Nuo „Mokymo niekinti“ iki „Mokymo gerbti“. Kaip vyko krikščionybės judaizacija. 2 dalis

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/nuo-mokymo-... 2016-12-22 08:51:06, skaitė 2159, komentavo 1

„Dialogo“ aktyvumui užtikrinti 1970 m. buvo įkurtas Tarptautinis ryšių su Katalikų bažnyčia ir judaizmu komitetas, arba sutrumpintai – Tarptautinis  katalikų ir žydų ryšių komitetas (TKŽRK arba LIC), kuris šaukia   susirinkimus kas dveji metai [13].

[…] Pagrindiniu TKŽRK uždaviniu tapo naujos žydų  ir katalikų santykių teologijos formavimas arba, kaip ją pavadino katalikų veikėjas Johanas Baptistas Metas, „teologijos po Osvencimo“, kuri stengiasi išvengti bet kokios antijudėjiškos formuluotės ir yra pašaukta „praturtinti krikščionišką mąstymą padedant geriau suvokti vieno ar kito termino judaizme reikšmę“. Abi šalys susitarė,  kad naujasis santykių supratimas turi atsispindėti katekizmo pagrinduose bei dogmatikos mokyme universitetuose. Anot tyrinėtojo A. Valio, „mokymas  turi būti toks, kad žydai galėtų jame dalyvauti nesijausdami kitų blogai suprasti“.

Žinoma, naujoji teologija buvo kuriama pamažu, palaipsniui ruošiant katalikus priimti teiginius, neatitinkančius Bažnyčios mokymo. Pirma, ką reikėjo padaryti, – tai pasiekti aiškesnio pripažinimo, kad  žydai tebėra išrinktoji tauta ir kad Senasis Testamentas tebeturi visą savo galią.

Šiame kontekste revoliuciniu dokumentu tapo deklaracija „Krikščionių požiūris į judaizmą“ [17], parengta Prancūzijos vyskupų komiteto santykiams su judaizmu ir priimta Prancūzijos vyskupų konferencijos 1973 m. balandį. Joje jau aiškiai buvo pareikšta, kad  „negalima  iš Naujojo Testamento išvesti teiginio, jog žydų tauta prarado savo išrinktumą“, kad pirmasis Testamentas nebuvo atšauktas Naujojo ir fariziejų mokymas neprieštarauja krikščionybei, o tai reiškia, kad žydų tautos pripažinimas lieka nepakeistas, ji ir šiandien tebėra „palaiminimas visoms žemės tautoms“.

Vis dėlto svarbiausioji dokumento naujovė buvo ta, kad čia pirmąkart buvo pareikšta apie pasaulinę žydų misiją kitų tautų atžvilgiu, tuo tarpu kai nuosava Bažnyčios misija „gali tik įeiti į šį pasaulinį išgelbėjimo planą“. Dėl to  dokumento autoriai uždavė tokį retorinį klausimą, kuris faktiškai jungia krikščionis ir žydus laukiant mesijo: „Nors žydai ir krikščionys vykdo savo pašaukimą eidami skirtingais keliais, tie jų keliai nuolatos susikryžiuoja. Ar jų bendras rūpestis nesusijęs su mesijiniais laikais?“

Galiausiai, pripažinus, kad „istorinė atsakomybė už Jėzaus  mirtį atiteko tam tikroms žydų ir Romos valdžioms, dokumentas kategoriškai pasmerkė „žydų kaltinimą dievažudyste“, ką galima suprasti kaip atsisakymą pripažinti Kristų Dievu. Kaip šiuo kausimu pastebėjo archimandritai Serafimas (Aleksijevas) ir Sergijus (Jazadžijevas), „čia  paslėpta šventvagiška gudrybė, lygiareikšmė Kristaus kaip Dievažmogio neigimui: jei pripažįstamas istorinis faktas, kad žydai – Kristaus žudikai, bet drauge neigiama, kad jie – DIEVAžudžiai, tai reiškia, kad Kristus nėra dieviškasis Išganytojas !“[18]. Apie tai „prasitarė“ ir tyrinėtoja Helen Fry, parašiusi  jos pačios  sudarytoje žydų ir katalikų dialogo chrestomatijos įvade: „1965 m. Katalikų bažnyčia paneigė žydų kaltinimą „dievažudyste“; anksčiau buvo laikoma, kad nužudę Jėzų, žydai nužudė patį Dievą“[19].

