Lobizmas kaip aukščiausia korupcijos stadija
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/lobizmas-ka... 2014-12-22 10:37:53, skaitė 4881, komentavo 1
Kaip rašo Siuzen Džordž, Prancūzijos nevyriausybinės organizacijos ATTAS-Prancūzija garbės prezidentė,
„Lobizmo praktikos šaknų reikia ieškoti britų parlamento fojė, kur žmonės, turintys ypatingų interesų ir pakankamai pinigų, tykojo ateinančių ir išeinančių deputatų, kad su jais pasikalbėtų. Po poros šimtmečių tokios praktikos, tie niekieno nerinkti žmonės tapo žinomais, labai informuotais ir nepaprastai teisėtais veikėjais. Jų ofisai užėmė ištisus kvartalus Vašingtone ir Briuselyje. Jie sugeba prasiskverbti per įstaigų duris ir baigę politinę karjerą, geriau už visus kitus žino, kaip paveikti įstatymų leidėjų protus. Jie ištobulino savo metodus, moka kur kas didesnius pinigus, negu kada nors anksčiau, ir pasiekia puikių rezultatų. Lobizmas atsiperka“.
Lobizmo technologija, užgimusi Vaithole ir kituose Londono valdžios koridoriuose, tapo itin paplitusi Amerikoje. Juridiškai pagrindžia lobistinę veiklą Amerikoje pirmoji Konstitucijos pataisa, kuri garantuoja žodžio laisvę ir galimybę kreiptis į Kongresą. Pataisa buvo priimta 1787 metais ir nuo tų laikų ja pateisinamas stambių korporacijų kišimasis į įstatymo leidimo procesus.
1946 metais JAV priimtas įstatymas dėl lobizmo ir, laikui bėgant, ten atsirado daugybė kompanijų, kurios užsiima šia veikla. Lobistų grupės koncentruojasi Vašingtone ir stambiose pramoninėse zonose, pavyzdžiui, Kalifornijoje. Esama tokiose grupėse ir etninio atspalvio. Amerikoje, pavyzdžiui, egzistuoja galinga proizraelietiška struktūra AIPAC, kuriai, beje, neseniai atsirado konkurentas J Street – irgi proizraelietiška organizacija, tačiau politine prasme – kairioji, pasisakanti prieš konfrontaciją su Iranu. Amerikoje yra proarmėniškų lobistų, antikubiečių lobistų ir t.t.
Tyrimas, kurį atliko Sunlight Foundation, parodė, jog amerikiečių korporacijos, investuojančios pinigus į lobizmą, išmoka mokesčių proporcingai mažiau, nei tos, kurios lobistams nemoka. Amerikoje lobistai tiesiog užsiregistruoja kongreso rejestre ir praneša, kiek ir kas jiems moka.
Europoje nusprendė supaprastinti šį oficialios korupcijos metodą, ten egzistuoja tiktai „savanoriška“ registracija, o tai leidžia 15-2000 lobistų armijai lankytis oficialiose ES įstaigose ir kiekvieną dieną sukti reikaliukus su Komisijos ir europarlamento nariais. Būta atvejo, kada keli parlamentarai iš vienos Rytų Europos šalies buvo užklupti britų tabloido žurnalistų imantys kyšius mainais į savo balsus.
Lobistai – tai savotiški „švelniosios galios“ instrumentai. Esant poreikiui, atsiranda ir „kieta jėga“ armijos, privačių karo kompanijų ar spectarnybų pavidalu – jos pašalina nesukalbamas vyriausybes ir neįtikusius prezidentus. Dž. Perkinsas savo knygoje „Ekonominio žudiko išpažintis“ puikiai aprašė, kaip veikia tokie lobistai. Jis pavadino juos „ekonominiais žudikais“, už kurių nugaros stovi „šakalai“ – žmonės iš spectarnybų ir samdiniai, visada turintys atsargoje „galutinį sprendimą“.
