Nacionalinė idėja: kaip įveikti nuolatinę valstybės krizę ir sutvarkyti savo šalį

Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/02/naci... 2017-02-18 14:04:55, skaitė 2012, komentavo 1

Gyvenimas jau senai visiems įrodė, kad politikoje, šalies valdyme ar kur kitur, kur priimami visiems svarbūs sprendimai, pasitikėti žmogaus sąžine gali tik labai naivus žmogus, ir, kad toks pasitikėjimas garantuoja tik nesibaigiančias problemas valstybei ir joje gyvenantiems žmonėms. Kad šito išvengtume, valstybės valdymas turi būti sutvarkytas taip, kad valdžios atstovu tapęs žmogus galėtų elgtis tik taip, kaip tai naudinga valstybei ir joje gyvenantiems žmonėms, ir kad už visus savo priimamus sprendimus neštų tiesioginę atsakomybę. Tokiu būdu valdžioje išliktų tik tie, kurie realiai pajėgūs prisiimti atsakomybę, ir kieno sąžinė bei veiksmai realiai atitinka tai, ką konkretus žmogus (seimo narys, valstybės tarnautojas, pareigūnas) deklaruoja.

Taigi, pabandykime pasvajoti, kaip galėtų būti sutvarkyta mūsų valstybė ir kuo paremtas mūsų valstybės valdymas.
…Normaliai, tai reikėtų visiems susirinkti ir nutarti, kas visiems Lietuvos žmonėms svarbiausia. Tarkim, visi susirinko ir vieningai nutarė…

1. Pirmiausia reikia apibrėžti, kas tai esa Lietuvos valstybė.
Lietuvos Valstybė – tai vienoje teritorijoje gyvenančių žmonių organizacija, besirūpinanti toje [Lietuvos] teritorijoje gyvenančių žmonių bendrais interesais.

Kadangi Lietuvos Konstitucijoje nėra valstybės apibrėžimo, jos funkcijų ir tų funkcijų vykdymą nustatančio mechanizmo, nėra aišku, kuo remiantis Lietuvos Respublika vadinama valstybe ir neaišku, kokia konkrečia veikla ji turėtų užsiimti. (Čia tas paslaptingas valstybės ateities vizijos nebuvimas.) O tuo pačiu kiekvienas valstybės pareigūnas, kiekviena partija gali laisvai interpretuoti, kas reikalinga ir naudinga valstybei, ir nebūtinai teisingai. Iš principo, tai ir yra pagrindinė priežastis to, jog niekas dėl nieko negali susitarti (jau neskaitant skirtingų interesų). Šitai būtina ištaisyti.

Ir, atsižvelgiant į šiuos, visiems žmonėms gyvybiškai svarbius interesus, įteisinti nepajudinamus valstybės prioritetus (funkcijas), kuriais besirūpindama valstybė, kaip organizacija, ir užtikrintų visų joje gyvenančių žmonių bendrus interesus.

2. Lietuvos Valstybės veiklos PRIORITETAI (funkcijos):

1) TERITORINIO šalies, jos žemių VIENTISUMO UŽTIKRINIMAS.
Lietuvos žemė – tik Lietuvos valstybės ir Lietuvos žmonių nuosavybė, negali būti parduodama jokioms kitoms valstybėms, nei kitų valstybių (korporacijų) piliečiams ar užsienio subjektams.
Žemę įsigijęs Lietuvos pilietis gali ją parduoti (perleisti) tik kitam Lietuvos piliečiui, nuolatos gyvenančiam Lietuvoje.
(Kita mintis… Kiekvienas žemę įsigijęs ir ją dirbantis Lietuvos pilietis nemoka už ją jokių mokesčių, nes tokių mokesčių mokėjimas – neteisingas (tai kas čia per nuosavybė?), prilygstantis atviram „reketui“. Žemėje išaugintos ekologiškos produkcijos dalis privaloma parduoti valstybei, o valstybė privalo ją nupirkti ir šia produkcija aprūpinti gyventojus (pvz. per prekybos tinklus, o prekybos tinklai privalo tai priimti)).