Deklaracija atstatė žydų poziciją, ir neatsitiktinai ją aukštai įvertinęs Prancūzijos rabinatas nurodė, jog ji sutampa su mokymu didžiųjų žydų teologų, pasak kurių, iš judaizmo kilusių religijų misija – paruošti žmoniją ateinančiai mesijinei erai, apreikštai Biblijos.

1974 m. Vatikanas paskelbė dokumentą „Nuostatos ir pasiūlymai, kaip įgyvendinti Susirinkimo deklaraciją  Nostra aetate“ [20], paruoštą Popiežiškosios komisijos santykiams su judaizmu tos deklaracijos paskelbimo dešimtmečio proga. Patvirtinęs naują požiūrį į judaizmą, jis tapo savos rūšies dialogo tarp katalikų ir žydų chartija, nubrėžusia jau praktinius žingsnius jo realizavimui.

***

[…] Prie Jono Pauliaus II (1978 – 2005) Bažnyčios vadovybė griebėsi nematytos atgailos kampanijos, pripažindama visos katalikų  bendruomenės  atsakomybę ir kaltę  įvairiose jos veiklos srityse per pastaruosius dešmt šimtmečių. Tačiau į santykius su žydais buvo mestas ypatingas žvilgsnis.

Pirmas svarbus pontifiko žingsnis buvo jo pareiškimas Maince susitikime su žydų bendruomenės atstovais, kuriame jis išsklaidė tą ST vertinimo neapibrėžtumą, esantį deklaracijoje Nostra aetate, ir aiškiai charakterizavo „dialogą“ tarp katalikų ir žydų kaip „Senojo Testamento Dievo tautos, Jo niekada neatmetamos, ir Naujojo Testamento Dievo tautos susitikimą.“

Tokios pat tikslios formuluotės buvo ir 1985 m. Pontifikalinės komisijos ryšiams su judaizmu parengtame dokumente „Pastabos, kaip tinkamai pristatyti žydus ir judaizmą Katalikų bažnyčios skelbime ir katechezėje“, kurios daugeliu atžvilgių atkūrė 1973 m. prancūzų deklaraciją. Pakartojus, kad žydai yra „Senojo Testamento Dievo tauta, kuri niekada nebuvo atstumta“, ir pažymėjus kritinio Bažnyčios istorijos apmąstymo reikšmę, buvo nurodytos  rekomendacijos, be galo naudingos judaizmui:

– krikščionys gali pasinaudoti judėjiškomis Biblijos skaitymo tradicijomis;

– Senasis Testamentas saugo savąją apreiškimo vertę;

– Jėzus buvo žydas ir  visada liko žydas;

– Izraelio amžinumas – istorinis faktas ir pranašingas įvykis Dievo plane, o tai reiškia, jog žydų išrinktumas lieka, net jei krikščionys vertina save taip pat kaip Dievo tautą ir Dievo vaikus.

Priėmus šį dokumentą, tam tikros pataisos buvo įrašytos ir į naująjį Katalikų bažnyčios katekizmą, viešai paskelbtą 1992 m. Jame pagrindinė kaltė  dėl Kristaus kančių krinta  jau ant krikščionių. „Atsižvelgdama,  jog mūsų nuodėmės žeidžia patį Kristų, Bažnyčia krikščionis laiko labiausiai atsakingus už Jėzaus kentėjimus, tuo tarpu kai  krikščionys labai dažnai  metė šios atsakomybės naštą tik žydams; mes privalome vertinti kaip nusikaltėlius visus, kurie tebegrimzta šitoje siaubingoje nuodėmėje. Būtent mūsų nusikaltimai vertė mūsų Viešpatį Jėzų Kristų kentėti kryžiaus kančias, ir būtent tie, kurie skęsta nedorybėje ir pyktyje, neabejotinai iš naujo „kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato Jį paniekai“ (Žyd 6,6). Ir reikia pripažinti, jog mūsų nusikaltimai šiuo atveju didesni už žydų nusikaltimus“ [21].

