Karas. Normalu ar nonsensas?

Autorius: Vytautas Švanys Šaltinis: http://ldiena.lt... 2016-11-13 17:19:03, skaitė 2248, komentavo 1

Pranešimas, skaitytas konferencijoje „Taiki Lietuva. Antikarinė pilietinė pozicija.“ Kaune, 2016-11-05.

Kadangi konferencijos tema yra taikos išsaugojimas, pateiksiu savo samprotavimus šia tema. Pabandysiu pažvelgti į problemą gal kiek neįprastu rakursu - per visuomenės sąmoningumo, etikos prizmę.

Karo priežastys.

Karas visados buvo laikomas pačia didžiausia nelaime, pačiu baisiausiu reiškiniu, su kuriuo susiduria žmonės, žmonija. Šiais laikais, kada šalys ginkluotos termobranduolinio ginklo arsenalais, pajėgiais ne tik sunaikinti visą  žmoniją, bet viską, kas gyva Žemėje, taikos išsaugojimas ir jos užtikrinimas yra neabejotinai pirmaeilis šiuo metu iškilęs uždavinys.

Ar įmanoma išvengti šios realiai gręsiančios visuotinės katastrofos? Kaip tą padaryti?

Vena iš būtinų sąlygų tam, kad užkirstum kelią kokio nors įvykio, reiškinio atsiradimui yra jo priežasčių žinojimas, supratimas, suvokimas. Kada yra žinomos priežastys, tada galima keisti aplinkybes, imtis vienokių ar kitokių priemonių, kad reiškinys negalėtų atsirasti iš principo ar, kad iki minimumo sumažėtų jo atsiradimo tikimybė.  Pavyzdžiui, autoįvykių slidžiame kelyje priežasčių gali būti daugybė: nesaugus greitis, intervalo nesilaikymas, netinkamos padangos, kiti techniniai automobilio trūkumai, vairuotojo patirties stoka, išsiblaškymas ir t.t.  Bet visas tas avarijų priežastis lengvai galima suvesti praktiškai į vieną - vairuotojų atsakingumo, kultūros stoką. Taigi, čia lemiamas veiksnys, lemiantis autoįvykius ar kitas žmonių sukurtas nelaimes, būtų: žmogaus sąmoningumas, jo kultūra, moralinės sąvybės.  Todėl, norint pakeisti situaciją, ir reikėtų koncentruotis į šių žmogaus savybių ugdymą.

O kaip yra su jau  tūkstantmečius vykstančiais karais, nusinešančiais nepalyginamai didesnį aukų skaičių? Kokios jų priežastys? Kažkodėl į šį klausimą neduodama aiškus atsakymo.  Visuomenėje vyrauja  susiformavusi ar suformuota nuomonė, kad karas tai kažkas tokio neišvengiamo, kad tai natūralus procesas, išplaukiantis iš ydingos žmogaus prigimties.  Ši koncepcija gerai išreikšta signataro Rolando Paulausko video paskaitose, diskusijose. Kaip jis teigia, toks jau netikęs tas žmogus, tokie tik ir tėra jo poreikiai: MAITINTIS, DAUGINTIS IR VYRAUTI virš kitų, tokia jau jo prigimtis, ir nieko čia nepakeisi, nieko nepadarysi - visados taip buvo ir visados taip bus! Taigi, išeitų - karai visados vyko, vyksta ir vyks!

Tai ko gi mes čia susirinkom, kam gaišinam tuščiai vieni kitų laiką?  Juk kaip buvo galviju, žvėrimi, kurio poreikiai ir gyvenimo prasmė tik maitintis, daugintis ir vyrauti, tas dvikojis padaras, vadinamas homo sapiens, taip ir liks. Ir nieko čia nepakeisi!

Argi?

Žmonės ir ne žmonės.

Jau pats faktas, kad mes čia atėjome, kad čia susirinko žmonės, kurie dalyvauja antikariniuose ir kitokiuose mitinguose bei piketuose, kovoja už teisingumą, tam aukodami savo gerbūvį, karjerą, padėtį visuomenė, rizikuodami savo laisve ir net gyvybe, įrodo, kad su ta vyraujančia pasaulėžiūra yra kažkas ne taip, kad ji - neteisinga..  Akivaizdu, kad čia susirinkę kas intuityviai jaučia, kas sąmoningai supranta, kad žmogaus gyvenimo prasmė ir paskirtis yra nepalyginamai reikšmingesnė nei gyvuliškais principas: maitintis, daugintis ir vyrauti.  Suvokia, jaučia, kad tai, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje yra neteisinga, yra negerai, kad  taip neturėtų būti. 

