Valentinas Katasonovas: Trampo faktorius ir pasaulio ekonomika
Autorius: Šauksmas.lt Šaltinis: http://sauksmas.lt/valentinas-... 2016-11-13 10:28:01, skaitė 2238, komentavo 1
Kaip aš jau esu minėjęs, savo priešrinkiminiuose pareiškimuose Trampas faktiškai paskelbė Amerikos perėjimą nuo bankinio kapitalizmo ant pramoninio kapitalizmo bėgių. Pažadų vykdymas iš Trampo pareikalaus neįtikėtinų pastangų. Toks perėjimas, net vien bandymas tokio perėjimo paveiks visą pasaulio ekonomiką.
Trampo užduotis – išgelbėti amerikietišką kapitalizmą
Trampas pareiškė, kad jo laimėjimo atveju bus nutrauktos tolimesnės derybos dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės sutarties (TTIP) – visa apimančios sutarties tarp Amerikos ir Europos sąjungos. Trampo žodžiais (darbų, suprantama, nėra, sprendžiame iš pasisakymų), bus padėtas kryžius ir ant Trans Didžiojo vandenyno partnerystė.
Trampas nužymėjo savo poziciją tokiu būdu: prekybiniai-ekonominiai JAV santykiai su likusiu pasauliu bus vykdomi sudarant dvišales sutartis. Esant tokiai strategijai Vašingtonui ne labai bus reikalinga ir Pasaulio prekybos organizacija (PPO) su jos pertekliniu tarifų liberalizmu. Nors Trampas niekur nenaudojo žodį „protekcionizmas“, bet reikia laukti, kas būtent jis taps pagrindiniu principu Vašingtono užsienio ekonomikos politikos esant naujam prezidentui. Pasiekęs sėkmę versle Trampas žino, kaip maksimaliai spausti savo partnerius.
Šimtmečio bėgyje Amerika pirmavo pagal tarptautinės prekybos apyvartą, būdama „pasauline prekybos valstybe“. Tiktai 2014 metais ją aplenkė Kinija. Iki 70-ųjų praėjusio šimtmečio metų Amerika turėjo prekybos balanso aktyvų saldo, po to susidarė minusas, kuris iki šios dienos pasiekė astronominį dydį. JAV prekybos ministerijos duomenimis, JAV prekybos balanso deficitas 2015 metais buvo 736,2 milijardai dolerių. O štai sąrašas valstybių, su kuriomis prekyba buvo JAV 2015 metais labiausiai deficitine (abipusės prekybos balanso deficitas, milijardais dolerių): KLR – 365,7; Vokietija – 74,2; Japonija – 68,6; Meksika – 58,4; Vietnamas – 30,9.
Iki kažkurio tai laiko Amerika nelabai pergyveno dėl tokių gigantiškų deficitų – ji dengė juos su Federalinio rezervo sistemos (FRS) spausdinimo staklių pagalba. Mainais į gaunamą įrangą, vartojimo prekes, žaliavas, maisto produktus Amerika perduodavo kitoms šalims žalią popierių. Atsargos šio žalio popieriaus kitose valstybėse matuojamos trilijonais dolerių. Tarp kitko, jie sugrįžta į Ameriką, mainais į JAV iždo obligacijas, su kurių pagalba Amerikos valdžia padengia dar vieną deficitą – federalinio biudžeto deficitą. Šis mechanizmas beveik beprocentinio ir neterminuoto Amerikos kreditavimo, kurį vykdo likęs pasaulis – svarbus JAV bankinio kapitalizmo elementas. Bet šio mechanizmo resursas ribotas. Riboja valstybės skola ir valstybės biudžetas. Skola negali augti beribiai, nes reikalauja aptarnavimo (procentų gesinimo). Net jeigu procentinė norma už skolą lygi 1 procentui, anksčiau ar vėliau procentinės išmokos prarys visą JAV federalinį biudžetą. Apie tai Trampas garsiai pareiškė praeitą vasarą ir pažadėjo, kad sustabdys JAV skolų piramidės augimą. Dar daugiau, jis pasistengs ją demontuoti, pradėjęs derybas su kitomis valstybėmis dėl skolos restrukūrizavimo.