Katechizme taip pat patvirtinama ypatinga misija šiuolaikinių žydų, kurie, kaip ir kituose dokumentuose, identifikuojami su Senojo Izraelio tauta: „Senojo Įstatymo Dievo tauta ir naujoji Dievo tauta nukreiptos į jungtinius tikslus: į  Mesijo laukimą (arba grįžimą). Vieni laukia antrojo atėjimo Mesijo, mirusio ir prisikėlusio, pripažinto Viešpačiu ir Dievo Sūnumi, kiti –  Mesijo, kurio bruožai lieka paslėpti, laikų pabaigoje šis laukimas lydimas nežinojimo arba Jėzaus Kristaus nepripažinimo drama“ [22].

Dialogas su žydais reiškėsi ne tik dokumentuose, bet ir atitinkamais gestais. Pačiu ryškiausiu iš jų tapo pirmas per visą katalikybės istoriją popiežiaus apsilankymas   sinagogoje. Tai buvo vizitas į pagrindinę Romos sinagogą, įvykęs 1986 balandžio 13 ir turėjęs gilią simbolinę reikšmę.  Kaip rašė vienas iš žydų autorių, „Kristaus Bažnyčia su Jono Pauliaus II pagalba persikelia į sinagogą ir atveria savo ryšį su judaizmu, pažindama savo pačios slėpinį“. Popiežius ne tik susitiko, bet ir bendrai meldėsi su Romos vyriausiuoju  rabinu Elio  Toaffu, o tai buvo viešas Bažnyčios kanonų, draudžiančių bendravimą su žydais,  pažeidimas [23]. Kreipdamasis į rabinus kalba, pavadinta „Jūs – mūsų vyresnieji broliai“, jis pabrėžė būtinybę giliau pažinti žydų bei krikščionių ryšius ir „bendrą palikimą“, Jėzų iš Nazareto paminėdamas tik vieną kartą ir tai tik dėl to, kad pabrėžtų, jog Jis yra „jūsų tautos sūnus“, nė žodžio nepasakęs apie tai, jog Jis yra Dievo Sūnus.

Svarbia pasekme pripažinimo, jog žydai tebėra išrinktoji tauta, tapo draudimas atversti juos į krikščionybę. 1988 m.   pavestas Vatikano, Tommaso Federici parengė specialų dokumentą „Bažnyčios misija ir liudijimas“, kuriame buvo atmetama bet kokia krikščionių prozelitizmo forma žydų atžvilgiu. Dėl to katalikų teologams iškilo problema pateisinti  savo poziciją, niekaip nesuderinamą su Naujojo Testamento tekstais, kuriuose kalbama, jog tikintieji Kristų pašaukti liudyti apie Jį.

Išsamesnį paaiškinimą šiuo klausimu pateikė amerikiečių teologas  Michael . McGarry, susiejęs jį su Bažnyčios po holokausto reikalavimais. Įrodęs, kad holokaustas daliai krikščionybės istorijos tapo radikaliu teologiniu iššūkiu, jis padarė išvadą: „Egzistuoja teologiniai ir bibliniai pagrindai, kuriais remdamasi Bažnyčia, realizuodama savo misionierišką programą,  žydams  turi padaryti išimtį, kadangi holokaustas reikalauja, kad žydai liktų žydais, o ne būtų vertinami  kaip tikėjimo į Kristų skelbėjai“. „Holokaustas kelia klausimą apie pačią Bažnyčios reikšmę, apie jos apibrėžimą dieviškojo išganymo plano kontekste. Krikščionys jau negali skambiai ir su triumfu kartoti klišės apie savo  išrinktumą ir žydų nepripažinimą (arba tame pačiame kontekste apie bet kurią kitą religinę tradiciją)… Ar galime likti tokie pat, ar galime taip pat vertinti save vartodami tas pačias teologines, etines ir istorines konstrukcijas?.. Su nusižeminimu krikščionybė pradeda pripažinti: norint išlikti ir neprarasti sąžiningumo, būtina apsispręsti ir priimti poholokaustinės Bažnyčios reikalavimus, kas įmanoma tik dialoge su savo broliais ir seserimis žydais“ [24].

[…] Kita svarbia žydų išrinktumo pripažinimo pasekme tapo toks Biblijos aiškinimas, kuris neįžeistų žydų. Tokio aiškinimo pagrindu tapo Popiežiškosios Biblijos komisijos  dokumentas, paskelbtas 1993 m. – „Biblijos aiškinimas Bažnyčioje“, kuriame ne kartą tvirtinama, jog negalima suteikti progos jokiai interpretacijai, provokuojančiai, pvz., antisemitizmą arba kitas rasines diskriminacijas, arba bet kokį aiškinimą, nepalankų žydams. Atitinkamai kitais metais iš visų oficialių katalikų dokumentų buvo išimtos visos užuominos ir teiginiai apie žydų atsakomybę už Kristaus nužudymą, cituojant Bibliją buvo rekomenduojama vengti visų Kristaus žodžių prieš žydus, o liturginiai  tekstai, turintys antižydiškų nuostatų arba išreikšti „išstūmimo“ dvasia, buvo keičiami.

