Hitleris, kurį mylėjome ir kodėl

Autorius: National Socialist Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-05-25 05:01:00, skaitė 1141, komentavo 8

Viename testamente yra surišta galybė

Milijonų gyvųjų ir milijonų mirusiųjų.

Viename tikėjime sutelkta jėga

Nesuskaičiuojamų milijonų nerimaujančių sielų

Vienoje rankoje – šiltas pasveikinimas

Džiaugsmingai ištiestų rankų minios;

Viename kumštyje – drąsus reikalavimas

Begalinių užgrūdintų kumščių eilių;

Vienoje širdyje – audra ir šviesa

Visų žmonių bebaimių širdžių.

Skambant varpų griausmui

Jo balsas skamba visame pasaulyje.

Pasaulis klausysis ....

-Gerhardas Šumanas

 

Dar niekada istorijoje nebuvo tokio artimo lyderio, valdovo, valdančio valdžią žmogiškąja prasme, o ne populiaraus veikėjo ar įžymybės, kaip Adolfas Hitleris, kuris būtų taip artimas savo pasekėjams, visai savo tautai. Tai galima pavadinti tik meilės santykiais.

Kuo, išskyrus meilę, galima paaiškinti, kodėl Vokietijos žmonės džiaugsmingai priėmė šį kuklų, bet labai atsidavusį gelbėtoją iš Rytų marių? Kuo, išskyrus meilę, galima paaiškinti, kaip didžiosios Vokietijos žmonės liko su juo blogais ir gerais laikais, geresniais ar blogesniais? Kuo, išskyrus meilę, galima paaiškinti tai, kad tie, kurie jį prisimena, vis dar jį myli?

Mes jį mylėjome, nes jis simbolizavo tai, kas mumyse geriausia, ir, būdamas mūsų vadovas, reikalavo iš mūsų geriausio. Tai niekada nebuvo Hitlerio Vokietija. Ji tokia bus visada: Hitlerio Vokietija, žmogus, kurį mylėjo jo žmonės.

Štai kodėl mes jį mylėjome ....

Mes jį mylėjome, nes jis mylėjo mus ir mūsų vaikus.

Mes jį taip mylėjome, kad jauni ir ne tokie jauni vykdavome į jo namus Alpėse – ne prašyti malonių, o tik norėdami jį pamatyti ir pabūti šalia.

Mes jį mylėjome, nes jis buvo geras klausytojas ir gyveno paprastai.

Mes jį mylėjome, nes jis išsakė neišsakytas mūsų sielų mintis taip, kad visi galėjo suprasti. Jis pernelyg nesupaprastino mūsų problemų. Jis jas paaiškino. Jis neviliojo mūsų pigiais sprendimais ir lengvais panacėjais, nes jų nebuvo. Jis negarantavo mums geresnio pasaulio. Jis prašė mūsų KOVOTI už jį. Mes kovojome, nes tie, kurie jį girdėjome, žinojome, kad jis buvo teisus.

Mes jį mylėjome, nes jis buvo sąžiningas. Jis neaiškino tariamų demokratijos privalumų, o paskui nesugadino proceso nupirktais balsais.

Mes jį mylėjome ne todėl, kad jis buvo „didis diktatorius“, bet todėl, kad jis buvo puikus mokytojas, gyvas pavyzdys tvarkos, kurią skelbė. Be tvarkos niekas negali egzistuoti. Kaip gerai mes, kurie kentėjome, žinojome šią pamoką! Tačiau kai nėra jokio pagrindo mokymui, jokio rasinio modelio, jokio paveldimumo, tvarkos pamokos neįmanoma išmokti, kad ir koks puikus būtų mokytojas. Jis mokė mus šios itin svarbios Rasės tiesos. Hitlerio įkvėpimas įžiebė mūsų rasinį statybos ir kūrybiškumo potencialą. Jo tvarka mums nebuvo primesta. Ji kilo iš vidaus.

Mes mylėjome Hitlerį, nes jis buvo baltasis. Jis puoselėjo mūsų baltųjų dorybes – atvirą sąžiningumą, o jo veiksmai atitiko jo žodžius. Jei kas nors buvo nešvarus, jis kruopščiai ir higieniškai tai pašalindavo kaip nešvarą. Jis nesaugojo liguistų protų išmislų. Jis nebuvo gėda deginti gėdingą priešo propagandą, kuria buvo siekiama sunaikinti mūsų sielas.

Jis nebuvo panašus į mūsų rasinį priešą ir jo demokratinius parankinius, kurie skelbė spaudos laisvę ir praktiškai ją slopino.

