Adolfas Hitleris, jūs jį pažinojote, koks jis buvo? - Generolo Leono Degrelio prisiminimai

Autorius: National Socialist Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-09-12 04:22:00, skaitė 808, komentavo 4

Nuo 1945 m. šis klausimas man buvo užduotas tūkstantį kartų, ir į jį atsakyti nėra nieko sunkiau.

Apie Antrąjį pasaulinį karą ir jo pagrindinę figūrą - Adolfą Hitlerį - rašoma maždaug 2000 knygų. Tačiau ar kuri nors iš jų atskleidė tikrąjį Hitlerį? „Hitlerio mįslė pranoksta bet kokį žmogiškąjį supratimą“, - kartą rašė kairiosios pakraipos Vokietijos savaitraštis ‚Die Zeit‘.

Salvadoras Dali, unikalus meno genijus, į šią paslaptį bandė prasiskverbti viename iš savo intensyviausių ir dramatiškiausių paveikslų. Aukšti kalnų peizažai beveik užpildo drobę, palikdami tik kelis švytinčius metrus jūros pakrantės, nusėtos subtiliai miniatiūrinėmis žmonių figūromis: paskutiniai mirštančios taikos liudininkai. Ant negyvo medžio šakos kabo didžiulis telefono aparatas, iš kurio laša kraujo ašaros; šen bei ten kabo skėčiai ir šikšnosparniai, kurių pranašystė akivaizdžiai tokia pati. Kaip pasakoja Dali, „Chamberlaino skėtis šiame paveiksle pasirodė grėsmingoje šviesoje, kurią išryškino šikšnosparnis, ir kai jį tapiau, jis man pasirodė kaip didžiulės kančios daiktas“.

Tada jis prisipažino: „Jaučiau, kad šis paveikslas yra labai pranašiškas. Tačiau prisipažinsiu, kad dar nesu įminęs ir Hitlerio mįslės. Jis mane traukė tik kaip mano beprotiškų įsivaizdavimų objektas ir dėl to, kad mačiau jį kaip žmogų, unikaliai galintį viską apversti aukštyn kojomis.“

Kokia nuolankumo pamoka brakonieriaujantiems kritikams, kurie nuo 1945 m. suskubo spausdinti tūkstančius „galutinių“ knygų, daugiausiai paniekinančių, apie šį žmogų, kuris taip trikdė introspekcinį Dali, kad po keturiasdešimties metų jis vis dar jautėsi prislėgtas ir neužtikrintas savo paties haliucinuojančio paveikslo akivaizdoje. Kas dar, be Dali, bandė objektyviai parodyti šį nepaprastą žmogų, kurį Dali pavadino pačia sprogstamiausia figūra žmonijos istorijoje?

KAIP PAVLOVO VARPAS

Kalnai knygų apie Hitlerį, paremtų mirksinčia neapykanta ir neišmanymu, menkai apibūdina ar paaiškina galingiausią žmogų, kokį kada nors matė pasaulis. Kaip, svarstau, ar šie tūkstančiai skirtingų Hitlerio portretų kuo nors primena žmogų, kurį pažinojau? Hitlerį, sėdintį šalia manęs, stovintį, kalbantį, klausantį. Žmonėms, dešimtmečius maitintiems fantastinėmis pasakomis, tapo neįmanoma paaiškinti, kad tai, ką jie perskaitė ar išgirdo per televiziją, tiesiog neatitinka tiesos.

Žmonės tūkstančius kartų kartojamą fikciją priėmė kaip tikrovę. Tačiau jie niekada nematė Hitlerio, niekada su juo nekalbėjo, negirdėjo nė vieno žodžio iš jo lūpų. Vien tik Hitlerio vardas iš karto sukelia grimuojančio velnio, visų neigiamų emocijų šaltinio, vaizdą. Kaip Pavlovo varpas, Hitlerio paminėjimas yra skirtas atsisakyti esmės ir tikrovės. Tačiau laikui bėgant istorija pareikalaus daugiau nei šių apibendrinančių vertinimų.

