Trumpa koloboranto Plechavičiaus biografija, arba tikras „lietuvis ir patriotas“ visada amerikon bėgs

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-08-20 21:06:00, skaitė 1744, komentavo 29

Marijos žemės landzberg adeptų, lietuviakalbių, ne lietuvių kilmės, kovojančių su „kruvinu okupantu“ „herojus“ gimė valstiečio ir bajorės šeimoje. 1908 m. baigė vidurinę mokyklą Maskvoje. Mokėsi Komercijos institute. 1914 m. baigė Orenburgo kazokų mokyklą. Pirmojo pasaulinio karo metais kovojo kaip kavaleristas Rusijos imperijos armijos gretose. 1917 metais – Kaukazo fronte. Vėliau prisijungė prie maltųjų judėjimo.

1918 metų vasarą grįžo į Lietuvą. Dalyvavo mūšiuose su Raudonąja armija, Vakarų savanorių armija ir lenkais. Jam buvo iškelta baudžiamoji byla dėl žiaurių Raudonosios armijos karių nužudymą.

1924 m. baigė aukštesniuosius karininkų kursus Kaune. 1926 12 17 fašistinio perversmo, atvedusio A. Smetoną į valdžią, organizatorius. Lietuvos kariuomenės štabo viršininkas generolas leitenantas. 1929 metais, prieš savo valią, buvo perkeltas į atsargą.

Iš Lietuvos pasitraukė po prijungimo prie TSRS.

1941 m. Vokietijai okupavus Lietuvą, grįžo ir aktyviai bendradarbiavo su okupacine nacių valdžia bei „Lietuvos“ generalinės apygardos vokiečių okupacinės administracijos kolaboracionistinės „pasitikėjimo tarybos“ (Vertrauensrat) vadovu Petru Kubilūnu. Pastarojo iniciatyva, 1944 m. vasario 13 d., buvo pasirašyta sutartis dėl „Lietuvos teritorinio korpuso“ (vokiškoje versijoje - Litauische Sonderverbaende - lietuvių specialieji būriai), sudaryto iš 20 batalionų, vadovaujamų Plehavičiaus (cho,cho,cho, tai tikra lietuviška pavardė) sukūrimo. Anot jo, korpusas turėjo dalyvauti kovose su lenkų (armija Krajova) ir tarybiniais partizanais bei artėjančia Raudonąja armija.

Iki 1944 metų kovo pabaigos buvo suformuota 13 batalionų – apie 12 000 žmonių. Vokiečiai pareikalavo, kad lietuvių kolaborantai surinktų ir skirtų 50 000 žmonių užnugario tarnybai šiaurinėje armijos grupėje ir dar 20 000 Liuftvafės antžeminiams daliniams, o jei ši sąlyga būtų įvykdyta, leido Plechavičiui padidinti savo korpusą iki 23 000 žmonių. Kadangi surinkti tokį savanorių skaičių buvo nerealu, balandžio 6 d. Plechavičius pasirašė raginimą Lietuvos gyventojams mobilizuotis.

Pirmuosius 3 „Lietuvos teritorinio korpuso“ batalionus vokiečiai išsiuntė į Vilniaus kraštą kovoti su Armijos Krajovos būriais, kur lietuviškieji vojakos, kaip ir galima lengvai nuspėti, patyrė didelių nuostolių nuo lenkų partizanų, tačiau, nesugebėdami kovoti su ginkluotu priešininku, sudegino keletą kaimų su visais gyventojais. Ir tame nėra nieko keisto, nes pokaryje, kovose už „laisvę ir nepriklausomybę“ buvo nužudyta daugiau nei 20 000 nekaltų civilių.

Dėl visiško Lietuvos teritorinio korpuso nepajėgumo kovoti, nacių valdžia įsakė dalį jo batalionų perduoti SS ir policijos vadovui Lietuvoje generolui Hinzei, o likusius individualiai pajungti vokiečių komendantūrai. Didysis patriotas ir lietuvių tautos sąžinė (taip teigia landzberg propoganda) Plehavičius pareiškė, kad tai prieštarauja ankstesniems susitarimams ir 1944 m. gegužės 15 d. buvo nedelsiant suimtas vokiečių, o „Lietuvos teritorinis korpusas“ buvo jų nuginkluotas ir paleistas, jo kovotojai buvo įtraukti į Liuftvafę užnugario darbams.

Kai kuriuose korpuso batalionuose, kilus nepasitenkinimui šiuo įsakymu, vokiečiai tuoj pat sušaudė apie 100 jo karių ir maždaug tiek pat suėmė ir išsiuntė į Salaspilio koncentracijos stovyklą.

1944 m. rugpjūčio pradžioje, kruvinasis generolas buvo paleistas ir išvyko į Dancigą. Po karo britai atsisakė Plehavičių perduoti TSRS (o kam jį perdavinėti? Juk jis taip puikiai tarnavo savo naujiesiems šeimininkams).

Vėliau ši ypata emigravo į jankyną, kur ir mirė 1973 metų gruodžio 19 dieną Čikagoje.

Šiuo metu draugiškai šildosi katile su savo senaisiais nacių šeimininkais.

P.S.

Atkreipkite dėmesį į šio veikėjo nuotrauką. Cho, cho, cho. Tikras «arijas».