Wolf Stoner
National Vanguard Rusijos korespondentas

VISOS NEIGIAMOSIOS tendencijos Rusijoje, apie kurias rašiau ankstesniuose straipsniuose, ir toliau stiprėja. Kremliaus gauja savo pagrindine politika padarė į stalinistinę panašios sistemos atkūrimą. Jokios kritikos dėl jos veiksmų neleidžiama. Tiesos kalbėjimas apie karą baudžiamas ilgomis kalėjimo bausmėmis. Jo propaganda tapo dar žiauresnė ir šiurkštesnė. Logika Rusijoje nebetaikoma. Tai „Alisa stebuklų šalyje“ šalis, kurioje absoliučiai viskas įmanoma, bet tik neigiama prasme.

Suprantu daugelio amerikiečių netikėjimą „vakarietiškoje“ žiniasklaidoje pateikiamomis neigiamomis žiniomis apie Rusiją. Kontroliuojama žiniasklaida prarado patikimumą dėl savo ypatingo šališkumo kai kuriais politiniais klausimais. Tačiau kalbant apie įvykius Rusijoje ir Ukrainoje, jiems nereikia meluoti. Spėčiau, kad 90% jų reportažų apie konfliktą yra tiesa. Tiesą sakant, „Fox News“ yra nusiteikęs prieš Ukrainą ir Putino Rusiją. Tuckeris Carlsonas (prieš palikdamas „Fox News“) šiame konflikte atvirai stojo Putino pusėje.

Nereikia melagingai šmeižti Rusijos. Kiekvieną dieną Putino režimas pateikia daugybę neigiamų faktų prieš save patį. Viskas, ką bet kuris Rusijos režimo priešininkas turi padaryti, tai pasiimti teisingas žinias apie Rusijos gyvenimą, koks jis iš tikrųjų yra, ir pranešti faktus. Užtenka. Nereikia nieko išradinėti.

Rusijos visuomenės savijauta taip pablogėjo, kad ji vis labiau primena didžiulį bepročių prieglaudą po atviru dangumi. Vienintelis skirtumas nuo „  America “ yra tas, kad Rusijos beprotnams yra skurdesnis ir dar žiauresnis.

Dėl aktyvios Kinijos paramos Rusija gana gerai atlaikė pastarųjų dvejų metų ekonominę įtampą. Valstybinė valiuta nesugriuvo, ekonomika veikia, žmonės uždirba pinigus. Jų pajamos realiomis vertėmis šiek tiek sumažėjo dėl didesnės infliacijos, tačiau nepakankamai, kad sukeltų didelę socialinę įtampą.

Tačiau šis santykinis ekonominis stabilumas turi būti proporcingas: Taip, žmonės, dirbantys strategiškai svarbiose pramonės šakose, uždirba daugiau nei tūkstantį dolerių per mėnesį. Tačiau didžioji dalis Rusijos darbuotojų uždirba apie 500 USD per mėnesį. Dauguma Rusijos pensininkų turi tik apie 150–200 USD per mėnesį – vos užtenka nusipirkti pigaus maisto ir sumokėti komunalinius mokesčius. Štai kodėl rusų senjorai dažnai matomi rausdamiesi po maisto parduotuvių šiukšliadėžes ir medžiojančius pasibaigusio galiojimo produktus, kurie dar gali būti valgomi. Tai tapo nuolatine Rusijos gyvenimo realybe. Glamūrinis klestinčios Rusijos įvaizdis, kurį Putinas pakėlė nuo kelių, yra netikras – kaip ir beveik viskas šioje šalyje. Beveik visi per pastaruosius 24 metus menami tautos pasiekimai yra netikri.

Didžiulė ir visa apimanti korupcija yra esminė putinistinės sistemos savybė. Pati sistema yra korupcijos produktas. Verta prisiminti, kad 1990-aisiais V. Putinas Sankt Peterburgo mero biure dirbo Sobčakui – vienam labiausiai korumpuotų to meto pareigūnų, ir tai daug ką pasako. Bideno kyšiai yra niekis, palyginti su vagystėmis ir turto prievartavimu, kurį praktikuoja šiandienos Rusijos pareigūnai.