KEISTAI PATRAUKLUS

Hitleris man visada prieš akis: 1936 m. - kaip taikos žmogus, 1944 m. - kaip karo žmogus. Neįmanoma būti asmeniniu tokio nepaprasto žmogaus gyvenimo liudininku ir nelikti jo paženklintam visam laikui. Nebūna dienos, kad Hitleris vėl neišnyktų mano atmintyje ne kaip seniai miręs žmogus, o kaip reali būtybė, kuri žingsniuoja savo kabineto grindimis, sėdasi į savo kėdę, pokšteli į židinyje degančius rąstus.

Pirmas dalykas, kurį kas nors pastebėjo, kai jis pasirodė, buvo jo maži ūsai. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų jam buvo patarta juos nusiskusti, bet jis visada atsisakydavo: žmonės buvo pripratę prie jo tokio, koks jis buvo.

Jis nebuvo aukštas - ne daugiau nei Napoleonas ar Aleksandras Didysis.

Hitleris turėjo gilias mėlynas akis, kurios daugeliui atrodė kerinčios, nors man jos tokios neatrodė. Taip pat nepastebėjau elektros srovės, kurią, kaip sakoma, skleidė jo rankos. Gana daug kartų jas buvau sugriebęs ir niekada nebuvau paveiktas jo žaibo.

Jo veidas rodė emocijas arba abejingumą, priklausomai nuo akimirkos aistros ar apatijos. Kartais jis būdavo tarsi benamis, nepratardavo nė žodžio, o jo žandikauliai tuo tarpu judėjo taip, tarsi šlifuotų kliūtį į šipulius tuštumoje. Tada jis staiga atgydavo ir pradėdavo kalbą, skirtą tik jums, tarsi kreiptųsi į šimtatūkstantinę minią Berlyno Tempelhofo aerodrome. Tuomet jis tarsi pasikeisdavo. Netgi jo veido spalva, kitados buvusi nyki, kalbant nušvisdavo. Ir tokiais momentais, be abejo, Hitleris buvo keistai patrauklus ir tarsi turintis stebuklingų galių.

IŠSKIRTINIS GYVYBINGUMAS

Viską, kas galėjo pasirodyti pernelyg iškilminga, jis greitai sušvelnino humoru. Vaizdingas pasaulis, kandi frazė buvo jo valioje. Jis akimirksniu sukurdavo šypseną keliantį žodinį paveikslą arba sugalvodavo netikėtą ir nuginkluojantį palyginimą. Jis galėjo būti griežtas ir net negailestingas savo vertinimuose, tačiau beveik tuo pat metu stebėtinai taikus, jautrus ir šiltas.

Po 1945 m. Hitleris buvo kaltinamas visokiais žiaurumais, tačiau jo prigimtis nebuvo žiauri. Jis mylėjo vaikus. Jam buvo visiškai natūralus dalykas sustabdyti automobilį ir pasidalyti maistu su kelyje važiuojančiais jaunais dviratininkais. Kartą jis atidavė savo lietpaltį per lietų plušančiam apleistam žmogui. Vidurnaktį jis nutraukdavo darbą ir paruošdavo maisto savo šuniui Blondžiui.

Jis negalėjo pakęsti valgyti mėsos, nes tai reiškė gyvos būtybės mirtį. Jis nesutiko, kad jo maistui būtų paaukotas net triušis ar upėtakis. Ant jo stalo galėjo būti tik kiaušiniai, nes kiaušinių dėjimas reiškė, kad višta buvo pasigailėta, o ne nužudyta.

Hitlerio mitybos įpročiai mane nuolat stebino. Kaip žmogus, turintis tokį įtemptą grafiką, dalyvavęs dešimtyse tūkstančių varginančių masinių susirinkimų, iš kurių išeidavo išpiltas prakaito, dažnai netekdamas dviejų ar keturių kilogramų, miegojęs tik tris ar keturias valandas per parą, 1940-1945 m. ant savo pečių nešęs visą pasaulį ir valdęs 380 milijonų europiečių, galėjo fiziškai išgyventi tik iš virto kiaušinio, kelių pomidorų, dviejų ar trijų blynų ir lėkštės makaronų? Bet jis iš tikrųjų priaugo svorio!

