Matt Koehl

Šiame redakciniame straipsnyje keliamas esminis klausimas dėl mūsų dabartinės situacijos ir raginama radikaliai iš naujo įvertinti pokario įvykius Vakarų pasaulyje.

JAU PRAĖJO 50 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Daugeliui šis konfliktas atrodo kaip sena istorija. Tačiau metinių minėjimas ir karinių nugalėtojų linksmybės šiuo metu primena mums, kad yra tokių, kurie neleis mums greitai pamiršti.

Tad teisinga paklausti: kodėl mes – Amerikos, Kanados, Anglijos, Prancūzijos, Australijos, Naujosios Zelandijos ir Pietų Afrikos tautos – iš viso pradėjome karą?

Buvo pateikta daug paaiškinimų: tai buvo noras sustabdyti diktatūrą ir agresiją, išsaugoti laisvę ir demokratiją, išgelbėti Britų imperiją, išgelbėti mažas šalis ir t. t. Tačiau, kai taikomas paprastos tiesos filtras, viskas susiveda į vieną dalyką: patologinį tam tikrų suinteresuotų šalių norą sunaikinti Adolfą Hitlerį ir jo idėją. Kitaip tariant, Antrasis pasaulinis karas buvo ne kas kita, kaip karas prieš Hitlerį.

Šiame kare visos įvairios suinteresuotos šalys – bolševikai, tarptautiniai bankininkai, visokie reakcionieriai, bet ypač žydai – suprato, kad bet kokie jų skirtumai nublanksta, palyginti su bendru interesu sunaikinti šį žmogų ir jo Reikalą.

Apsirengusi apsimetė, ši nešventa sąjunga žadėjo, kad be Hitlerio bus geresnis pasaulis – laisvės ir demokratijos pasaulis, pasaulis be baimės ir nepritekliaus, kuriame gėris triumfuos prieš blogį.

Jų pareiškimų nuoširdumą geriausiai galima įvertinti iš prievartavimų, plėšimų, etninio valymo, kankinimų, kengūrų teismų, parodomųjų teismų ir milijonų žmonių žudynių visoje Europoje, įvykusių po „išlaisvinimo“.

Taigi, kokį pasaulį mums iš tikrųjų padovanojo 1945 metų nugalėtojai? Atidžiai įsižiūrėkite. Penkis dešimtmečius jie turėjo galimybę parodyti mums savo pasaulį be Hitlerio. Koks tai pasaulis?

Pirmiausia, jie mums padovanojo nesibaigiantį konfliktų virtinę, įskaitant Korėjos ir Vietnamo karus, kuriuose beprasmiškai buvo iššvaistyta daugybė tūkstančių gyvybių. Jie taip pat padovanojo mums Šaltąjį karą su jo didžiulėmis išlaidomis ir išteklių švaistymu.

Jie mums davė pasaulį, kuriame vyrauja vartotojiškumas, savęs fiksavimas, aplinkos niokojimas, tarša ir rasių maišymasis. Jie pakeitė nacionalinę demografiją ir supažindino mus su integracija, autobusų transportu, teigiamų veiksmų diskriminacija, mažumų kvotomis, jautrumo mokymais, juodaodžių istorija ir... Holokaustu. Jie davė mums atlaidumą, narkotikus, MTV ir paauglių savižudybes. Jie davė mums saugų seksą, nesaugias gatves ir ginklų kontrolę. Jie davė mums rokenrolą ir išžaginimo konsultavimo centrus. Jie davė mums „alternatyvų gyvenimo būdą“, sodomiją, AIDS, purvą, iškrypimus, chaosą, nusikalstamumą, korupciją, menkinimą ir visų rūšių beprotybę.

Tokį pasaulį jie mums davė, ir tai yra pasibaisėtinas kaltinimas.

Jokiu būdu negalime kaltinti Hitlerio dėl tokio pasaulio. Jis buvo visiškai prieš tokius dalykus, kovojo ir paaukojo viską, kad užkirstų kelią tokiam pasauliui.

Tačiau 1945 metų nugalėtojai kovojo, kad sunaikintų šį žmogų, kad galėtų sukurti savo pasaulį – tokį, kokį turime dabar. Tai jie sukūrė Antrajame pasauliniame kare ir už tai turi būti patraukti atsakomybėn.

1945-ieji buvo lemiamas momentas, lūžio taškas istorijoje – paskutinė didelė Senosios Tvarkos pergalė , nulėmusi šiandieninį pasaulį. Viskas, kas dabar vyksta pasaulyje, yra priežastiniu ryšiu susijusi su to didžiojo konflikto, įvykusio prieš pusę amžiaus, baigtimi.

Šis priežastinis ryšys yra pagrindinė mūsų dabartinės būklės realybė. Ir ši būklė niekada negali būti pakeista, kol šis faktas nebus visuotinai pripažintas ir mes su juo nesusitvarkysime.

Iš naujo įvertindami savo dalyvavimą Antrajame pasauliniame kare, galime prieiti tik prie vienos išvados: mes kovojome ne toje pusėje. Ir noras pripažinti šį paprastą faktą yra būtinas pirmas žingsnis bet kuriai tautai ar rasei atsigauti.

1959 m. gyveno žmogus, kuris išdrįso pripažinti šį faktą ir suprato, kad Antrajame pasauliniame kare kovojome neteisingoje pusėje prieš Adolfą Hitlerį. Jo vardas buvo Linkolnas Rokvelas. Ir lygiai 40 metų po to, kai Vadas pirmą kartą iškėlė Vėliavos vėliavą, šis didis apaštalas turėjo iš naujo pakelti kritusią vėliavą. Tai pavyzdys mums visiems.

Nors karinis nacionalsocialistų kovos etapas baigėsi 1945 m., 1933 m. pasaulio žydų paskelbtas karas prieš Hitlerį nesibaigė. Šiandien šis priešas – patologiškai siekdamas savo mesianistinių planų – toliau kariauja prieš Vadą.

Taigi kova įstojama.

Ir šį kartą mes turime galimybę būti teisingoje pusėje šiame besitęsiančiame kare. Ir užuot kovoję prieš Hitlerį, dabar galime kovoti su juo ir už jo Naująją Tvarką. Didesnės garbės ar privilegijos žmogus niekada negalės turėti.

* * *