Rostislavas Iščenko. Teroristai Aktobe: bandymas susprogdinti Euraziją ir Kazachstaną

Autorius: vertė Algimantas Lebionka Šaltinis: http://sauksmas.lt/rostislavas... 2016-06-07 17:05:29, skaitė 1768, komentavo 1

Sekmadienį nežinomi žmonės Kazachstano mieste Aktobe užpuolė ginklų parduotuves ir karinį dalinį. Bandė užgrobti ginklus. Valdžia įvedė šalyje „geltoną“ teroristinio pavojaus lygį.

Kodėl teroristai pasirinko Aktobą

Akivaizdžių tam prielaidų, atrodytų, nėra. Šalies prezidentui Nursultanui Nazarbajevui pavyko sukurti efektyvų valstybingumą, kuris remiasi į pakankamai stiprią ekonomikos bazę. Paskutinius dešimtmečius, esant visiems sunkumams ir problemoms, šalyje pavyko palaikyti taiką tarp čia gyvenančių tautų ir bendrą vidinį stabilumą.

Bet šiuolaikiniame pasaulyje problemos kyla ne pas tas valstybes, kuriose tam yra vidinės prielaidos, o pas tas, kurios atsidūrė geopolitinių žaidėjų interesų susikirtimo taške.

Taip, pavyzdžiui, Muamaro Kadafįo režimas Libijoje turėjo vidinį stabilumą ir buvo ekonomiškai sėkmingas. Nepaisant to, vieną tragišką dieną „sukilėliai“ (kurie vėliau buvo pasaulio visuomenės pripažinti islamo smogikais, permestais iš užsienio) paėmė šturmu karinį dalinį Bengazio mieste ir pradėjo pilietinį karą, kuris sukėlė visišką Libijos valstybingumo sunaikinimą.

Karinis maištas Aktobe buvo veidrodinis atspindys Libijos karo starto. Tiktai nepavykęs. Islamistai nusiaubė ginklų parduotuves ir pabandė užgrobti karinį dalinį. Jeigu jiems tai pavyktų, tai galima neabejoti, kad užgrobtų ginklų arsenalo pagalba jie apginkluotų nedidelę kariuomenę ir pabandytų sukurti „sukilėlių vyriausybę“.

Libijos formato pilietiniam karui Aktobe yra labai vykusioje padėtyje. Tai pakankamai didelis miestas, kad tapti maištininkų sostine. Tuo pačiu metu jis yra nutolęs nuo visų stambių Kazachstano centrų. Taip pat toli nuo jo pagrindinės Kazachstano karinių pajėgų grupuotės, kurios pagrindinai užsiėmusios apsauga probleminių pietinų sienų. Be to Kazachstano kariuomenė labai nedidelė, lyginant su milžinišku teritorijos dydžiu. Tai yra greitai permesti kariuomenę ir sukurti grupuotę, pakankamą kad numalšinti maištą (jeigu jam pavyktų pereiti į plėtros fazę), būtų sudėtinga.

Pats Aktobe yra sankryža magistralinių kelių, kas leidžia greitai permesti mobilius maištininkų būrius į Kazachstano pietus, vakarus ir rytus, o taip pat šiaurę, kuri yra vos už šimto kilometrų nuo Rusijos sienos.

Šimtu kilometrų piečiau, pusantros valandos kelio ant tradicinių džichado „tačiankų“ (pikapų su kulkosvaidžiais) kuriems Kazachstano stepė tiek pat tinkama, kaip ir Libijos dykuma, yra geležinkelio mazgas Kandišagaš.

Aktobe kertanti geležinkelio atšaka taip pat veda prie Rusijos sienos. Geležinkeliu arba plentu nuo Aktobe iki Orienburgo – 300 kilometrų. Tiesiai per stepę – maždaug pusantro karto arčiau.

Siena tarp Kazachstano ir Rusijos, kaip tarp partnerių Eurazijos Ekonominės Sąjungos (EAES), yra atvira. Net jeigu ji tokia ir nebūtų, uždaryti tūkstantį kilometrų sienos einančios per stepę – uždavinys netrivialus. Tam reikalinga visa armija.

Taikiklyje Rusija ir Kinija

Kazachstanas yra ne tiktai vienu iš pagrindinių EAES narių. Per jį dar vyksta tranzitas kiniškų prekių į Rusiją ir Vakarų Europą – viena iš perspektyviausių šakų Didžiojo šilko kelio, kuris turi sujungti į visumą Azijos ir Europos rinkas.

Kazachstanas taip pat – vienas iš svarbiausių, kartu su Rusija, stabilumo Vidurinėje Azijoje garantas. Dar daugiau, būtent per Kazachstano teritoriją Rusija turi galimybę susisiekti su buvusiomis tarybinėmis Vidurinės Azijos respublikomis, tame skaičiuje ir su savo baze Tadžikistane.