2) VALSTYBĖS, jos teritorijos, jos turtų, jos interesų, jos žmonių, jos gamtos turtų ir įvairovės, jos žemės ūkio SAUGUMAS.
Pavyzdžiui: jokių žmonėms ir žemės ūkiui pavojingų GMO, jokių žmonėms pavojingų E maiste, jokių valstybei žalingų ekonominių sutarčių ir t. t. ir pan.

3) TAUTOS TĘSTINUMAS.
Visa valstybės veikla (nemokama medicina, vaikų negalinčioms susilaukti poroms, gyvenamasis plotas jaunoms šeimoms, turinčioms darbą…) privalo užtikrinti tautos gausėjimą, saugoti ją nuo išnykimo, degradavimo ar iškrypimo (tai ir yra valstybės egzistavimo prasmė).

4) REALUS ŠVIETIMAS.
Visiems nemokamas ir prieinamas, realų gyvenimą, valstybės, mokslo, žmonių visuomenės interesus atitinkantis švietimas, neprieštaraujantis tūkstantmečiais nusistovėjusiai tradicinei DOROS sampratai.

5) VALSTYBĖJE GYVENANČIŲ ŽMONIŲ NUOLATINIS GYVENIMO LENGVINIMAS IR GERINIMAS.
Valstybinės institucijos savo veiklos rezultatais privalo nuolatos gerinti ir lengvinti Lietuvos teritorijoje gyvenančių žmonių gyvenimą. Priešingu atveju nėra jokio reikalo tokių beprasmių institucijų egzistavimui.
Toliau, įteisiname „mechanizmą“, kuris užtikrintų valstybinių funkcijų vykdymą…

3. Visi priimami, taisomi ar papildomi įstatymai, juos įteisinant, NEGALI PRIEŠTARAUTI valstybinės veiklos PRIORITETAMS. Visi, šiems prioritetams prieštaraujantys įstatymai, laikomi negaliojančiais – jie atšaukiami arba ištaisomi.

Kaip jau, tikriausiai, supratote, siūlomas konstitucijos pradžios variantas įgavo ne tik logiką, bet ir sistemą. Jau vien įteisinus pirmus tris punktus, atsirastų prielaidos sutvarkyti didesnę dalį šalies bėdų.

Ir tik šioje vietoje būtų logiškas straipsnis, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“… Tačiau, kad ji būtų tikrai nepriklausoma, tai dar reikėtų nustatyti mechanizmą, kokiu būdu ir kokiose ribose tas jos nepriklausomumas galėtų būti realizuojamas…

Toliau… sprendžiame nesibaigiančią politikų nekompetencijos problemą…

4. Valstybės tarnautojai (ministrai, aukšto rango pareigūnai) – esą valstybine sutartimi samdomi konkrečios srities specialistai, konkrečiai savo gebėjimų interesams priklausančiai valstybinės veiklos sričiai gerinti ir vystyti, tiesiogiai atsakingi už savo darbo rezultatus.

Tarkime, sutarties įvykdymo pabaigoje, atlikę jiems skirtą užduotį ar užduotis – apdovanojami (tarkime, be jau gauto atlyginimo dar gauna 50 proc. premiją už gerai atliktą darbą arba premiją, proporcingą pasiektiems darbo rezultatams) arba atlygina savo sprendimais valstybei padarytus nuostolius (be senaties termino; atskirais atvejais sprendimą dėl nuostolių padarytų valstybei atlyginimo priima Seimas, kuris atsakingas už savo sprendimą ir taip pat atlygina valstybei padarytą nuostolį, jei to pareikalauja Seimo narius išrinkusieji, teisę rinkti turintys Lietuvos piliečiai).

Kitaip tariant, visi ministrai, tvarkantys konkrečias savo veiklos sritis – tai ne seimo nariai, o valstybės samdomi specialistai (žemės ūkio, ekonomikos, pramonės ir pan. – kaip ir turėtų būti tarp normaliai mąstančių žmonių), su visa ant jų pečių gulančia atsakomybe už savo darbo rezultatus! Ministrais, prižiūrinčiais ir tvarkančiais konkrečias savo profesinio intereso sritis, turi tapti tik geriausi iš geriausių, pageidautina, konkurso būdu. Tokios situacijos, kai, tarkime, krašto apsaugos ministru tampa ne kariškis, o gydytojas pagal profesiją – gėdingos! Seimo narys vienu metu negali būti ir seimo nariu, ir ministru (kad seimo narys būtų ministru ir galėtų spręsti įvairius šalies valstybingumo klausimus, jis turėtų būti visažiniu, kas neįmanoma).