Rimtas teologines išvadas žydai padarė ir iš 1993 m.  diplomatinių santykių užmezgimo tarp Vatikano ir Izraelio, kuris iki tol buvo pripažįstamas tik de facto. Daugelis tyrinėtojų įvertino šį politinį žingsnį kaip turintį revoliucinę reikšmę. Reikalas tas, kad Katalikų bažnyčia visada mokė, jog žydų išvarymas iš jų žemės  yra bausmė dėl Jėzaus atmetimo, todėl grįžti į tėvynę jie galės tik priėmę Jį. Kadangi žydai laikė, jog būtent tai yra priežastis atsisakyti užmegzti oficialius ryšius su Vatikanu, šį žingsnį jie įvertino kaip „katalikų pripažinimą savo senųjų istorinių ir teologinių ydų ir jų atsisakymą“.

Vis dėlto pagrindinis žydų reikalavimas, pateiktas Katalikų bažnyčiai, liko oficialus atsiprašymas ir savo atsakomybės už holokaustą pripažinimas, ir būtent prie to žingsnis po žingsnio, palaipsniui vedė Bažnyčią jos vadovybė. 1991 m., tardamas žodį Europos sinodo uždaryme, Jonas Paulius II pripažino atsakomybę už pasyvumą, parodytą per holokaustą. 1994  – 1995 m. atitinkamos deklaracijos už savo atsakomybę dėl holokausto buvo pareikštos Lenkijos, Vokietijos ir Vengrijos bažnyčių. O 1997 m. Prancūzijos vyskupai Drancy  priėmė Atgailos deklaraciją, kurioje Prancūzijos  bažnyčia ne tik meldė Dievo ir Europos tautų atleidimo dėl savo elgesio per II pas. karo okupaciją, bet ir pripažino amžius trukusio antijudaizmo įtaką krikščioniškam mokymui, sąlygojusiam neapykantą žydams.

Tais pačiais metais Vatikane įvyko koliokviumas „Krikščioniškos antijudaizmo šaknys“, kuriame Jonas Paulius II ryžtingai pasmerkė antisemitizmą, pripažindamas, kad „klaidingas ir neteisingas Naujojo Testamento aiškinimas žydų tautos  ir jos tariamos kaltės atžvilgiu tęsėsi labai ilgai, pagimdydamas priešiškumo jausmą žydų tautai“.  Galiausiai 1998 m. kovą Popiežiškoji komisija santykiams su žydais išleido atitinkamą dokumentą „Mes prisimename: apmąstymai apie Holokaustą“, kuriame klausimas apie tai, kaip naciai persekiojo žydus ir daugelį šimtmečių trukęs krikščionių elgesys su jais  jau buvo susietas, t.y. buvo pripažinta, kad krikščionys dėl holokausto iš dalies irgi kalti.

Jono Pauliaus II „susitaikymo“ politiką vainikavo Bažnyčios atgailos už nuodėmes aktas (Mea Culpa), atliktas per sekmadienio Mišias Šv. Petro bazilikoje 2000 kovo 12. Pripažinęs Bažnyčios kaltę už aštuonias nuodėmes, antisemitizmą popiežius pasmerkė  kaip „nuodėmę prieš Dievą“, paragino krikščionis atgailauti dėl holokausto siaubų ir pasisakė prieš misionierišką krikščionių veiklą žydų atžvilgiu. O po keleto dienų (kovo 26), tęsdamas šį aktą popiežius atvyko į Jeruzalę ir, aplankęs Raudų sieną, įdėjo į ją raštelį, kuriame buvo parašyta: „Mūsų tėvų Dieve, tu išrinkai Abraomą ir jo palikuonis, kad tavo vardą neštų tautoms: mes giliai nulūdinti elgesio tų, kurie istorijoje vertė kentėti tavo sūnus ir, prašydami tavo atleidimo, norime gyventi tikroje brolystėje su Įstatymo tauta“. [26].

