PRIKLAUSOMA NEPRIKLAUSOMA LIETUVA

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://bugakovasblogas.wordpr... 2024-04-02 21:30:00, skaitė 945, komentavo 20

PRIKLAUSOMA NEPRIKLAUSOMA LIETUVA

Vertė Махно

 

Vertėjo komentas

 

Puikus (kaip visada) Michailo Bugakovo straipsnis. Su viena išlyga. Negali tokia maža valstybė, neturinti nei pakankamo žmonių kiekio, nei gamtinių išteklių būti nepriklausoma. Tokie geografiniai dariniai niekada nebūna nepriklausomi. Jie pakliūna į stipresnių valstybių įtakos zoną. Tik klausimas kokių valstybių? Šiuo atvejų Lietuva pateko į pasaulinių banditų, satanistų ir fašistų įtaką. Į Lietuvos valstybinius postus buvo sustatytos vidutinybės, kurias plaukuota ranka už pautų laiko vakaroidinės spec. tarnybos. Todėl ir yra priimami tokie žalingi sprendimai. Na negali maža tautelė savyje turėti valstybingumo idėją. Ne, negali. Kažkokią bendruomeniškumo ir teisingumo idėją lietuviams bandė įdiegti Tarybinis projektas. Bet tai tik iš dalies pavyko. Galų galia nugalėjo pasyvumas, godumas, indivudualizmas ir paprastas bukumas, pagardintas fašistinėmis idėjomis. Galima daug diskutuoti, svaigti ir fantazuoti apie kažkokią “nepriklausomos ir klęstinčios Lietuvos idėją”, bet tikrovė Lietuvos laukia tik vieną. Būti patrankų mėsa būsimame Trečiąjame Pasauliniame kare. Tokia tai kaina už nemąstymą, nevieningumą ir antitarybiškumą.

 

P.S.

 

Aš specialiai įdėjau sąjūdžio nuotrauką, kurioje užfiksuotas kiekis tų žmonių, manančių, kad LTSR buvo blogis, o JAV ir Švedija ir gėris. Dabar jie patys ir jų palikuonys moką tą kainą, kurią ir moka. Tokia ta negailestinga gyvenimo dialektika. Tegu moka ir toliau. Ir visai negaila. Mūsų broliai rusai turi puikią patarlę “Заставь дурака Богу молиться, он и лоб расшибёт”. Tai ir meldžiasi tie lietuviai abstrakčiai “nepriklausomybės” idėjai. Idėjai, kuri neegzistuoja…

 

Malonaus skaitymo.

 

 

 

Lietuva tikriausiai yra savotiška valstybę formuojančių švenčių skaičiaus rekordininkė. Jų yra trys – Valstybės diena (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena 1253 m. birželio 6 d.), Lietuvos valstybės atkūrimo diena (Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. pasirašė „Lietuvos Nepriklausomybės Aktą“, skelbiantį 1918 m. Nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimą), Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena (1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba, vėliau atgaline data pervadinta į Steigiamąjį Seimą, priėmė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą). .

 

 

Valstybės nepriklausomybė kaip idėja

 

Nesunku pastebėti, kad valstybės nepriklausomybės idėja kaip raudona gija eina per visas šias švenčių datas ir per visus istorinius laikus. Be 3 pagrindinių valstybinių švenčių Lietuvoje, švenčiama ir daug daugiau su ja vienaip ar kitaip susijusių įsimintinų datų. Būtent už nepriklausomybę lietuviai kovojo šimtmečius, ją praradę ir vėl atkurdami savo valstybę. Čia reikia pabrėžti, kad nepriklausomybė yra prigimtinė žmonių būsena, būtina sąlyga jų kultūros, kalbos, tautinio tapatumo, tradicijų ir socialinės psichologijos raidai.

 

Paradoksas slypi tame, kad visą laiką Lietuvą valdęs elitas (bent jau nemaža jo dalis), nors žmonių vardu kurį laiką vadovavo savo šalies valstybinei nepriklausomybei, galiausiai išdavė ir savo žmones, ir valstybę. Ir Lietuva vėl tapo priklausoma teritorija su įvairaus laipsnio nepriklausomybe ir suverenitetu. Be to, istorinio proceso dialektika buvo ta, kad nepriklausomybės įgijimas kartu turėjo ir tolesnio jos praradimo užuomazgas. Kažkas panašaus atsitiko ir 1990 m.