Ministro, kaip konkrečios srities SPECIALISTO, užduotis – ieškoti sprendimų toms užduotims, kurias jam skiria Seimas, atsižvelgdamas į bendrus valstybėje gyvenančių žmonių interesus (valstybės veiklos prioritetus), ir tuos sprendimus įgyvendinti. O Seimo nario užduotis atstovauti bendrus žmonių (valstybės) interesus (aiškintis, ko reikia žmonėms, kaip pagerinti gyvenimo sąlygas) ir įteisinti reikalingus įstatymus.

Tuo pačiu, kaip ir kiekvienoje normalioje ir normaliai funkcionuojančioje verslo įmonėje, turi būti hierarchija ir vadovas, turintis normalius įgaliojimus nutraukti šėliojančių pavaldinių savivalę, įvesti tvarką ir atleisti blogus darbuotojus. Tokius įgaliojimus turėtų turėti prezidentas Seimo narių atžvilgiu, jeigu jo sprendimui nepaprieštarautų tą seimo narį išrinkę rinkėjai, o ministrą (valstybės samdomą specialistą, konkretiems uždaviniams spręsti) galėtų atleisti, jei jo (prezidento) sprendimui pritartų Seimo dauguma.

Lygiai taip pat Seimas galėtų atleisti prezidentą iš užimamų pareigų, jeigu Seimo sprendimui referendumu pritartų dauguma rinkėjų. –Atvirai pasakysiu: aš nesitikėjau, kad gilindamasis į šiuos dalykus, patirsiu tokį nuotykį, tiek gera, tiek bloga prasme. O čia dar tik pati pradžia!..

Visi girdėjome esant tokį dalyką, kaip verslo vadyba, – ištisą mokslą, kaip plėtoti verslą, vadovauti įmonėms ir organizacijoms. Kodėl verslas daromas pagal mokslą, o valstybė paliekama, kaip pati blogiausia blogiausiai žmonių labui dirbanti organizacija?

5. Uždavinius ministrams (specialistams), samdomiems valstybiniu kontraktu, nustato SEIMAS, vadovaudamasis valstybinės veiklos prioritetais.

Gal šitaip sugrįšim prie planuojamos ekonomikos, socialinių statybų, bet jau geriau šitai, negu dabartinis chaosas, paliktas privataus verslo nuožiūrai arba kitų valstybių geopolitiniams interesams…

Taip pat būtina sutvarkyti ir Seimo narių išrinkimo nesąmones

6. SEIMO NARIUS iš savo tarpo (teritorinio, regioninio) PAGAL GYVENAMĄJĄ VIETĄ (kad atstovautų vietos žmonių interesus) renka valstybės piliečiai, kuriuos bet kada gali atšaukti tie rinkėjai, kurių atstovu į Seimą buvo išrinktasis (tarkim 1/3 jį rinkusių balsų). Atšaukus atstovą, į jo vietą išrenkamas kitas. Jei rinkėjai negali iš savo tarpo išrinkti atstovo į Seimą (tarkim nėra tinkamo atstovo, kurį išrinktų vietinė žmonių bendruomenė) – jo vieta Seime lieka neužimta, kol toks atstovas atsiranda per sekančius rinkimus. Seimo nariu žmogus gali būti tol, kol jį atšauks jį išrinkę rinkėjai arba pasibaigs jo kadencija.

7. Seimo nario darbo esmę sudaro ne vien įstatymų įteisinimas, bet, visų pirma, būdų, kaip pagerinti Lietuvos teritorijoje gyvenančių žmonių gyvenimą, paieška. Jei Seimas šituo neužsiima ir nėra teigiamų jo darbo rezultatų, tai kam jis reikalingas?

