2014-ieji eina į pabaigą – suskaičiuokime viščiukus

Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/12/2014... 2014-12-24 17:54:34, skaitė 5880, komentavo 1

Artėjant Naujiesiems tradiciškai priimta sveikinti vieniems kitus ir linkėti visokių gerų dalykų, todėl nenusižengsiu šiai tradicijai, tik pradžioj pabandysiu sudėlioti šių (2014-ųjų) metų Lietuvos balansą, turėsiantį didelį poveikį mūsų visų gyvenimo kokybei ateityje. Suprantama ir didelį poveikį mūsų norui gyventi šioje valstybėje.

Referendumas dėl žemės – Kvietimas

Iškart, metų pradžioje, prasidėjo VRK (Vyriausiosios rinkimų komisijos) nevykę juokeliai Žemės referendumo klausimo atžvilgiu, kai komisija net turėdama prieš akis virš 320 000 parašų negalėjo apsispręsti „ar ji gali juos patvirtinti“, tačiau dėl suprantamų priežasčių negalėjo jų ir atmesti.

Visi prisimename pasiaukojamą dirbusiųjų referendumo dėl Žemės paskelbimo labui, skaičiuojant-tikslinant parašus, vėlesnius Seimo išsisukinėjimus, sprendimo dėl referendumo priėmimo tempimą – atmetant labiausiai logiškai ir ekonomine prasme žiūrint priimtiniausią variantą – jo organizavimą rinkimų į EP metu, pasiteisinant tuo, jog esą, šio klausimo nespėjo apsvarstyti Seimo Teisės ir Teisėtvarkos komitetas, ir perkeliant Žemės referendumo datą į vidurvasarį, t. y. birželio 29 dieną.

Visą šį laiką, iki pat birželio 29-osios vyko kryptinga Žemės referendumo ir jo organizatorių bei dalyvių bauginimo ir diskreditavimo akcija, kuri, beje, kai kuria prasme tebevyksta iki šiol. Žmonės iki šiandien kviečiami į policijos poskyrius patvirtinti savo parašų autentiškumą. Ar dar kokiame referendume inicijuotame valdžios tą matėte?

O kai kurių žiniasklaidos priemonių Lietuvos patriarchu vadinamas Vytautas Landsbergis pasižymėjo išleisdamas brošiūrėlę pavadintą „Lietuvos perspektyva 2014“, kurios viršelyje raudona spalva nudažyta Lietuvos teritorija su užrašu „Putinija“ , kas parodo jo dvasinę būseną ir požiūrį į savo šalį.

Visos tos aukščiau aprašytos, (ir neaprašytos) valstybės įstaigų, partijų bei atskirų politikų veiklos rezultatas – neįvykęs referendumas, parodė, jog Lietuvoje įmanomi tik politinių partijų ir Konstitucinio teismo palaiminti referendumai, bet tik ne pačios visuomenės, kuri, logiškai mąstant, turėtų būti (bet deja nėra) paminėtų institucijų ir politinių darinių pamatu, iš kurio ir kyla visas valstybės pastatas.

Nugalėjusi referendumo iniciatorius politinė valia sparčiai ėmė žygiuoti toliau įtvirtindama savo pergalę ir galią prieš valstybės suvereną – tautą. KT pasisakė, jog Seimas gali spręsti būsimų referendumų atitikimo Lietuvos konstitucijai teisėtumą bei jų organizavimo galimybę, tuo atimdamas iš Lietuvos piliečių paskutinį įrankį įtakoti savo pačių išrinktos valdžios sprendimus. Beje, šis sprendimas sunkiai dera su Konstitucijos 148 straipsnio tvirtinimu, sakančiu:

148 straipsnis
Konstitucijos 1 straipsnio nuostata “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.

Iš kurio gaunasi, kad viską, kas rašoma Konstitucijoje galima keisti referendumu. Kad Konstitucija kyla iš tautos (o ne iš Dievo) ir gali būti jos keičiama, todėl negali būti jokių suvaržymų ar draudžiamų svarstyti referendumu klausimų.

Minėtame VRK sprendime matome pasireiškiant politinės sistemos bandymą apsiginti nuo ateities referendumų, kurių keliami klausimai gali būti nukreipti jau prieš pačią sistemą.

