Tapinoidai – sovietinio urodo portretas

Autorius: GrynosTiesos Šaltinis: http://grynostiesos.popo.lt/20... 2016-10-07 13:05:39, skaitė 5347, komentavo 2

Kažkodėl nei viena epocha neapsieina be savo komjaunimo ir hitlerjugendo. Kartais rodosi, jog žmonijai yra gyvybiškai būtina, kad jaunesnė jos dali virstų į niekam tikusius lozunginius pavlikus marozovus – nu vat negalima niekaip apsieiti be rėksmingų glušpetrių, kurie paaiškins visai visatai kaip reikia tėvynę mylėt ir kvit.

Jus žinote apie ką tokius kalbu – turite juos save aplinkinių ratuose, matote socialiniuose tinkluose – juos lengva pažinti iš niekada nenutylančių kalbų apie pilietiškumą, konkurencingumą, pridėtinę vertę, paradigmas, inovacijas ir nanotechnologijas. Tai yra žmonės – sifonai, kurie per save praleidžia visokias leberalias kanalizacijas, bet taip ir nesugebantys išstenėti nei vienos originalios minties per savo niekingus gyvenimus.

Tapinoidas, kaip ir kiekvienas dvasingas durnius yra socialinis povas – jam būtina demonstruoti savo spalvotas plunksnas visam pasauliui – tegu šildosi jo nenuginčijamos šlovės nimbe, šviečiančiame tūkstančio sprogstančių saulių ryškumu. Svarbiausia gyvenime – kaip jį mato ir vertina kiti: visi tie protų mūšiai, vaikščiojimai į standupus, bėgiojimas rytais, Darom subotnikai, dietos be gliuteno, filmų, restoranų apžvalgos, vieši pasipiktinimai prastu aptarnavimu ir kitokios sąmoningo gyvenimo apraiškos atlieka tik vieną vienintelę funkciją – virsti socialinių tinklų įrašais, heštagais ir glamūrinėm fotkem Instagrame.

Tapinoidai yra viena forma ir jokio turinio, jie mėgsta šūkius, jų avatarų socialiniuose tinkluose jau nebesimato per kaspinus, pakalnutes ir vienas ant kito uždėtas Lietuvos, Prancūzijos ir LGBT vėliavas, bet realiai jie yra absoliučiai pasyvūs ir viskas ką jie šneka taip ir lieka kalbų lygyje, nes tapinoidui yra svarbu ne rezultatas, o padaryti absoliutų minimumą, kad atrodyti gerai.

Bet užvis ką labiausiai mėgsta tapinoidas, dėl ko jis keliasi kiekvieną rytą, kas priverčia tekėti jo sultis yra skundimas. Skundimas jam yra atėjęs su motinos pienu, nes jo tėvai – praeityje uolūs komjaunuoliai, o nūnai – rožančius barškinantis konservatorių žemės druska – visą savo jaunystę praleido rašant danosus, seilėtu pieštuku stropiai į blonknotėlį sužymint kas tokie sekmadieniais eina į mišias, slampinėjant po chruščiovkių balkonais, mėgindant išgirsti – kas švenčia neproletariškas šventes bei kitokiais būdais besivaikant eilinės lyčkos, žalių žirnelių pajoko ir paskyros čekoslovakiškiems batams.

Todėl tapinoidams skundimas yra tiesiog įgimtas – jie nuo pirmųjų klasių išdidžiai keldavo rankas ir garsiai, su skundikams būdinga intonaciją pareikšdavo: ‘o Petriukas – nusirašinėja!’. Vyresnėse klasėse jie jau skųsdavo tuos, kurie praleidinėdavo pamokas, rūkydavo už kampo, ar gėrė alų per diskoną. Ir šiandien jis nesusilaiko nenufotografavęs ne vietoje pastatyto automobilio, ar pamatęs nusikalbant kokį internetinį vatniką – neapskundęs pastarojo darbdaviui. Tiesa savo vaikus ir žmoną kaip obuolius talžančio kaimyno jis niekada nemato ir negirdi, nes tapinoidas bilda, drausmina ir moralizuoja tik tada, kai jam nėra tiesioginės grėsmės, o kada pakvimpa menkiausiu diskomfortu, jis kaip mat tampa atlaidus ir tolerantiškas. Tačiau skundimas Tapinoidui yra ne tik sportas, bet ir gyvenimo būtinybė – jam, kaip ir jo tėvams skundimas ir intrigėlės buvo vienintelis karjeros tramplinas, nes savo talento, darbo ir patirties dėka išplaukti negali –  tokius dalykus visų pirmą reikėtų turėti.

