Lietuvos "profsojūzai" pakilo į kovą: už kritiką jų atžvilgiu - kaltinimai terorizmu ir nelojalumu valstybei

Autorius: Vaidas Giršvildas Šaltinis: https://www.facebook.com/vaida... 2016-07-28 10:01:32, skaitė 2779, komentavo 1

N.S. Šneideris, "Draugiškasis teismas". 1930-ųjų pradžia. Drobė, aliejus 149х200

Na ką, mano facebuko draugai. Kreipiuosi į visus savo draugus, pažįstamus, šiaip padorius žmones, o taip pat ir į tuos, kurie, nors facebuke ir draugai, bet realiame gyvenime visiškai man ne draugai.

Štai ir sulaukėme. Jūs prisiskaitėte Konstitucijos ir manote, kad gyvename demokratiškoje šalyje, kur klesti žodžio laisvė ir kiekvienas laisvai gali reikšti savo nuomonę. Beje iki šiol aš irgi taip maniau. Nei velnio.

Teko apturėti išsamų, detalų, bet labai mandagų, ir konstruktyvų pokalbį su savo vadovais.

Ir, kaip Jūs manote, kas juos privertė skirti dėmesio mano kukliai personai? O gi, pasirodo, mane apskundė profesinės sąjungos.

Kurios ten iš jų, tai aš net nežinau, nes jų ten tiek daug prisisteigė, kad pačios nebesusiskaičiuoja. Skundo esmė tokia: kaip aš, būdamas statutiniu valstybės pareigūnu, drįstu sistemingai ir tendencingai skleisti viešojoje erdvėje neigiamą nuomonę apie profesines sąjungas – darbdavio socialinį partnerį.

Lietuvos pilietis apskųstas darbdaviui už nuomonę, kuri nepalanki ir nepatinka profesinėms sąjungoms.

Ir tai vyksta XXI amžiuje Europos sąjungos šalyje. Ir kaip gūdžiais 1986-taisiais aš aiškinausi instituto komjaunimo organizacijos susirinkime, kodėl piktybiškai nedalyvavau spalio revoliucijos metinių demonstracijoje, šiandien, po 30-ties metų, aš turiu aiškintis vadovams, kodėl nemyliu profesinių sąjungų, nešlovinu jų, o retsykiais net iš jų ir pasišaipau.

Taip, aš nemyliu profesinių sąjungų ir neslepiu to. Aš nematau dėl ko jas mylėti. Ta nemeilė paremta asmenine patirtini. Ji formavosi ne vienerius metus stebint jų veiklą, o ypač bendraujant su kai kuriais labai aktyviais profesinių sąjungų nariais ir atstovais, matant jų dviveidiškumą, suvokiant jų mentalitetą, matant, kaip prisidengiant kova už visuotiną gerovę priklausimas organizacijai subtiliai bet kartu ir gudriai buvo išnaudojamas asmeniniams tikslams.

Bet bala jų nematę. Tikėtis padorumo iš kai kurių žmonių, tai tas pats, kas tikėtis išspausti apelsinų sultis stipriai maigant pomidorą. Jei neduota žmogui, tai neduota.

Stebina kitkas.

Mane kaltina tuo, kad savo komentaruose aš, tik atidžiai įsiskaitykite, skatinu terorizmą ir esu nelojalus valstybei.

Na jei dėl terorizmo skatinimo, tai į tokius kaltinimus rimtai žiūrėti net neverta, nes reikšti jos gali tik labai smarkiai su savimi susipykęs žmogus. Bet kaltinimus nelojalumu valstybei laikau asmeniniu įžeidimu.

Esu neapsakomai piktas. Aš tą valstybę gyniau, liejau už ją prakaitą (nemeluosiu, kraujo neliejau, nebent „kraujo praliejimu“ galima būtų pavadinti tai, kad kažkada žulikas buvo apkandžiojęs).

Tarnauju valstybei nuo pat 1990 metų. Daug kartų skatintas, apdovanotas Sausio 13 - osios atminimo medaliu, ne vienu žinybiniu apdovanojimu, neturėjęs nei vienos tarnybinės nuobaudos, o kažkokie smarkiai susireikšminę personažai išdrįsta mane apkaltinti nelojalumu valstybei.

