Popiežius Pranciškus susitinka su Jahve

Douglas Mercer

PAGRINDINĖ Naujojo Testamento figūra yra žydas; beveik kiekvienas knygos veikėjas yra žydas; galbūt su viena išimtimi visi apsakymų rašytojai yra žydai – jei jums reikėtų bent kokios užuominos, kad krikščionybė yra žydų religija, štai ir viskas, tiesa? Kas gi kita būtų, kai jame tiek daug žydų?

Bet iš tikrųjų net ir tai nėra visiškai teisinga. Ne tai, kad techniškai kalbant, krikščionybė yra žydų religija – krikščionybė yra žydų religija. Tai judaizmas; tik karo slapyvardžiu . Tai iš tikrųjų glumina tik tuos, kurie apie tai negalvojo – neilgai ir sunkiai, nes tam nereikia nei laiko, nei pastangų – bet apskritai apie tai pagalvojo.

Krikščioniškoji doktrina juos moko, kad jie perėmė valdžią už žydus ir tapo naujaisiais „Išrinktaisiais“, praktiškai – naujaisiais žydais; žydams žydai liko žydais, – bet kuriuo atveju tai net ne ranka su pirštine ar dvi tos pačios monetos pusės, o ta pati ranka, ta pati pirštinė ir ta pati moneta. Štai kodėl žydas Paulius taip vingiavo savo kalba – žydas, ne žydas, žydas, ne žydas; bet tai ne „dabar matai, dabar ne“; tai ne Šrėdingerio žydas. Tai tiesiog žydas . Ir kuo greičiau žmonės supras šį paprastą faktą, tuo geriau.

Popiežius Pranciškus pasmerkė antisemitizmą kaip nuodėmę prieš Dievą ir išreiškė širdgėlą pastebėjęs siaubingą žydų neapykantos augimą visame pasaulyje. 2024 m. vasario 2 d. laiške „mano žydų broliams ir seserims Izraelyje“, kuris buvo paviešintas šeštadienį, popiežius rašė: „Kelias, kuriuo Bažnyčia ėjo kartu su jumis, senovės sandoros tauta, atmeta bet kokią antijudaizmo ir antisemitizmo formą, nedviprasmiškai smerkdamas neapykantos žydams ir judaizmui apraiškas kaip nuodėmę prieš Dievą.“

Popiežius yra žydas – ne tiesiog pagal kilmę, žinoma, neturintis to keisto psichinio dominavimo, bet neabejotinai dvasinis arba psichinis žydas: tai yra, žydas beveik viskuo, išskyrus vardą; antrarūšis, nebiologinis žydas, kurio egzistavimas pateisinamas tarnaujant biologiniams žydams.

Ir štai jis išeina mojuodamas, šaudydamas visais ginklais; štai jis sukasi aplink didžiąją patranką „savo“ žmonių labui. Matyt, „antisemitizmas“ nėra klaida, nesusipratimas ar net ne tai, kad jis bjaurus, siaubingas ar tiesiog amoralus ar neteisingas – ne, visa tai yra pernelyg drungna. Tai, kas tai yra, anot jo, yra ne kas kita, kaip nuodėmė prieš Dievą . Tai yra, tai prieštarauja pačiai daiktų prigimčiai. Jei tai nėra neteisinga, tai nieko nėra blogo.

Iš pirmo žvilgsnio to nepastebėtumėte, bet, anot šio anūko, jo Dievo versija yra didelis kraujasiurbių kikų gerbėjas, todėl atrodo, kad jei jų nekenčiate, pažeidžiate jo svarbiausią priesaką.

Kad tai netiesa, akivaizdu kiekvienam, turinčiam dvi geras akis ir vieną gerą protą. Nes jei Visatą valdanti jėga iš tikrųjų mylėjo žydus, tai neįtikėtina, kad Jis būtų sukūręs juos tokius bjaurius ir atstumiančius bei sukūręs juose tokį priešiškumą pačiam Gyvenimui. Taigi, net ir paviršutiniškas Gamtos tyrinėjimas veda prie priešingos išvados: tikrasis Kūrėjas ne tik nemyli žydų, bet ir greičiausiai laiko juos nesėkmingu eksperimentu. Ir bet kokį bandymą juos sužlugdyti ar sustabdyti jų grobuoniškoje veikloje jis laiko kažkuo pagal savo širdį. Tai yra, būtent „antisemitas“, toli gražu nenusidėdamas Dievui, atlieka savo paties darbą.

„Kartu su jumis mes, katalikai, esame labai susirūpinę dėl siaubingo išpuolių prieš žydus padažnėjimo visame pasaulyje. Tikėjomės, kad „Niekada daugiau“ bus priedainis, kurį išgirs naujosios kartos.“ Jis taip pat pažymėjo, kad „žmonėms, kuriems labai sunku įžvelgti ateities horizontą, kuriame šviesa pakeičia tamsą, kuriame draugystė pakeičia neapykantą, kuriame bendradarbiavimas pakeičia karą, dabartiniai katalikų ir žydų santykiai po šimtmečius trukusio nepasitikėjimo ir priešiškumo rodo, kad tai įmanoma.“

Štai ir prasideda nesąmonės. Tai tiesiog tos pačios senos, tos pačios senos, tik perpasakotos tuo pačiu būdu. Žydai yra didžiausios aukos, jie vos nebuvo nušluoti nuo Žemės paviršiaus (jie sako), todėl svarbiausia pasaulio pareiga yra užtikrinti, kad nieko panašaus daugiau niekada nepasikartotų. Žinoma, tai yra apverstas istorijos ir realybės aiškinimas. Ir būtent tuo žydai ir jų bendrakeleiviai pataikautojai tikisi būti priimti be jokių abejonių. Štai kodėl popiežius, kaip pagrindinis žydų golemas žydiškoje institucijoje, atvirai gina savo tikruosius šeimininkus ir de facto bendratikius. Jis nori, kad visame pasaulyje krikščionybė žydus laikytų giminaičiais, artimaisiais ir geraširdžiais – būtent apie tai ir kalba tas pasakojimas apie „senovės sandoros žmones“; tai tik viena ilga sandora, kurios paskutiniai paveldėtojai yra krikščionys, savo pačių pavadinimais. Žydai yra „vyresnieji tikėjimo broliai“, o Kristaus mylėtojai – jaunesnieji partneriai; taip sako popiežius. Šiuo klausimu jis teisus; tai tik viena ilga ir nenutrūkstama klaidų eilutė, o teologija, kas turi daugiau, yra tokia nesvarbi, kad visiškai neesminė.

Realybės pasaulyje biologiniai žydai visiškai dominuoja savo dvasiškai žydiškuose tarnuose. Krikščionių „krikščioniškos meilės pareiga“ yra mylėti žydus ir kovoti su „antisemitizmu“, kad nenusidėtų prieš savo Dievą. O žydai neturi tokios abipusės pareigos, ir niekas, ypač popiežius, to iš jų nereikalauja. Tai yra daugiau nei pakankama priežastis nuversti visą šios vienatinės religijos supuvusį likimą, nes, kad ir kokia forma ji pasireikštų, tai yra grėsmė – grėsmė pasauliui ir grėsmė baltajai rasei; ir kuo greičiau tai bus pripažinta ir su ja bus atitinkamai elgiamasi, tuo greičiau galės prasidėti tikroji ateitis.