Referendumas dėl €uro:

Čia VRK iškart užkirto kelią bet kokioms „spekuliacijoms“ pareikšdama, jog šio referendumo keliamas klausimas yra „klaidinantis, todėl parašų rinkimo lapai jam išduodami nebus. Be to, kol bus surinkti parašai ir surengtas pats referendumas – jau bus įvestas €uras. Kaip matome VRK vėl nenori skaityti ir ignoruoja 148 Konstitucijos straipsnį.

Viešosios erdvės cenzūra:

Nuo pat 2014-ųjų pradžios viešojoje erdvėje skaitome-girdime išsireiškimą „minkštosios Rusijos galios“ ir siūlymus joms priešintis, po ko, jau vėliau, Lietuvoje prasideda „rusai puola“ isterija, kur liberalai-konservatoriai-prezidentūra pasiremdami Krymo prijungimo prie Rusijos pavyzdžiu ėmė jį taikyti Lietuvai, esą Lietuvos laukia tas pat, todėl būtina pažaboti agresorių nesirenkant priemonių. Šiam dalykui visos priemonės bus tinkamos.

Keisčiausia, kad jų (konservatorių-liberalų-prezidentės) siūlomomis priemonėmis agresorių imamasi žaboti pačioje Lietuvoje, pradedant TV kanalo „PBK Lithuania“ transliacijos draudimu trims mėnesiams už tikrovės neatitinkančios informacijos, apie 1991-ųjų sausio 13 įvykius, sklaidą.

Vėliau sekė prezidentės siūlymas mažinti rusiškos TV transliacijų kiekį, kas iš esmės yra pati paprasčiausia cenzūra, atimant žmonėms galimybę pasirinkti ką jiems žiūrėti, ką beje, lygiai taip pat įvertino Seimas atmetęs tą įstatymo projektą.

Neužilgo prezidentūros komanda sukūrė dar vieną, šįkart Visuomenės Informavimo įstatymo pataisų projektą, kur siūloma saugant visuomenę „nuo Lietuvos nacionalinio saugumo interesams kenkiančios informacijos“, apdėti baudomis, siekiančiomis iki 3 proc. jų metinių pajamų visus transliuotojus ir net retransliuotojus teikiančius tokią informaciją. Nacionalinio saugumo kriterijus žinoma nustatys priežiūros institucijos.

Tai ne pabaiga, – politinė valia siekianti kontroliuoti visuomenės mąstymą, matymą ir situacijos suvokimą vis stiprėja ir darosi labiau kryptinga, todėl sekantis skirsnis…

Savų piliečių šnipinėjimo pradžia, prisidengiant kova su agresoriumi:

Pirma šį žingsni pabandė žengti Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT) pareikalavusi iš interneto tiekėjų jau nuo gruodžio mėnesio pradėti teikti duomenis apie interneto naudotojų elgesį internete. Reikalaujama buvo pateikti siuntėjo ir gavėjo IP adresus, IP protokolus ir tipą, loginio prievado numerį ir kt. Tačiau, kadangi šis reikalavimas prieštaravo asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymui ir tokią informaciją leidžia rinkti tik teisėsaugos institucijoms motyvuotu teismo sprendimu, RRT šį savo reikalavimą atšaukė.

Ir čia estafetę perėmė Kibernetinio saugumo įstatymo projekto iniciatoriai savąją versiją paruošę kur kas labiau išbaigta ir labiau įtikinama forma bei motyvais. Įstatymo projekte teigiama, jog pats įstatymas saugos nuo kibernetinių atakų ir kitų nusikaltimų internetinėje erdvėje bei bus tokių nusikaltimų prevencijos garantas.

Tačiau visi, bent kiek susipažinę su šiuo įstatymo projektu mato, kad visiems interneto naudotojams-Lietuvos gyventojams įsiteisėjus šiam įstatymui, saugumo gerokai sumažės, mat apie juos, jiems to nežinant (interneto tiekėjai bus įpareigojami nepranešti) bus galima rinkti (be teismo sankcijos) bet kokią informaciją ar dviems paroms juos atjungti nuo interneto (12 straipsnis). Nekalbant jau apie tai, kad Kibernetinio saugumo centras bus pavaldus kariškiams, o ne civilinės teisėsaugos organams. Nors pačiame įstatyme minimi policijos veiksmai pažeidėjų-įtariamųjų atžvilgiu.