Kaip verslo, politikos ir karo susipynimo pavyzdį galima prisiminti Achmadą Čalabį – taip vadinamo Irako nacionalinio kongreso vadovą, kuris 1998 metais įsigudrino prastumti Kongrese Įstatymą dėl Irako išlaisvinimo, o paskui sumaniai užsiėmė lobistine veikla ir pasiekė, kad būtų nuverstas Sadamas Huseinas. Į šį procesą įsijungė lobistinė kompanija Black, Kelly, Scruggs & Healey (BKSH), kuri yra dukterinė Burson-Marstelle struktūra ir respublikonų partijos PR instrumentas. Pirmiausiai visoje šioje istorijoje buvo atsižvelgiama į JAV karinių pramoninių sluoksnių ir naftos kompanijų interesus. Tuo pačiu metu Čalabis užmezgė kontaktus su Kurdistano patriotinės sąjungos vadovu Džalaliu Talabaniu ir Kurdų demokratų partijos vadovu Masudu Barzani. Galų gale buvo suvaidintas spektaklis su skalbimo milteliais, kuriuos pavadino Sadamo Huseino cheminiu ginklu ir prasidėjo karinė avantiūra, kurios pasekmes mes jaučiame vis aštriau.
Kai pakvimpa dideliais pinigais, amerikiečiai nevengia ir pakenkti savo pačių sąjungininkams. Neseniai žurnalistiniame New York Times tyrime buvo pateikti įdomūs duomenys apie tai, kaip kai kurios šalys naudojasi amerikiečių politikų godumu savais interesais. Buvo pateiktas pavyzdys, kaip Brukingso instituto viceprezidentas ir užsienio politikos programų direktorius Martinas Indikas, atsakingas už Izraelio-Palestinos derybas (tiksliau, už jų žlugimą), gavo už sėkmingą „misiją“ iš Kataro valdžios čekį 14,8 mln dolerių sumai.
O štai dar vienas paradoksalus iš pirmo žvilgsnio atvejis. Vienas lobistas iš žinomų JAV politikų tarpo darbuojasi Kataro interesų labui, o o taip pat laiko pareiga su juo kovoti. Suprantama, už atitinkamą honorarą. Tai atsargos generolas Džekas Kinas, kuris, nežiūrintis į garbų amžių, įsigudrina aptarnauti kelis užsakovus. Jis tuo pat metu dirba privačios karo bendrovės Academi specialiuoju patarėju, taip pat – stambiausios tankų ir lėktuvų gamintojo General Dynamic valdybos nariu, taip pat – investicinės firmos SCP Partners, užsiimančia gynybiniais kontraktais, partneriu, taip pat -ž kariniu analitiku TV kanale Fox, o taip pat – nuosavos konsultacinės firmos GSI LLC direktoriumi. Kinas mėgsta samprotauti žiniasklaidoje apie tai, kaip Kataras ginkluoja islamiškas teroristų grupuotes Artimuosiuose Rytuose. Tačiau, žurnalistų nuomone, šie samprotavimai skamba tik dėl to, kad stambiausias Academi partneris Artimuosiuose Rytuose yra Jungtiniai Arabų Emyratai – Kataro konkurentas.
Galima pateikti pavyzdžių, kaip Amerika ir jos sąjungininkės iš NATO papirkinėja kitų šalių politikus ir ekspertus. Tai daroma tame tarpe ir stumiant NATO interesus per Atlanto Tarybą, kuri nuo 2008 metų gauna finansavimą iš 25 šalių NATO narių. Atlanto tarybos atstovybės įkurtos ir tose šalyse, kurios nepriklauso NATO, pavyzdžiui, Juodkalnijoje ir Ukrainoje. Piotras Porošenko, prašydamas per savo vizitą karinės pagalbos, pasisakė ne tik Kongrese, bet ir Atlanto taryboje. Įvairios šios tarybos programos aprėpia visus pasaulio regionus ir nukreiptos į daugelį gyventojų grupių. Prioritetas teikiamas darbui su jaunimu ir naujų lyderių – būsimų „revoliucijų“ organizatorių – ugdymui.
Lobizmas – tai ta pati korupcija, tiktai, jei galima taip pasakyti, įteisinta. Lobizmą visiškai drąsiai galima vadinti aukščiausia lobizmo stadija.