2000 m. liepą 170 žinomų rabinų ir žydų mokslininkų Baltimorėje paskelbė istorinę jų požiūriu deklaraciją „Dabru Emet“ („Kalbėkite tiesą“), sudarytą dviejų kelių pas Dievą koncepcijos pagrindu, paremtą E. Benamozegho ir M. Buberio idėjomis. Pirmąkart istorijoje dokumento autoriai, konstatavę, jog krikščionybė radikaliai pasikeitė ir aukštai vertina judaizmą, pakvietė ir žydus permąstyti savo požiūrį į krikščionybę, pasiūlę aštuonias tezes, kurių pagrindu turi būti kuriami jų santykiai. Tai – vieno Dievo garbinimas (per krikščionybę šimtai žmonių surado Izraelio Dievą); vienos ir tos pačios knygos kaip autoriteto pripažinimas; bendras žydų ir krikščionių Toros moralės principų  pripažinimas („visi mes sukurti pagal Dievo paveikslą“); pripažinimas, kad nacizmas nebuvo krikščioniškas reiškinys (nors be ilgos krikščioniško antijudaizmo istorijos ir krikščionių prievartos žydų atžvilgiu nacistinė ideologija nebūtų galėjusi išsilaikyti ir realizuotis); žydų tautos teisės į Izraelio žemę gerbimas; kiekvieno ištikimybės savam Apreiškimui tarpusavio pagarba (krikščionys tarnauja Dievui per Jėzų Kristų, žydai – per Torą); nauji žydų ir krikščionių santykiai nenutrauks žydų tradicijos; žydai ir krikščionys turi bendradarbiauti siekiant pasaulinių tikslų ir teisingumo („mūsų bendros pastangos su kitų tikėjimų  bendruomenėmis padės sukurti Dievo karalystę“) [27].

Ši deklaracija buvo vikrus taktinis ėjimas, leidęs žydams aktyviau įtraukti krikščionis į „dialogą“ ir taip išvengti priekaištų dėl izoliacionizmo bei savęs priešstatymo krikščionybei. Prie viso to ji nieku būdu nereiškė pakeitimo jų bendros pozicijos,  kurią aiškiai išreiškė aktyvi žydų ir krikščionių „dialogo“ dalyvė Helen Fry: „judaizmas puikiausiai gali apsieiti ir be Jėzaus… Tačiau drauge žydai gali priimti Jėzų kaip žmogų, per kurį pagonys pažino Izraelio Dievą“ [28]

Kaip atsaką į šį žingsnį  2002 m. rugpjūtį Amerikos vyskupų taryba ekumenizmo ir tarpreliginio dialogo reikalams drauge su Nacionaline sinagogų taryba išspausdino jau minėtą deklaraciją „Apmąstymai apie Įstatymą ir Misiją“, kurioje buvo patvirtinta dviejų kelių koncepcija ir išdėstyta (pirmąkart tokio tipo dokumente) noachizmo religija, t.y. septyni Nojaus įsakymai kaip universalus įstatymas, kurį, kaip buvo nurodyta, judaizmas laiko privalomu visoms tautoms [29].

Na ir galiausiai 2002 m. rugpjūtį Krikščionių mokslininkų grupė, tyrinėjanti krikščionių ir žydų santykius (JAV) priėmė savo deklaraciją – „Šventa skola. Apie naują krikščioniškojo mokymo požiūrį į judaizmą ir žydų tautą“ [30], kurioje autoriai, padarę atgailą  dėl „mokymo niekinti“, aiškiai suformulavo, kad „krikščioniško mokymo apie judaizmą ir žydų tautą peržiūra – pagrindinė ir gyvybiškai būtina šiuolaikinės teologijos pareiga“. Kviesdamas krikščionis „susimąstyti apie savo tikėjimą“, šis dokumentas kartu su senosiomis tezėmis („Dievas sandoroje esti ir su žydais, ir su krikščionimis“) pasiūlė ir naujas:

– „Jėzus iš Nazareto gyveno ir mirė kaip tikratikis žydas“;

– „nesuardomas Dievo sandoros  su žydų tauta charakteris privalo rasti atspindį krikščioniškoje išganymo koncepcijoje“ (jeigu žydai būva gelbstinčioje sandoroje su Dievu, tai „iš krikščionių reikalaujama naujo universalios Kristaus reikšmės suvokimo“);

– „žydų kaltinimas veidmainyste ir įstatymiškumu formuoja melagingą pagrindą krikščioniškai savimonei“;

– „krikščionių pamaldos, ugdančios panieką judaizmui, įžeidžia Dievą“ (Bažnyčios lyderiai privalo „išanalizuoti skaitomą per pamaldas Evangeliją ir apaštalų laiškus, maldas, pamokslus ir giesmes, kad juose neliktų iškreipto judaizmo įvaizdžio“;

– „reikalingas reformuotas krikščioniškas liturginis gyvenimas“) [31].