Mes jį mylėjome, nes jis pakeitė mūsų baudžiamosios sistemos tuščią neveiklumą produktyviu darbu, o bausmę – atpirkimu. Net ir įpratę nusikaltėliai atliko naudingus vaidmenis mūsų visuomenėje, vaidmenis, į kuriuos net jie galėjo žiūrėti su pasididžiavimu. Jis ne tik išgelbėjo mus nuo jų, bet ir išgelbėjo juos dėl mūsų.

Mes jį mylėjome, nes jis pakeitė mūsų baudžiamosios sistemos tuščią neveiklumą produktyviu darbu, o bausmę – atpirkimu. Net ir įpratę nusikaltėliai atliko naudingus vaidmenis mūsų visuomenėje, vaidmenis, į kuriuos net jie galėjo žiūrėti su pasididžiavimu. Jis ne tik išgelbėjo mus nuo jų, bet ir išgelbėjo juos dėl mūsų.

Mes jį mylėjome, nes jis apsaugojo mus nuo religinių šarlatanų – pelno siekiančių pamokslininkų, kurie prisistatydavo Dievo pranašais, kad kaip vampyrai pasisavintų paprastų tikinčiųjų pasitikėjimą.

Mes jį mylėjome, nes jis gynė mus nuo rasinio priešo kampanijos, kuria buvo siekiama tarp mūsų paskleisti iškrypimą. Jis žinojo, kad seksualinis iškrypimas yra nuodai ir kad pakankamas jų kiekis gali pražudyti bet kurią rasę.

Dėkojome jam už tai, kad vardan „spaudos laisvės“ išėmė iš apyvartos daugybę žydų paskalų leidinių, kuriuose buvo propaguojami įvairūs seksualiniai iškrypimai, įskaitant abortus.

Mes jį mylėjome, nes jis pašalino mūsų svetimšalius valdovus ir grąžino juos tarp savųjų.

Mes jį mylėjome, nes jis išlaisvino mus nuo aukso sugadintų žmonių ir pakeitė juos gabiais ir nepaperkamais vyrais.

Mes jį mylėjome, nes jis apsupo save ne asmenimis, kurie siekė tuščios privilegijos, bet siekė privilegijos tarnauti mums. Mūsų „aukštiems ir galingiems“ vadovams jokia pagalbos mūsų žmonėms priemonė nebuvo per kukli. Mes laisvai prisidėjome, nes mylėjome savo vadovus beveik taip pat, kaip ir savo Vadovą.

Mes jį mylėjome, nes jis privertė policijos pajėgas dirbti mums, o ne prieš mus. Mūsų jaunimas išmoko, kad policija nėra prieš mus, bet būtina pagalba kuriant sveiką visuomenę. Be abejo, visa turima pagalba buvo būtina norint apsaugoti sąžiningus piliečius nuo išdavikų, slaptų draugijų ir mažumų spaudimo grupių machinacijų. Mes palaikėme savo policiją, nes ji buvo vokiečių policija, dirbanti Vokietijos vyriausybei. Taigi Hitlerio laikais mums reikėjo daug mažiau policijos, kad „palaikytume viešąją tvarką“, nei šiandien, svetimųjų viešpatavimo sąlygomis.

Mes jį mylėjome, nes jis nepersekiojo mūsų priešų, bet persekiojo juos – be baimės ar malonės, pagal įstatymą – mūsų įstatymą.

Mes jį mylėjome, nes jis išgelbėjo mus nuo ateivių užpuolikų, kurie skatino mūsų rasės, baltosios rasės, išnykimą.

Mes jį mylėjome, nes jis saugojo mūsų pramoginę žiniasklaidą nuo rasių maišymo ir rasinės savižudybės iškrypimų.

Mes jį mylėjome, nes jis naudojosi pramogine žiniasklaida, kad mokytų mus apie gyvenimą ir tikrąsias vertybes. Temos buvo pakilios ir niekada nenuobodžios. Geriausia, kad tai buvo MŪSŲ spektakliai ir filmai, sukurti MŪSŲ žmonių.

Mes jį mylėjome, nes jis mokė mus tiesos apie rasę ir net skeptikams įrodė, kad baltoji rasė yra visų didžiųjų kultūrų ir civilizacijų pradininkė, o rasių maišymasis yra didysis naikintojas.

Mes jį mylėjome, nes jis nieko nuo mūsų neslėpė. Jis buvo įsitikinęs, kad esame pajėgūs susidoroti su baisiausiais priešų žiaurumais – ir drąsiai bei ryžtingai juos įveikti.

Mes jį mylėjome, nes jis mokė mūsų bendrapiliečius baltuosius, lenkus, tiesos apie jų žydų sovietinius „išvaduotojus“. Jis parodė pasauliui šiurpų komunizmo veidą, atskleisdamas lenkų karininkų korpuso žudynes Katynės miške ir visiems laikams įrodydamas sovietų sistemos kaltę.

