D. Razauskas. Vilnius – Maskvos priemiestis

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2024/01/14/d-... 2024-01-17 22:47:00, skaitė 1160, komentavo 3

Per žiniasklaidą išgirdau, kad Maskvos primiesčiuose dėl didelių šalčių sproginėja vamzdžiai ir išeina iš rikiuotės šiluminiai mazgai, o žmonės lieka nešildomuose butuose, kuriuose šildytis bando kaip kas išmano: kas elektriniais šildytuvais, kas be paliovos virtuvėse degindami dujinas, kas „buržuikėmis“ (geležinėmis krosnelėmis), pro langus iškišę kaminus, žodžiu, kas kaip išmano. Viena moteris skundėsi, kad jai tenka gyventi prie mažiau nei 10˚ C.

Žmonės rašo kolektyvinius laiškus „gerajam carui“ Putinui, kad sudraustų „bloguosius valdininkus“, kurie juos marina šalčiu.

Žurnalistas net pajuokavo, kad štai – norėjote sušaldyti ukrainiečius, tai šekit patys, taip jums ir reikia.

Nesuprantu tik, kuo čia dėtas aš, kuris savo bute esu priverstas gyventi prie 16–18˚ C. Žinoma, tai ne 10˚ C, juk vis dėlto Europos sąjungos valstybė Lietuva, jos sostinė! Bet susidaro įspūdis, kad iš tikrųjų – tas pats Maskvos priemiestis, tik kad į vakarų pusę šiek tiek.

Istorija sena, iš esmės begalinė. Praėjusį rudenį prasidėjus šildymui, mano bute jis neprasidėjo – laiptinėje neveikė du šiluminiai stovai. Kaimynai suėję išsiaiškinome, kad reikia nuorinti viršutinio penktojo aukšto radiatorius, bet to buto šeimininkas tuomet buvo išvykęs, tad nuorino tik po savaitės. O kadangi lauke temperatūra tuomet kaip tik nukrito ligi 0˚ C, tai savaitę teko gyventi prie 14˚ C. Apie tai jau rašiau. Nes nesumaniau, ko dar griebtis.

Dabar galiu pridurti, kad per tą savaitę šaltyje vienas mano nervas, senas bičiulis, nesnaudė, pasigavo uždegimą (neuralgiją), ir su greitąja atsidūriau neurochirurgijos skyriuje. Operacijos tam kartui per plauką pavyko išvengti, bet viso kito atsiėmiau su kaupu.

Tik tai dar ne galas – juk, kaip matote, dar rašau!

Šlubuodamas grįžęs iš ligoninės ir reabilitacijos, bute radau 17˚ C. (Priminsiu: pagal normatyvą, turi būti tarp 18 ir 22˚ C.) Parašiau eilinį grėsmingą raštą „Mano būstui“, kuris administruoja namą, ir po kurio laiko temperatūra tikrai pakilo ligi 18˚ C, ir taip, svyruodama tarp 18 ir 19,5˚ C, išsilaikė apie mėnesį.

Beje, norėdamas pagerinti buto termoizoliaciją, esu įsistiklinęs abu balkonus, ir pradžioje tai pakėlė buto temperatūrą 1–2˚ C. Maniau, gyvensiu prie 20˚ C, tai bent bus! Tačiau baigėsi tuo, kad kažkas mano sąskaita pasitaupė, o aš vėl džiaugiuos sulaukęs 18˚ C. Ir tai jau rojus, ne gyvenimas!

Tačiau nėra to gero, kas nepraeitų. Ir štai nuo antradienio vėl galuojuos tarp 16 ir 18˚ C (18 bepasiekė tik kartą ir neilgam).

Buto šildymas. Termometras | D. Razausko nuotr.

Parašiau „Mano būstui“ dar bent du laiškus, prisiunčiau nuotraukų su termometro parodymais, skambinau įvairiais telefonais. Gal po kurio laiko suveiks, o gal ir ne.

Šiomis dienomis, girdėjau, vienas žmogus Lietuvoje vidury miesto paslydo ir susilaužė ranką, ir nors artimiausia medicinos įstaiga buvo vos už kelių šimtų metrų, greitosios pagalbos jam teko laukti bent 20 minučių. O per tą laiką jis paėmė ir numirė. Nekantrus koks! Užtat visi subruzdo, suskato. Nors trumpam.

O šiaip tai nors tu ką.

Supratau: susirgti negana – norint prisišaukti pagalbos, reikia numirti!

Nes kitaip tai gali rašyti, kur tik nori, – gausi kuo mandagiausius atsakymus, kuriuose per tris puslapius su visų įstatymų citatomis bus išaiškinta, kodėl tu nesvarbus ir tavo bėda neverta dėmesio.

Gali rėkti šaukti kol gerklė užkims (tiesa, man ir be to jau kimsta), kad tave gyvą lėtai žudo, XXI amžiuje Europos sąjungos valstybės sostinėje Vilniuje, štai tiesiog dabar. Ir niekam nė motais.

Atrodo, šitaip stengėmės, taip iš paskutiniųjų vaidinome, kad nebesame Rusija, kad esame „Vakarai“! O nieko taip ir neišėjo – kaip buvome, taip likome Maskvos priemiestis.

Gal tikrai parašyti Putinui? Bent propagandos tikslais pagarsintų, kad ir u nich na Zapade nešildo, ir kas nors, žiūrėk, išgirstų, ir pajudintų pirštą – pasuktų šildymo mazgo čiaupą šiek tiek… Jei tik per tą laiką vėl neatsidursiu ligoninėje arba morge.