 

Iki Gorbačiovo perestroikos Lietuva, kaip žinoma, buvo viena labiausiai išsivysčiusių buvusios Tarybų Sąjungos respublikų.

 

LTSR, nuo 1940 metų, buvo įtraukta į bendrą TSRS socialistinių pertvarkų procesą ir tai kardinaliai pakeitė Lietuvos miestų ir kaimų išvaizdą, Lietuvos visuomenės gyvenimo būdą. Buvo statomos stambios pramonės įmonės, kurios savo prekes eksportavo į daugiau nei 90 užsienio šalių – Japoniją, Angliją, Šveicariją, Suomiją ir kt. Nepaisant visos pradinio žemės ūkio kolektyvizacijos laikotarpio dramatizmo, Lietuva iki 80-ųjų vidurio praėjusio šimtmečio pasiekė vieną iš pirmaujančių vietų Europoje pagal pieno ir mėsos gamybą vienam gyventojui. Dauguma respublikos kolūkių ir valstybinių ūkių dirbo pelningai.

 

Iki devintojo dešimtmečio vidurio buvo sukurta galinga materialinė ir techninė tautinio mokslo, kultūros ir švietimo bazė. Atsidarė naujos švietimo įstaigos ir mokslinių tyrimų institutai, mokyklos ir klinikos, teatrai ir bibliotekos. Tarybų valdžios metais respublikoje buvo pastatyti visiškai nauji miestai - Naujoji Akmenė, Elektrėnai, Snečkus ir kt. Lietuva užėmė lyderio poziciją tarp buvusių tarybinių respublikų ir pagal automobilių bei sodo sklypų skaičių vienam gyventojui.

 

Žodžiu, tarybinės Lietuvos ūkis, pagal to meto tarybinius standartus, atrodė gana klestintis. Nenuostabu, kad Lietuva. Latvija ir Estija buvusioje TSRS buvo vadinamos „vakarietiška šalies vitrina“. O Lietuvos valstybingumas, nors ir federalinės priklausomybės nuo tuometinio centro sąlygomis, nebuvo prarastas, o toliau funkcionavo nauja tarybine-socialistine forma.

 

Tačiau iki tol susiformavęs nomenklatūrinis-sajudistų elitas, iš dalies dėl užjūrio kuratorių šnabždesių, iš dalies dėl įgimto intelektualinio neįgalumo ir idealizmo, įskiepijo žmonėms mintį apie tam tikros absoliučios nepriklausomybės galimybę. . Bet kadangi gamtoje nėra absoliučios nepriklausomybės (visas pasaulis, ypač šiuolaikinis, o visa visata yra įvairių didelių ir mažų priklausomybių virtinė), tai naujiems ir seniems politikams netrukus teko apsispręsti, kam ir kiek giliai Lietuvos nepriklausomybė. priklausytų. 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbtas Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo Aktas, kurio pagrindu buvo radikaliai persvarstyta civilizacinė ir formacinė Lietuvos orientacija, kuri vėliau atvedė šalį laipsniško nacionalinio-valstybinio tapatumo praradimo keliu.

 

Nors, ir tai reikia pažymėti, iš pradžių Sąjūdis pagal savo pirmąją Programą buvo vadinamas „Lietuvos judėjimu už perestroiką“ ir siekė „remti ir gilinti socialistinės visuomenės pertvarką, pradėtą ​​Tarybų Sąjungos komunistų partijos demokratijos ir humanizmo principais“, t.y. iš esmės jo Lietuvos atkūrimo programa buvo vidutiniškai socialdemokratiška. Tačiau vėliau pamažu, bet nuosekliai, vyko Sąjūdžio socialdemokratinės ideologijos transformacija siaurai nacionalistinių, fašistinių ir provakarietiškų nuostatų link. Ir nepriklausomybės idėja buvo paversta tiesiogine rusofobija, pakelta į valstybės politikos rangą.