Žinoma, Trampas nori sugrąžinti Amerikai milijonus darbo vietų, kurios išplaukia į Kiniją, Meksiką, Vokietiją, Japoniją ir dešimtis kitų šalių, bet ne tik. Tai svarbesnė problema – išgelbėti amerikietišką kapitalizmą bet kokiame jo pavidale. Ir jis pasirinko pramonės kapitalizmą, turintį didesnę atsparumo atsargą, negu bankų kapitalizmas.
Protekcionizmo faktorius
Trampo faktorius ekonomikos sferoje – tai, visų pirma, protekcionizmo faktorius. Jo veiksmas bus užkrečiantis. Protekcionizmo vėjai gali apimti visą pasaulio prekybą. Apskaičuoti visas ilgalaikes pasekmes pakankamai sunku. Kol kas aišku, kad Trampo protekcionizmas paaštrins Amerikos-Kinijos santykius. Kinijos įsiskolinimo suminis dydis artėja prie 300% BVP. Kad aptarnauti tokią gigantišką skolą, būtinas BVP augimas minimum 6-7% per metus. Jau senai didesnioji dalis Kinijos BVP prieauglio sukuriama sąskaita aktyvaus užsienio prekybos saldo. Jeigu aktyvus saldo prekyboje su Amerika nukris 10-20%, smūgis į KLR bus juntamas. Jeigu aktyvus saldo išnyks visai, įvyks pilnas nokautas, ir tada mes galime pamatyti efektą krentančio domino: pasaulio ekonomika, įskaitant JAV ekonomiką, užklos antra finansinės krizės banga.
Protekcionizmo faktorius rimtai atsilieps ir į Amerikos santykius su Europa. Taip, dabar Europa labai paklusni, vykdydama daugelį Vašingtono nurodymus, bet toks elgesys dalinai paaiškinamas tuo, kad Europa už savo paklusnumą gauna neblogą užmokestį kaip teigiamą saldo prekiaujant su Amerika. Paskutinius metus jis sudarė 100 milijardų dolerių. Jeigu Europa neteks tokio užmokesčio, eiti Amerikos politikos forvateryje pas ją sumažės paskatų.
O toliau įvyks grandininė reakcija. Europiečiai pamėgins kompensuoti savo prekybos praradimus Amerikos kryptimi sąskaita kitų prekybinių partnerių. Pavyzdžiui, Ukrainos sąskaita. Ji, kaip žinoma, nuo 2016 metų sausio 1 dienos turi prekyboje su Europos sąjunga „ypatingą režimą“ (laisvos prekybos zonos režimas). Tiesa, per šių metų 10 mėnesių, kaip parodo statistika, „nepriklausoma“ jokių „riestainių“ iš Europos negavo. Manau, po kurio laiko Trampo faktoriaus poveikyje ji ims gauti iš Europos tiktai karčias piliules, tokias, kaip prekybinio balanso deficito augimą.
Procentinės normos faktorius
Dar vienu svarbiu Trampo faktoriaus pasireiškimu ekonomikoje gali tapti procentinės normos faktorius. Trampas daug kartų kritikavo Baraką Obamą ir JAV FRS pirmininkę Džanet Jeilen už tai, kad jie laiko bazinę Federalinio rezervo normą labai žemame lygyje (0,25-0,50%). Pinigai Amerikoje beveik nemokami, tai sukuria Amerikos ekonomikos sveikatos iliuziją. O pinigai turi turėti savo kainą, kitaip tai jau ne kapitalizmas. Donaldas Trampas – principinis priešininkas „piniginio komunizmo“, kuris įsiviešpatavo Amerikoje po 2007-2009 metų finansų krizės. Tuo labiau kad „piniginio komunizmo“ vaisiais amerikiečių tauta nesinaudoja – šiomis gėrybėmis naudojasi Volstrito bankai, naudodami nemokamus pinigus spekuliacijoms ir pripūtimui finansinių burbulų.
Manau, kad Trampas dar nesuspės pasiekti Baltųjų rūmų, o Trampo faktorius jau ims veikti į procentinę normą. FRS bazinės normos padidinimą pasaulio ekonomika pajus iš karto. Padidės procentinė norma bankų kreditams ir depozitams, iždo ir kitiems popieriams su plaukiojančia procentine norma, kitiems finansiniams instrumentams. Bus aktyvuotas kapitalo pritekėjimas į JAV ekonomiką, prasidės dolerio kurso augimas. Kitose šalyse, atvirkščiai, bus fiksuojamas kapitalo bėgimas, įvyks sumažėjimas valiutinių kursų nacionalinių valiutų. Bet tai tik pradžia. Kada Federalinio rezervo ir JAV iždo vairus paims į savo rankas Trampo komandos žmonės, reikia laukti tolimesnių padidinimų FRS bazinės normos ir procentinės normos iždo popieriams. Tai savo ruožtu gali sukelti tokius tarptautinio kapitalo judėjimo pokyčius, kurių pasekmes sunku apskaičiuoti.