CNN ir kitos Vakarų žiniasklaidos priemonės kartais labai teisingai praneša apie šiuos faktus. Tačiau čia noriu paliesti temą, apie kurią žiniasklaidoje beveik nekalbama: didžiausias Putino sistemos laimėjimas yra tai, kad ji sugebėjo atgaivinti beveik mirusį mitą apie „mūsų didžiąją pergalę prieš fašizmą“.

Sovietų Sąjunga po Antrojo pasaulinio karo (2 pasaulinio karo) rėmėsi „Didžiojo Tėvynės karo“ mitologija, kad pateisintų savo tariamą „aukštesnį moralinį statusą“ pasaulyje. Jo ideologinės žinutės pasauliui esmė iš esmės buvo tokia: „Mes išgelbėjome pasaulį nuo didžiausio kada nors žmoniją kamavusio pavojaus – nacizmo – todėl visi turi mus gerbti ir būti už tai amžinai dėkingi“.

Tačiau kuo daugiau laiko praėjo, tuo ši žinia tapo mažiau aktuali. Mitą išstūmė nauja realybė. Aštuntajame dešimtmetyje labai mažai žmonių į tai žiūrėjo rimtai, tačiau beveik visi ir toliau kalbėjo apie mitą.

SSRS žlugimas 1991 metais turėjo būti paskutinis smūgis sovietų mitui apie Antrąjį pasaulinį karą. „Didžiausia socialistinė šalis“, „žmonijos viltis“ ir „pasaulio darbininkų gynėja“ subyrėjo dėl savo neatitikimų. Niekas į ją neįsiveržė ir nepakirto iš vidaus (kaip mėgsta tvirtinti daugelis prosovietinių „patriotų“). Jis tiesiog sugriuvo kaip sugedęs pastatas.

Iš karto po to atrodė, kad visi sovietiniai mitai yra mirę ir daugiau niekada nebus vertinami rimtai. Taip, 50-osios „didžiosios pergalės prieš nacius“ metinės buvo švenčiamos Raudonojoje aikštėje, kaip įprasta, su tokiu pat pompastiškumu ir pompastiškumu, tačiau visuomenė ją suvokė labiau kaip bendrą šventę, o ne bet kokią tikrą, agresyvią ar militaristinę žinią. išoriniam pasauliui.

Tiesą sakant, sovietinis „2 pasaulinio karo didvyriškumas“ buvo daugelio pokštų užpakalis. Tai tapo nuolatiniu įvairių komedijų šou ir filmų bruožu. Šventasis „didžiosios pergalės prieš fašizmą“ statusas buvo neabejotinai sunaikintas. Atrodė, kad nėra kelio atgal į sovietinę istorijos versiją.

Tačiau viskas pradėjo keistis, kai 1999 m. rugpjūtį KGB gauja perėmė valdžią ir pasodino Putiną į premjero kėdę. Ideologinė žinutė buvo pakeista iš karto. Kaukaze vykstančio karo pretekstu KGB gauja ėmėsi varžyti politines laisves ir atkurti sovietinius naratyvus visose gyvenimo srityse.

Bet kokiais būdais Kremlius bandė atkurti Antrojo pasaulinio karo mitą į buvusį statusą, 2000-ųjų pradžios aplinkybėmis tai buvo neįmanoma. Naujajai Rusijos visuomenei tiesiog nerūpėjo.

2014 m. ribotas karas šią situaciją iš esmės pakeitė. Mėgstamas KGB istorijos pasakojimas ėmė populiarėti. Vėl kilo „fašistinė grėsmė“ nekonformistinės Ukrainos pavidalu. Tačiau vėlgi, ši sovietinio stiliaus patriotinė 2014–2015 m. karštinė palietė tik ribotą skaičių žmonių. Didžioji Rusijos visuomenės dalis toliau gyveno ir tikėjo kaip anksčiau.