Būtų prasminga, kad prie Seimo būtų įkurtas informacinis valstybės gerinimo pasiūlymų centras, kuriam gyventojai galėtų teikti savo pasiūlymus ar įstatymų pataisas. Geriausi pasiūlymai būtų apdovanojami tam tikro dydžio valstybine premija. Nors ir dabar kiekvienas gyventojas gali teikti Seimui savo pasiūlymus, tačiau šitai reikalinga pervesti į kokybiškai naują lygį. Tokio centro uždavinys būtų kaupti pasiūlymus ir idėjas, teikti jas Seimui ir prižiūrėti, kad jos neatsidurtų šiukšliadėžėse.

Toks centras ataskaitas teiktų tiek Seimui, tiek ir valstybės vadovui. Visas procesas būtų viešinamas. – Mes turime problemą su atitinkamos informacijos surinkimu, nes Seimo nariai neatlieka savo tiesioginės pareigos, neatstovauja savo rinkėjams, tautai, neperduoda tautos poreikių į aukštesnę instanciją ir nekelia valstybei uždavinių, kurių sprendimas aktualus visiems valstybėje gyvenantiems žmonėms.

8. Rinkti seimo narius teisę turi tik tas rinkėjas, kuris sulaukęs ne mažiau 30 m. ir turi sukūręs šeimą.
Dauguma jaunų žmonių, maždaug iki 30 metų užsiėmę šeimos kūrimu, savęs atradimu gyvenime ir anksčiau jiems visi valstybiniai reikalai nelabai rūpi. Iš esmės, kol žmogus jaunas ir sveikas, jam reikalinga suteikti sąlygas sukurti stipriai, sveikai ir gausiai šeimai, padėti įsitvirtinti gyvenime, ir tik po šito, sukaupęs atitinkamą gyvenimo patirtį, jis gali žinoti, kas reikalinga šeimai, o tuo pačiu ir valstybei.

Ateityje būtų prasminga įvesti orientacinį testą rinkėjui, iš kurio būtų galima spręsti apie jo gebėjimą orientuotis apskritai. Tarkime, alkoholiu piktnaudžiaujantys asmenys arba realybę nelabai suvokiantys žmonės, kurie „kimba“ ant visokių pažadų arba neadekvačiai vertina kandidatus – renka pagal veido gražumą, patinka, nepatinka – atkristų kaip nevertingi ir neadekvatūs rinkėjai. Teisę rinkti seimo narius gali turėti tik adekvatus (mąstantis) žmogus.

Kiekvieno Lietuvos piliečio, turinčio rinkimų teisę, pareiga – aktyviai dalyvauti šalies valdyme. Nedalyvavimas rinkimuose, atima teisę dalyvauti sekančiuose Seimo narių rinkimuose, taip pat ir būti kandidatu į prezidentus ir Seimo narius sekančiuose Seimo narių rinkimuose.

…Ir galiausiai būtina visam laikui sutvarkyti Seimo narių atstovavimą visoms Lietuvoje nuo seno gyvenančioms tautoms klausimą.

9. Seimo narių tautinė sudėtis turi griežtai atitikti valstybėje nuo senovės gyvenančių tautų PROPORCIJAS. Čia jokių išlygų arba „pusiau“ negali būti, visos nuo seno Lietuvoje gyvenančios tautos Seime turėtų būti atstovaujamos proporcingai.
(Norite lygybės, demokratijos, teisingumo – štai ji visu šimtu procentų! ..Va, tik kaimyninėje šalyje vienas žmogus vos neįgyvendinęs šios idėjos numirė „keistomis“ aplinkybėmis policijos nuovadoje. Ir kokiam proletariatui nepatiko tokia teisinga iniciatyva?!)

Visuotiniai referendumai

10. Visi valstybiškai svarbūs sprendimai (pvz. ekonominių ryšių nutraukimas su kita valstybe, sankcijų arba karo paskelbimas kitai valstybei, ar finansiškai stambaus projekto įgyvendinimas, įstojimas į tarpvalstybines sąjungas, pasaulines organizacijas arba išstojimas iš jų) priimami tik rinkti teisę turinčių žmonių visuotiniu referendumu. Kadangi, panašiais atvejais labiausiai nukenčia būtent patys šalies gyventojai, tai jie vieninteliai ir turi teisę spręsti apie tokių sprendimų priėmimą.

