Naujoji Lietuvos valdžia pripažino demografiją pagrindine problema

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/naujoji-lie... 2016-12-19 08:49:51, skaitė 2470, komentavo 1

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis pripažino demografinės krizės šalyje egzistavimą. Šios Sąjungos suformuota nauja vyriausybė žada išspręsti demografijos problemas. Tačiau rimtas darbas sprendžiant demografijos ir kitas socialines problemas prieštarauja politiniam kursui prezidentės Grybauskaitės ir už jos pečių stovinčių „landsbergininkų“, kuriems eilinių lietuvių problemos visada buvo antraeilės lyginant su jų geopolitiniais tikslais.

Pirmąjį šių metų pusmetį iš Lietuvos išvyko 6,5 proc. gyventojų daugiau, nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Lietuva, kaip ir Estija, Latvija, Slovakija, — vienintelės „Naujosios Europos“ šalys, iš kurių emigrantų srautas ne mažėja, o didėja. Lietuvoje jis auga sparčiausiai.

Kiekvieną valandą su Lietuva atsisveikina 4-5 žmonės, kasdien — 100 žmonių, per metus — 35 tūkstančiai. Kasmet šalis praranda 1,5 proc. gyventojų — Eurostatas prognozuoja, kad artimiausiais dešimtmečiais Lietuva praras 38 proc. gyventojų. Per pastaruosius 25 metus Lietuvos Respublika jau prarado daugiau kaip ketvirtadalį gyventojų: tokiu būdu, per 50-60 potarybinių metų ji jų praras du trečdalius.

Tokius procesus galima pavadinti tik Lietuvos išmirimu.

Bet svarbios ne tik kiekybinės, bet ir kokybinės lietuviškosios emigracijos charakteristikos. Iš šalies masiškai bėga jaunimas, išvyksta vidutinio amžiaus darbingi žmonės — Lietuva virsta savo amžių baigiančių pensininkų namais. Tačiau demografinė situacija tokia, kad jų senatvė nebus tyli ir rami.

Gimstamumo mažėjimas ir rekordinė emigracija kritiškai didina Lietuvos visuomenėje dalį pagyvenusių žmonių, kuriems netrukus nebus iš ko mokėti pensijų, nes iš šalies išvyksta mokesčius mokantys darbingi gyventojai, o naujos kartos nesimato.

Be to, masiškai emigruoja atstovai tų profesijų, kurios gyvybingai svarbios palaikant socialinę infrastruktūrą. Tame tarpe gydytojai. Todėl Lietuvos demografinė krizė neišvengiamai iššauks socialinę krizę.

Daugelį metų ignoravę šią aštrią problemą, ją pagaliau pradeda pripažinti valdantieji politikai.

Spalį rinkimus į Seimą laimėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad Sąjungos suformuota vyriausybė girdi, kaip „ciksi demografinė bomba“, ir pasiryžusi kovoti gerinant Lietuvoje demografinę situaciją.

„Jei stovėdami prie lėktuvo žmonės tikėtų, kad rytoj bus geriau, jie persigalvotų ir neskristų“, — pasakė Karbauskis konferencijoje, skirtoje vyriausybės formavimui. Tačiau Lietuvos žemdirbių lyderis neturi vieningo recepto, kaip išvesti šalį iš to kelio, kuris veda link demografinės katastrofos. Pagerinti demografinę situaciją galima tik visumoj gerinant situaciją Lietuvoje. Kad žmonės nenorėtų išvažiuoti, jie turi tikėti Lietuvos ateitimi.

„Yra daug sisteminių klausimų: švietimas, sveikatos apsauga, ekonomikos vystymasis, regionų politika. Aš manau, svarbiausia — švietimas, jo kokybė, kad žmonės turėtų gerai apmokamą darbą Lietuvoje“, — teigia Ramūnas Karbauskis. Beje, priešrinkiminės kampanijos metu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga siūlė įvesti valstybines subsidijas jaunoms šeimoms būstams įsigyti.

T.y. norint išgydyti apleistą demografinę ligą (jei dar įmanoma ją išgydyti) reikalinga kompleksinė terapija.

Būtina peržiūrėti visą Lietuvos visuomeninį politinį kursą ir jį perorientuoti socialinių prioritetų kryptimi, rūpinantis gyventojais ir „saugojant liaudį“ — daryti tai, ką Lietuvos piliečiams prieš ketverius metus žadėjo socialdemokratai, bet taip ir neįvykdė savo priešrinkiminių pažadų.

Tačiau naujoji vyriausybė, savo prioritetu skelbdama socialinių problemų sprendimą, susidurs su tomis kliūtimis, kurių neįveikė buvusioji. Ta kliūtis — prezidentė Dalia Grybauskaitė ir už jos nugaros stovintys „landsbergininkai“.

Lietuvos dešiniesiems nerūpi liaudies išsaugojimas. Jiems išvis mažai rūpi Lietuva. Lietuva jiems — teritorinė platforma, ant kurios stovint galima užsiiminėti įvairiais geopolitiniais sumanymais. Pirmyn stumti ES „Rytų partnerystę“, potarybinėje erdvėje „eksportuoti“ demokratiją, steigti slaptuosius CŽV kalėjimus, dėl Lietuvos lenkų pyktis su Lenkija, su Baltarusija — dėl atominės elektrinės, o su Rusija — dėl ko tik pasaulyje įmanoma.

Lietuviai Grybauskaitei, Landsbergiui, Ažubaliui, Kubiliui ir į juos panašiems — medžiaga prakuroms.

Lietuvos konservatoriai — šiuolaikiškas Teutonų ordinas, kurio vadai — „šunys-riteriai“, visame pasaulyje „europietiškas vertybes“ propaguojantys geopolitiniai gelbėtojai, o vietiniai gyventojai jiems — jų bazinius poreikius aptarnaujantys liokajai.

Galbūt todėl, nepaisant gana stabilios ekonominės ir politinės situacijos, lietuviai taip sparčiai neria iš Lietuvos. Kokiai tautai patiks, kad sava valstybė ja visiškai nesirūpina — spjaudama į savo tautą, ji išradinėja naujas sankcijas prieš Rusiją, tiekia ginklus Ukrainai, remia Baltarusijos opoziciją.

Siekdama nors pabandyti šiek tiek ištaisyti demografinę situaciją ir sustabdyti gyventojų evakuaciją iš šalies, ši vyriausybė turėtų sugriauti susiklosčiusią politinę situaciją, pasisukti į lietuvius su jų opiomis problemomis veidu ir baigti tarptautinėje arenoje mojuoti kardu.

Bet tai padaryti nebus lengva: Dalia Grybauskaitė tebelieka Lietuvos prezidente, dėdulė Landsbergis — jos ypač artimu neoficialiu patarėju, ir visas tas Daukanto aikštėje dūzgiantis širšynas taip lengvai savo pozicijų neužleis. Norėdama realiai įveikti Lietuvos demografinę katastrofą, „žemdirbių“ vyriausybė turės pademonstruoti politinę valią ir tvirtumą, atsisakant to kurso, į kurį prezidentaudama abiem rankom įsikibusi laikėsi Grybauskaitė.