Mes jį mylėjome, nes jis turėjo drąsių planų, kurie buvo naudingi žmogui ir derėjo su gamta.

Mes jį mylėjome, nes jis mums suteikė geriausius pasaulyje kelius, kurių nuo tada pavydi ir mėgdžioja kitos tautos. Jis mums davė ne tik kelius, bet ir pigius, praktiškus automobilius – „Volkswagen“: liaudies automobilį.

Mes jį mylėjome už tai, kad davė mums sąžiningų pinigų ir taip išgelbėjo mūsų darbo vietas, namus ir pramonę. Jis padarė mūsų gyvenimą ne tik pakenčiamą, bet ir vaisingą.

Mes jį mylėjome, nes jis darė Viešpaties darbą, išvarydamas pinigų keitėjus iš mūsų šalies. Jis mokė mus, kad tikrasis turtas grindžiamas ne auksu ir ne kreditais, bet mūsų žemės ir žmonių produktyvumu. Sąžiningi pinigai įmanomi tik su sąžiningais žmonėmis. Jokia įstatymų ar aukso sistema negali apsaugoti mūsų nuo nusikaltėlių valdžioje. Sąžiningų žmonių niekas nepakeis.

Mes jį mylėjome, nes jis, kaip ir jo pirmtakas amerikietis Abraomas Linkolnas, atėmė iš žydų teisę kurti mūsų pinigus. Jis atkūrė mūsų ekonomikos klestėjimą taikos metu. Ne pasiruošimas karui užbaigė mūsų depresiją. Ten, kur žydai išlaikė savo pinigų galią, depresija dar labiau sustiprėjo. Tuo metu Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje smarkiai išaugo nedarbas. Kaip teigė britų karo strategas Liddelis Hartas (Liddell Hart): „Hitleris mažiausiai norėjo karo. Bet karas pagaliau atėjo... ir ne per anksti žydų bankininkams!“

1939 m. Didžioji Britanija paskelbė karą, tačiau kovų vyko nedaug. Didžioji Britanija paskelbė žydų karo pabaigos sąlygas: nužudyti Hitlerį ir grįžti prie tarptautinio aukso standarto. Vokietijai teko rinktis – tikra mirtis iš bado arba galima mirtis mūšyje.

Žydų bankininkai mūsų šalyje sukėlė didžiulį nedarbą, kaip ir Anglijoje, Prancūzijoje, Amerikoje ir visame pasaulyje. Jie tai padarė mažindami pinigų pasiūlą, kurią mūsų rasinių renegatų vyriausybės leido jiems visiškai kontroliuoti.

Prieš Hitleriui ateinant į valdžią 7 milijonai vokiečių buvo bedarbiai, o daugiau kaip 6 milijonai – tik iš dalies darbingi. Per ketverius niūrius 1929-1933 metus dėl nevilties ir beviltiškumo nusižudė apie 250 000 mūsų žmonių.

Mes jį mylėjome, nes jis išlaisvino mus nuo baisios priklausomybės nuo užsienio būtiniausių prekių tiekėjų užgaidų ir kaprizų. Jis mus mokė, kad politinė nepriklausomybė įmanoma tik turint ekonominę nepriklausomybę.

Per ketverius metus, nuo 1933 iki 1937 m., jis padarė mus praktiškai savarankiškus plieno, aliuminio, cheminių medžiagų, naftos ir bendros pramoninės gamybos srityje.

Mes jį mylėjome, nes jis labai gerbė mūsų praeitį. Žmonių, kurių šaknys tvirtos, negali nuversti mados, polėkiai ir kvailos naujovės.

Mes jį mylėjome, nes jis buvo giliai dvasingas žmogus, kuris neleido žydams supainioti krikščioniškojo mokymo. Krikščionių bažnyčios jį mylėjo. Daugiau kaip 40 % SS narių buvo katalikai.

Mes jį mylėjome, nes jis mums statė bažnyčias. Krikščionių bažnyčias. Vardan krikščionybės mūsų priešai sunaikino šias bažnyčias, vėliau gyrėsi savo bombardavimo tikslumu. Šiandien rabinai skaito paskaitas „krikščioniškose“ mokyklose. Žydų Talmude, jų „šventojoje knygoje“, nežydai apibūdinami kaip „lauko žvėrys“ ir „galvijai“. Žydai nepasikeitė. Kodėl pasikeitė krikščionys?

Mes jį mylėjome, nes jis dar kartą patvirtino sveiko darbo ir sveiko maisto gerumą ir išmintį.