Referendumo inicijavimo klausimai. Jie buvo sprendžiami paskutinio referendumo metu, gaila, kad referendumas nepavyko (užtat dėl pastoviai blogėjančio gyvenimo ir galimybės neturėjimo jį operatyviai keisti, dabar kalti visi).

11. Visos tarpvalstybinės ir kitos sutartys, kurios nesa valstybine paslaptimi, privalo būti viešinamos. Vyriausybė privalo užtikrinti tokių sutarčių pilną paviešinimą valstybine kalba.

12. Įstatymai turi būti priimami Seimo narių daugumos, o ne daugumos posėdyje dalyvaujančių seimo narių, kaip dabar esančiame 69 straipsnyje („Įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje.

Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.“).

Išeina, kad posėdyje gali dalyvauti 1/3 seimo narių ir priimti įstatymus, tarsi atstovautų visiems Lietuvos žmonėms. O kitų seimo narių nuomonė neįdomi? Arba posėdyje nedalyvaujantiems neįdomu, kokie įstatymai priiminėjami? Ir šitai reiškia, kad seimas atstovauja visiems Lietuvos žmonėms!? Analogiškai ir dėl konstitucinių įstatymų, tik jų priėmimas ar keitimas turi vykti visuotiniu referendumu. Manau nereikia aiškinti, kodėl. Galima paprieštarauti, kad esant tokiai tvarkai, darbas seime sustos arba nevyks, bet kaip paaiškinti elementaraus teisingumo nebuvimą? Iš esmės šis straipsnis būtų priimtinas, bet tik tuo atveju, jeigu būtų įgyvendintos 1,2,3,7,9,13,16,17,18 idėjos.

Valstybės saugumo klausimai…

13. Nevyriausybinių Organizacijų kontrolė.
Visos NVO privalo teikti teisėsaugai duomenis apie tai, iš kokių šaltinių jos finansuojamos, kokia tų finansinių šaltinių kilmė, kada, kam ir kur išleidžiami gauti pinigai. Savo finansavimo šaltinius ir iš jų gautus pinigus, kaip ir jų panaudojimą konkretiems įrodomiems tikslams, nuslepiančios NVO – paskelbiamos užsienio agentais ir jų veikla uždraudžiama, nes pažeidžia antrą VALSTYBĖS SAUGUMO prioritetą. NVO negali dalyvauti šalies politiniame gyvenime, nes tai kišimasis į valstybės vidaus reikalus (kaip ir veikla, prieštaraujanti Valstybinės Veiklos prioritetams).

14. Joks ministras, Seimo narys ar kitas aukštas pareigūnas ir jų šeimos nariai negali turėti kapitalo, nekilnojamo turto ar finansinių sąskaitų užsienyje (užsienio bankuose). Nevykdantys šio draudimo, gali būti įtakojami iš šalies ir taip pažeidžia Valstybės Saugumo prioritetą. Šito nepaisantys ar tai slepiantys valstybės tarnautojai ar pareigūnai – atleidžiami iš pareigų, visi be išimties.

15. Aukštų valstybės tarnautojų ar pareigūnų šeimos nariai negali nuolat gyventi kitose šalyse (ne ilgiau vieną mėnesį metuose, išskyrus ambasadų darbuotojų šeimas), nes taip pažeistų antrą Valstybės Saugumo prioritetą (gali būti vykdomas pareigūnų įtakojimas arba verbavimas per jų šeimos narius, jų užsienyje turimą turtą).
Jei kam tai nepatinka – valstybės saugumas svarbiau, prašom užleisti vietą…

16. Visi valstybės tarnautojai, valstybine sutartimi samdomi specialistai ar pareigūnai nepritariantys ar nesilaikantys Valstybės Prioritetų (darbinėje, profesinėje ar politinėje veikloje) – atleidžiami iš pareigų.