Ši padėtis staiga pasikeitė 2022 m. vasario mėn. Kovų mastas privertė tai pastebėti visą tautą. Nebebuvo galimybės apsimesti, kad nieko reikšmingo neįvyko.

Vyravo viltis, kad karas greitai baigsis; kad galinga Rusija sutriuškins bet kokį pasipriešinimą ir užims visą Ukrainą. Tačiau kuo ilgiau tęsėsi karas, tuo mažiau buvo pagrindo tokioms viltims.

Oficialus Kremliaus pasakojimas nuo pat pradžių buvo griežtai įrėmintas sovietinio stiliaus ideologiniais modeliais. Tai vėl buvo „kova prieš nacius“, kurie kažkokiu būdu „įsiveržė į mūsų šalį“. Tai, kad niekas neįsiveržė į Rusiją, netrikdė aukščiausių naratyvo autorių. „Karas su nacizmu“ pateisino bet kokius veiksmus. „Jei mes nesiimtume veiksmų, jie pirmiausia smogtų mums“, – buvo vienas iš dažnai vartojamų Rusijos pareigūnų paaiškinimų. Jiems buvo visiškai nesvarbu, kad nebuvo faktinio šių teiginių patvirtinimo – Ukrainos kariuomenės telkimo prie sienos ar pasiruošimo perkelti karą į Rusijos teritoriją. Visi tokie teiginiai yra akivaizdžiai melagingi ir visiškai nepagrįsti. Jie nėra labiau teisėti nei sovietų teiginiai 1939 m., kad Suomija užpuolė pirmoji.

Tačiau kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo šis klausimas tampa mažiau svarbus. Kaip sakė Nietzsche: „Jūs sakote, kad geras tikslas net pašventins karą! Sakau jums, geras karas pašventina kiekvieną reikalą!

Pats karas tampa pakankama priežastimi pateisinti absoliučiai viską – bet kokias priemones, piktnaudžiavimą ir bet kokius tikrovės iškraipymus. Vėlgi, turime „šventąjį karą“, kuris leidžia režimui stumti bet kokį pasakojimą ir nutildyti bet kokią pagrįstą repliką.

Miręs mitas apie Antrąjį pasaulinį karą buvo sėkmingai prikeltas. Kruvinas žmonių aukojimo ritualas prikėlė iš numirusių sovietinį Golemą; milžiniškas monstras, pasiruošęs sutriuškinti viską ir visus, kurie stovi jo kelyje. Kuo daugiau kraujo išsilieja, tuo mažiau reikia paaiškinti savo veiksmus. Kruvina beprotybė apėmė Rusijos visuomenės protą. Tokioje socialinėje aplinkoje viešos diskusijos yra neįmanomos. Yra „mes“ ir yra „priešas“. Ir tai viskas. Priešas, kaip galima nuspėti, yra „naciai“, kurie stebuklingai išgyveno ir vėl bando sunaikinti mūsų tėvynę. Tarp rusų tam nereikia jokių įrodymų – kaip ir tarp krikščionių nereikia jokių įrodymų, kad „Kristus prisikėlė“. Tai religija; visi turi tuo patikėti. Bet kokia abejonė yra išdavystė.

Karas prieš logiką ir sveiką protą tapo nacionaliniu Putino Rusijos pašaukimu. Kuo labiau nesuderinami jo teiginiai, tuo aršiau jais tiki Putino pasekėjai.

„Didžiojo Tėvynės karo“ mitologija yra šios beprotybės esmė. Visa visuomenė iš esmės atlieka savotišką spiritistinį Antrojo pasaulinio karo dvasios iškvietimo ritualą. Visa valstybės ideologija yra pastatyta aplink šį mitą. Iki 2022 m. šis ritualas daugumai gyventojų buvo savotiškas žaidimas ar fantazija, tačiau dabar jis tampa vis rimtesnis. Kuo daugiau žmonių miršta, tuo tikresnė ši Antrojo pasaulinio karo dvasia.