 

 

Priklausomybė kaip realybė

 

Bent jau šiandien galima teigti, kad nė vienas iš 1990 m. kovo 11 d. „Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo akte“ užsibrėžtų tikslų niekada nebuvo įgyvendintas. Priešingai, jie visi iš tikrųjų pasireiškė visiškai priešingai. Turinti savo parlamentą, vėliavą, himną, taip pat kitus formalius nepriklausomybės atributus, Lietuvos finansų sistema yra kontroliuojama Skandinavijos bankų, oficialioji žiniasklaida priklauso užsienio kapitalui, vidaus ir užsienio politiką diktuoja ES ir NATO. Valstybės nepriklausomybė palaipsniui virto valdžios nepriklausomybe nuo žmonių. Valdžia gyvena savo gyvenimą, o žmonės – savo. Valdžia supranta „saugumą“ kaip pasirengimą karui, tačiau žmonės nori taikaus gyvenimo. Valdžia „gerovę“ suvokia elitine prasme ir, visų pirma, kaip savo gerovę, o paprasti piliečiai – populiariąja prasme. Vertybės, šeima, laisvė ir kiti sisteminiai reiškiniai taip pat skirtingai suprantami ir suvokiami valdžios struktūrose ir tarp žmonių.

 

Netgi pirmieji nepriklausomybės laimėjimai – judėjimo laisvė, politinė demokratija ir žodžio laisvė – pamažu virto savo priešingybe. Laisvai judėti, kaip tarybiniais laikais, tapo įmanoma tik viena kryptimi, tai yra ES rėmuose. Kelionės į kaimynines Rusiją ir Baltarusiją tapo labai problemiškos dėl Lietuvos valdžios vykdomos politikos. Politinė demokratija tapo politine rinka, kurioje pinigai visada perka valdžią. O jos kalbėtojų žodžio laisvė nuolat ribojama ir tampa gana pavojinga dėl vis griežtėjančių represinių teisės aktų šioje srityje.

 

Nepriklausomybės metais trečdalis Lietuvos emigravo ieškodami geresnio gyvenimo, trečdalis gyvena žemiau oficialios skurdo ribos, o dar trečdalis dirba liberalaus darbo kodekso rėmuose, pasmerkiančio juos teisių neturėjimui ir baudžiavai. kaip egzistavimo sąlygai. Lietuva šiandien pirmauja ES pagal didėjančias kainas ir pragyvenimo išlaidas. Mažas pajamas gaunantiems Lietuvos gyventojams jau pradėtos išduoti socialinės kortelės, skirtos maisto ir plataus vartojimo prekėms įsigyti. Žodžiu, Lietuva šiandien yra dar toliau nuo Sąjūdžio laikų pažadų – „gyvensime kaip Švedijoje“ – nei tarybiniais laikais. O or Švedija jau nebe ta, kokia buvo…

 

Veidmainiškai šaukdama apie demokratijos ir žodžio laisvės suvaržymus kaimyninėse šalyse, dabartinė Lietuvos valdžia vienu akimiksniu pažeidžia konstitucines žmogaus teises savo šalyje. Ji puola demokratiją, riboja informacijos, minties ir nuomonės laisvę, draudžia mitingus, įveda cenzūrą žiniasklaidoje, organizuoja disidentų baudžiamąjį persekiojimą ir bauginimo kampanijas, kursto karo psichozę ir militarizuoja ekonomiką.

 

Tačiau kažkas panašaus šiandien vyksta visame vadinamajame buvusiame „laisvajame pasaulyje“, o gal ir visuose kituose regionuose. Tai pasaulinė tendencija. Dabar kai kurių šalių demokratijos laipsnis turi būti vertinamas pagal jų autoritarizmo laipsnį ir politinės sistemos represiškumą savo piliečių atžvilgiu. Tai yra dabartinės geopolitinės konfrontacijos ir šiuolaikinio pasaulinio kapitalizmo tendencijų kaina.