Tiesiog čia susirinko normalūs žmonės, kurių pasaulyje, skirtingai nuo tų, kuriems gyvenimo tikslas maitintis, daugintis ir vyrauti, dar egzistuoja ir tokios kategorijos, kaip dorovė, sąžinė, garbė, padorumas, meilė Tėvynei, pasiaukojimas...

Vienas iš lietuviškojo „elito“ atstovų bankininkas V.Vasiliauskas prisipažino: „mūsų pasaulyje neegzistuoja moralės ir etikos dimensija“ (o ko norėti iš individų, nesiekiančių nieko daugiau nei maitintis, daugintis ir vyrauti?). Problema ta, kad tie nepilnaverčiai individai, kurie net negali būti vadinami žmonėmis, nes neturi pagrindinių žmogiškų savybių, valdo tiek pasaulį tiek Lietuvą, jei ir sukelia karus.

Jeigu kam neegzistuoja moralės ir etikos dimensija, reiškia tas neturi neturi SĄŽINĖS, svarbaus Dievo duoto sugebėjimo skirti skirti GĖRĮ nuo BLOGIO, skirti, kas daryti yra gerai, o kas – blogai. Neturi  Dieviško mato (mieros), visa ko vertinimo kriterijaus. Kadangi sąžinė yra aukščiausia sąmonės forma, Dievo balsas žmogaus Sieloje, o sąmoningumas visados yra asmeniškas ir jis yra neatsiejamas nuo sąžinės, tai nesąžiningas individas net negali būti vadinamas asmenybe, NEGALI BŪTI VADINAMAS ŽMOGUMI ,nes žmogiškumas visų pirma yra sąžinės diktatūra -yra dorovingumas ir žmogaus vertė priklauso visai ne nuo to, kiek jis turi pinigų, turto, ne nuo to, kokią vietą užima satanistinės valdžios hierarchijoje, kiek mokslinių laipsnių, ordinų ir kitų apdovanojimų jis yra gavęs iš Sistemos, o nuo to kiek žmogus yra doras, kiek jame yra Meilės ir Tiesos.

Išeina, kad visa visuomenė gali būti suskirstyta į dvi grupes:

1. Žmones. Dori asmenys, kurie vadovaujasi savo sąžine ir jos pagalba visiems asmeniniams ir visuomeniniams reiškiniams duoda savo ASMENINĮ vertinimą - pritarimą ar nepritarimą.
2. Nedori asmenys, kurie nesugeba vertinti įvykių ir reiškinių vadovaujantis sąžine, todėl jiems būdingas vertinimo neapibrėžtumas, atsirandantis dėl objektyvių vertinimo kriterijų nebuvimo, pasireiškiantis dvigubais standartais, gėrio nuo blogio neskyrimu. Ar tai gerai ar blogai toks individas sprendžia pagal tai, kaip tai atsiliepia jo asmeniniams ar grupiniams, paprastai materialiniams, interesams arba pagal tai tai, kaip tai atitinka iš šalies suformuotiems stereotipams, normoms, taisyklėms ar vyraujančiai  visuomeninei nuomonei. Kitaip sakant, tokie individai nėra žmonės, o yra gyvuliai, zombiai arba demonai.

Kada gėris painiojamas, pakeičiamas blogiu, negali tame būti ir Tiesos.  Besivaikantys materialinių savo interesų įgyvendinimo ir valdžios, neišvengiamai dengs savo juodą veiklą melu, daug melų.  Tiesa jiems – pražūtinga, todėl mele jie yra paskandinę visą visuomenę  Karo natūralumas ir neišvengiamumas irgi vienas iš daugelio jų melų, ir tarnauja kaip vienas iš visuomenės valdymo įrankių

Karas ir pasaulėžiūra.

Karą sukeliantys ir jį pagrindžiantys melai turi būti pozicionuojami pačiame aukščiausiame pasaulėžiūriniame lygmenyje - klaidingoje, melagingoje šiuo metu vyraujančioje pasaulėžiūroje.  Kad ši visuomenei įpiršta pasaulėžiūra yra neteisinga, įrodo mūsų neharmoningas gyvenimo būdas: nuolatos vykstantys karai, žmonių žudynės, badas, skurdas.  Mūsų realybę apsprendžia visos visuomenės sąmonės lygis, o mūsų gyvenimo būdas yra jo atspindys, rezultatas.

