Hilari Klinton ir golemas Amerika
Autorius: Grigorij Ignatov Šaltinis: http://sauksmas.lt/hilari-klin... 2016-10-21 11:34:11, skaitė 2917, komentavo 1
Amerika nemato viso likusio pasaulio, jo istorijos, jo kultūros, jo įvairovės. Jis jai egzistuoja tik kaip istorinė preliudija prieš pasirodant „šventam miestui ant kalno“, arba kaip laukinė žemė…
Kas yra fašizmo kaip kraštutinės šovinizmo pakopos pagrindas? Suprantama, mokymas apie savo išskirtinumą. O remiasi jis tik siauraprotyste ir ribotumu.
„Jeigu ir yra kokia nors pagrindinė idėja, kuria aš vadovaujuosi ir kuri įkvėpė mane per visą mano politinę karjerą, tai jos esmė yra: JAV – išskirtinė valstybė“ — pasisakė savo programiniame straipsnyje žurnale Time Hilari Klinton.
Toliau Klinton persikūnija į Hitlerį, kalba apie geriausią pasaulyje armiją, pačią dinamiškiausią ekonomiką, didžiąsias vertybes ir taip toliau. Dauguma iš jų – melas (apie ekonomiką), o visą kitą – iliuzija. Bet, vis tiktai, detaliau pamąstykim ne apie Klinton kalbą (ji triviali kaip kiekviena įžūli pagyra), o apie patį jos pasirodymo faktą.
Pradėkim nuo to, kad nei viena valstybė po Antrojo Pasaulinio karo nebuvo tokia beprote, kad save vadintų „pasaulio centru“ — net tuo centru visomis prasmėmis: karine, ekonomikos, politine ir moraline. To nedarė, suprantama, ir Tarybų Sąjunga. Aš turiu omenyje ne užstalės tostus: „Už pačią stipriausią žemėje Tarybinę Armiją“, arba, „Už geriausią pasaulyje baletą“, o deklaruojamą poziciją – taip, mes čia svarbiausi, geriausi, išskirtiniai ir nepakeičiami, ir jokios diskusijos šia tema negalimos.
Ši pozicija siaubinga tuo, kad ji sukrečiančiai monologiška savo imbicilišku „nuoširdumu“: Amerika tiesiog nemato viso kito pasaulio, jo istorijos, jo kultūros, jo įvairovės. Jis jai egzistuoja tiktai kaip istorinė preliudija atsirasti „žėrinčiam miestui ant kalno“, arba kaip laukinė žemė, kur reikia nešti su bombonešiais demokratijos vertybes.
Labai senai protingi europiečiai saliamoniškai nutarė nesiginčyti kuri nacionalinė kultūra reikšmingesnė. Kokia filosofija „kietesnė“: vokiška (Kantas, Hegelis, Nyčė, Haidegeris) ar prancūzų (Volteras, Ruso, Sartras, Fuko, Derrida)? Tai ne sportinių varžybų aikštė – kaip ir aiškinimas, pas ką didingesnė literatūra, muzika ar tapyba. Tam buvo sugalvotas nieką neįžeidžiantis terminas — „dydi ir originali“. Neįmanoma ginčyti, kas „originalesnis“, ir tuo dydis. Negalima pasakyti, kad Norvegija kažkuo nusileidžia Ispanijai, o Olandija – Anglijai. Bet kuri europinė kultūra – ar švedų, ar šveicarų – tai subrendusi kultūra, įdomi, gyli. Ir rusų, savaime suprantama, irgi.
Ir štai į žilaplaukių išminčių klubą įsilaužia įžūlus spuoguotas jaunuolis (tiesa įspūdingų gabaritų), ir pradeda rėkti: aš čia pats protingiausias, pats sąžiningiausias, pats geriausias, pats pačiausias. Ir ką jam atsakyti, jei net pats ginčas šia tema padorioje bendrijoje tapo nepadoriu?
Bet atsakyti vis tiktai teks. Jei jau imta kalbėti apie „išskirtinumą“ ir, dar daugiau, apie „nepakeičiamumą“.
Aš neskirsiu daug dėmesio Klinton tezėms apie ekonomiką, armiją, aljansus ir taip toliau. Visa tai jau daug kartų išsisklaidydavo „kaip dūmai“ visai netolimoje istorijoje – 20 amžius pergyveno pusės dešimties imperijų kritimą, iš kurių Britų turėjo tuos pačius stambiausius aljansus, o Antras ir Trečias reichas – puikią armiją. Istorija teka greitai, bet kokie pasigyrimai greitai sensta ir tampa melu.