[…] Apskritai žydai buvo labai patenkinti  Jono Pauliaus II veikla. P. Ginevskis mūsų jau cituotoje knygoje nurodė, kad Katalikų bažnyčios vadovybė pereina į antrąjį etapą – „atgailą“ („tešuva“), t.y. ima kitaip elgtis, ir toji elgsena „nebus įgyvendinta tol, kol mokymas gerbti nebus suformuluotas didaktiniais tekstais ir įtrauktas į naująjį katekizmą, o jų platinimas nesuformuos daugelio kitaip mąstančių mokinių ir mokytojų.“ „Tikslas ambicingas, rašo jis, – reikia priversti klausyti ir priimti mokymą, kalbant priešingus dalykus tam, ko mokė anksčiau, skleisti meilės žydams „evangeliją“. Kada naujasis mokymas išstums senąjį, jis su laiku, o laiko gali prireikti daug, išraus antijudaizmą,  po to ir antisemitizmą“. Tai ir bus „tikkun“ – ištaisymo laikas [33]. Drauge Ginevskis konstatavo svarbų faktą: jei Bažnyčios vadovybėje suartėjimo su judaizmu idėjos plačiai paplitusios, tai šito negalima pasakyti apie žemesnio lygio krikščionių bendruomenes. Jos masiškai  nepažįstamos su tomis teorinėmis naujovėmis, kurias įveda katalikų teologai. Dėl to katalikiškų „žemumų švietimui“ ir turi būti nukreiptos intelektualiosios katalikiškų „viršūnių“ pajėgos. Šitas uždavinys buvo pradėtas vykdyti dar prie Jozepho Ratzingerio, kuris į popiežiaus sostą  atsisėdo Benedikto XVI (2005 – 2013) vardu.

***

Naujasis popiežius ėmė „atgailauti“. Tai daugeliu atžvilgių palengvino faktas, jog Ratzingerio praeitis, būtent priklausymas Hitlerjugendui ir tarnavimas

vokiečių zenitinėje baterijoje darė jį pakankamai pažeidžiamą, kad reikiamais atvejais būtų galima daryti jam spaudimą. Vis dėlto ypatingą reikšmę turėjo faktas, kad jis nuo jaunystės simpatizavo judaizmui; gerai jį išmanė, žavėjosi Martino Buberio darbais ir prie Jono Pauliaus II tapo pagrindiniu atgailos politikos ir Bažnyčios „išvalymo“ iniciatoriumi, sudarydamas žydams skiriamus popiežiškuosius tekstus [34]. Jis įtraukė pakeitimus į katekizmą, viename interviu nurodydamas: „Rašant Katekizmą mūsų tikslas buvo parodyti, kad be Senojo Testamento ir be kontaktų su gyvu ir amžinu judaizmu krikščioniškasis pasaulis negali būti ištikimas savosioms ištakoms“ [35]. Tokiu būdu iš žydiškų pozicijų Benediktas XVI žadėjo būti, Ginevskio žodžiais, „geru“ popiežium.

Kaip pastebėjo vienas iš tyrinėtojų, jei Jonas Paulius II parodė, koks turi būti bendravimas, tai Benediktas XVI – ką būtent reikia aptarti bendraujant [36]. Būdamas pirmiausia teologas, pagrindinį dėmesį jis skyrė „bendroms šaknims“ ir bendram „turtingam dvasiniam palikimui“, stengdamasis rasti tokią bendrą ir išsamią teologinę formulę, kuri išreikštų pilnatvę dviejų absoliučiai nesuderinamų idėjų – Kristaus išganymą ir Dievo sandoros su žydais amžinumą.