Visuomenė pasaulį, pasaulėdarą gali suvokti teisingai arba neteisingai. Kito varianto nėra, nors tiesa yra viena vienintelė, o melų - begalė.  Jeigu visuomenė, žmogus pasaulį, pasaulėdarą, savo gyvenimo paskirtį ir prasmę supras teisingai, tai gyvens, kaip dera: laimingai, prasmingai, harmonijoje su gamta savimi ir kitais žmonėmis. Jeigu – neteisingai, tai ir gyvens taip, kaip gyvena dabar: karai, žudynės, vergovė, skurdas neteisybė.

 Galima išskirti pagrindinius pasaulėžiūrinius elementus  nulemiančius tolimesnius vertybinius pasirinkimus:

1. Kaip žmogus suvokia pasaulį, pasaulėdarą?
2. Kaip traktuoja žmogų , supranta gyvenimo prasmę ir paskirtį?
3. Kaip traktuoja visa ko Priežastį (Dievą)?
4. Kaip supranta žmogaus, Priežasties, pasaulio tarpusavio santykį?

Klaidinanti pasaulėžiūra.

Nesiplėsdamas, paliesiu tik pagrindinius visuomenei įdiegtus pasaulėžiūrinius melagingus stereotipus, kurie vyrauja praktiškai visose religijose ir  visose mokslinėse filosofinėse koncepcijose:

• Pasaulis - tai ašarų pakalnė, laimė žemėje - neįmanoma, Rojus  -kažkur kitur, anapus, arba jis iš vis neegzistuoja. Faktiškai visos religijos „išneša“ tikrajį žmogaus gyvenimą už Žemės ribų.
• Žmogus netobulas, nuodėmingas, silpnas, laikinas, turintis paklusti, klausyti autoritetų, dvasininkų, mokytų žmonių, ekspertų, vadovautis šventomis knygomis ir t.t.
• Žmonės nėra lygūs. Visose ideologijose, religijose  įtvirtinta hierarchinė kastų sistema!!!
• Materialistinėje pasaulėžiūroje Dievo nėra, Visata, gyvybė susidarė pati savaime iš atsitiktinės cheminių elementų sąveikos. Religijose Dievas paprastai traktuojamas, kaip kažkokia tolima beasmenė, žmogui neprieinama, nesuprantama būtybė, su kuria bendravimas neįmanomas arba tam yra būtini tarpininkai (dvasininkai).
•  Dievą būtina garbinti (kodėl?) per tam tikrus nustatytus ritualus ir apeigas.
• Pasaulis, gamta - negyva materija. žmogus gali beatodairiškai ardyti, eksploatuoti, naikinti žemę, augaliją savo poreikiams patenkinti.
• Žmogus žmogui, tauta tautai, religija religijai – konkurentai, net priešai.. Kova dėl būvio, dėl išlikimo, dėl vyravimo.

 Nieko keisto ir nuostabaus, kad tokia nužmoginanti pasaulėžiūra kuria būtent tokį, o ne kitokį gyvenimo būdą, būtent tokį, kokį dabar ir turime. Tokia pasaulėžiūra formuoja ir atitinkamus vertybinius prioritetus.  Kas šiuolaikiniam  žmogui yra svarbiausia? Turtas, pinigai, padėtis visuomenėje, valdžia, karjera, sėkmingumas.  O kaip visa tai pasieksi? Tai įmanoma pasiekti, tik lipant per kitų galvas, išnaudojant kitus, apiplėšiant, apgaudinėjant, pavergiant, žudant nepaklusniuosius. Ši taisyklė tinka tiek žmonėms, tiek  ištisoms valstybėms. Taip ir kyla karai, ir jie bus neišvengiami, kol vyraus esama pasaulėžiūra ir esamos vertybės.

Istorinis melas.

Be pasaulėžiūrinio melo dar vyrauja didžiulis paralyžiuojantis istorinis melas: jau minėtas- visados taip buvo ir kitaip būti negali!

