Lentvario marginalui Valdui Bartkevičiui teisėsauga netrukdė pakeisti Rusų g. pavadinimo į Tado Tumo

Autorius: Valdas Bartkevičius Šaltinis: https://www.facebook.com/val.b... 2024-03-17 18:25:00, skaitė 1187, komentavo 16

Rytas prasidėjo Lietuvos kario Tado Tumo laidotuvėmis. Važiuojant į jas per radiją kalba apie manevrus bielorussijoje, nors žinojau apie juos jau prieš gerą savaitę ar dvi. Taip pat girdėjau apie tai, kad dvi VRM brigados Minske dalyvauja mokymuose, kuriuose imituojamas Vilniaus miesto užėmimas.

Po prezidento apsilankymo atvyko ir krašto apsaugos ministras. Jam išėjus iš šarvojimo salės ilgokai kalbėjomės lauke. Pokalbyje dalyvavo lietuviai savanoriai ir aš. Kalbėjome apie NATO, apie karą Ukrainoje, situaciją Lietuvoje. Ilga ir nenuobodi diskusija. Ministras dar pranešė, kad vyks į antradienio Ramšteiną, dėl tikslinės paramos patarė kreiptis viešai.

Jau ryte žinojau, kad vyksiu ir į Medininkus, todėl po pokalbio su ministru sėdome į savanorių visureigį, kuris papuoštas Ukrainos karių naudojamais atpažinimo ženklais – kryžiais ant priekinio ir galinio langų. Kartu važiavo buvęs Lietuvos ir Ukrainos kariuomenių karys Sigitas, buvęs pusės metų mokymuose Švedijoje, misijoje Irake, metus Rytų fronte, dabar savanoriaująs rinkdamas paramą, kartais dirbdamas instruktoriaus darbą. Raimundas rytų fronte vairuoja Hamer šarvuoti, daug metų tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, taip pat buvęs tarptautinėse misijose. Po kontūzijos vis dar jaučiasi blogai, bet atvyko į savo “pobratimo” Tado Tumo laidotuves.

Judame link Medininkų pasienio posto. Kažkas sako, kad link sienos matė vykstančius M113 šarvuočius, bet mus lenkia tik automobiliai su rusiškais ar baltarusiškais numeriais. Važiuojame lėtai, kai sakė bičiuliai, tanko greičiu. Iki sienos nuo Vilniaus tik 30 minučių kelio.

Daug sunkvežimių ne tik su gudiškais, bet ir rusiškais numeriais, tik dalis jų gali būti Kaliningrado tranzito dalis. Kita vertus, argi negalima sugalvoti spec. ženklų tam srautui pažymėti, kuriuos uždėtų įvažiuojant ir nuimtų išvykstant Lietuvos pasieniečiai ar muitininkai.

Nepaisant grėsmingų žinių, kelyje iki pat sienos nematome nei policijos, nei pasieniečių transporto.

Kariai ir aš aptariame, kur turėtų būti pozicijos, kur perkastas arba paruoštas sprogdinimui kelias, kaip tai daroma Švedijoje, kaip tai yra Ukrainoje. Aukštumos, balos, laukai. Viskas aišku, bet matome tik taikaus gyvenimo akcentus. Vis dar. Prie sienos kaip visada daug šiukšlių, daugybė padangų ir dviračių. Rytų šalies tradicijos čia aiškiai jaučiamos.

Priešais užkardą apsisukame ir lėtai važiuojame link Šumsko. Šviečia saulė ir puikus matomumas, todėl netoli Didžiųjų Medininkų nusukame nuo plento ir važiuojame ką tik išlygintu keliu link tvoros – valstybės sienos. Ant aukštumos gera vieta pozicijoms, bet matome tik suartą lauką. Lygiai toks pats peizažas ir už tvoros.

Lėtai judame link uždarytos Šumsko pasienio užkardos. Kelias tuščias, kaip ir sodybos pakeliui, kur vidury dienos nematyti nieko, išskyrus kates ir šunis.

Prie užkardos nematome jokių įtvirtinimų, tik stovi pasieniečių visureigis su pravertais langais, lygiai taip pat praverti ir vartai į užkardą. Nė gyvos dvasios, niekam mes neįdomūs. Kameros nebyliai žiuri į mus. Ramu. Mes lėtai važiuojame į Vilnių. Rodo 30 km iki Šv. Ignoto gatvės. Tik po dvidešimties kilometrų mes prasilenkiame su pirmuoju automobiliu. Trečia valanda popiet.

Kažkas kelia paniką, bet tikrai viskas ramu. Vilniuje mus pasiveja žinia, kad pokalbis su ministru buvo bergždžias, nes jis vėl tapo eiliniu LR Seimo nariu.