Apie mūsų „mediciną”, psichologus ir vietinių vergų beteisiškumą
Autorius: Infa.lt Šaltinis: http://infa.lt/18128/apie-musu... 2023-12-23 03:31:00, skaitė 1248, komentavo 3
Prieš kreipdamasis į psichologą 3 kartus pagalvok!
Teisėjai, policininkai ir kiti LR pareigūnai gali skaityti ir kitiems rodyti visų mūsų medicininius duomenis. Kartą apsilankęs pas psichologą, gali tapti oficialiu bepročiu visam gyvenimui.
Kažkada ir aš buvau studentas, vaikščiojau pas gydytojus, nešdavau į fakultetą pažymas – kad paaiškinčiau, kodėl nevaikštau į pratybas, nevažiuoju su kursu kasti bulvių (kažkada „visiems“ studentams reikėdavo).
Man, kaip „sportininkui“, būdavo lengviau; daugeliui mano bendrakursių tekdavo gerai paprakaituoti, kad gautų reikiamą „pisulką“.
Kaip prisimenu, dalis mano bendraamžių kreipdavosi į psichologus ar psichoterapeutus skųsdamiesi, kad jiems pakriko nervai, kamuoja nemiga, nepajėgia mokytis ir pan. Tuo metu tai atrodė visai nekvaila strategija; užtekdavo kelioms minutėms apsimesti – ir geroji daktarė ne tik atleisdavo nuo nemalonių pareigų, bet daugelį dar ir pasiųsdavo savaitei kitai į „Univeros“ sanatoriją prie Šilo ežero – „nervams pataisyti“, kaip tada sakydavo.
Tada studentų apsimetinėjimai „pakrikanerviais“ man atrodydavo visiškai nekaltomis išdaigomis. Dabar žinau, kad taip nėra – Lietuvoje ir viena vienintelė konsultacija pas psichoterapeutą ar psichologą (ar netgi pas kurį nors kitą gydytoją) gali visiškai sugriauti žmogui gyvenimą.
Visi skambūs pareiškimai apie „teisę“ į žmogaus asmeninio gyvenimo apsaugą ir medicininių duomenų konfidencialumą Lietuvoje tėra tušti žodžiai.
Aš su tuo susidūriau visiškai netikėtai. Mane už šios svetainės straipsnius šiuo metu teisianti teisėja (netalpiname teisėjos pavardės, nes autorius neįrašė savo galiojančio el-pašto adreso – red past.) pagrasino, kad paskirs man psichiatrinę ekspertizę jei aš neatsisakysiu savo konstitucinių teisių.
Tai nebuvo tušti žodžiai. Teisėja pati viena negalėjo manęs pasiųsti į beprotnamį už tai, kad prieš ją nenusižeminau. Kai prokuroras atsisakė ją palaikyti, teisėja kreipėsi į visas medicinines įstaigas reikalaudama pateikti duomenis apie mano sveikatos būklę.
Per kitą posėdį gavau susipažinti ne tik su sveikatos įstaigų pažymomis, kad manęs netyrė psichiatrai, bet ir su visų elektronizuotų savo vizitų pas gydytojus bei diagnozių sąrašu. Mano sveikatos istoriją teisėja ne tik įkišo susipažinti prokurorui, bet ir įsegė į bylą, kur ją galėjo skaityti daugelis žmonių.
Ši mano patirtis teisme parodo 2 dalykus. Pirma, mūsų ligų ir vizitų pas gydytojus istorijas gali kada tik užsinorėję iš paprasčiausio smalsumo skaityti ir dalinti kam tik nori teisėjai, prokurorai, policininkai, inspektoriai ir visi kiti, galintieji pasiųsti užklausimą į Sodrą.
Antra, net ir keliasdešimties metų senumo visiškai nekaltas apsilankymas pas psichologą Lietuvoje gali tapti pagrindu visiškai sugriauti žmogaus gyvenimą.
Jei aš vis dėl to būčiau kada nors lankęsis pas psichologą, jei teisėja būtų gavusi tokią pažymą, dabar greičiausiai, jau būčiau uždarytas beprotnamyje!
Būtent taip atsitiko žinomam Kauno disidentui Vincui Jokimui. Jaunystėje, siekdamas išvengti tarnybos tarybinėje armijoje, jis simuliavo šizofreniją.
Dabar, jau po daugelio metų patekęs į policijos nemalonę, Vincas net 3(!) kartus buvo pasiųstas „ištirti“ į teismo psichiatrinę Utenoje – t.y. 3 mėnesius išbuvo prievarta uždarytas pačioje tikriausioje „psichuškėje“, ir praktiškai tik todėl, kad jaunystėje buvo turėjęs reikalų su psichologais!
Taip gali atsitikti ir TAU
Noriu įspėti kiekvieną lietuvį, neplanuojantį greitai palikti savo tėvynės – prieš užsirašydamas pas psichologą gerai pagalvok. Jei nors kartą ten pakliūsi – VISAM GYVENIMUI įsigysi elektroninę žymę LR medicinos registruose, kad turi psichikos problemų. Jei liksi gyventi Lietuvoje, už tai gali tekti sumokėti be galo brangiai.
Pavyzdžiui, po kokių 10 metų pamatysi, kaip policininkai spardo ant žemės gulintį tavo draugą ir pasirašysi skundą prokuratūrai. (Čia – eilinis pasakojimas apie eilinį policijos sumuštą lietuvį.)
Netrukus tave pakvies į apklausą policijoje ir gerai sumuš už tai, kad kiši nosį ne į savo reikalus.