Jis gėrė tik vandenį. Jis nerūkė ir netoleravo, kad jo akivaizdoje būtų rūkoma. Vieną ar antrą valandą nakties jis vis dar kalbėdavo, nesutrikęs, prie židinio, žvalus, dažnai linksmas. Jis niekada nerodė jokių nuovargio požymių. Mirtinai pavargę galėjo būti jo klausytojai, bet ne Hitleris.

Jis buvo vaizduojamas kaip pavargęs senas vyras. Nieko nebuvo toliau nuo tiesos. 1944 m. rugsėjį, kai, kaip buvo pranešta, jis buvo gana nusilpęs, praleidau su juo savaitę. Jo protinis ir fizinis žvalumas vis dar buvo išskirtinis. Liepos 20 d. įvykdytas pasikėsinimas į jo gyvybę, jei ką, tai tik suteikė jam naujų jėgų. Jis gėrė arbatą savo kambaryje taip pat ramiai, tarsi būtume buvę jo nedideliame privačiame bute kanceliarijoje prieš karą arba gėrėjosi sniegu ir žydru dangumi pro didelį erkerio langą Berchtesgadene.

GELEŽINĖ SAVITVARDA

Tiesa, pačioje gyvenimo pabaigoje jo nugara jau buvo sulinkusi, bet protas išliko aiškus kaip žaibas. Testamentas, kurį jis nepaprastai ramiai padiktavo mirties išvakarėse, 1945 m. balandžio 29 d., trečią valandą nakties, mums yra neišdildomas liudijimas. Prieš abdikaciją Napoleonas Fontenblo neapsieidavo be panikos akimirkų. Hitleris paprasčiausiai tyliai paspaudė ranką savo bendražygiams, pusryčiavo kaip ir bet kurią kitą dieną, o paskui ėjo į mirtį, tarsi eitų pasivaikščioti. Ar kada nors istorijoje teko matyti tokią didžiulę tragediją, kuri baigėsi su tokia geležine savitvarda?

Žymiausias Hitlerio bruožas visada buvo jo paprastumas. Sudėtingiausios problemos jo galvoje išsispręsdavo iki kelių pagrindinių principų. Jo veiksmai buvo orientuoti į idėjas ir sprendimus, kuriuos galėjo suprasti kiekvienas. Darbininkas iš Eseno, atsiskyręs ūkininkas, Rūro pramonininkas ir universiteto profesorius galėjo lengvai sekti jo mintimis. Dėl jo samprotavimų aiškumo viskas buvo akivaizdu.

Jo elgesys ir gyvenimo būdas nepasikeitė net ir tapus Vokietijos valdovu. Jis rengėsi ir gyveno taupiai. Pirmosiomis dienomis Miunchene maistui jis išleisdavo ne daugiau kaip markę per dieną. Nė vienu savo gyvenimo etapu jis nieko neišleido sau. Per visus 13 darbo kanceliarijoje metų jis niekada nesinešiojo piniginės ir niekada neturėjo savų pinigų.

Į KOMPIUTERĮ PANAŠUS PROTAS

Hitleris buvo savamokslis ir nesistengė to nuslėpti. Kartais jį erzino intelektualų pasipūtimas, jų blizgančios idėjos, supakuotos kaip daugybė žibintuvėlio baterijų. Savo žinias jis įgijo pasirinktinai ir nenuilstamai studijuodamas, todėl žinojo kur kas daugiau nei tūkstančiai diplomais apdovanotų akademikų.

Nemanau, kad kas nors kada nors skaitė tiek daug, kiek jis. Paprastai jis kasdien perskaitydavo po vieną knygą, visada pirmiausia perskaitydavo išvadas ir rodyklę, kad įvertintų, kuo kūrinys jį sudomino. Jis mokėjo išgauti kiekvienos knygos esmę ir paskui ją saugoti savo į kompiuterį panašioje galvoje. Girdėjau, kaip jis net karo įkarštyje nepriekaištingai tiksliai kalbėdavo apie sudėtingas mokslines knygas.