Taip jau yra, kad istorija yra subjektyvus mokslas. Istoriniai faktai parenkami (o dažnai iš išgalvojami), kad atitiktų norimą koncepciją, o faktai, jai prieštaraujantys, nutylimi arba iškraipomi. Visi žino, kad istoriją rašo nugalėtojai, todėl ir dabartinius istorinius traktatus, vadovėlius surašė šios nugalėjusios satanistinės civilizacijos (melagingos pasaulėžiūros) atstovai. Civilizacija ir yra niekas kita, kaip tam tikrai, tam tikru laikotarpiu, tam tikroje teritorijoje gyvenančiai žmonių bendrijai ar visai žmonijai būdinga pasaulėžiūra. Keičiasi pasaulėžiūra, keičiasi ir civilizacija.

Dabartiniai istoriniai vadovėliai apima  labai trumpą, nesulyginamą su žmonijos egzistavimu, laikotarpį -  geriausiu atveju - keletą tūkstančių metų.  Pavyzdžiui, Lietuvos istorija neturi nei tūkstančio metų. Nieko nežinome, kas prieš tūkstantį metų vyko, kaip žmonės gyveno prieš krikščionybės įvedimą nei Lietuvoje, nei didžiulėse dabartinės Rusijos teritorijose, net nieko nežinoma apie Vakarų Europos tautų gyvenimą.  Žinome tik  apie išsigimusias vergovines valstybes: Egiptą, Graikiją, Romos imperiją, dar šiek tiek apie Indiją, Kiniją.  Žinome, kaip visas tas „civilizuotas“ „kultūringas“ pasaulis  pjovėsi tarpusavyje, kariavo, ištvirkavo, žiauriai išnaudojo vergus; žudė, degino, plėšė aplink esančias necivilizuotas, tiksliau, kitos civilizacijos, kitos pasaulėžiūros tautas.

Kodėl dabartiniuose istorijos vadovėliuose praktiškai nieko nėra parašyta apie mūsų protėvių gyvenimo būdą, kultūrą, kodėl yra sunaikinti visi anų laikų raštijos paminklai, knygos- visa, kas žmonėms primintų, susietų, sujungtų mus su savo šaknimis? Atsakymas paprastas ir vienintelis- šiuolaikinei civilizacijai, sistemai nenaudinga, kad žmonės žinotų tiesą apie savo praeitį. O nenaudinga gali būti irgi tik dėl vienos priežasties - mūsų protėvių civilizacija ir dvasinė kultūra buvo nesulyginamai aukštesnio lygio nei jėga, klasta ir melu nugalėjusi dabartinė satanistinė civilizacija. Nesulyginama todėl, kad ji buvo pagrįsta ne melu, o Tiesa- teisinga pasaulėžiūra. Atitinkamas buvo ir gyvenimo būdas - darnus, laimingas, harmonijoje su gamta ir savimi.

Kad pasaulėžiūra buvo priešinga dabartinei, kad dvasinė kultūra buvo nepalyginami aukštesnio lygio įrodo mūsų tautosaka, kuo senesnė, tuo gilesnė, dvasingesnė, įrodo per stebuklą išlikę raštijos trupiniai, pavyzdžiui - Veleso knyga . Štai žemaičiai rašė d.kun. Vytautui: „MES - LAISVI DIEVO VAIKAI ir tu neturi jokios teisės su mumis taip elgtis...“  Ar laisvą Dievo vaiką, kūrėja ir Tėvo didžių darbų tęsėją galima lyginti su dabartiniu silpnu, nuodėmingu, nesavarankišku, nusižeminusiu, malonės prašančiu, šliaužiojančiu vergu, o tuo pačiu, žiauriu, dėl savo materialinių interesų galinčiu išnaudoti, žeminti, kankinti, žudyti savo artimą, beatodairiškai naikinti Dievo Kūriniją,  žvėrimi-demonu?

Kita istorijos klastojimo priežastis yra bandymas nuslėpti tai, kad žmonija, dabartinė civilizacija eina ne progreso, o fizinės, intelektualinės, dvasinės, kultūrinės degradacijos, nužmoginimo, susinaikinimo keliu. To atspindys, pasekmė ir yra nesiliaujantys bei vis žiaurėjantys karai. O kokia galėjo būti prasmė kariauti žudyti savo brolius laisviems Dievo vaikams, gyvenantiems viskuo, ko reikia, aprūpinančioje savo giminės sodyboje? Todėl ir nekariavo, o tiktai gynėsi nuo jau degradavusių svetimšalių.

Tamsos jėgų laikotarpio pabaiga.

