarpiu mūsų Vakarų "draugai" taip pat ne snaudė. Jie visais įmanomais būdais spaudė Baltijos šalis atsiskirti. Egzistuoja versija, kad Michailas Gorbačiovas su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu susitikime Reikjavike susitarė dėl besąlygiško Baltijos šalių pasidavimo. Tačiau tai mane labiausiai šokiravo.
Prieš kelerius metus ėmiau interviu iš profesoriaus Gene'o Sharp'o. Ir per susitikimą Bostone jam pasakiau: keista, kad devintojo dešimtmečio pradžioje nebuvome susitikę tyliose Talino gatvėse. Jo atsakymas mane pražudė:
"Aš nevažiavau į Baltijos šalis. Skridau į Maskvą", - atsakė jis. - "Kaip į Maskvą?" - "Skridau ten skaityti paskaitų Mokslų akademijoje, kur atvyko Baltijos šalių atstovai. Ir mokiau juos, kaip sugriauti šalį".
Dabar neįmanoma paaiškinti, kaip tai galėjo nutikti, bet tai buvo tikrovė. Amžinojo "tikėtino priešininko" šalies atstovas, prieš kurį staiga atsivėrė visos durys, atskrido į Maskvą ir už kelių kilometrų nuo Kremliaus mokė tarybinius piliečius, ką daryti ir kaip padaryti, kad tokios šalies kaip Tarybų Sąjunga nebeliktų....
- Kodėl pagrindinis ideologinis smūgis buvo nukreiptas būtent į Baltijos respublikas? Tam tikra prasme jos tapo Tarybų Sąjungos žlugimo "lokomotyvu". Ar šiandien galime sakyti, kad jų inkorporavimas į TSSR 1940 m. buvo uždelsto veikimo bomba? Kodėl Baltijos respublikos taip ir nesugebėjo integruotis į visos Tarybų Sąjungos erdvę?
- Priežasčių yra daug: skirtingas kultūrinis ir religinis kodas, dideli kalbų skirtumai. Taip pat reikėtų atsižvelgti į emigracijos atstovų atliekamą darbą. Plius tarybų vadovybės klaidos: 1940 m. represijos, kai iš naujai prijungtų respublikų teritorijų bandyta išstumti "fašistinį elementą" (lansbergio baltaraiščius).
Šio "buferio" dėka Tarybų Sąjungai pavyko atidėti karą ir laimėti ištisus metus, priešingu atveju pasekmės galėjo būti dar katastrofiškesnės. Tačiau susidūrus su Estijos, Latvijos ar Lietuvos kariuomenių karininkais, jų žmonų ir vaikų nebuvo galima liesti. Dėl tarybų valdžios veiksmų šių šalių visuomenėje įsitvirtino neapykanta ir baimė.
Baltijos respublikos mėgsta pasakoti, kad daugelis jų tautiečių Antrojo pasaulinio karo metais rėmė Vokietijos kariuomenę ir tarnavo SS daliniuose būtent dėl Stalino represijų. Iš dalies tai tiesa, bet ne absoliuti. Ksenofobija ten buvo gana išplėtota ir tarpukario nepriklausomybės laikotarpiu.
Estijos šaulių korpuse Tarybų Sąjungos pusėje kovojo apie septyniasdešimt tūkstančių estų. O kitos mano knygos "Paskutinis estų didvyris" herojus Arnoldas Meri, būdamas dvidešimt dvejų metų, buvo žmogus, kuriam pirmajam buvo suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas. Tačiau šimtas tūkstančių kitų estų savanoriais stojo į dvidešimtąją SS diviziją - tai taip pat tiesa. Nepamirškite, kad vyriausiasis Trečiojo reicho ideologas Alfredas Rosenbergas buvo kilęs iš Talino.
Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos Baltijos šalių emigracijos atstovai labai aktyviai veikia JAV, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Australijoje ir Kanadoje. Kai 1944 m. tarybų kariuomenė išvadavo Baltijos šalis, daug estų, latvių ir lietuvių emigravo į Vakarus, kad nepakliūtų po istorijos plaktuku. Žinoma, jie nepamiršo savo tėvynės, o Amerikos vyriausybė mielai rėmė jų organizacijas.
O devintojo dešimtmečio pabaigoje, Maskvos nurodymu, emigrantams buvo atvertos tarybinės sienos. Vietos KGB atstovai menkai kontroliavo situaciją. Todėl 90-ųjų pradžioje priėjome prie tokio rezultato, kokį gavome.