Jo intelektinis smalsumas buvo beribis. Jis lengvai susipažindavo su įvairiausių autorių veikalais, ir niekas jam nebuvo per sudėtinga. Jis puikiai išmanė ir suprato Budą, Konfucijų ir Jėzų Kristų, taip pat Liuterį, Kalviną ir Savonarolą, literatūros milžinus Dantę, Šilerį, Šekspyrą ir Gėtę, analitinius rašytojus Renaną ir Gobineau, Chamberlainą ir Sorelį.

Jis mokėsi filosofijos studijuodamas Aristotelį ir Platoną. Jis galėjo iš atminties cituoti ištisas Šopenhauerio pastraipas ir ilgą laiką su savimi nešiojosi kišeninį Šopenhauerio leidimą. Nietzsche jį daug ko išmokė apie valios jėgą.

Jo žinių troškulys buvo nenumaldomas. Jis praleido šimtus valandų studijuodamas Tacito ir Mommseno veikalus, tokius karo strategus kaip Clausewitzas ir imperijos kūrėjus, tokius kaip Bismarkas. Niekas jam neužkliuvo: pasaulio istorija ar civilizacijų istorija, Biblijos ir Talmudo studijos, tomistinė filosofija ir visi Homero, Sofoklio, Horacijaus, Ovidijaus, Tito Livijaus ir Cicerono šedevrai. Julijoną Apostatą jis pažinojo taip, tarsi šis būtų buvęs jo amžininkas.

Jo žinios apėmė ir mechaniką. Jis žinojo, kaip veikia varikliai, suprato įvairių ginklų balistiką, o savo medicinos ir biologijos žiniomis stebino geriausius medicinos mokslininkus.

Hitlerio žinių universalumas gali stebinti arba kelti nepasitenkinimą tiems, kurie jo nežino, tačiau vis dėlto tai yra istorinis faktas: Hitleris buvo vienas iš labiausiai išsilavinusių šio amžiaus žmonių. Daug kartų labiau nei Čerčilis, intelektualinis vidutiniokas; arba nei Pjeras Lavaalas, turintis tik paviršutiniškų istorijos žinių; nei Ruzveltas; arba Eizenhaueris, kuris niekada neperžengė detektyvinių romanų ribų.

JAUNASIS ARCHITEKTAS

Net ankstyvaisiais savo gyvenimo metais Hitleris buvo kitoks nei kiti vaikai. Jis turėjo vidinės stiprybės ir vadovavosi savo dvasia bei instinktais.

Būdamas vos vienuolikos metų jis galėjo meistriškai piešti. Tokio amžiaus jo piešiniai pasižymi nepaprastu tvirtumu ir gyvybingumu. Pirmieji jo paveikslai ir akvarelės, sukurti sulaukus penkiolikos metų, kupini poezijos ir jautrumo. Vienas ryškiausių ankstyvųjų darbų „Utopijos tvirtovė“ taip pat rodo, kad jis buvo retos vaizduotės dailininkas. Jo meninė orientacija buvo įvairialypė. Nuo pat vaikystės rašė poeziją. Visą pjesę padiktavo savo seseriai Paulai, kuri stebėjosi jo įžūlumu. Būdamas 16 metų, Vienoje jis pradėjo kurti operą. Jis net sukūrė scenografiją ir visus kostiumus, o personažai, žinoma, buvo Vagnerio herojai.

Hitleris buvo ne tik menininkas, bet visų pirma architektas. Šimtai jo darbų pasižymėjo tiek architektūra, tiek tapyba. Vien iš atminties jis galėjo iki smulkmenų atkurti bažnyčios svogūninį kupolą ar sudėtingus kalvotos geležies išlinkimus. Iš tiesų būtent siekdamas įgyvendinti savo svajonę tapti architektu amžiaus pradžioje Hitleris išvyko į Vieną.