O, jei turėsime omenyje, kad dauguma kibernetinių atakų yra vykdomos iš užsienio serverių – tai darosi daugiau nei aišku, jog šis įstatymas skirtas grynai savų piliečių sekimui, renkant apie juos nesankcionuotus duomenis, kas iš esmės prieštarauja Konstitucijos 22-ajam straipsniui:

22 straipsnis
Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Kaip matome, Konstitucija pažeidinėjama ištisai ir tai jau tampa sistema Sistemoje, kaip pagalbine priemone, kuriant „teisėkūros“ srityje atskirą, su teisingumu nelabai derančią atšaką. Kuri tačiau, trumpalaikėje perspektyvoje padeda valdantiesiems kiek įmanoma labiau kontroliuoti visuomenę.

Kas iš to gausis ilgalaikėje perspektyvoje atspėti nesunku – visuomenės nepasitenkinimas, kuris ir dabar pasireiškia pakankamai juntama forma, „balsavimu kojomis“, – tik didės.

Paminėsiu keletą skaičių, pasakančių apie lietuvių gyvenimo kokybę, kurios „gerėjimu“ taip mėgsta girtis valdantieji ir mūsų prezidentė:

1.2010 m. išvykimą deklaravo 83 tūkst. migrantų, o 2011 m. – 54 tūkst. 2012 – 41 tūkst, 2013 m. savo išvykimą deklaravo 39 tūkst. žmonių. Tai oficiali statistika, tačiau tikrieji skaičiai yra, anot specialistų, kur kas didesni.

2.Savižudybių statistika taip pat įspūdinga – per metus Lietuvoje nusižudo apie 1000 žmonių, 2010-ųjų duomenimis užimame trečiąją vietą pasaulyje, o Lietuvos savižudybių dinamikos grafiką galima pažiūrėti čia ir taip pat čia.

3.Alkoholizmas – aplenkėme Rusiją ir stabiliai laikomės aukštumoje pagal išgeriamo alkoholio kiekį ir pagal ligų sukeliamų alkoholio skaičių. Pernai nuo alkoholio vartojimo mirė 903 žmonės. Ir alkoholio vartojimo tendencija nemažėja.

Tačiau valdančiųjų požiūriu yra teigiamas dalykas – tapome energetiškai nepriklausomi po to, kai spalio 27 dieną Klaipėdos uoste išmetė inkarą „Independence“ – suskystintų gamtinių dujų terminalas, per 10 naudojimo metų kainuosiantis Lietuvos piliečiams apie 1,8 mlrd litų, arba skaičiuojant paprasčiau – 516 000 LT į dieną.

Po dešimties metų AB „Klaipėdos nafta“ laivą galės išpirkti, tačiau neskelbiama už kokią kainą. Esą komercinė paslaptis, kas gana keista, nes sandėris vykdomas Lietuvos valstybės vardu, už Lietuvos mokesčių mokėtojų (t. y. mūsų visų) pinigus, tačiau draudžiant tiems mokėtojams (t. y. mums) sužinoti kiek pinigų bus ištraukta iš jų kišenių.

Nepriklausomybė žinoma gerai, tik va įdomu kiek ji mums kainuos, kalbant apie būsimas dujų, šildymo ir elektros kainas, kurios logiškai mastant gali keistis TIK didėjimo kryptimi, mat visos tos norvegiškosios „Independence“ dedamosios, skaičiuojant litais, sumoje yra kur kas didesnės nei Gazprom tiekiamos gamtinės dujos. Net su trečiuoju energetikos paketu.

Čia reikėtų pastebėti, jog kiekviena valdančiųjų mums siūloma nepriklausomybė, veda link dar didesnės priklausomybės nuo paskolas Lietuvai siūlančių užsienio bankų, norinčių dirbti Lietuvoje žmonių skaičiaus mažėjimo ir Lietuvos reitingų aukščiau minėtų trijų klausimų eilutėje didėjimo (neigiama prasme). Čia jau nebekalbu apie gyventojų perkamosios galios smukimą – tai akivaizdi šios nepriklausomybės išdava.