 

Vienu iš šiuolaikinio nepriklausomo valstybingumo kriterijų šiandien reikėtų laikyti bet kurios šalies galimybę vykdyti suverenią, nepriklausomą užsienio ir vidaus politiką. Ir šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad „nepriklausoma“ Lietuva šiandien yra visiškai priklausoma nuo išorinių geopolitinių žaidėjų, yra ne subjektas, o geopolitikos, geoekonomikos ir geokultūros objektas, iš tikrųjų. tai JAV protektoratas ir ES periferija, kurioje, be to, šiandien, priešingai Konstitucijai, yra NATO ginkluotosios pajėgos (o iki 2027 m. Lietuva ketina savo teritorijoje dislokuoti iki 5000 NATO karių) ir vadovaujantį vaidmenį atlieka įvairios transnacionalinio kapitalo struktūros.

 

Faktinė nepriklausomos Lietuvos priklausomybė neišvengiamai veda prie antinacinės ir antiliaudinės valdžios politikos dominavimo, kuri pirmiausia paliečia jos ekonomiką ir socialinę sferą. Pramonės Lietuvoje iš esmės nebėra, išskyrus kai kurias žemės ūkio, tekstilės, baldų ir chemijos įmones. Jei BVP auga, tai daugiausia dėl tranzito ir paslaugų sektoriaus. Ignalinos atominė elektrinė buvo uždaryta dar 2009 m., Lietuvos stojimo į ES sąlygomis. Mažeikių naftos perdirbimo gamykla nuolat tapo politinių spekuliacijų auka ir perėjo iš vienos privačios įmonės į kitą. Šiandien ji priklauso lenkams. Be to, pagrindinė politinė orientacija visais šios gamyklos, į valstybės biudžetą įnešančios beveik 20 procentų mokesčių, privatizavimo bylose visada buvo gana paprasta. Kaip sakė buvęs ūkio ministras V. Babilius: „Ivano prie vamzdžio neleisime“. Dar 20-25 procentus Lietuvos valstybės biudžeto sudaro Europos Sąjungos struktūriniai fondai. Pagal visus socialinius rodiklius Lietuva Europos Sąjungoje užima autsaiderio poziciją.

 

Žodžiu, nepriklausoma Lietuva yra giliai subsidijuojama ES provincija ir jos santykinė ekonominė gerovė palaikoma iš išorės. Kartu Lietuva yra kolektyvinių Vakarų antirusiškos sankcijų politikos priešakyje, nuo kurios pirmiausia nukenčia pati. Be to, valdančiojo elito rusofobiški ir antitarybiniai kompleksai bei nepriklausomybės stoka priimant sprendimus lemia ne tik pavojingos konfrontacijos su Rusija ir Baltarusija didėjimą, bet ir labai pelningų prekybinių, ekonominių ir verslo santykių nutraukimą. su tokiu pasauliniu ekonomikos milžinu kaip Kinija.

 

 

Lietuvos sindromas kiniškai

 

Galima prisiminti, kad Kinija nepriklausomą Lietuvą pripažino dar 1991 metų rugsėjį, o šalys greitai užmezgė diplomatinius santykius. Tarpvalstybinėje sutartyje Lietuva įsipareigojo laikytis vienos Kinijos politikos. Apie jokį šios politikos pažeidimą tuomet nebuvo kalbos, tais laikais daugelis politikų dar mokėjo laikytis duoto žodžio, ypač laikytis pasirašytų tarpvalstybinių dokumentų. Nuo nepriklausomybės paskelbimo Lietuva ir Kinija palaipsniui plėtojo ekonominius santykius. Vidutinis metinis Lietuvos eksporto į Kiniją augimo tempas per pastaruosius 25 metus buvo 26 proc., Lietuva į Kiniją daugiausia eksportavo grūdų, baldų ir medienos. Lietuva ir Kinija turėjo dideles bendradarbiavimo perspektyvas. Lietuvos verslininkai iš tikrųjų jau sutiko tiekti savo mėsos ir pieno produktus į Kiniją. Nors Lietuva ir Kinija buvo labai skirtingo dydžio, geografine padėtimi jos tarsi papildė viena kitą. Lietuva visada buvo tranzitinė šalis tarp Rytų ir Vakarų, turinti neužšąlantį Klaipėdos uostą prie Baltijos jūros, puikų kelių tinklą. Bet... ne viskas priklausė nuo nepriklausomos Lietuvos, kuri galėtų klestėti pasinaudodama patogia geografine padėtimi tarp Rytų ir Vakarų. JAV nedomino nei neutrali Lietuva, nei neutrali Rytų Europa, nei Europos ir pasaulio ekonominė gerovė. Kaip žinome iš istorijos, Amerika tarptautinį bendradarbiavimą visada suprato ir supranta kaip savo ekonominę, politinę ir karinę hegemoniją. Vašingtonas savo įtakos instrumentu pasirinko NATO karinį bloką.

