Kodėl Breiviko aukos mirė nesipriešindamos kaip avys ir prie ko priveda marksizmas?

Autorius: Šturmuotojas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2017-02-28 18:43:52, skaitė 1905, komentavo 1

Dar nepaversto zombiu norvegų nacionalisto įspūdžiai apie ten viešpataujantį "rojų":

Yra vienas klausimas, susijęs su įvykiais Utojos saloje, į kurį būtina rasti atsakymą: kaip vienas žmogus, apsiginklavęs pusiau automatiniu šaunamuoju ginklu gali laisvai vaikštinėti po pakankamai nedidelę salą, šaudydamas savo aukas, jeigu jėgų santykis buvo ne jo naudai maždaug 700 prieš 1? Pats jis aiškina, kad jį užpuolė tik vieną kartą per beveik valandą trukusią operaciją. Tą žmogų jis paprasčiausiai atstūmė ir sušaudė vietoje. Jo išžudytų kairiųjų ekstremistų skaičius pats savaime manęs nesujaudino. Nesujaudino ir netapo siurprizu nė pačios skerdynės, jeigu jau kalbėti atvirai. Tačiau šis gėdingas faktas neduoda man ramybės nuo pat pradžių. Ir neramina iki šiol.

Pati pirmoji mano reakcija, suprantama, buvo gėda. Kaip mano tėvynainiai gali būti tokiais bailiais ir tokiais bejėgiais? Kas su jais pasidarė? Noriu pasakyti, kad bet koks pakaltinamas, sveikas žmogus panašioje situacijoje bent jau pamėgintų duoti atkirtį, žmonės susiburtų į nedideles grupes, apsiginklavusias akmenimis ir lazdomis, pamėgintų surengti pasalą žudikui ir panašiai. Suprantama, keli užpuolusieji neabejotinai būtų užmušti, bet galiausiai žudikas būtų nukenksmintas ir skerdynės sustotų. Netgi gavus kelias šautines žaizdas vis dar galima kovoti, ir mirtis ateis tik vėliau, dėl kraujo netekimo. Žmogus nėra bejėgis, netgi jei jį sunkiai sužeidė.

Pakanka turėti kovinę dvasią ir tęsti kovą. Jūs galite turėti kitokią nuomonę, tačiau aš žinau, ką kalbu. Aš kovojau toliau kai mane sužeidė (sutraiškė žandikaulį) ir pasiekiau pergalę. Aš buvau liudininkas, kaip tai pavykdavo kitiems: žinomiausias iš jų – Ošetas, kuris liovėsi bėgti ir priešinosi netgi po to, kai gavo mažiausia 7 durtines žaizdas, tarp jų – pradurtus plaučius. Jis veikė, įvarytas į kampą. Ir vis dėlto netgi tie, kuriuos įvarė į kampą saloje, nesipriešino, išskyrus vienintelį minėtą atvejį. Likusieji nesiėmė jokių priemonių. Kai kurie iš jų liovėsi bėgę, paklusdavo ir laukdavo, kada juos nušaus. Kiti krito ant žemės, užsidengdami rankomis galvas. Dar kiti maldavo pasigailėti. Visus juos iššaudė Breivikas.

Manyje tūnantis socialinis darvinistas ploja katučių dėl įvykio: tokie bailiai verti mirties! Ir vis dėlto, manau, kad suprantu, kodėl jie elgėsi būtent taip. Matote, aš irgi užaugau socialdemokratiškoje (t.y. marksistinėje) Norvegijoje. Todėl leiskite man papasakoti apie šitą oi kokią palaimintą šalį Norvegiją.