€uras:

Kadangi jau pradėjome apie nepriklausomybę – tai suprantama, jog pats laikas prisiminti, kas mūsų laukia artimiausiu metu, t.y. po 10-ies dienų. Kokie dar nepriklausantys nuo mūsų procesai ar įvykiai?

Naujieji metai su nauju pinigu, kuris iš esmės nelabai kuo skirsis nuo senojo, neskaitant vaizdinio apipavidalinimo ir pavadinimo simbolizuojančio jau nebe Europos dalį – Lietuvą, o globaliai visą Europą. Iš esmės litas jau neturėjo nepriklausomos valiutos statuso, mat buvo susietas su €uru, tačiau būdamas Lietuvos valiuta dar turėjo galimybę „atsirišti“ nuo €uro. Nuo Naujųjų šios galimybės nebeliks, kaip ir paties lito.

Perspektyva Lietuvai? – Neišvengiamas kainų augimas, kurį liudija absoliučiai visų šalių įsivedusių šią valiutą gyventojai. Mūsų politikų aiškinimai apie kažkokią mistinę €uro galią savaime kilstelėti ekonominius rodiklius – daugiau nei fantastiški. Juolab, atsižvelgiant į šiandienius, bendrus €S zonos ekonomikos rodiklius, kurie liudija traukimosi tendencijas, įtakosiančias tuos pačius procesus ir Lietuvoje.

Papildomai galime žvilgtelėti į €uro zonos šalių narių, Graikijos, Portugalijos, Italijos, Ispanijos ekonomikų būseną, kad suprastume, jog €uras nėra ekonominės gerovės prielaida, o tėra tik valdymo priemonė, spausdinama, deja, ne Lietuvoje. Reiškia ir valdoma Lietuva bus ne mūsų išrinktų atstovų. Kurie, tiesą sakant, ir šiandien nekontroliuoja situacijos šalyje.

Na ir pabaigai norėčiau paminėti Lietuvos užsienio politiką, kuri pagal visą logiką tarptautinėje arenoje turėtų siekti šalies gerovės. Būti nukreipta draugiškų tarpusavio santykių, naudingų ekonomikai sutarčių ir saugumo šaliai garantijų siekimo. Ką iš paminėtų dalykų šiais metais pavyko pasiekti Lietuvai?

Saugumas. Kaip bebūtų keista, tačiau įvyko visiškai priešingi dalykai – saugumo sumažėjo ne tik aplink Lietuvą, bet ir pačios šalies viduje, kur kariškiams buvo suteikta teisė daryti tvarką šalies gatvėse taikos metu. Kas iš esmės reiškia karinio režimo įsigalėjimą, mat pagal vieną (2136), iš papildyto Administracinio teisės pažeidimų kodekso, punktą yra sakoma, jog:

„2136 straipsnis. Karių teisėtų reikalavimų nevykdymas

Tyčinis uniformuoto kario teisėtų reikalavimų nevykdymas, taip pat kitoks trukdymas uniformuotam kariui įgyvendinti įstatymo jam suteiktas teises – užtraukia baudą piliečiams nuo penkiasdešimt septynių (57) iki vieno šimto keturiasdešimt keturių (144) eurų ir
pareigūnams – nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių (144) iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių (289) eurų.“

Kitaip tariant ir eiliniai gyventojai, ir pareigūnai privalės vykdyti kariškių nurodymus, kas iš esmės, pagal galiojančias (kol kas) sąvokas turėtų reikšti karinės padėties įvedimą. Taikos metu?

Kalbant apie saugumą tarptautinėje erdvėje, apie tai atrodo šiandien tenka pamiršti, kai net mūsų mažytės ir kariniu bei visais kitais požiūriais nieko nereiškiančios šalies prezidentė drąsiai teškia kaltinimus terorizmu mūsų rytinės kaimynės vadovui, kai to nedaro net kur kas galingesnės visais atžvilgiais Europos šalys. Gal jų vadovai bailesni ar kvailesni? – Greičiau jau atvirkščiai – jie labiau pragmatiški ir labiau rūpinasi savo šalies gerove, nei asmeninių ambicijų patenkinimu. To šiandien labai trūksta mūsų prezidentei. Nuoseklumo ir matymo to, ko reikia Lietuvai.

