Pabaltijui reikia suklusti: JAV prezidentas vykdo savo priešrinkiminius pažadus

Autorius: Andrejus Starikovas Šaltinis: http://www.rubaltic.ru/article... 2017-02-06 21:07:45, skaitė 2199, komentavo 1

Prezidentas Trampas pradėjo vykdyti priešrinkiminius pažadus. Pasitraukimas iš Ramiojo vandenyno partnerystės, siena pasienyje su Meksika, antimigrantiški įsakai — per dvi savaites naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas parodė, kad laikosi žodžio. Trampo ryžtingumas įrodo: kitoje Atlanto pusėje esantiems politiniams lyderiams, kurie tikėjosi demokratų pergalės, neverta laukti džiugių naujienų iš Vašingtono.

Naujai išrinkto JAV prezidento Donaldo Trampo kritikai neveltui nerimavo. Savo priešrinkiminius pažadus nekenčiamas milijardierius pradėjo vykdyti jau inauguracijos dieną. Iškart po iškilmingos ceremonijos Trampas pasirašė pirmuosius dokumentus, tarp kurių įsakas profilinėms žinyboms mažinti ekonominį apkrovimą toms kompanijoms, kurios priverstos padengti darbuotojų draudimo išlaidas pagal liūdnai išgarsėjusią reformą Obamacare, o taip pat proklamacija naujos šventės — Patriotiškumo nacionalinė diena.

Savo tiesioginiais sprendimais, kuriems nereikalingas Kongreso pritarimas, naujasis prezidentas ėmė įrodinėti amerikiečiams, kad netuščiažodžiauja, kad laikosi žodžio. Jau įrodė. Dabar prasideda tikrasis sudėtingas ir lankstus darbas — pradėti įgyvendinti iniciatyvas, kurios lauks rimto pasipriešinimo, o taip pat tas, kurias reikia „pertempti“ per parlamento palatas. Kalbėti apie Kongreso lojalumą Trampui kol kas per anksti, tačiau tas faktas, kad daugumą vietų abiejose palatose užima naujojo prezidento  bendrapartiečiai, negali nesukelti vilčių Baltųjų rūmų vadovybei.

Ketvirtą valstybės vadovo kėdėje buvimo dieną Trampas suka atgal vieną reikšmingiausių Barako Obamos „pasiekimų“ ir pasirašo įsaką dėl JAV pasitraukimo iš Ramiojo vandenyno partnerystės (TTP).

Kongresas taip ir nesuspėjo ratifikuoti TTP, ir todėl naujai išrinktam prezidentui neprireikė buvusios administracijos įsakų panaikinimo teisės

TTP — tai preferencinė prekybos sutartis tarp 12 Azijos-Ramiojo vandenyno regiono šalių, kuri mažina tarifines kliūtis. Visa tai didina prekybinį deficitą ir mažina vietos gamybą, tačiau išlošia transnacionalinės korporacijos. Priešrinkiminės kampanijos metu JAV reindustrializaciją skelbęs Trampas aktyviai kritikavo sutartį, remdamas amerikiečių darbininkų interesus ir pareikšdamas, kad gamyklos turi sugrįžti į tėvynę. Kongresas taip ir nesuspėjo ratifikuoti TTP, ir todėl naujai išrinktam prezidentui neprireikė buvusios administracijos įsakų panaikinimo teisės.

Pirmoji Trampo prezidentavimo savaitė pažymėta dar vienu rezonansiniu sprendimu — įsaku statyti sieną pasienyje su Meksika siekiant stabdyti nelegalią migraciją.

„Valstybė be sienų — ne valstybė. Nuo šios dienos Jungtinės Amerikos Valstijos susigrąžina sienų kontrolę, susigrąžina sau savo sienas,“ — taip komentavo iniciatyvą nekenčiamas milijardierius.

Meksikos ir JAV siena

Trampas pažadėjo sienos statybos darbų finansavimą „pakabinti“ ant pačių meksikiečių ir pasiryžęs to siekti. O ta siena oi netrumpa: net 3,2 tūkstančio kilometrų. Naujoji amerikiečių administracija jau pradėjo išsukinėti rankas prezidentui Enrike Penja Njeto: Baltųjų rūmų spaudos sekretorius Šon Spaiser pareiškė, kad už sieną kaimynai galės atsiskaityti 20 proc. mokesčiu Meksikos importui.