Vienas pagrindinių fetišų tapinoido gyvenime – čynas. Ir ne bet koks, o tas kuris gerai skamba, už kurį daug moka ir kuriame nereikia dirbti. Matyt dėl to tiek daug jų nusėda valstybinėse ir kvazi-valstybinėse įstaigose. Kaip žmonės, mėgstantys postringauti apie konkurenciją ir pridėtinę vertę, jie yra stebėtinai nekonkurencingi ir nevertingi – sėdėjimas valandų valandas feisbuke, sprendžiant įtemptą vidinį konfliktą – dėti laiką, smailą, ar visgi širdelę – darbo našumo tikrai nepadidina.

Viso šito porūšio ajatola ir čegevara yra eponiminis ir neizmennas Andrius Tapinas. Viskas ką jis daro, sako, rašo turi būti traktuojama kaip paties dievo žodis. Lygiai taip pat, kaip kadaise reikėjo seikėti dešimtinę bažnyčiai, taip ir pamaldus tapinoidas privalo remti savo asmeninį guru: stropiai aukoti pinigus Dviračio žinioms su Andriumi Tapinu, pirkti jo knygas, vaikščioti į seminarus, žiūrėti visas laidas ir dar be adbloko skaityti jo straipsnius, kad bent jau jei ne finansiškai, tai nors clickais ir laikais (nes tėvai daugiau pinigų neduoda) paremti šventąją trejybę: Mesiją, Teisuolį Nr. 1 ir geriausią Grybauskaitės podružkę viename asmenyje.

Apskritai tapinoido viso gyvenimo misija – kiek įmanoma maksimaliai priartėti prie gyvo Andriaus Tapino klono. Jie rengiasi, kalba, rašo, elgiasi ir svarbiausia – balsuoja kaip Tapinas ir tuo didžiuojasi. Didžiuojasi, kad neturi savo asmenybės, minčių, norų, jog yra tušti indai į kuriuos galima pilti bet kokias pamazgas.

Tapinoidas gyvena kažkokioje paralelinėje Lietuvoje, kurioje niekas nebalsuoja už Darbo partiją, kurioje niekas nedirba už MMA, jis save nuolat apsupa gerosiomis naujienomis apie eilinių ofisynų už dvigubą nei rinkos kainą inovacijų centrų atidarymus, Doing business indeksus ir Tapino įrašais, apie tai, kaip į jo seminarą atsivilkę pusantro šimto leberalių chunveibinų yra Lietuvos ateitis.

Trys žodžiai, kurie tapinoidą gali išvesti iš kantrybės – maža agrarinė šalis. Jo liguistoje fantazijoje – Lietuva yra be penkių minučių Estija ir be dešimties – Skandinavija. Realybei tapinoido psichika yra tiesiog per jautri – akis į akį susidūręs su ja, jis pradeda žviegti kaip Maldeikienė per debatus, vadinti troliu, Kremliaus agentu ir trenkęs durimis bėgs skaityti Tapino šventųjų raštų apie tai, kaip космические корабли бороздят просторы вселенной.

Blogiausia, kad tapinoidai yra išverstaskūriai oportunistai, kaip ir jų tėvai, kurie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, sumoję, jog pučia nauji vėjai, metė Brežnevo memuarus, Lenino raštus, paskutinio sjezdo protokolus ir susiradę ant aukšto babytės maldaknygę, leidosi tekini paskui Sąjūdžio ekspresą, visą kelią rėkdami ‘ir tada mes dirbome Lietuvai’. Kai tik visuotinių simpatijų sentimentų vėtrungė su girgždesiu pradės keisti kryptį – tapinoidai pakels į orą šlapią pirštą ir ras naują sektą, į kurią galės įsilieti, nes jie yra intelektualinės olialia pupytės – faustinos marinos, kurios giliai pasąmonėje žino savo neadekvatumą ir supranta, kad be sugar daddy gražiai negyvens.

O gražiai gyventi jie mėgsta, nes gimė ir augo vidurinės klasės atokaitoje, su tėveliais, kurie visada tai mokykloje su mokytojomis susitardavo, tai pro universitetą už ausų pravilkdavo, tai nuo armūchos nusukdavo (įgimta plokščiapėdystė), tai su buvusiu kursioku pašnekėdavo, kad į savo bendrų reikalų departamentą prie kažko-tai-ten-gynimo ministerijos priimtų (jis vaikinas labai stengiasi). Ir taip kiekvienoje kartoje užsiveisia savi susireikšminę lodoriai, kurie kad ir kaip nekalbėtų apie žodžio laisvę, demokratiją ar nuomonių pliuralizmą, bet finale vis tiek iškeliauja Stalino saulės parvežti, nes jie ne tai, kad nusipelnė, o pati Visata palinkėjo jiems šlovės ir komforto, kurie turi ateiti čia ir dabar, kad ir kiek tas mums bekainuotų.