O norėčiau pasakyti štai apie šitą pasažą:
„Visų pirma, Amerika yra nepakeičiama ir išimtinė dėka mūsų vertybių. Būdama valstybės sekretore, aš su pasididžiavimu įsivaizdavau mūsų valstybės ryšį su laisvės, lygybės ir galimybių vertybėmis. Pasaulis laiko mus pavyzdžiu žmogaus teisių gynimo srityje, LGBT-bendruomenės teisių gynime, religinių ir etninių mažumų, moterų, žmonių su ribotomis galimybėmis ir visų tų, kas stengiasi gyventi taikoje. Mes priverčiame pačius save ir kitas nacijas tobulėti“.
Aš nuliūdinsiu missis Klinton: pagrindinė vertybė žmonijos civilizacijos – tai ne LGBT teisių gynimas. Ir net ne „žmogaus teisių“ gynimas.
Pagrindinė vertybė – kultūra. Žmonijos išminties, dvasios ir gėrio jausmo lobynas. Imkime, suvaldydami sarkastišką juoką, nuodugniau išnagrinėkime Amerikos pasiekimus šioje srityje.
Filosofija. Pasaulis žino filosofus anglus ir prancūzus, vokiečius ir rusus, danus ir ispanus. O amerikoniškų nežino. Tiksliau, 19 amžiuje buvo toks Emersonas, trečiarūšis vokiškų idealistų epigonas, ir tuo viskas pasibaigė, net neprasidėjus. Kol Hegelis kuria Pasaulio dvasios teoriją, Kantas rašė apie kategorinį imperatyvą. Nyčė apdainavo antžmogį, Sartras ir Kamiu baisėjosi egzistencine gyvenimo tuštuma, Solovjovas ieškojo visuotinės vienybės idėjos, o Berdiajevas – laisvės ontologijos. Amerika darė pinigus. Ir viskas.
Literatūra. Neskaitant prozos, kuri iš esmės yra natūralios žmogaus kalbos variacija, amerikiečių literatūra nepadovanojo pasauliu nei vieno įžymaus poeto – lygaus Puškinui ar Bleikui, Bodlerui arba Giotė, Dantei arba Homerui. Gali būti, jūs paklausite: o kaip gi Po, Whitman ir dar keli 19 amžiaus vardai? Visa esmė tame, kad tai – ne amerikiečių poetai, kaip Gogolis nebuvo ukrainiečių rašytojas. Tai – ANGLIJOS poetai, dirbę su amerikietiška „medžiaga“. Ir visa 19 amžiaus amorikiečių kultūra – tai angliškos kultūros provincija. Prisiminkite, jei skaitėte Džeko Londono „Jūrų vilką“: ten amerikiečių inteligentai cituoja anglus Tennisoną, Swinburne, Brauningą. O tėvynainių kažkaip necituoja. Nei vieno.
O juk poezijos nebuvimas – tai, jei norite, ontologinis nacionalinės kultūros išnarinimas. Jos įgimtas trūkumas. Tai ypatingai svarbu. Nėra tikros poezijos – reiškia, pas kultūrą nesusiformavo savo nuosava dvasia.
Muzika. Amerika padovanojo pasauliui džiazą ir bliuzą… ir viskas. Sudėtinga ginčytis, ar galima laikyti nosinį folk stiliaus buvusių vergų dainavimą — dideliu pasiekimu. Kukli eilė amerikietiškų kompozitorių klasikiniame stiliuje net negretinami su savo bendraamžiais — Vagneriu, Maleriu, Šnitkė, Rachamaninovu arba Šostakovičium. Roko muziką Amerika importavo iš Britanijos. O tiesiog roką (The Beatles), ir sunkų roką (Deep Purple), ir pank (Sex Pistols), ir elektroninę (The Prodigy). Rašome – „nulis“. Atleisk, Džimai Morrisonai, tu vienas neištrauksių iš Amerikos atraeiliškumo bedugnės.
Tapyba. Galima, aš čia nieko nesakysiu? Endis Vorholas ir jo „Campbell Soup“ — tai, žinoma, gerai, bet… Bet.
Kinas. Štai čia, atrodytų, Amerika visos planetos priešakyje. Bet to kaina – ypatingai karti. Tam, kad būti visos planetos priešakyje, Štatams teko tą pačią planetą nužeminti savo masine produkcija iki savo lygio. Ar tai laikyti pasiekimu?
Ir ką mes matom? Mes matom – tuštumą. Ir ši tuštuma, per 200 su virš metų tai niekuo ir neužsipildė, savanaudiškai trokšta praryti visą pasaulį, kurio ji nesupranta ir nevertina. Šliaužia šliaužia gyvis žvynuotapilvis ir amsi: LGBT teisės! LGBT teisės!
Amerika – pasiutęs simuliakras. Atgijęs seno europinio eksperimento golemas, kuris dabar užmuša savo kūrėją. Bet net nužudęs jį, jis netaps tikrai gyvas, o liks susiūtas iš mirusio Frankenšteino kūno.
P.S. Dėl Klinton ir Trampo. Trampas geriau, nes jis – ne Klinton.
vertė Algimantas Lebionka