 

NATO strategai pradėjo priešinti Lietuvą su Kinija. Lietuvos žiniasklaidoje, kurios didžiąją dalį, kaip jau minėta, jau seniai kontroliuoja Vakarų kapitalas, Kinija nuolat imama pateikti tik neigiamais tonais - kaip „komunistinė diktatūra“, tik galvojanti, kaip įsisavinti vis daugiau žemių. . Taigi 2018 metais Valstybės saugumo departamentas (VSD) oficialiai įspėjo Lietuvos verslininkus, kad Kinijos investicijos kelia grėsmę Lietuvos saugumui. Konkrečių argumentų Valstybės saugumo departamentas nepateikė. O jau 2019 metais VSD tiesiogiai nurodė visą Kiniją kaip grėsmę Lietuvai, panašią į prieš daugelį metų demonizuotą Rusiją ir Baltarusiją. Visa tai natūraliai lėmė provokuojantį „Taivano atstovybės“ atidarymą Vilniuje 2021 metais ir Pekino atsaką – visišką prekybos ryšių su Lietuva nutraukimą. Viskas logiška ir pažįstama: amerikiečiai lietuvius naudojo kenkdami Kinijai ir jos santykiams su ES.

 

Vienas iš svarbiausių nepriklausomos Lietuvos ekonominių nuostolių, atsižvelgiant į jos faktinę priklausomybę, yra jos pašalinimas iš pasaulinio Kinijos projekto „Šilko kelias“, kuris dabar vadinamas „Juosta ir keliu“. Projektas apima daugiau nei 70 šalių, 63% pasaulio gyventojų ir 40% pasaulio bendrojo vidaus produkto. Planuojamos bendros investicijos į šį pasaulinį projektų tinklą – daugiau nei 1 trln. dolerių. Tai rimta Kinijos ir pasaulio ekonominio ir politinio vystymosi programa, galinti pakeisti tiek ekonominį, tiek politinį Eurazijos kraštovaizdį ir jėgų pusiausvyrą pasaulinėje arenoje apskritai. Šį pasaulinį projektą galima apibūdinti kaip taikų Kinijos iššūkį pagrindinei konkurentei JAV. Tai ne tik perbraižo ekonominį pasaulio žemėlapį ir sukuria naujas ekonominio augimo teritorijas, bet ir sukuria naujo tipo tarptautinius santykius. Kinija iš esmės kuria naują pasaulinę prekybą ir ekonominę konfigūraciją, kai Vakarai prarado savo istorinį dominavimą. Šios iniciatyvos patrauklumas yra tas, kad Kinija niekam nieko neprimeta ir nekelia politinių sąlygų. Priešingai, didžiausia pasaulyje ekonomika su didžiulėmis gamybos ir pardavimo rinkomis siūlo naujus augimo taškus visoms naujojo Šilko kelio šalims.

 

Vykstant šiam projektui, Pekinas tikėjosi įgyti kontrolinį (50% ir daugiau) Lietuvos Klaipėdos uosto akcijų paketą, kurio jam prireikė plėsti prekybą su Europos šalimis. Derybos vyko daug metų ir, jei būtų nusisekęs, buvo numatyta Kinijos investicijų sąskaita visiškai modernizuoti Klaipėdos uostą. Per Lietuvos uostą kinai ketino eksportuoti prekes, kurias planavo gaminti Baltarusijos pramonės parke „Didysis akmuo“. Tokiu būdu būtų visiškai modernizuotas ir Lietuvos geležinkelių tinklas. Tai yra, Klaipėdos uostas turėjo galimybę tapti pagrindiniu Europos kiniškų prekių centru su visa iš to kylančia ekonomine nauda visai Lietuvos Respublikai.