Apgailėtini funkcionieriai, kurie, apart to, kad tik tuščiažodžiauja, piršto nepajudino kuriant tą valstybę, mane kaltina nelojalumu jai.

Ir pasakykite prašau, kaip po viso to tuos žmones ir jų atstovaujamas organizacijas galima gerbti?

Istorijoje jau buvo toks periodas, kai pagal „darbo liaudies kolektyvų atstovų“ donosus žmonės buvo tremiami. Matyt kažkas į tai žiūri su nostalgija.

Taigi, nuoširdūs mano draugai, žinokite, su kuo turite reikalą. Žinokite, kas tie, kurie kviečia Jus į protesto akcijas nepamiršdami prieš tai susirinkti nario mokestį ir primygtinai priminti, kam reikia pervesti 2 procentus metinio pajamų mokesčio, kas tie, kurie ragina Jus basus giedoti vergų arijas, o paskui, pirmai progai pasitaikius, apskundžia Jus tik dėl to, kad išdrįstate išdėstyti savo nuomonę ir tai jiems nepatinka.

Ko verta tokia organizacija, kuri kaip velnias kryžiaus bijo net menkiausios kritikos.

O gal aš tikrai užmyniau ant labai skaudančios vietos, kad mano tokiai menkai personai - pareigūnui, neturinčiam nei vieno pavaldinio, negalinčiam nieko įtakoti, buvo skirtas toks išskirtinis dėmesys? Negi aš jiems iš tikrųjų esu toks pavojingas? Kažkaip nesinori tuo tikėti. Greičiausiai čia pasireiškia asmeniškumai.

Noriu kreiptis ir į skundikus, kas jie bebūtų. Jei jie skaitė ankstesnius mano komentarus, tai matyt galės perskaityti ir šitą.

Žinokite, aš Jūsų visiškai nebijau.

Jei bijočiau, nebūčiau nieko rašęs nei anksčiau, nei, juo labiau šiandien. Veidmainiaučiau, šypsočiausi į akis, arba dar geriau - kaip kai kurie Jūsų ginami negarbingi bailiai, rašyčiau anonimiškai. Juk tai taip patogu ir paprasta. Tik pyst ir viskas.

Noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad savo komentaruose vengiu vardų ir pavardžių, su retomis išimtimis stengiuosi jų nevartoti, nesikeikiu, niekada nesišaipau iš negalios, tautybės, religijos, amžiaus ar lytinės orientacijos, nesišaipau iš nelaimių ir netekčių. Šaipausi tik iš kvailų poelgių ir tokių pat pasisakymų, nekompetencijos, padorumo stokos, puikybės ir kvailybes (nepainiokite su psichine negalia – tai ne tas pats), pasipūtėliškumo ir diletantizmo, neišmanymo, bet noro būtinai pasireikšti ir būti pastebėtu. Kai kada pasišaipau iš politikų, bet net Konstitucinis teismas pasisakė, kad tame nėra nieko blogo.

Rašau ir rašysiu ką galvoju ir man visiškai nusispjauti, kad Jums tai nepatinka. Nenorėjote turėti kritiką – turėsite priešą. Aš visada pasirašau vardu ir pavarde. Niekada nieko nedariau anonimiškai. Nes jei daryčiau kitaip – negalėčiau gerbti pats savęs, jau nekalbant apie tai, kad negalėčiau tikėtis, kad mene gerbtų kiti. Ir pabaigai.

Aš visiškai pasitikiu savo vadovais. Suprantu, kad jie privalo reaguoti. Nieko nedaryti jie paprasčiausiai negali. Nežinau, kokie bus jų priimti sprendimai, bet tikiu, kad mano vadovai - padorūs ir išmintingi, turintys ne tik sąžinę, bet ir sveiką jumoro jausmą, žmonės. Manau, kad jie supras iš kur vėjas pučia ir priims teisingus sprendimus. Gerbsiu jų sprendimus tokius, kokie jie bebūtų.

O visų draugų prašau, pasidalinkite šiuo mano tekstu jau vien tam, kad ir Jūsų draugai ir Jūsų draugų draugai žinotų, kad pas mus dar yra tokių "draugų", kurie mums visai ne draugai.

P. S. galite kaltinti mane kuo tik norite, bet niekada (pabrėžiu – NIEKADA) nedrįskite manęs kaltinti nelojalumu valstybei ar pasirinktai profesijai.