Tai, kas prasidėjo kaip kvaila pjesė, dabar tapo bjauriu monstru, kuris praryja šimtus tūkstančių ir žada praryti dar milijonus.

Valstybinės žiniasklaidos propaganda, Dūmos deputatų kalbos ir visuose šalies miestuose visur iškabinti reklaminiai plakatai šią beprotybę vis giliau stumia į visuomenės mintis.

Kiekviena autobusų stotelė, maisto parduotuvė, paštas ir administracinis pastatas yra apklijuoti plakatais, raginančiais stoti į Rusijos armiją ir „ginti tėvynę“.

Televizoriai priemiestiniuose traukiniuose ir autobusuose nuolat rodo Gynybos ministerijos reklaminius vaizdo įrašus, žavinčius kariuomenės tarnybą.

Net vaikų darželiai ir pradinės mokyklos pavirto į protinius mūšio laukus, kur vaikams skiepijama agresyvi neobolševikinė ideologija. Kai kurie iš šių vaikų dar net nemoka skaityti, bet jau žino, kad pagrindinis jų gyvenimo tikslas yra „žudyti fašistus“. Orwello „Dviejų minučių neapykanta“ 1984 m . tapo kasdienine Putino visuomenės realybe. Visi Rusijos televizijos kanalai pateko į šį mitą. Tai dar blogiau nei Šiaurės Korėjoje, nes ji daug veidmainiškesnė.

Rusijos aukštosios mokyklos vis labiau primena kombinuotas pataisos kolonijas ir armijos kareivines. Negeresnė už Amerikos centrinių miestų valstybines mokyklas nusikalstamumo požiūriu, bet kartu su karinga propaganda, raginančia karą prieš Europą. Beveik kiekvienoje mokykloje dabar yra savo buvusių mokinių, žuvusių „didvyriškai gindami Tėvynę“, portretai. Mokyklos mokytojai įpareigoti mokiniams įskiepyti partijos liniją. „Patriotizmo pamokos“, kuriose paaiškinamos „Specialiosios karinės operacijos“ priežastys, yra privalomos. Kiekvienas studentas, pareiškęs nesutikimą, patiria stiprų psichologinį spaudimą, įskaitant grasinimus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taip, net 12-16 metų vaikams gresia kalėjimas už abejones karo reikalingumu. Prieš kelis mėnesius pasirodė keletas vaizdo įrašų, kuriuose rodomi niekingi tokio psichologinio rusų vaikų išnaudojimo pavyzdžiai. Nuspėjama, kad ne vienas iš mokytojų nebuvo nubaustas.

Putinistinė sistema leidžia beveik bet kokius veiksmus tiems, kurie palaiko jos karą, tačiau griežtai baudžia už bet kokį nesutarimą.

Dar svarbiau yra tai, kad vis daugiau Rusijos piliečių iš karto patiria visišką nužmogėjimą karo zonoje.

Jei visa kita šiandieninėje Rusijoje galėtų būti suvokiama kaip groteskiškas, siurrealistinis pjesė, kariuomenės vyrų patiriami siaubai yra daug tikresni – ir jie turės ilgalaikį poveikį.

Taip, civiliniame gyvenime bet kas gali ištarti putinizmo sistemą, porą valandų dalyvauti privalomame „patriotiniame“ mitinge ir po to grįžti namo tęsti gyvenimo kaip įprasta. Tačiau esantys priekinėje linijoje tokios galimybės neturi. Šiame pragariškame katile jie turi kepti mėnesius 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę – vienintelė išeitis yra sunkiai sužaloti, patekti į nelaisvę ar mirtį – ir visą tą laiką patirti psichologinį karinės valdžios spaudimą, grasindama juos nužudyti už menkiausią nepaklusnumą.

Savaime suprantama, vargu ar kas nors gali išsaugoti sveiką protą, pragyvenęs tokiomis sąlygomis ilgiau nei metus.