Kai į tavo skundus visiškai niekas nereaguos, nuspręsi protestuoti. Kai atvažiavusiems policininkams pasipriešinsi, komisaras peržiūrės tavo Sodros istoriją ir sužinos, kad esi lankęsis pas psichologą. Pasiųs tave mėnesiui į Utenos beprotnamį „ištirti“. Jei dar ir ten „pasišakosi“ – daugeliui metų pakliūsi į Rokiškio griežtojo režimo psichiatrinę.
Tai – tikra istorija, ir man netgi teko telefonu kalbėti su jos herojumi, šiuo metu uždarytu Rokiškyje su masiniais žmogžudžiais ir žmonėmis – daržovėmis. Ten mirštama baisiausiose kančiose nuo visiškai negydomų infekcinių ligų – ir visiems ant to nusispjaut.
Galbūt tau tai negresia – pamatęs policininkų spardomą draugą visada prisimeni, kad pamiršai akinius?
O jeigu taip? Po kokių 5 metų baigus aukštąją tave ims ir darbe juodai „nuglamonės“ mirtinai prisigėręs tavo viršininkas.
Tu paduosi skundą – taigi netrukus tave pakvies į policiją ir pareikš, kad viršininkas tuo metu buvo visai kitur ir visiškai blaivus, taigi tau pasivaideno.
Tau parodys Sodros pažymą, kad lankeisi pas psichologą – ir neilgai trukus važiuosi praleisti mėnesį Utenoje tarp žmonių baltais chalatais. Jei seksis – viskas tuo ir pasibaigs. Dar vėliau sužinosi, kad tavo viršininkas kas pusmetį kviečia policijos komisarą, vyriausiąjį prokurorą, psichiatrų vadą bei visus teisėjus į nedidelį balių – apie tokius dalykus dažnai rašo laikraščiuose.
Gal ir tai tau negresia? Nesi toks kvailas, kad priešintumeisi savo viršininkui?
Pagaliau gali atsitikti dar ir taip. Kaimynai viršuje visą naktį taip nepadoriai triukšmaus ir vems tau ant langų, kad neiškentęs iškviesi policiją. Žaliesiems pasirodžius kieme, viskas nurims ir policijai durų niekas neatidarys. Bent jau likusią nakties dalį gausi pamiegoti.
Lygiai tas pats pasikartos po savaitės. Ir dar kartą. Ir dar.
Po ketvirto karto gausi kvietimą į policiją. Kaimynai pareiškė, kad tau vaidenasi, o policijoje primins, kad esi lankęsis pas psichologą. Dar truputis – ir važiuoji mėnesiui į Uteną. Vėlgi, tai – ne išgalvota, o tikrai įvykusi istorija.
Gyvenime visko pasitaiko, tiesiog gyvename tokioje valstybėje, kurioje valdininkai, teisėjai, policininkai ar prokurorai gali praktiškai sunaikinti jiems nepatikusį žmogų. Užtenka to, kad jis kažkada yra apsilankęs pas psichologą.
Taip atsitikti gali kiekvienam
Natūrali jauno žmogaus reakcija į mano pateiktus pavyzdžius – „MAN TAIP ATSITIKTI NEGALI!“ Kažkada taip maniau ir aš, ir visos kitos dabar jau galutinai sugniuždytos, uždarytos beprotnamiuose ar jau ir mirusios aukos.
Vis tik dauguma lietuvių supranta kokioje valstybėje gyvena. Dauguma patekusiųjų į bėdą paknopstomis emigruoja. Kas nusprendžia žudytis – žudosi, nes jei kreipsis psichologinės pagalbos – visam gyvenimui taps ne tik prievartiniais beprotnamių klientais, bet ir beteisėmis valdininkų, policininkų bei teisėjų niekinamomis ir visaip dergiamomis aukomis.
Tik norėčiau, kad kiekvienas lietuvis suprastų, jog gyvena valstybėje, kurioje jo teises labiausiai niekina ir dergia tie, kurie turėtų jas saugoti ir ginti, kurioje žmogaus gyvenimą gali visiškai sugriauti netgi visiškai nekalta studentiška konsultacija pas psichologą.
Lietuviai vengia ne tik psichologų. Sveiko proto žmogus jokiu būdu neskubės kreiptis į gydytoją dėl miego apnėjos, netgi galimo infarkto ar insulto – nes greičiausiai iš jo kaip mat atims vairuotojo pažymėjimą!
Šiuo straipsniu aš nenoriu pasakyti, kad šiukštu negalima kreiptis pagalbos į psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus ar dar kokius nors gydytojus. Jei jau tikrai stogas važiuoja – nieko nepadarysi.
Tik norėčiau, kad kiekvienas lietuvis suprastų, jog gyvena valstybėje, kurioje jo teises labiausiai niekina ir dergia tie, kurie turėtų jas saugoti ir ginti, kurioje žmogaus gyvenimą gali visiškai sugriauti netgi visiškai nekalta studentiška konsultacija pas psichologą.
mūsų skaitytojas: Pranas
Pastaba: infa.lt neprisiima atsakomybės už straipsnyje atsiųstos medžiagos tikrumą, nes, norint susisiekti su medžiagos autoriumi, kad būtų patikslintos detales, autoriaus atsiųstas el-paštas pasirodė neveikiantis. Ryšium su tuo redakcija neskelbia kai kurių straipsnio medžiagoje buvusių detalių. Autoriaus noras išlikti anonimišku pilnai suprantamas, tačiau norime priminti, jog portalas negali skelbti nepatikrintos medžiagos, kuria (jei ji pasirodytų netiksli) gali būti padaryta žala žmogaus vardui. Todėl papildomai prašome savo skaitytojų – ateityje siųskite savo tikrą el-pašto adresą, kitu atveju atsiųsta medžiaga gali likti neišspausdinta.