Vienas iš pirmųjų jo žingsnių buvo Kelno sinagogos aplankymas 2005 m. vasarą, kurio metu jis dalyvavo pamaldose. Tais pačiais metais Katalikų bažnyčia iškilmingai pažymėjo deklaracijos Nostra aetate 40-metį, pabrėždama, „kad būtina parašyti dar daug istorinių ir teologinių darbų“, nes krikščioniškoji judaizmo teologija šiuo metu pasižymi „fragmentiškumu“. Siekdama pagilinti šią teologiją, Bažnyčios vadovybė ėmė taikyti  „pažangias“ priemones, kad pakeistų eilinių katalikų pažiūras.

Pirmąja iš jų tapo bandymas faktiškai reabilituoti Judą Iskarijotą. 2006 m. sausį artimi Benedikto XVI draugai – Popiežiškosios tarybos istorijos klausimams vadovas monsinjoras Walteris Brandmiulleris ir rašytojas Vittorio Masuri pareiškė, kad Judo paveikslas tapo „teologinių insinuacijų“ auka, kuri buvo kaip postūmis antisemitizmo atsiradimui ir plėtojimuisi, ir kad jie ketina iškelti idėją, jog jis nebuvo išdavikas, o tik vykdė Dievo valią. Projektui pritarė pats popiežius, ir naujo požiūrio į Judą formavimui Masuri ir Brandmiulleris publikavo XX a. rastą apokrifinį tekstą „Evangelija pagal Judą“, priklausiusį vienai iš gnostinių sektų. Pagal šį tekstą Judas buvo vienintelis, kuris suprato tikrąją Jėzaus Kristaus žinią, ir išdavė Jį Jam pačiam prašant.

Tokiu būdu skylė buvo pramušta. Ir nors dėl kilusio tarp tikinčiųjų skandalo Vatikanas buvo priverstas paprieštarauti tekstui, po jo ėmė rastis daugybė knygų apie Judą, parodantį jį teigiamoje šviesoje. O 2008 m. lapkritį jam buvo skirtas visas koliokviumas, organizuotas bendromis Pranzūzijos žydų ir krikščionių draugystės asociacijos ir B’nai B’rit pastangomis, kuriame Judo paveikslas, koks yra Naujajame Testamente, buvo visiškai iškreiptas.

[…] Dar 2007 m. žydų ir katalikų santykių „brandumo“ garbei Tarptautinė krikščionių ir žydų taryba (TKŽT) susirinko Sidnėjuje paminėti 60-ųjų Zelisbergo deklaracijos priėmimo metinių. Konstatavusi, kad per praėjusius metus buvo pasiekta didelių laimėjimų, TKŽT priėmė sprendimą patvirtinti naują dokumentą, šį kartą skirtą ne tik žydams ir krikščionims, bet ir visam pasauliui. Tokiu dokumentu tapo Berlyno deklaracija 2009 m. [37], kaip tikslą suformulavusi 12 tezių, kurios ir tapo universalios religijos suderinimo su judaizmu įtvirtinimo programa.

Ji peržengia  teologijos rėmus ir siejasi jau su socialine-etine sfera. Vartojant Ginevskio terminologiją,  kalbama apie katalikybės perėjimą į „atpirkimo“ („tikkun“) etapą, kuriame turi įvykti giluminis katalikybės išvalymas ir jos pavertimas religija be Dievo Sūnaus Kristaus – noachizmu.

Tezės numato absoliučią Kristaus ir apaštalo Pauliaus priklausomybę jų gyvenamojo laikotarpio žydams ir jų mokymo interpretaciją I judaizmo amžiaus kontekste;.Senojo ir Naujojo Testamentų suvokimą kaip papildančių ir sutvirtinančių vienas kitą; priešinimąsi  bet kokiai klaidingai krikščioniškai Biblijos tekstų interpretacijai apie žydus tokiu laipsniu, kokiu ji gali tapti priešiškumo priežastimi; ryšio tarp judėjiškos ir krikščioniškos liturgijos pabrėžimas, krikščioniškos liturgijos išvalymas, ypač nuo judofobiškų teiginių, taip pat maldų, himnų ir kt. Jose kalbama apie būtinybę panaikinti bet kokį mokymą, pripažįstantį, kad krikščionys pakeitė žydus kaip tautą, susaistytą su Dievu sandora; atkakliai reikalauti, kad būtų pripažinta bendra žydų ir krikščionių misija ruošiant pasaulį Dievo karalystei (Ateities amžiui); sekti, kad naujosios teologinės srovės, kylančios iš Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos,  taip pat feministiniai ir išlaisvinimo judėjimai savo ideologijoje išreikštų teisingą ryšį tarp jų, judaizmo bei krikščionybės ir kt.[38].