Karas įgavo savo pagreitį. Ji pritraukia vis daugiau žmonių į mirtį ir reikalauja vis daugiau naujų aukų ant savo aukuro. „Stalino karo“ mirties kultas yra tarsi senovinių kruvinų kultų reinkarnacija – actekų imperija išaugo dešimteriopai.

Neatsitiktinai per pastaruosius dvejus metus Stalino šlovinimas tapo pusiau oficialia politika. Visoje šalyje pastatyta šimtai naujų statulų, biustų ir atminimo lentų Stalinui. Tūkstančiai stalinistų reguliariai susirenka tokiose vietose ir garbina savo stabą.

Per Putino karo katilą atsidūrusių žmonių skaičius nuolat auga. Dar labiau auga artimųjų, kurių gyvybė nukenčia, skaičius. Tie žmonės, kurių vyrai, tėvai ir sūnūs mirė, nenori būti vieni šioje situacijoje. Jie atvirai kalba apie būtinybę, kad kiti dalyvautų. Ir Putino sistemai patinka ši socialinė dinamika. Tai padeda įamžinti karo siautulį ir įteisinti sistemą visuomenės akyse.

Žmonės, kurių gyvenimus palietė karas, užuot kaltinę valstybę, linkę reikalauti ne karo pabaigos, o vis platesnės mobilizacijos. Jie nori, kad ir kiti kentėtų. Tai tipiškas sovietų/rusų vergų mentalitetas. Užuot norėję išsikovoti laisvę, jie trokšta, kad būtų nuplakti ir kiti vergai – tobulas Kremliaus susitarimas.

Karo zonoje karių skaičius siekia apie keturis šimtus tūkstančių. Atsižvelgiant į karių rotaciją, tai reiškia, kad daugiau nei milijonas žmonių jau išgyveno šį karą. Daugelis iš jų grįžo į civilinį gyvenimą arba kada nors grįš. Ir dauguma jų taps noriais Putino sistemos instrumentais ir skleis jos beprotybę. Savo mintimis jie yra herojai; jie kovojo ir „išgelbėjo tėvynę nuo fašistų“, kaip tai darė jų protėviai. Šis beprotiškas pasakojimas buvo tvirtai įkaltas į jų galvas. Ir labai mažai tikėtina, kad koks nors pastebimas jų skaičius kada nors atsigaus.

Ši putinistinės sistemos pretorinė gvardija ateityje taps labai patikima jėga slopinti bet kokią opoziciją ir nesutarimus. Užgrūdinti karo patirties ir išlaisvinti nuo bet kokios tvyrančios moralės bei sveiko proto, šie dvikojai būtybės bus pasiruošusios daryti viską, ką jiems liepia sistema. Net ir nebūdami tiesiogiai užsakyti, jie visais būdais stengsis įtikti savo „carui“.

Neperdedu sakydamas, kad šis „karo veteranų“ veiksnys yra svarbiausias šiandieninėje Rusijoje. Tai nusveria visa kita.

Daugeliui ne veteranų paviršutinišką valstybės propagandą būtų galima nesunkiai pakeisti kokiu nors nauju naratyvu ir vargu ar kas prieštarautų pokyčiams. Tačiau su tais, kurie kovojo, yra kitaip.

Žmogaus protas linkęs priskirti aukščiausią vertę viskam, dėl ko žmogus patyrė daugiausiai. Tik nedaugelis norės iš tikrųjų persvarstyti savo praeitį arba pripažinti, kad atsidūrė neteisingoje pusėje. Dauguma veteranų padarys viską, ką gali, kad sustiprintų pasakojimą, dėl kurio jie kovojo. Pridėkite prie tų veteranų jų šeimos narius ir daugelį tų, kurių artimieji mirė, ir suprasite problemos mastą. Ne mažiau kaip 5 milijonai žmonių buvo tam tikru būdu įtraukiami į šį pragarišką katilą. Ir dauguma jų dabar yra labai suinteresuoti tęsti šį pasakojimą. Tai yra problema dabar ir bus dar dešimtmečius.