Po „drąsių“ mūsų prezidentės pasisakymų gerokai pablogėjo Lietuvos žemės ūkio, žemės ūkio produkcijos gamintojų, logistikos verslo padėtis. Rusija tiesiog atsisakė mūsų žemės ūkio produkcijos bei mūsų transporto paslaugų. Palaipsniui jau atsisakoma ir Rusijos naftos pramonės produkcijos tranzito per Baltijos jūrų uostus. Tą galima laikyti tiesioginiu mūsų prezidentės pasisakymo Rusijos atžvilgiu, rezultatu.

Na ir norėčiau paminėti tokios neatsakingos, bendros €S politikos rezultatą, kurio prasmę galima suprasti išklausius Ukrainos Aukščiausios Rados pirmininko Aleksandro Turčinovo pasisakymą, kuriame jis skelbia pilną visų Ukrainos resursų (karinių, žmogiškųjų?) mobilizaciją, sakydamas, jog šalis neturi kitos alternatyvos kaip tik būti pasiruošusiai viskam.

Dėkoju visiems, perskaičiusiems iki šios vietos, už didelę kantrybę ir atidumą, ir norėčiau priminti, jog Lietuvoje per šiuos metus įvyko ne tik mums visiems nemalonių ar net blogų dalykų.

Dar kartą primenu, jog visuomenė sugebėjo surinkti 320 000 parašų Žemės referendumo klausimu, oficialiai pripažintų VRK, kas liudija apie sugebėjimą susitelkti esant kritinei situacijai. Tai prideda, jei ne optimizmo, tai bent vilties ateičiai.

Praregėjome. Mūsų politinis „elitas“ iki šiol sėkmingai maskavęsis po įvairių lozungų skraiste per šiuos metus kelis kartus parodė savo tikrąjį veidą bei tikruosius ketinimus. Ypač tas pasijautė, kai „mūsų“ €uro-parlamentarai pasirašė pažadus, jog sieks Lietuvos, kaip tautinės valstybės panaikinimo, sukuriant Europos Sąjungos federacinę valdymo sistemą.

Šiandien mes žinome, kas jie tokie, ko siekia (jie to nė neslepia) todėl kaip adekvatūs žmonės galime priimti adekvačius situacijai sprendimus ateityje.

Linkėjimai Lietuvai:

Mūsų vienintelė viltis – tai mes patys. Ir kuo greičiau tą suprasime – tuo greičiau galėsime priimti reikalingus sprendimus. Mes negalime sau leisti prabangos skaldytis pagal nacionalinius, rasinius ar dar kokius kitus, mus išskiriančius ar kiršinančius tarpusavyje požymius.

Tokios skaldančios politikos rezultatą šiandien matome Ukrainoje, todėl noriu palinkėti ateinančiais Naujaisiais metais daugiau atvirumo tarpusavyje, požiūrio į kaimyną pirmiausia kaip į žmogų, kurio vertė nusakoma jo atliktais darbais, o ne tautybe ar pilietybe. Daugiau atlaidumo nesigaudantiems situacijoje ir tikėjimo savo jėgomis. Linkiu siekti žinių, kurios šiais laikais yra apsigynimo priemonė, nusakanti iš kurios pusės galima laukti puolimo ir strateginis ginklas, kai reikia planuoti savo valstybės ateitį. Siekti žinių ir dalintis jomis. Atsisakyti egoistinio vadizmo ir susitelkti bendram reikalui.

Viskas, kas mūsų neužmuša – mus užgrūdina, o juk mes dar iki šiol gyvi. Sustiprėję ir labiau pasiruošę. Vis mažiau bijantys ir vis daugiau suvokiantys bei matantys tai, ko bijo ir ko saugosi ši politinė sistema. Mes kantrūs ir mokame laukti. Šimtmečiai tą įrodė.

Arvydas Daunys