Pradedant eiti pareigas, kiekvienas raštu pasižada ginti ir saugoti Valstybės Prioritetus, asmeniškai pasirašo dokumentą, informuojamas apie atleidimo galimybę, jų [valstybės prioritetų] nesilaikymo atveju, ir žalos atlyginimą valstybei, jei ji bus padaryta (daugybe darbo sutarčių tarp darbuotojo ir darbdavio įtraukta žalos atlyginimo prievolė iš darbuotojo pusės; kodėl Seimo nariai turėtų būti išimtimi?). Taip pat atlieka lojalumo valstybei, antikorupcijos testą, pasitelkus melo detektorių. Šis testas kartojamas visiems vadovaujantiems pareigūnams ir valstybės tarnautojams (taip pat ir seimo nariams, valstybės vadovui, ministrams, miestų merams ir tarybų nariams) be išimties kas dveji metai. Testo rezultatai paskelbiami viešai. Nepraėjus testo, valstybės tarnautojas ar pareigūnas atleidžiamas iš pareigų (arba nepriimamas), nesvarbu kokias pareigas eina.

Šitai reikalinga tam, kad iš valdžios struktūrų būtų pašalinti užsienio įtakojami agentai arba būtų neleidžiama tokiems atsirasti, panaikinant norą turėti korupcinių ryšių.

Toliau sprendžiam valstybės tarnautojų melavimo savo rinkėjams problemą…

17. PRIĖMIMAS Į VALSTYBĖS TARNYBĄ, SEIMO NARIUS, MINISTRUS PRIVALO BŪTI PAREMTAS VIEŠU DOROS IR PAŽIŪRŲ DEKLARAVIMU.
Šitai reikalinga tam, kad juos renkantys piliečiai arba į pareigas skirianti valstybė žinotų, kokias dorovines vertybes ir pažiūras jie atstovauja ar ketina atstovauti Lietuvoje gyvenančių žmonių naudai. Ir tuo pačiu, kad galėtų šitai kontroliuoti, kad nebūtų melavimo rinkėjams (vėliau visi jų priimti ar pasirašyti sprendimai būtų tikrinami ar atitinka pažiūrų deklaravimą – ar valstybės tarnautojai nemelavo savo rinkėjams ir ar jų neapgaudinėja).

18. PAŽIŪRŲ DEKLARAVIMAS. Visi aukščiausi valstybės tarnautojai (ministrai, seimo nariai, merai, valstybės vadovas, miesto tarybos nariai), būdami viešais asmenimis, privalo deklaruoti pažiūras. Pažiūrų deklaraciją sudarytų dvi dalys: klausimynas, paremtas keturių Valstybės Prioritetų pavyzdžiu ir asmeninė pažiūrų ir dorovės normų deklaracija, kurią kiekvienas parašytų pats. Kiekvienas valstybės tarnautojo, seimo nario, valstybės vadovo pasirašytas sprendimas ar įstatymas būtų tikrinamas, atsižvelgiant į pažiūrų deklaracijas.
(Juk negali taip būti, kad valstybės tarnautoju renkamas asmuo reklamuotų save vienaip, o atėjus laikui dirbti, priiminėtų visai kitokius sprendimus. Iš esmės todėl, beveik visi politikai nutyli savo pažiūras – jei žmonės jas žinotų, tai šie asmenys niekada netaptų valstybės tarnautojais.)

Visi pasirašyti [patvirtinti] valstybės tarnautojų įstatymai, neatitinkantys jų pažiūrų deklaracijos, pažeidžiantys valstybės veiklos prioritetus, laikomi negaliojančiais. Šie įstatymai svarstomi iš naujo, pažiūrų deklaracijas pažeidę asmenys – atleidžiami iš pareigų už melą.

Pavyzdžiui: Jei pažiūrų deklaracijose (kurios skelbiamos viešai, kad rinkėjai žinotų, kokių vertybių laikosi jų atstovai) skelbiama, kad seimo narys pripažįsta tradicinę vyro ir moters šeimą, bet pasirašo po įstatymu, kuris susijęs su homoseksualizmo propaganda (pažeidžiamas Tautos Tęstinumo prioritetas), toks asmuo paskelbiamas melagiu ir atleidžiamas iš einamų pareigų, nesvarbu, kokias pareigas užima. Arba, tarkim, Seimo narys deklaruoja, kad jis už blaivų gyvenimo būdą, bet pasirašo po įstatymu, leidžiančiu reklamuoti alkoholį (iš tikro, narkotiką), tai paskelbiamas melagiu ir atleidžiamas iš užimamų pareigų. MELAGIAMS NE VIETA VALDŽIOS STRUKTŪROSE!