Šis faktas yra pagrindinė Kremliaus pergalė. Nei užgrobta teritorija, nei nužudytų ukrainiečių skaičius, nei sunaikinti „leopardai“ ir „Bradliai“ neapibrėžia Kremliaus pergalės. Nė vienas iš šių veiksnių neturi didelės reikšmės. Svarbu, kad mitas „pergalė prieš fašizmą“ būtų sėkmingas visuomenės sąmonėje.

Daugelį metų tai buvo tik teatro spektaklis, ir vargu ar kas į tai žiūrėjo rimtai. Bet dabar tai gili Rusijos gyvenimo tikrovė. Dabar jus galite lengvai nužudyti gatvėje, net šiek tiek suabejoję šiuo mitu. Yra šimtai tūkstančių pusiau bepročių maniakų, kurie mielai nužudytų visus, kurie išdrįs suabejoti savo „didvyrišku“ statusu. Dabar šie nauji veteranai yra nauji „tėvynės gelbėtojai“, naujieji šventieji, kuriuos visi turi garbinti ir kuriems jie turi nusilenkti. Jie pasiruošę kovoti dantimis, nagais ir nagais, kad išsaugotų šį fantazijų pasaulį putinizmo virtualioje realybėje. Ir bet kokia virtuali realybė tampa vienintele realybe, kai yra pakankamai žmonių, norinčių ją įgyvendinti.

Tai yra pražūtinga Rusijos visuomenės padėtis. Bendroje socialinėje dinamikoje yra labai mažai teigiamų ženklų, jei tokių yra. Jei bus palikta viena ir leistų gyventi taip, kaip nori, putinistinė Rusija galėtų tęstis taip daugelį dešimtmečių, vis giliau slinkdama į beprotybę.

Tačiau yra ir kita dinamika: išorinių įvykių dinamika, kuri, greičiausiai, nušluos į šalį ir sulaužys visą šį neobolševikų beprotnamį kartu su kleptokratišku „elitu“ ir norinčiais bendrininkais.

Kai Rusija nustos egzistuoti kaip vieninga valstybė, visas „pergalės prieš fašizmą“ pasakojimas išgaruos kaip ryto rūkas vidurdienio saulėje. Taip, kai kurie žmonės net ir tokioje situacijoje vis tiek įsikibs į savo senus kliedesius, bet nebebus galimybės tų mitų įtvirtinti ar tęsti. Kai didžiąją šalies dalį okupuos Kinija, kai mūsų pietiniai regionai bus etniškai išvalyti nuo rusų, o milijonai žmonių žus daugybėje etninių karų, kliedesiams nebeliks vietos. Išliks tik tie, kurie gali veikti pagal logiką ir biologinę tikrovę. Tikėjimas klaidingais pasakojimais ir beprotiškais mitais taps mirties nuosprendžiu.

Tačiau tol, kol Rusijos visuomenė išliks tokia, kokia yra dabar, nėra vilties tobulėti. Mano šalis vis labiau taps beprotiškesnė, chaotiškesnė, nusikalstamesnė, korumpuota ir daugianacionalesnė. Pagal pateiktą socialinę ir politinę sistemą išeities nėra. Paviršutiniški pokyčiai situacijos nepataisytų. Net jei būtų įsteigta 1990-ųjų stiliaus „liberali“ vyriausybė, tai nepakeistų vyraujančios socialinės atmosferos. Rusijos visuomenė po visą šimtmetį trukusių beprotiškų socialinių eksperimentų virto kažkuo siaubingu. Nėra išeities; yra tik keliai žemyn.

Galimybės pozityviems pokyčiams atsiras tik po to, kai ši pragariška neobolševikų struktūra žlugs, po savo nuolaužomis palaidodama visus norinčius kolaborantus, stribus, stribus ir Stalino garbintojus.

* * *