 

Tačiau visi šie planai buvo sugriauti veikiant JAV. Amerikiečiai ėmė skambinti visais kanalais, kad Kinija, jei jos projektas būtų įgyvendintas, krizės atveju galėtų sutrukdyti NATO operacijas. Visus 2019 metus ši situacija buvo aptarinėjama NATO bloko susitikimuose. Užsienio nuosavybės uostai, geležinkeliai ir aerodromai gali turėti įtakos Aljanso gebėjimui perkelti karines pajėgas Europoje, sakė vienas NATO pareigūnas. Šiuo atžvilgiu Lietuvos valdžia padarė staigų posūkį prieš Kiniją ir atmetė KLR galimybę investuoti į didžiausią Baltijos jūros uostą Klaipėdoje. „Negalime leisti, kad Kinija kontroliuotų Klaipėdos uostą. Neleisime, kad kontrolinis akcijų paketas būtų atiduotas Kinijai“, – tuomet sakė Lietuvos gynybos ministras Raimundas Karoblis. Taigi Lietuva praleido istorinį šansą užtikrinti darnų ekonomikos ir socialinės srities vystymąsi dar ilgus metus. Tai yra ekonominė priklausomos nepriklausomybės kaina.

 

Taigi iš Lietuvos, kaip JAV politikos Europoje dirigentės ir kaip NATO bloko narės, buvo atimtos potencialiai neribotos ekonomikos augimo galimybės. Ir visų pirma kalbant apie tranzito koridorių tarp Eurazijos ir euroatlantinės. Tačiau tik dėl daugiausia tranzitinių pajamų, be ES struktūrinių fondų subsidijų, Lietuvos ekonomika pastaruoju metu išsilaiko. O šiuo atžvilgiu „savanoriškas“ Baltarusijos ir Rusijos tranzito atsisakymas, politiškai motyvuotas pasitraukimas iš Kinijos „Juosto ir kelio“ projekto reiškia, kad Lietuvos valdžia pjauna šaką, ant kurios sėdi.

 

Dialektika ir opozicija

 

Kadaise Lietuvos propagandistai visaip tyčiojosi iš kaimyninės Baltarusijos, vadindami ją „sovietine kanalizacija“. Negana to, Lietuva kartu su Vakarų žvalgybos tarnybomis ne kartą bandė „demokratizuoti“ savo neprotingus kaimynus, tačiau tai nepasiteisino. Šiandien lyginant Baltarusiją, išlaikiusią ekonominį potencialą ir nepriklausomybę, ir Lietuvą, praradusią pramonę, taip pat visiškai praradusią finansinę, ekonominę ir politinę nepriklausomybę, galima Lietuvą tik užjausti užjausti.

 

Dialektikos dėsniai šiuo atžvilgiu yra negailestingi. Kurį laiką tapusi, kaip dabar madinga sakyti, savotišku Tarybų Sąjungos naikinimo paleidikliu, Lietuva tuo pat metu paleido savo pačios susinaikinimo, savo nutautinimo, desocializacijos ir depopuliacijos mechanizmą. . Svarbiausia, kad „naujų Europos vertybių“ fone nužmoginamas pats žmogus.

 

Išeitis iš šios padėties pačios Lietuvos pastangomis atrodo mažai tikėtina. Tai įmanoma tik JAV ir NATO hegemoninių pozicijų susilpnėjimo, jų praradimo jų paleistame hibridiniame pasaulio konflikte fone. Bet aišku, kad naujo socialinio ekonominio ir geopolitinio kurso įgyvendinimui pačioje Lietuvoje būtina tam tikra politinė pažanga esamoje sistemoje. Ar šiuo atžvilgiu kas nors matosi?

 

Europos Sąjungoje politika, kaip žinoma, yra prekių ir rinkos santykių dalis. Pagal rinkos ekonomikos dėsnius, politika liberaliose demokratinėse šalyse netenka atstovavimo tam tikrų socialinių grupių socialiniams-ekonominiams interesams statuso ir virsta ciniška „profesionalia politika“, verslo veiklos rūšimi.