Kartą įrašiau interviu su paskutiniu KGB pirmininku Lietuvoje Eduardu Eismuntu. Jis man pasakojo, kad tuo metu jų tarnyba tiesiog numojo ranka. Į pranešimus apie vieno kito emigranto atvykimą į Vilnių iš Maskvos jiems buvo atsakyta, kad viskas vyksta pagal planą ir yra kontroliuojama. Be to, būtent Maskvos įsakymu Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje buvo sukurti "liaudies frontai". M. Gorbačiovo požiūriu, tai buvo demokratijos apraiška, kurią tikriausiai reikėjo pademonstruoti Vakarams, kad jie būtų priimti "į klubą".
- Minėjote, kad tarp R. Reagano ir M. Gorbačiovo galimai vyko derybos dėl nepriklausomybės suteikimo Baltijos šalims. Ar manote, kad Gorbačiovas tikrai tikėjo tokiu scenarijumi? Ar jis nesuvokė, kad po Baltijos šalių pasitrauks visos kitos dvylika respublikų?
- Tikiu visišku Gorbačiovo nesuinteresuotumu, kurį galima pavadinti kvailumu, neapdairumu, naivumu ir "šventa mėlynakyste".
Yra filmuota medžiaga, kurios kadrai retkarčiais mirga per televiziją. Paskutinio Aukščiausiosios Tarybos suvažiavimo delegatai šaukia M. Gorbačiovui, kad Baltijos šalys atsiskirs ir išeis. O Gorbačiovas jiems karštai atsako iš tribūnos: "Jie ne tokie! Jie turi sąžinės!" Būtent ši frazė atskleidžia jo žmogiškąją esmę ir byloja apie visišką naivumą.
M. Gorbačiovas manė, kad žodiniai susitarimai yra svarbūs, kad nebūtina pasirašyti dokumentų, jog NATO nesiplės ir nesiartins prie Rusijos ir Tarybų Sąjungos sienų. Tai jam buvo pažadėta už tarybų kariuomenės išvedimą iš Rytų Europos praktiškai aiškiu lauku. M. Gorbačiovas buvo šventai įsitikinęs, kad Vakarai jo neapgaus. Manau, kad ši jo savybė buvo apskaičiuota profesionalių psichologų, nes būtent šia kryptimi jam buvo daromas spaudimas.
- Jau beveik 30 metų profesionaliai tyrinėjate Baltijos šalis ir ilgą savo gyvenimo laikotarpį gyvenote Estijoje. Ar galima teigti, kad rusų ir rusakalbių mažuma šiandien Baltijos šalyse yra svetimkūnis?
- Baltijos rusai skiriasi nuo Rusijos rusų, tai faktas. Kai kurie iš jų yra "įsukti" į valstybinį Rusijos patriotizmą - todėl Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje jie laikas nuo laiko nerangiai bando užkirsti kelią pačiai galimybei gauti informaciją iš Maskvos ir uždrausti rusiškus televizijos kanalus, kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje. Tačiau visa tai neveikia. Dabar tuo pačiu keliu bando eiti Moldova, bet galiausiai ir ji užlips ant to paties grėblio.
Kita vertus, Briuselis taip pat nesnaudžia. Eurofondai aktyviai remia tuos rusus, kurie elgiasi supuvusiai. Baltijos šalys tapo tikru rusofobijos poligonu, nors būkime objektyvūs: patys Baltijos rusai neturi didelės įtakos Baltijos šalių politikai. Jei situacija šiame fronte pasikeis, šį posūkį padarys ne jie, o santykiai Maskvos ir Vašingtono lygmeniu.
- Kokios, Jūsų nuomone, yra padėties Baltijos šalyse raidos perspektyvos?
- Blaiviausia iš Baltijos respublikų mentaliteto ir ekonomikos požiūriu yra Estija. Latvijoje ir Lietuvoje situacija daug tragiškesnė dėl ten įvykusios depopuliacijos. Manau, kad jei kalbėsime apie Baltijos šalių "kino", kurį stebėjome visus šiuos metus, finalą, jį pamatysime Vilniuje arba Rygoje. Atkreipkite dėmesį į paskutinį vytauto landsbergio teiginį, kuris atskleidžia tikrą beprotį jame: "Buvęs agresorius priartėjo prie beprotybės ribos, nebėra ribų tarp tiesioginio ir netiesioginio karo".
Manau, kad jo beprotybė Lietuvos žmonėms jau akivaizdi. Galbūt vieną dieną jie nubrėš paraleles su trisdešimt dviejų metų senumo įvykiais ir supras, kad šis žmogus buvo beprotis jau tada, kai ragino žmones eiti į aikštę ir tapti savanoriškomis aukomis.
Padėtis Latvijoje taip pat nėra gera, ypač po to, kai Europos Sąjunga nebemoka Baltijos respublikoms subsidijų. 2020 metais baigėsi finansinės injekcijos, kurių sąskaita jos linksmai ir sočiai gyveno daugelį metų.