Dėl Prancūzijos parlamento rinkimų rezultatų
Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-07-08 20:22:00, skaitė 1524, komentavo 8
Daugelis mano draugų ir pažįstamų Prancūzijoje ir visame pasaulyje šiandien švenčia kairiųjų pergalę prieš „fašizmą“.
Mélenchonas man neabejotinai sukelia daugiau žmogiškų simpatijų nei Le Pen ar Macronas, tačiau analizei svarbu atsisakyti ne tik asmeninių simpatijų, bet ir įprastos „kairės-dešinės“ politinių koordinačių sistemos, kurią taip mėgsta naudoti manipuliatoriai. Ypač nuo to laiko, kai atsirado naujų magnetinių polių, praėjusio amžiaus kompasas, rodantis “kairė-dešinė” vis labiau genda. Taigi, eilės tvarka:
1. Pagrindinė šiandieninės Europos problema – visiškas jos politinis pavaldumas JAV ir NATO, prieštaraujantis visiems jos šalių nacionaliniams interesams. Bet koks rimtas pokalbis apie pažangią vidaus socialinę politiką taps įmanomas tik atkūrus valstybių suverenitetą.
2. Kai tik jai naudinga, sistema naudojasi „fašizmo“ baubu. Kaip žinome iš istorijos, fašizmas yra kapitalizmo atsakas į grėsmę iš kairės. Paskutinė tokia grėsmė buvo TSRS ir tarptautinis komunistinis judėjimas, kuris sąjungoje su kitomis jėgomis (kurios atliko antraeilį vaidmenį) nugalėjo fašizmą. Fašizmas yra ideologinis projektas. Šiandien pasaulyje nėra ideologinės jėgos, kuri kelia grėsmę sistemai (kol kas dar nėra). Pagrindinis konfliktas vyksta tarp sistemų elitas – neoliberalas-globalizatorius ir tradicinio-konservatyvaus judėjimo. Šis konfliktas sistemai svarbesnis nei karas su Rusija ir Kinija. Todėl, laimei, šioje sistemoje nėra vienybės. Abiejose šio konflikto pusėse yra pakankamai kanibalistinių ir mizantropinių jėgų, tačiau jos neturi ideologinio fašizmo projekto. Ne todėl, kad jie tokie geri, o todėl, kad dar nėra poreikio. Le Pen nacionalinis mitingas yra dešiniųjų konservatorių jėga, kuriai priklauso fašistinių pažiūrų žmonės, tačiau tai nėra fašistinis projektas. Prieš ją naudojamas šūkis „stop fašizmui“ buvo tokia pat populistinė demagogija, kaip ir Mélenchono Naujojo liaudies fronto išvadinimas „ultrakairiuoju“ arba kova prieš jį, siekiant „sustabdyti komunizmą“.
3. Makrono vyriausybė, kaip ryškiausia Europos korporatyvinės galios vadybininkų neoliberalios beprotybės apraiška, pastūmėjo rinkėją link tos pačios valdžios sukurtų ir valdomų „alternatyvų“. Kai „La Marseillaise“ dainavimas aikštėje negrįžtamai nukels mus į emocijų pasaulį ir tada mūsų vardu bus galima atlikti bet kokias reformas. Panašiai dauguma Kijevo Maidano dalyvių kažkada nuoširdžiai galvojo apie „pergalę prieš nusikalstamą režimą“ ir „tikros nepriklausomybės pradžią“. Arba milijonai naivių Čilės demonstrantų, skanduojančių aikštėse „Čilė pabudo!“, tuo metu, kai tariamai nuverstas politinis elitas apiplėšė šalį, pasinaudodamas nauju Trojos arkliu, vardu Gabrielis Borichas, kuris buvo įvardintas kaip „nepriklausomas kairiojo sparno studentų lyderis“. Ši marionetė per kelias savaites išdavė ir išpardavė visus ir viską.
4. Dauguma pergalingo „Naujojo liaudies fronto“ yra socialistai ir „žalieji“, kurie yra tokie pat neoliberalai ir NATO šalininkai kaip Macronas. Irr jų sąjungos su tais, „kurie niekada nebus remiami“ yra tik laiko klausimas.
5. Tikrąjį Prancūzijos politinių jėgų antifašizmą ir „leftizmą“ apibūdinčiau vien pagal jų požiūrį į NATO, buvusias Afrikos kolonijas ir dabartinę Naujosios Kaledonijos krizę.