Matant šimtus tuo metu sukurtų paveikslų, eskizų ir piešinių, atskleidžiančių jo trimačių figūrų meistriškumą, stebina tai, kad Dailės akademijos egzaminatoriai du kartus iš eilės jo neišlaikė egzaminų. Vokiečių istorikas Verneris Maseris (Werner Maser), kuris nebuvo Hitlerio draugas, išpeikė šiuos egzaminuotojus: „Visi jo darbai atskleidė nepaprastus architektūrinius gabumus ir žinias. Trečiojo reicho statytojas buvusiai Vienos dailės akademijai suteikia pagrindo gėdytis“.

Savo kambaryje Hitleris visada rodė seną motinos nuotrauką. Motinos, kurią mylėjo, atminimas lydėjo jį iki pat mirties. Prieš palikdamas šią žemę, 1945 m. balandžio 30 d., jis padėjo motinos nuotrauką priešais save. Ji turėjo tokias pat mėlynas akis kaip jo ir panašų veidą. Motiniška intuicija jai sakė, kad jos sūnus skiriasi nuo kitų vaikų. Ji elgėsi taip, tarsi būtų žinojusi sūnaus likimą. Kai ji mirė, ją kankino didžiulė paslaptis, gaubianti sūnų.

KUKLI KILMĖ

Jaunystės metais Hitleris gyveno tarsi atsiskyrėlis. Didžiausias jo troškimas buvo pasitraukti iš pasaulio. Širdies vienišius, jis klajojo, valgė skurdų maistą, bet godžiai vartė trijų viešųjų bibliotekų knygas. Jis susilaikė nuo pokalbių ir turėjo nedaug draugų.

Beveik neįmanoma įsivaizduoti kito tokio likimo, kai žmogus, pradėjęs nuo tiek nedaug, pasiekė tokių aukštumų. Aleksandras Didysis buvo karaliaus sūnus. Napoleonas, kilęs iš pasiturinčios šeimos, būdamas 24 metų buvo generolas. Penkiolika metų po Vienos Hitleris vis dar būtų nežinomas kapralas. Tūkstančiai kitų turėjo tūkstančius kartų daugiau galimybių palikti pėdsaką pasaulyje.

Hitleris nelabai rūpinosi savo asmeniniu gyvenimu. Vienoje jis gyveno skurdžiuose, ankštuose būstuose. Tačiau dėl visa ko jis išsinuomojo pianiną, kuris užėmė pusę jo kambario, ir susitelkė į operos kūrimą. Jis gyveno iš duonos, pieno ir daržovių sriubos. Jo skurdas buvo tikras. Jis neturėjo net viršutinio palto. Snieguotomis dienomis jis valė gatves. Geležinkelio stotyje nešė bagažą. Daug savaičių praleido benamių prieglaudose. Tačiau jis niekada nenustojo tapyti ir skaityti.

Nepaisant baisaus skurdo, Hitleris sugebėjo išlaikyti švarią išvaizdą. Vienos ir Miuncheno šeimininkai ir šeimininkės prisiminė jį dėl jo mandagumo ir malonaus būdo. Jo elgesys buvo nepriekaištingas. Jo kambarys visada buvo nepriekaištingai sutvarkytas, menki daiktai kruopščiai sudėti, o drabužiai tvarkingai pakabinti arba sulankstyti. Jis pats skalbė ir lygino savo drabužius, o tai tais laikais darė nedaugelis vyrų. Jam beveik nieko nereikėjo, kad išgyventų, o pinigų, gautų pardavus kelis paveikslus, užteko visiems poreikiams patenkinti.

LIKIMO PAIEŠKOS

Sužavėtas benediktinų vienuolyno bažnyčios grožio, kurioje jis dalyvavo chore ir tarnavo ministrantu, Hitleris trumpam užsimanė tapti benediktinų vienuoliu. Įdomu tai, kad būtent tuo metu, kai jis dalyvaudavo mišiose, jam visada tekdavo praeiti pro pirmąją kada nors matytą svastiką: ji buvo išraižyta vienuolyno portalo akmeniniame antkapyje.