 

Lietuvoje šiuo pagrindu susiformavo nauja post-sąjūdistinė politinė klasė, kuri turi savų korporacinių interesų. Gindami šiuos interesus Lietuvos politikai rodo išradingumo ir mimikos stebuklus. Jie keičia savo orientaciją, pereina iš partijos į partiją, visiškai nesirūpindami išlaikyti bet kokį daugiau ar mažiau padorų ideologinį veidą. Šiame kontekste parlamento pozicija ir opozicija yra viena visuma, kaip sakoma Lietuvoje – „uždaroji akcinė bendrovė“. „Opozicijos žaidimas“ čia yra tik dalis bendros sisteminės politikos.

 

Kartu verta pastebėti, kad per pastaruosius „nepriklausomus“ metus Lietuvoje, gerai ar blogai, nepaisant įvairių politinio ir informacinio lauko valymo, susiformavo kažkokia nesisteminė opozicija įvairių politikų pavidalu. , visuomenininkai, tinklaraštininkai, žurnalistai ir kiti aktyvūs piliečiai . Ši nesisteminė opozicija savo ruožtu skirstoma į nesisteminę ir antisisteminę. Pirmajai atstovauja buvę Sąjūdžio veikėjai ir aktyvistai arba buvę politikai ir jų rėmėjai, anksčiau patys vienaip ar kitaip dalyvavę valdžios sistemose, bet vėliau dėl įvairių priežasčių atsidūrę politinio gyvenimo paraštėse. Šios opozicijos atstovai daugiausia dėmesio skiria valdžios vidaus politikos, o jau tada tik tam tikrų jos aspektų kritikai. Jie nesupranta arba nenori suprasti, kad šiuolaikinės pasaulio tvarkos dialektika yra tokia, kad be užsienio politikos pokyčių neįmanomi ir vidaus politikos pokyčiai. Jie tarsi yra už sistemos ribų, tačiau savo praeities ir esamais ryšiais yra integruoti į ją ir nepraranda vilties vienaip ar kitaip grįžti į oficialias jos struktūras. Iš esmės jie yra patenkinti sistema, tačiau nėra patenkinti savo dabartine vieta joje.

 

Antisisteminė opozicija supranta destruktyvų, antinacionalinį ir antisocialų dabartinės sistemos pobūdį ir iš esmės kritikuoja valdančiojo ir vyriausybę palankaus elito vidaus ir užsienio politiką. Jo silpnybė – teigiamo, aiškaus, patrauklaus, programinio ir alternatyvaus valstybingumo modelio bei savo šalies socialinės-ekonominės struktūros nebuvimas. Nesisteminiai opozicionieriai, labiau net antisistemiški nei nesistemingi, vis dar stokoja organizuotumo ir vienybės, tarp jų yra daug ne visai adekvačių asmenų, ją iš vidaus drasko įvairūs kivirčai ir tarpusavio pretenzijos, pati ši priešprieša niekaip struktūriškai neįforminta. Nesisteminiai žmonės daugiau kovoja vieni su kitais nei su sistema. Belieka tikėtis, kad tai yra augimo skausmai. Nepaisant to, opozicija jau turi savo informacinius išteklius socialiniuose tinkluose, bando kurti įvairias politines asociacijas ir kultūrines bendruomenes, vykdo švietėjišką veiklą ir pradeda daryti tam tikrą įtaką socialiniams procesams Lietuvoje.

 

Oficialaus vyriausybę palaikančio elito politinis ir informacinis monopolis bent jau patiria tam tikrų išbandymų. Vos prieš 10–15 metų kažką panašaus būtų buvę sunku įsivaizduoti. Kaip sakoma, istorijos kurmis juda lėtai, bet užtikrintai. Šiame kontekste galima vertinti ir 2024 metų rinkimų kampaniją Lietuvoje.

 

Rinkimai ir išvados

 

2024 metais Lietuvoje numatyti 3 rinkimų tipai ir 1 referendumas. Prezidento rinkimai vyks gegužės 12 d., Europos Parlamento rinkimai, kuriuose bus išrinkta 11 Europos Sąjungos Parlamento narių iš Lietuvos, birželio 9 d., Seimo rinkimai – spalio 6 d.

