Kaip žinote, mūsų pasaulyje, už jūrų ir vandenynų, Amerikos žemyne, yra tokia karalystė, kurios kararalius Antimidas, jei prie ko prisiliečia, tai tas daiktas virsta šūdu.

Antimidas prisilietė prie Libijos valstybės, prie Afganistano, prie Irako, prie Sirijos, tada prie Europos. Viskas virto į šūdą.

Tada tas Antimidas prisilietė prie Olimpinių žaidynių, čiupinėte apčiupinėjo Parolimpines žaidynes, viskas pavirto į tą daiktą.

O kiek dar visko jis nučiupinėjo: ir kinematografą, ir muziką, ir literatūrą, ir politiką, ir moralę, ir šeimą. Net bankininkystę, net savo dolerį. Tiesiog pagalvoji, kam tam už jūrų vandenynų gyvenančiam amerikoniškam Antimidui tiek daug šio daikto?

Didžiausias paradoksas tame, kad tas užjūrio karalius Antimidas apčiupinėjo ir savo rinkimų į Prezidentus sistemą, pačius kandidatus į prezidentus, kad tas amerikoniškas Antimidas nuo galvos iki kojų apsičiupinėjo ir pats save!

Aš laukiu, kad tas į šūdą virtęs užjūrio Antimidas pagaliau sušuks:  – Solanai, tu juk sakei, kad žmogus gali pasakyti, ar buvo tikrai laimingas, tik paskutinę savo gyvenimo dieną. Aš tavęs nepaklausiau, perėjau upę ir sugrioviau savo valstybę, kuri pavirto į šūdą.