Hitlerio tėvas, muitininkas, tikėjosi, kad berniukas paseks jo pėdomis ir taps valstybės tarnautoju. Jo auklėtojas skatino jį tapti vienuoliu. Vietoj to jaunasis Hitleris išvyko, tiksliau, pabėgo, į Vieną. Ten, sutrukdęs savo meniniams siekiams dėl biurokratinių akademinės bendruomenės vidutinybių, jis atsiskyrė ir ėmė medituoti. Pasiklydęs didžiojoje Austrijos-Vengrijos sostinėje, jis ieškojo savo likimo.

Pirmuosius 30 Hitlerio gyvenimo metų 1889 m. balandžio 20 d. data niekam nieko nereiškė. Tą dieną jis gimė Braunau, mažame miestelyje Inno slėnyje. Gyvendamas tremtyje Vienoje jis dažnai galvojo apie savo kuklius namus ir ypač apie motiną. Jai susirgus, jis grįžo iš Vienos namo jos prižiūrėti. Kelias savaites ją slaugė, dirbo visus namų ruošos darbus ir rėmė kaip mylintis sūnus. Kai Kalėdų išvakarėse ji pagaliau mirė, jo skausmas buvo didžiulis. Slegiamas sielvarto, jis palaidojo motiną mažose kaimo kapinaitėse. „Niekada nesu matęs žmogaus, kuris būtų taip susmukęs iš sielvarto“, - sakė jo motinos gydytojas, kuris buvo žydas.

STIPRI SIELA

Hitleris dar nebuvo susitelkęs į politiką, tačiau, pats to nežinodamas, būtent į šią karjerą jis buvo labiausiai pašauktas. Galiausiai politika susilies su jo aistra menui. Žmonės, masės, būtų molis, kurį skulptorius formuoja į nemirtingą formą. Žmonių molis jam taptų gražiu meno kūriniu, kaip viena iš Mirono marmurinių skulptūrų, Hanso Makarto paveikslas ar Vagnerio „Žiedų trilogija“.

Meilė muzikai, menui ir architektūrai neatitolino jo nuo Vienos politinio gyvenimo ir socialinių problemų. Kad išgyventų, jis dirbo kaip paprastas darbininkas greta kitų darbininkų. Jis buvo tylus žiūrovas, bet niekas jam neužkliuvo: nei buržuazijos tuštybė ir egoizmas, nei moralinis ir materialinis žmonių skurdas, nei šimtai tūkstančių darbininkų, kurie su pykčiu širdyje plūdo plačiais Vienos prospektais.

Jį taip pat pribloškė Vienoje vis dažniau pasirodantys barzdoti žydai, dėvintys kaftanus, kurių Lincas nematė. „Kaip jie gali būti vokiečiai?“ - klausė jis savęs. Jis perskaitė statistiką: 1860 m. Vienoje gyveno 69 žydų šeimos, o po 40 metų jų buvo 200 000. Jų buvo visur. Jis stebėjosi, kaip jie įsiveržė į universitetus, teisininkų ir medikų profesijas, perėmė laikraščius.

Hitleris susidūrė su aistringa darbininkų reakcija į šį antplūdį, tačiau darbininkai nebuvo vieni nelaimingi. Austrijoje ir Vengrijoje buvo daug žymių asmenų, kurie neslėpė pasipiktinimo tuo, kas, jų manymu, buvo svetimšalių invazija į jų šalį. Vienos meras, krikščionis demokratas ir galingas oratorius, noriai klausėsi Hitlerio.

Hitleriui taip pat rūpėjo aštuonių milijonų Austrijos vokiečių, laikomų atskirai nuo Vokietijos ir taip atimant iš jų teisėtą vokiečių tautybę, likimas. Jis matė imperatorių Francą Jozefą kaip rūstų ir smulkmenišką senuką, nesugebantį susidoroti su šių dienų problemomis ir ateities siekiais.

Jaunasis Hitleris tyliai mintyse viską apibendrino.

Pirma: Austrai buvo Vokietijos dalis, bendra tėvynė.

Antra: žydai buvo svetimšaliai vokiečių bendruomenėje.