Vis tik manau, kad Trampo komandoje bando apskaičiuoti šias rizikas, kad apsisaugoti nuo antros pasaulio finansų krizės bangos. Manau, kad jei Trampo komanda pasakys „A“, jai teks taip pat pasakyti „B“. Kaip „A“ aš suprantu prekybinio protekcionizmo politiką, „B“- įvedimą apribojimų kapitalo judėjimui per sienas. Tai paprastai eina kartu.
Kalbant apie kapitalo judėjimo kontrolę, aš turiu omenyje tiktai kapitalo importą (apribojimus ir draudimą importo „karštų“, „trumpų“, „spekuliacinių“ pinigų), bet ir jų eksportą.
Priminsiu, kad 1963 metais prezidentas Džonas Kenedis bandė sustabdyti Amerikos deindustrializacijos procesą didindamas mokesčius, kuriuos gauna Amerikos korporacijos iš savo užsienio investicijų. Tai buvo bandymas sustabdyti kapitalų bėgimą iš šalies, priversti juos dirbti Amerikos ekonomikoje. Po Kenedžio nužudymo jau nei vienas amerikiečių prezidentas nerizikavo užtvenkti kapitalo ištekėjimo kelius.
Įdomu, ar surizikuos Trampas?
Ir dar viena detalė. Procentinės normos padidinimas neišvengiamai padarys procentines išlaidas (išlaidas vyriausybės skolos aptarnavimui) pagrindiniu federalinio biudžeto punktu. Kad kažkaip jas sumažinti, Trampo komanda bus priversta pradėti derybas su JAV iždo popierių savininkais dėl JAV valstybės skolos restruktūrizavimo. Anksčiau tokios derybos vykdė Argentina, Ukraina, Graikija. Šiandien tokioje nepopuliarioje rolėje gali atsidurti Amerika.
Pagaliau, Trampo faktorius gali pasireikšti skubių priemonių pavidalu įvedant tvarką bankų ekonomikos sektoriuje. Trampas į vieną iš pirmų vietų savo programoje pastatė reikalavimą atstatyti Galasso-Stigolo įstatymą, kurį 1933 metais pasirašė Frenklinas Ruzveltas. Įstatymo tikslu buvo atskirti bankų kreditines ir investicines operacijas, neleisti bankams naudoti klientų lėšas žaidimams finansų rinkose. JAV bankų pasaulis nuo tų laikų pasidalino į depozitines-kredito organizacijas (komerciniai bankai) ir investiciniai bankai. 1999 metais prezidentas Bilas Klintonas pasirašė įstatymą anuliuojantį Glaso-Stigolo įstatymą. Prieš tada pasisakė daugelis politikų ir sveikai mastantys verslininkai, bet Volstrito bankai kontroliavo Bilą Klintoną ir užtikrino reikalingą jiems sprendimą. Po to Amerika visu greičiu ėmė lėkti į 2007-2009 metų finansų krizę.
Dabar Amerika juda į antrą finansų krizės seriją, kuri bus permanentine iki tol, kol nebus atstatytas Glaso-Stigolo įstatymas. Jau šiandien lyginamieji rodikliai įvairių Amerikos ekonomikos skolų viršija reikšmes analogiškų 2007 metų rodiklių (pirmosios krizės serijos išvakarėse). Atstatyti Galaso-Stigolo įstatymo veikimą reikėjo dar „vakar“.
Niekas juk negali pasakyti, kada sprogs finansiniai burbulai, kuriuos Volstrito bankai suspėjo išpūsti per Obamos prezidentavimo laiką. O jeigu jie sprogs, į krizės bala nugrims ne tik Amerikos, bet ir viso pasaulio ekonomika. Man atrodo, Trampas supranta pavojaus mastą. Todėl priėmimas įstatymo dėl JAV bankų operacijų atskyrimo gali tapti viena iš pirmųjų naujojo Baltųjų rūmų gyventojo iniciatyvų.
vertimas:
Šauksmas