Gyvename tamsų karų, neteisybės, melo laikotarpį, kuriame viskas atvirkščiai. Kaip sakė varna Albertina, gyvename aukštyn kojomis. Tas tamsus paklydimų, karų laikotarpis nėra amžinas, jis turi baigtis. Žmonės patys save į jį įklampino ir tik patys gali save iš to pragaro išgelbėti. Niekas kitas.  O vienintelis kelias - žmonių sąmoningumo  augimas, kaičiant klaidingą pasaulėžiūrą į teisingą, atitinkamai, keičiant savo vertybinius prioritetus.

Esama sistema laikėsi, laikosi ir stengsis išsilaikyti melo ir apgaulės pagalba. Mes visi turbūt pastebime, kaip iš visų masinės informacijos priemonių  tiesiog liejasi upės akiplėšiško melo, kaip intensyviai yra tvirkinamas jaunimas, kaip yra skatinamas alkoholizmas ir narkomanija, kaip praktiškai  visus valdžios postus yra užėmę visokio plauko sodomitai, lytiniai iškrypėliai, moraliniai pamišėliai. Kaip sakė Teleiranas: „Žmonės pakrauptų, tautos pakrauptų, jeigu sužinotų, kokie padugnės ir niekšai juos valdo“.

Labai teigiamas dalykas, kad mes jau pakraupome, juos pamatę, jau matome ir jų melą.  Tai pirmas žingsnis į Tiesos paieškas. O ir velnias ištrauktas į dienos šviesą yra jau ne tiek baisus, kiek atrodo apgailėtinas .Štai ir pasimatė, koks apgailėtinas ir net juokingas  yra visas tas satanistų „legionas“: visos tos grybauskaitės ir merkelienės, visi tie kameronai, orlandai ir obamos su klintonais.  Bet tai nereiškia, kad visa ta padugnių šutvė nėra pavojinga. Jie darys viską, kad išlaikytų savo valdžią.

Turbūt daugelis iš mūsų matome ir jaučiame, kokia niekad neregėto masto įtampa tvyro pasaulyje, tiesiog ore – atrodo, tuoj sprogs. Tokios aršios priešpriešos tarp blogio jėgų ir gėrio jėgų, tarp tamsos ir šviesos turbūt nebuvo tūkstančius metų.  Tai yra todėl, kad keičiasi epochos- sena civilizacija keičia nauja.  Kelia skinasi nauja, seniai daugelio užmiršta, pasaulėžiūra. Mes esame viso to proceso ne tik stebėtojai, bet ir dalyviai. Tik nuo mūsų, nuo kitų žmonių, nuo vienokio ar kitokio kiekvieno iš mūsų pasirinkimo, pozicijos tarp gėrio ir blogio priklauso galutinis rezultatas, piklauso, kas nugalės.  Priklauso, ar įvyks pasaulinė katastrofa, visuotinis susinaikinimas, ar žmonija išeis į naują sąmoningumo lygmenį, į naują harmoningo, laimingo, prasmingo gyvenimo erą - gyvens, kaip žmonėms, laisviems Dievo vaikams, dera gyventi.

Priešprieša tarp gėrio ir blogio turi turėti ir turi materialią išraišką, pagrindą. Seną melagingą satanistinę pasaulėžiūrą atstovauja ir visomis jėgomis ir visais juodais būdais gina jungtiniai Vakarai su JAV priešakyje.  O teisingos Dieviškos pasaulėžiūros, kurioje žmogus yra laisvas mylimas Dievo vaikas, grožio ir gėrio kūrėjas, Tėvo darbų tęsėjas, daigeliai auga besikeliančioje nuo kelių, dar tik bundančioje iš gilaus ir ilgo miego Rusijoje.  Todėl į ją ir yra nukreipta visa ta Vakarų isterija, melas, šmeižtas, visas tas viso pasaulio velnių žviegimas, cypimas, trypimas kojomis.

Panašu, kad tai tamsos jėgų agonija, kad gausios pranašystės (jos yra niekas kita, kaip  nuskaityta informacija iš  iš vizualizuotos programos Visatos informaciniame lauke), kad Rusija atves pasaulį į naują šviesos ir gėrio epochą, kurioje karas bus kaip visiškas nesusipratimas, išsipildys

Malonu  ir teikia vilčių tai, kad vis daugiau žmonių tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje prabunda ir stoja gėrio pusėje.  Bet, kartoju, teigiami pokyčiai negali įvykti savaime, tai priklauso nuo mūsų visų, nuo mūsų pastangų tapti Žmonėmis.