Adolfas Hitleris - kalba Berlyno Lustgartene

Autorius: National Socialist Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-09-11 00:55:00, skaitė 668, komentavo 6

1936 m. sausio 30 d.

SA vyrai! Nacionalsocialistai! Partijos bičiuliai!

Kai šiandien žvelgiame retrospektyviai, ji nesibaigia 1933 metais, bet turi eiti dar toliau. Tai, kas tada daugeliui mūsų judėjimo nepažįstančių žmonių buvo netikėtumo akimirka, mums ir jums, mano Senieji Kovotojai, buvo ne kas kita, kaip išsipildymo valanda.

Buvo daug žmonių, ypač už Vokietijos ribų, kurie sausio 30 d. ir vėlesnėmis savaitėmis bei mėnesiais galbūt stebėjosi stebuklu, įvykusiu jų akyse. Tačiau jūs, mano bendražygiai, ir aš kartu laukėme šios valandos dešimtmetį, tikėjome ja ir dėjome į ją savo viltis. Mums tai buvo ne staigmena, o keturiolikos metų sunkios kovos kulminacija. Išėjome ne akli, bet matydami ir tikėdami. Ir todėl, žvelgdamas į tą dieną, esu apimtas gilaus dėkingumo, dėkingumo tiems, kurie prieš trejus metus leido man patirti šią dieną. Šiandien jie susirinko čia iš viso Vokietijos Reicho kaip mūsų judėjimo pionieriai ir vėliavnešiai, po du vyriausius iš kiekvieno šturmo būrio. Visi jie savo kailiu patyrė mūsų Judėjimo evoliuciją, jo kovos, kovos ir pergalių raidą. O aš pats stovėjau virš šios kovos keturiolika metų. Keturiolika metų vadovavau šiai kovai; taip pat įkūriau šią SA ir jos gretose bei priešakyje keturiolika metų vedžiau Judėjimą pirmyn. Aš jus pažinau. Ir žinau: visa, kas esate jūs, esate per mane, ir visa, kas esu aš, esu tik per jus.

Tą dieną mūsų gretose jau stovėjo geriausias vokiečių tautos branduolys. Tą dieną mus jau buvo pasirinkę geriausi mūsų žmonės. Tik smulkūs abejotojai ir neprotingieji dar stovėjo šone. Tačiau dabar šios gretos buvo pastebimai sumažėjusios. Nes tai, kas šiandien stovi prieš mus, stovi prieš mus ne dėl to, kad esame Nacionalsocialistai, o dėl to, kad mes vėl padarėme Vokietiją laisvą ir stiprią. Tai mūsų žmonių priešai mūsų pačių žemėje, kuriuos mes pažįstame nuo Didžiojo karo laikų, nuo apgailėtino 1918 m. sukilimo laikų, ir kuriuos mes pažįstame nuo mūsų didžiausio nuosmukio laikų. Jie yra vieninteliai, kurie ne tik nenori rasti kelio pas mus, bet ir niekada jo neras - ir be kurių mes patys galime apsieiti.

Judėjimas suteikė Vokietijos žmonėms vienybės ir vienybės elementą, kuris dar ilgai turės poveikį - toli į tolimiausią ateitį. Klysta tie, kurie mano, kad šis judėjimas šiandien vis dar susijęs su vienu asmeniu.

Aš buvau jo pranašas. Ir šiandien iš šio vieno pranašautojo kilę milijonai. Jei vienas iš mūsų šiandien išleidžia paskutinį kvapą, jis žino, kad po jo ateis dešimt kitų! Šis sąjūdis nebeišnyks. Jis ves Vokietiją pirmyn, ir net jei mūsų priešai atsisakys pripažinti šį faktą, Vokietija niekada daugiau nebepajus tos apgailėtinos gėdos, kurią buvome priversti išgyventi.

O jūs, mano seniausi partijos kovotojai, SA ir SS vyrai ir politiniai kariai, esate garantas, kad viskas yra taip, kaip yra. Jūs esate garantai, kad ši dvasia niekada neišnyks. Kai jūs čia stovite, visos vokiečių tautos nariai, visų profesijų, visų socialinių sluoksnių, visų konfesijų, vieningi, akli viskam, išskyrus šią Vokietiją ir savo tarnystę jai, iš jūsų užaugs jaunoji karta, įkvėpta tos pačios dvasios, matydama jumyse savo pavyzdį ir sekdama jumis.

Vokietija neišgyvens 1918 m. lapkričio dienų. Tegul visi praranda viltį, kad pasaulio istorijos ratą kada nors pavyks pasukti atgal.

Tuo pat metu, kaip mes visada skelbėme taiką savo valstybingume, taip ir tarp kitų tautų norime būti taiką mylinčiu elementu. Negalime to kartoti pakankamai dažnai. Siekiame taikos, nes mylime taiką! Bet mes pasisakome už garbę, nes nenorime gyventi be jos.

Šiandien galime didžiuotis, kad esame vokiečiai. Ypač šiais paskutiniaisiais mūsų režimo metais vokiečių tautai buvo sugrąžinta garbė prieš pasaulį. Mes nebesame beginkliai helotai, bet tapome laisvais ir savimi pasitikinčiais „pasaulio piliečiais“. Su pasididžiavimu galime leisti, kad šie treji metai prabėgtų pro mūsų akis. Jie taip pat yra įsipareigojimas ateičiai. Ateinančiais metais reikės ne mažiau dirbti. Yra asmenų, kurie mano galintys suduoti smūgį nacionalsocializmui, teigdami: „Taip, bet visa tai reikalauja aukų“. Taip, gerbiamieji smulkūs buržua, mūsų kova pareikalavo nuolatinių aukų. Bet jūs to nepatyrėte. Galbūt įsivaizduojate, kad Vokietija tapo tokia, kokia yra šiandien, nes jūs nieko neaukojote.

Ne! Būtent todėl, kad mes galėjome ir norėjome aukotis, atsirado ši Vokietija! Todėl jei kas nors mums sako: „Tai reiškia, kad ir ateityje reikės aukų“, mes sakome: „Visiškai teisingai! Nacionalsocializmas yra ne letargo, o kovos doktrina.

Ne laimės, atsitiktinumų, o darbo, kovos, taigi ir aukų doktrina. Būtent taip elgėmės prieš kovą, ir per šiuos trejus metus tai nepasikeitė, taip bus ir ateityje!

Svarbu tik viena: tūkstantmečius mūsų žmonės turėjo aukotis dėl savo pasirinkto gyvenimo kelio ir gyvenimo kovos. Jai nieko nebuvo duota, bet pernelyg dažnai aukos buvo veltui. Šiandien Judėjimas gali suteikti Vokietijos žmonėms garantiją: kad ir ką jūs, Vokietijos žmonės, aukotumėtės, tai nebebus veltui, priešingai, šios aukos visada laimės jums naują gyvenimą.

Ir aš norėčiau paprašyti jūsų prisijungti prie manęs ir dar kartą ištarti kovinį šauksmą už tai, kas mums šiame pasaulyje reiškia daugiausiai, dėl ko kadaise kovojome, kovojome ir triumfavome, ko nepamiršome pralaimėjimo metu, ką mylėjome sunkmečiu, ką garbinome gėdos metu ir kas mums šventa ir brangu dabar, pergalių metu.

Mūsų Vokietijos Reichas, mūsų Vokietijos žmonės ir mūsų vienintelis Nacionalsocialistinis judėjimas:

Sieg Heil! Sieg Heil! Sieg Heil!