Trečia: patriotizmas galiojo tik tuo atveju, jei juo dalijosi visos klasės. Paprasti žmonės, su kuriais Hitleris dalijosi sielvartu ir pažeminimu, buvo tokia pat tėvynės dalis kaip ir aukštuomenės milijonieriai.

Ketvirta: Klasių karas anksčiau ar vėliau bet kurioje šalyje ir darbininkus, ir viršininkus pasmerktų pražūčiai. Nė viena šalis negalėtų išgyventi klasių karo; tik darbininkų ir viršininkų bendradarbiavimas gali būti naudingas šaliai. Darbininkai turi būti gerbiami ir gyventi padoriai bei garbingai. Kūrybiškumas niekada neturi būti slopinamas.

Vėliau sakydamas, kad savo socialinę ir politinę doktriną suformavo Vienoje, Hitleris sakė tiesą. Po dešimties metų jo Vienoje išsakyti pastebėjimai taps dienos tvarka.

Taigi Hitleris kelerius metus gyveno perpildytame Vienos mieste kaip tikras atstumtasis, tačiau tyliai stebėjo viską aplinkui. Jo stiprybė sklido iš vidaus. Jis nepasikliovė, kad kas nors už jį mąstytų. Išskirtinės žmogiškos būtybės visada jaučiasi vienišos didžiulėje žmonių minioje. Hitleris savo vienatvę laikė puikia galimybe medituoti ir nepaskęsti beprasmiškoje jūroje. Kad nepasiklystų sterilios dykumos dykumoje, stipri siela ieško prieglobsčio savyje. Hitleris buvo tokia siela.

ŽODIS

Žaibas Hitlerio gyvenime turėjo kilti iš žodžio.

Visas jo meninis talentas būtų nukreiptas į bendravimo ir iškalbos meistriškumą. Hitleris niekada nebūtų įsivaizdavęs liaudies užkariavimų be žodžio galios. Jis žavėtų ir būtų juo užburiamas. Jis rastų visišką pasitenkinimą, kai jo žodžių magija įkvėptų masių, su kuriomis jis bendravo, širdis ir protus.

Jis jaustųsi atgimęs kaskart, kai su mistiniu grožiu perteikdavo per gyvenimą įgytas žinias.

Hitlerio užburianti iškalba dar ilgai išliks didžiuliu psichoanalitikų tyrinėjimų lauku. Hitlerio žodžio galia yra raktas. Be jos niekada nebūtų buvę Hitlerio epochos.

TRANSCENDENTINIS TIKĖJIMAS

Ar Hitleris tikėjo į Dievą? Jis giliai tikėjo Dievu. Jis vadino Dievą Visagaliu, viso, kas žinoma ir nežinoma, valdovu.

Propagandistai Hitlerį vaizdavo kaip ateistą. Jis toks nebuvo. Jis niekino veidmainingus ir materialistiškai nusiteikusius dvasininkus, tačiau jis nebuvo vienišas. Jis tikėjo standartų ir teologinių dogmų būtinybe, be kurių, kaip ne kartą sakė, didžioji krikščionių bažnyčios institucija žlugtų. Šios dogmos kirtosi su jo protu, tačiau jis taip pat pripažino, kad žmogaus protui sunku aprėpti visas kūrinijos, jos beribės apimties ir kvapą gniaužiančio grožio problemas. Jis pripažino, kad kiekvienas žmogus turi dvasinių poreikių.

Giesmių giesmė, gėlės raštas ir spalva nuolat grąžindavo jį prie didžiųjų kūrinijos problemų. Niekas pasaulyje man taip iškalbingai nekalbėjo apie Dievo egzistavimą. Tokios nuomonės jis laikėsi ne todėl, kad buvo auklėjamas kaip krikščionis, bet todėl, kad jo analitinis protas siejo jį su Dievo sąvoka.

Hitlerio tikėjimas pranoko formules ir atsitiktinumus. Dievas jam buvo visa ko pagrindas, visų dalykų, jo ir visų kitų likimo tvarkytojas.