Vidurinės Azijos pietų valstybės, kurios patiria džichadistų poveikį iš Afganistano, Kazachstano destabilizavimo atveju, atsiduria spąstuose. Jų sienos praranda stabilumą praktiškai per visą jų ilgį (išskyrus Turkmėnijos-Irano), o pagalbą ir palaikymą jos galėtų gauti tiktai oro transportu.

Tokiu būdu, esant maišto Aktobe sėkmei, esant minimaliems resursams, praktiškai dėka vietos galimybių, būtų sprendžiami keli strateginiai uždaviniai.

Pirmiausiai, Kazachstano kariuomenę surištų vidaus konfliktas, kuri nebegalėtų vaidinti stabilizuojančio vaidmens Vidurinės Azijos pietuose.

Antra, iškiltų grėsmė, o blogiausiu atveju būtų nutrauktas ir Kinijos-Rusijos ir Kinijos-Europos tranzito keliai.

Trečia, ilga ir atvira Rusijos-Kazachstano siena suteiktu neribotas galimybes džichadistų gaujoms patekti į Rusijos teritoriją. Savo ruožtu, tai pareikalautų iš Maskvos imtis skubiausių priemonių karinei sienos apsaugai. Tai yra Rusija būtų priversta susilpninti savo karinę grupuotę vakarų kryptimi ir sukoncentruoti didelį skaičių kariuomenės tam, kad užkirsti kelia prasiveržimo džichadistų į savo teritoriją.

Turint omenyje džichadistų mobilumą ir jų aprūpinimo pigumą (pagrinde jie maitinasi iš vietinių resursų) tai iš Maskvos pareikalautų sukaustyti ilgam laikui perteklinius karinių jėgų ir materialinių išteklių resursus prieš neskaitlingą, bet nepagaunamą priešą.

Ketvirta, esant minimaliai maišto eigos sėkmei, destabilizacija grėstų visai Vidurinei Azijai. Tai yra ant pietinių Rusijos sienų atsivertų milžiniška juodoji skylė (nuo Orienburgo iki Indijos vandenyno), praryjanti deficitinius resursus. Jos kiek nors greitas uždarymas būtų neįmanomas. Tai būtų problema dešimtmečiams. Pagaliau, iškiltų uždarymo grėsmė tokių projektų, kaip EAES, Šanchajaus Bendradarbiavimo Organizacija (ŠOS), Kolektyvinio Saugumo Sutarties Organizacija (KSSO).

Įsivaizduokim, kad bendromis pastangomis Rusijos ir Kazachstano, įsipareigojimų pagal KSSO rėmuose, maištą pavyktų numalšinti santykinai greitai ir išvengti stambios regiono destabilizacijos. Bet pats faktas sąveikos Maskvos ir Astanos šiauriniuose Kazachstano rajonuose, kur gyvena didelis procentas gyventojų rusų, leistų mūsų Vakarų „draugams ir partneriams“ eilinį kartą pradėti kalbas apie Rusijos įsikišimą į vidaus reikalaus besiribojančių su ja valstybių ir apkaltinti bandymais atstatyti TSRS. Tikriausiai būtų pamėginta pasėti jeigu ne priešiškumą tarp Maskvos ir Astanos, tai tarp rusų ir kazachų Kazachstane, o taip pat sustiprinti karinę rusofobijos isteriją pas Rytų europos limitrofus.

Maištas Sirijoje destabilizavo visus Artimuosius Rytus. Maištas Libijoje-Šiaurės Afriką. Abu šie maištai, o taip pat perversmas Ukrainoje sukūrė rimtas problemas Rusijai ir Europos Sąjungai. Šiame fone maištas Kazachstane papildytų paveikslą, panardindamas į chaosą visą Eurazijos centrą ir pilnai nutrauktų prekybinius-ekonominius ryšius tarp Europos ir Azijos.

Šiame fone amerikiečių projektai Transatlantinės ir Didžiojo vandenyno zonų laisvosios prekybos sutarčių neturėtų alternatyvos.

Todėl aš įsitikinęs, kad Aktoboje mes turėjome reikalą su pirmu, bet ne paskutiniu bandymu sukelti pilietinį karą svarbiausioje Vidurinės Azijos valstybėje.

Kazachstano jėgos struktūros veikė pakankamai efektyviai, ir tai džiugina. Bet tai taip pat reiškia, kad sekantis bandymas bus parengtas geriau. Taip kad negalima atsipalaiduoti.

http://ria.ru/analytics/20160606/1443543523.html