 

Kartu su pirmuoju Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų turu vyks ir referendumas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo. Referendumo klausimas bus paprastas – ar Lietuvos piliečiai, gavę Lietuvos pilietybę gimę, galės ją išlaikyti, jei įgis kitos Lietuvai draugiškos šalies pilietybę. Tai yra, referendumas dėl daugybinės pilietybės. Daugiau nei 10 kandidatų oficialiai užregistruoti prezidento rinkimuose ir gavo parašų lapus. Kiekvienas žmogus turi surinkti po 20 000 būsimų rinkėjų parašų. Po to dalis „kandidatų“ dažniausiai išnyksta.

 

Ir nors prezidento rinkimų rezultatai nulemti iš anksto – sistema neleis jokių antisisteminių prieštaravimų, dabartinė prezidento rinkimų kampanija vis dėlto turi naujovių. Galbūt pirmą kartą per ilgą laiką šie rinkimai tikrai yra rinkimai ta prasme, kad juose dalyvauja kandidatas, turintis šiems laikams adekvačią programą. Kalbame apie save išsikėlusį Eduardą Vaitkų, kuriam kaip tik pritaria nemaža dalis minėtos nesisteminės opozicijos. Šis kandidatas pasisako už Lietuvos neutralumą, už gerus kaimyninius santykius su Rusija ir Baltarusija, už ekonominių ryšių su Kinija atkūrimą, pasisako prieš karą ir šalies militarizavimą, prieš užsienio NATO karinių formacijų dislokavimą jos teritorijoje, pabrėžia, kad Lietuva į NATO pateko be jokio referendumo, o referendumas dėl stojimo į ES buvo surengtas su šiurkščiais įstatymo pažeidimais, kad Lietuvos Seimas pavogė iš Lietuvos gyventojų nepriklausomybę.

 

Be to, jei prezidento rinkimų baigtis gana nuspėjama (laimės vieni iš dabartinių favoritų: dabartinis prezidentas G. Nausėda, premjerė I. Šimonytė ar teisininkas I. Vėgelė), tai rudenį vyksiantys Seimo rinkimai gali atnešti tam tikrų staigmenų. Kai kurie dabartiniai kandidatai į prezidentus, tarp jų ir E. Vaitkus, jau paskelbė apie ketinimus kurti savo politines jėgas. Tai gali suteikti tam tikros intrigos ir papildomo susidomėjimo rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose. Lietuvoje jau yra buvę atvejų, kai taip sukurtos partijos staiga pateko į parlamentą. Tiesa, vėliau jie dingo iš politinės scenos, tačiau užsitikrino sau trumpalaikę sėkmę. Beviltiškumo ir pasirinkimo stokos sąlygomis rinkėjai visada tikisi kažkokio stebuklo, kito „gelbėtojo“.

 

Kalbant apie rinkimus į Europos Parlamentą, galima tiesiog pasakyti, kad Lietuvoje jie visada buvo neįdomūs ir nuspėjami. Juose bando dalyvauti tik oficialių partijų atstovai ir kai kurie nusišnekėję politikai, ir tik tam, kad dėl solidaus europarlamentaro atlyginimo ir kitų privilegijų užsitikrintų arba pagerintų savo socialinę ir finansinę ateitį. Paprastai, su retomis išimtimis, jų ten nei girdėti, nei matyti. Vienu metu ten sėdėjo ir nepriklausomos Lietuvos „patriarchas“ V. Landsbergis ir jo anūkas G. Landsbergis, dabartinis LR užsienio reikalų ministras.

 

Sistema, žinoma, neleis jokių antisisteminių pokyčių, ypač per rinkimus. Per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį žmonės išbandė visus įmanomus valdymo variantus – dešinę, kairę, centrą ir mišrią. Deja, nuo to laiko sistema mažai pasikeitė. Su nemaža tikimybe galima daryti prielaidą, kad Lietuvos valstybė kaip voverė rate ir toliau suksis istorinėje savo „priklausomos nepriklausomybės“ ir/ar „nepriklausomos priklausomybės“ paradigmoje.

 

Išeities iš šios situacijos, kaip sakoma Rytuose, reikia ieškoti ten, kur yra įėjimas.