[…] Kitas šiuolaikinio „susitaikymo“ su krikščionybe pavyzdys, vedantis į faktišką jos pakeitimą judaizmu,  yra Izraelio judaizmo tyrinėtojo Pinchaso Polonskio platinamos idėjos, laikančios  krikščionybę  „judaizmo nežydams forma“ arba „atskiru judaizmo marketingu“ [40].

2016 metų pradžioje Sankt Peterburgo choralinėje sinagogoje per paskaitą-pamokslą jis pareiškė: „Jus mokė, kad judaizmas – ne misionieriška religija. Bet yra ne taip… Judaizmas – pati misionieriškiausia religija žemėje. Per mūsų dukterines įmones – krikščionybę ir islamą – mes išplatinome savo idėją visai žmonijai. O dabar mes pereiname prie tiesioginio darbo su žmonija. T.y. ir krikščionybė, ir islamas įvykdė svarbiausią istorinę misiją – jie išplatino žmonijai žinias apie žydų tautą…. apie monoteizmą. Labai ačiū! Tai labai didelis darbas, mes patys jo padaryti negalėjome. Po tokio puikaus paruošimo mes galime galų gale patys tiesiogiai bendrauti su žmonija.  Dėl to mes rengiamės Saliamono lygmeny pasirodyti tiesiai visai žmonijai ir pasiūlyti visai žmonijai  judaizmą kaip religiją be to, kad jie atliktų gijurą [41] ir taptų žydais“ [42].

Kitoje savo paskaitoje P. Polonskis patvirtina, kad katalikybė nuo „pakeitimo teologijos“ perėjo prie „papildymo teologijos“, kad ji pripažįsta, jog „žydai yra Dievo žodžio nešėjai“ ir „vedliai pas Dievą“ (išskiriant stačiatikius). Žmonijos monoteistiniame  komplekse judaizmas turi vesti paskui save krikščionybę, kurios defektus reikia ištaisyti, konkrečiai – Kristaus pripažinimą Dievu. Kaip nurodo Polonskis, mūsų epocha –  žmonijos religinių žinių globalinio pasikeitimo laikas; svarbiausia dabar – grąžinti krikščionybę į teisingą santykį su judaizmu, taip kad „žydų tautos tikslas – skelbimas žmonijai žydiško monoteizmo kaip jį supranta žydai“, t.y. „judaizmo tikslas – ne žydai, bet gojai“. Ir Izraelio valstybė aktyviausiu būdu daro įtaką krikščioniškai teologijai, ją keičia ir taiso [43].

Taigi judaizmas išsaugo  savo pilnatvę, tuo tarpu kitos religijos išplaunamos ir įrikiuojamos į naują universalią religiją. Daugelis žydų autorių kaip tik ir tapatina dvylika Berlyno deklaracijos punktų su noachizmu, suvokdamos jas kaip globalinės etikos pagrindų formuluotę. Noachizmas  turi tą ekumeninį „teologinį minimumą“, kuris  sujungs žmoniją visiems priimtinais įstatymais, grąžindamas ją į ikikrikščionišką civilizacijos vystymosi erą, suprimityvindamas ir suniveliuodamas žmonių   sąmonę, ruošdamas juos sutikti  žydų mošiachą.

Reikia paminėti, kad tada, kai buvo rengiamos Berlyno tezės, t.y. 2008 m.,  Tarptautinė teologinė komisija prie Romos kurijos paskelbė  dokumentą „Universaliosios etikos paieškos: naujas žvilgsnis į natūralųjį įstatymą“, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas ne Jėzui Kristui, bet natūraliojo įstatymo filosofinei koncepcijai, leidžiančiai užmegzti dialogą beieškant to universalumo, kuris yra kiekviename žmoguje […] [44].

Bendro su žydais „dvasinio palikimo“ paieškos – svarbiausias Benedikto XVI nuopelnas, apie kurį L’Osservatore Romano redaktorius  Giovanni Maria Vianas atsiliepė: „XX a. atsiras mažai katalikų, kurie padarė tiek, kiek Jozephas Ratzingeris,  kaip teologas, vyskupas, Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovas, o dabar ir kaip popiežius žydų ir katalikų suartėjimui“.

Vertė Nijolė Aleinikova