Mes jį mylėjome, nes jis pasitikėjo savo žmonėmis. Jis nemanė, kad reikia riboti šaunamųjų ginklų nuosavybę. Jokiam tikram Lyderiui nereikia bijoti ginkluotų savo Rasės narių.

Mes jį mylėjome, nes jis mokė mus vertinti grožį, nes jį kūrė savo rankomis. Tobulumas ir meistriškumas buvo mūsų tikslai. Stengdamiesi įvaldyti savo mediją, mokėmės stebėti gamtą ir taikyti jos dėsnius. Taip tapome menininkais ir kartu nacionalsocialistais, nes nacionalsocializmas – tai tiesiog gamtos dėsnių taikymas politikoje.

Mes jį mylėjome, nes jis skatino abi lytis išnaudoti visą savo potencialą kaip viena kitą papildančias, o ne konkuruojančias būtybes. Vyrai buvo sukurti moterims, o moterys – vyrams. Kiekvienas iš jų buvo mokomas to, ką gali daryti geriausiai. Tai nereiškė, kad vyrai negalėjo būti meniški ar kūrybingi, taip pat nereiškė, kad moterys negalėjo būti puikios aviatorės, fotografės, kino režisierės, sportininkės ir pan. Tai paprasčiausiai reiškė, kad, kad ir ką darytume, mūsų vyrai buvo vyriški, o moterys – moteriškos. Taigi, priešiškas seksualinių vaidmenų supainiojimo įskiepijimas, kuriuo buvo siekiama sužlugdyti lyčių vaidmenį auklėjant vaikus, buvo nuverstas ir išblaškytas.

Mes jį mylėjome, nes jis dėjo daug pastangų ir rūpinosi, kad dar negimusiems ir būsimiems tėvams būtų sukurta sveika ir maloni aplinka. Pradėdamas nuo sveikų jaunų tėvų, Hitleris skatino gerą prenatalinę priežiūrą, pabrėždamas sveiką mitybą, fizinį aktyvumą ir nevartojimą svaiginamųjų medžiagų. Nesveikus ir psichiškai nesveikus asmenis atgrasė nuo to, kad jie dar labiau užkrėstų sunkiai besiverčiančius gyventojus; genetinių defektų nešiotojams buvo rekomenduojama sterilizacija. Vokietijos gyventojai galėjo nuspręsti, kas turi turėti vaikų, o ne žydų bankininkai.

Mes jį mylėjome, nes jis gynė negimusiųjų teises ir su jaunimu elgėsi su meile ir pagarba, kurios jie nusipelno kaip mūsų įpėdiniai, ir padarė juos vertus tos meilės ir pagarbos, išmokydamas juos atsakingai suaugti.

Mes jį mylėjome, nes jis mus, europiečius, suartino. Kartu su juo kaip niekada anksčiau supratome savo jėgą ir pajutome didžiulę savo rasinės misijos svarbą. Jis suvienijo mus visus, net amerikiečius, rusus ir britus. Baltieji vyrai iš visų Europos šalių stojo į jo gretas, kad apgintų šventąją mūsų Rasės svastikos vėliavą. Kadangi kovojome iki galo, Baltųjų civilizacijos sunaikinimo pavyko išvengti. Mūsų auka nebuvo veltui!

Mes jį mylėjome, nes jis atskleidė geriausius mūsų kovotojų bruožus. Jis padovanojo mums naują didvyrių kartą. Jis buvo ištikimas mūsų sąjungininkams ir savo žodžius palaikė veiksmais.

Mes jį mylėjome už tai, kad jis sugebėjo nepastebėti piktų propagandinių priešo gudruolių triukų.

Mes jį mylėjome už jo riteriškumą, už tai, kad jis kariavo taip, kad būtų prarasta kuo mažiau baltųjų gyvybių – tiek draugų, tiek priešų.

Mes jį mylėjome, nes jis pagerbė mūsų didvyrius. Rasė be didvyrių yra mirusi arba mirštanti rasė. Mūsų baltieji didvyriai yra drąsūs, tiesūs, stiprūs ir malonūs. Mūsų rasinio priešo „didvyriai“ yra bailūs, klastingi, silpni ir žiaurūs. Rasę pažįstame pagal jos didvyrius, nes didvyriai – tai pavyzdžiai, kuriuos reikia branginti ir jais sekti. Tuo mes skiriamės nuo savo rasinio priešo žydų.

Mylėjome jį, nes jo dvasinis buvimas neleido mūsų kančioms ir sielvartui mus užvaldyti. Jis buvo garbinamas kaip joks kitas mirtingasis nei anksčiau, nei vėliau.

Šiandien jo dvasia sklando už baltojo žmogaus namų Europoje krantų. Kad ir kur būtume, jis yra su mumis.

HEIL HITLER!