Trampas taip pat spėjo sugriežtinti migracijos politiką, 90 dienų uždraudęs įvažiavimą į šalį iš Libijos, Somalio, Sudano, Sirijos, Irako, Irano ir Jemeno; pasirašė įsaką dėl kariuomenės „pertvarkos“; įvykdė reikšmingus pakeitimus kadruose.

Ir visa tai — per dvi savaites. Naujai išrinktas prezidentas „smogia iš peties“, nedelsdamas savo priešrinkiminius pažadus paversdamas politiniais sprendimais. Ir jis savo daug kam netikėtas, nusišnekėjimu ir populistinėmis pagyromis  oponentų pavadintas idėjas paverčia realybe. Pasirodo, Trampas — reiškinys rimtas; kurie bijojo jo prezidentavimo, dreba neveltui.

Tarp tų šalių, kurios, stebėdamos šaunią naujo amerikiečių lyderio darbą, nepajėgia atsikratyti meilės Obamai jausmo, — ištikimiausios JAV sąjungininkės Rytų Europoje Pabaltijo šalys.

Sausio mėnesį žurnalas Time patalpino Latviją, Estiją ir Lietuvą į sąrašą septynių šalių, kurios labiau už visas kitas būkštauja dėl Trampo prezidentavimo.

Ir nors Pabaltijo sostinės nuo Vašingtono skiria 7 tūkstančiai kilometrų, politine prasme jos daug artimesnės. Būtent Pabaltijo šalys vaidino Europos Sąjungoje JAV „Trojos arklį“, gindamos amerikiečių interesus. Būtent jų pastangas „sulaikyti Rusiją“ ir viltis stiprinti NATO pozicijas Europoje rėmė Obamos administracija. Tačiau situacija keičiasi.

Šiaurės Atlanto aljansas — pasenusi organizacija, kuri neatitinka saugumo idėjoms ir kurią būtina reformuoti, ne kartą sakė Donaldas Trampas. „Rusų grėsmė“, jo nuomone, ne daugiau kaip akių dūmimas ir ji jau išbraukta iš JAV „gynybinių prioritetų“. Nelaikykite rimtais Trampo žodžius apie NATO, naiviai ramino Pabaltijo šalis Obamos viceprezidentas Džo Baidenas praeitų metų rugpjūčio mėnesį. Bet, pasirodė, naujasis Baltųjų rūmų šeimininkas visai nejuokavo.

Didesnė dalis karinės technikos ir kontingento, kurių permetimas į Rytų Europos ir Pabaltijo šalis prasidėjo sausio pradžioje, bus sugrąžinta į savo bazes po manevrų, įsitikinęs JAV Tarptautinių santykių tarybos narys Arijel Koen. „Manevrai užsibaigs, planai bus įgyvendinti, ir tada beveik visi tankai su kareiviais sugrįš į tas bazes, iš kurių buvo pasiųsti,“ — mano politologas.

Panašūs signalai skrieja ir Rusijos kryptimi. Trampo patarėja Kelijan Konuej patvirtino, kad Baltuosiuose rūmuose jau svarstomas sankcijų naikinimo klausimas.

Šiandien Maskva ir Vašingtonas planuoja pradėti spręsti tas problemas, kuriose galima aptikti bendrus pagrindus, sakė Konuej.

Tokiu būdu, sparčiai ir be prievartos, strategijos Pabaltijo vadovybių, viską dariusių siekiant įtikti prezidento Obamos administracijai, byra lyg kortų namelis.

Jų elgesys užsienio politikoje, be abejonės, bus koreguojamas: politikai ir persiaus, ir persirengs, ir pasistengs kuo rimčiau atsikratyti vakarykščių avantiūrų purvo — laiko tėkmė privers. Tačiau ir diplomatinis svoris šalių, nesugebančių pozityviai paveikti situaciją, kris iki minimumo.