19. Progresiniai mokesčiai už nekilnojamą turtą. Kiekvienas Lietuvoje gyvenantis pilietis gali įgyti (nusipirkti, pasistatyti) po VIENĄ namą, butą, garažą, sodo sklypą ar žemės sklypą nuosavam namui (pvz. jaunos šeimos), prabangią jachtą, automobilį ar lėktuvą ir nemokėti už jį jokių mokesčių (mokesčiai už nuosavybę – neteisėti!).

Kas nori turėti daugiau, privalo mokėti progresinį mokestį (tarkim 10 proc. turto vertės nuo kiekvieno antro… namo, prabangios, jachtos, automobilio ir pan. Ir 20 procentų nuo kiekvieno trečio… vertės). Tokiu būdu turtingi žmonės neturėtų galimybės susigriebti daug turto į savo rankas ir juo piktnaudžiauti (perpardavinėti). Išimties teisė galėtų būti svarstoma tik kolekcionieriams (pvz. brangių senovinių automobilių).

20. Palaipsniui visiškai uždrausti alkoholinius gėrimus. Alkoholis – tai labiausiai paplitęs ir neteisėtai legalizuotas narkotikas. Šis faktas valstybiniu mastu nuslepiamas nuo visuomenės. Už alkoholio gamybą, platinimą ir reklamą reikalinga bausti taip pat, kaip baudžiama už kitus narkotikus (juk narkomanus ir alkoholikus gydo tie patys gydytojai narkologai – tai kodėl alkoholis nėra uždraustas?). Alkoholio gamyba ir platinimas pažeidžia Tautos Tęstinumo ir Valstybės Saugumo (silpna tauta – silpna valstybė; o pasekmėje ir Teritorinio Vientisumo) prioritetus.

Kodėl nekalbama apie tai, kad kiekvienas alkoholiui išleistas euras, valstybei atneša 3-5 eurus nuostolio? Pradžiai, jei kas nori gaminti ir prekiauti alkoholiu, tegul apmoka visas su tuo susijusių žmonių gydymo išlaidas, išlaidas susijusias su girtų vairuotojų padarytomis avarijomis, nelaimingais atsitikimais ir taip toliau. Ar gi nebūtų teisinga?! Gal pradžiai derėtų nuo gaunamų pajamų iš prekybos alkoholiu įvesti kokių 50 proc. mokestį į alkoholio daromos žalos atlyginimo fondą?

Štai narkotikus ir alkoholį vartojančiose šeimose, dėl tėvų degradavimo, nukentėjo vaikai. O politikai tesugeba visą kaltę suversti tėvams, nors tai jie kalti, kad alkoholis nėra uždraustas, kad reklamuojamas, kad skatinamas alkoholizmas. Ir po to dar pareiškia, kad visuomenė vaikus gali išauklėti geriau. Kokia visuomenė? Čia toji, kur propaguojamas alkoholizmas ir paleistuvystė?

21. Mokesčiai. Tarkim, pagrindinis ir gal vienintelis žmonių mokestis valstybei išlaikyti būtų 10 procentų nuo visų gaunamų pajamų (dalykas svarstytinas, bet pasvajoti galima).

Štai ir viskas…

Nesvarbu, kaip kas dabar atrodo žmonėms, anksčiau ar vėliau prie šių klausimų mes prieisime – jei tik iki to laiko neišnyksime. Ir kaip protingos, mąstančios būtybės prisikasime prie tų pačių valstybės ir visuomenės sutvarkymo pagrindų, kuriuos šiek tiek apibendrinau ir išdėsčiau (kai kurie iš jų jau senai aptarinėjami daugelyje šalių). Ir tik laiko klausimas, kada šitai įvyks.

Aukščiau išdėstytos mintys ir idėjos yra visų žmonių turtas, kurį galima laisvai kopijuoti ir platinti įdedant nuorodą į šaltinį.

pasidalino mūsų skaitytojas Rimas