Kaip ir beveik visi norvegai, pirmą kartą su tikrąja Norvegija susidūriau vaikų darželyje. Vaikų kalėjime, kurioje darbavosi kairiųjų ekstremistų feministinė gvardija, diegianti savo nekaltoms aukoms melagingą propagandą ir verčianti vaikus „dalintis” ir „būti gerais” vienas kitam. Rungtyniavimas buvo draudžiamas. „Pergalės” ir net „pralaimėjimai” buvo draudžiami. Visi visą laiką turėjo būti lygūs visame kame. Žaisti vienam buvo draudžiama. Tu turėjai žaisti su kitais vaikais ir dainuoti linksmas ekstremistines daineles drauge su fanatiškomis „prižiūrėtojomis”. Narsesni vaikai – o aš buvau iš jų tarpo – vengė viso šito, mėgino pasislėpti nuo „prižiūrėtojų” vaikų aikštelėje ir netgi mėgino pabėgti iš vaikų darželio. Man buvo viso labo treji metukai, kai pirmą kartą persiropščiau tvorą ir nubėgau 2 kilometrus iki namų, savarankiškai įveikęs visas kliūtis. Parbėgęs namo, paskambinau į duris ir čia mane „areštavo” nuosava motina, kuri kažkodėl anksčiau grįžo namo iš darbo tą dieną ir piktai pasiuntė mane atgal į marksistinį vaikų Gulagą.

Nors mano likimas, tiesą sakant, šiek tiek skiriasi nuo kitų vargšų norvegų vaikų likimo. Netrukus įvyko mano išlaisvinimas iš vaikų darželio, kai tėvą pasamdė dirbti Sadamui Huseinui Irake 1979 metais. Jis buvo vienas iš tų inžinierių, kurie padėjo pastatyti Iraką po to, kai Huseinas tapo prezidentu. Angliška mokykla Bagdade buvo kimšte užsikimšusi, dėl to, kai man sukako 6 metai, mane pasiuntė į paprastą valstybinę Irako mokyklą.

Gyvenimas Irake buvo nepakenčiamas dėl kelių priežasčių: mudu su broliu turėjome atremti išpuolius gatvėse ir mokykloje, mums vos pavyko pasprukti nuo pasiutlige užsikrėtusių šunų gaujos, persekiojusios mus mieste, kartą teko nešti kudašių kiek tik kojos neša nuo girto žudiko su kirviu, kuriuo jis užkapojo žmoną. Vėliau jį nušovė policininkai. Kartą mes vos nenumirėme apsinuodiję maistu ir t.t. Galiu pridurti, kad esu išgelbėjęs gyvybę vienam anglui, kuris skendo baseine – laiku iškviečiau reanimaciją. Manau, kad tėvai pasielgė labai neatsakingai, persikėlę su visa šeima į Iraką, tačiau jie tikriausiai neturėjo galimybės būti apdairesniais, kaip kad galima dabar, kai apie viską įmanoma sužinoti per Google. Ir vis dėlto, aš bent jau turėjau galimybę pamatyti realų pasaulį. Norvegijoje gi realybė buvo pakeista kažkokia socialdemokratinė surogatine realybe, kurioje viskas idealu ir pagal kurią galinga Norvegijos valstybė viskuo rūpinasi. Sovietinė Norvegija žengia petys į petį su tavimi iki grabo lentos.

Kai sugrįžau į tėvynę, mane atidavė į pradinę mokyklą ir aš buvau pakankamai neblogas mokinys. Vienintelė problema buvo tai, kad buvau pernelyg geras: pabaigęs spręsti uždavinius anksčiau už kitus, buvau priverstas laukti, kol jie mane pasivys. Matote, marksistinėje Norvegijoje visi yra „lygūs” ir praktiškai tai reiškia, kad niekam neleidžiama būti geresniam už pačius lėčiausius, bukiausius ir negabiausius visuomenės narius. Nėra atskirų klasių pažangiems mokiniams ir netgi atskirų klasių atsilikusiems. Vietoje to, visi talpinami į vieną klasę, kadangi Norvegijoje neegzistuoja „gabūs” ir „negabūs” mokiniai. Jie visi lygūs ir jiems suteikiamos vienodos galimybės būti tokiais kaip visi. Bent jau taip teigia marksistų ekstremistai. Dėl to, baigęs spręsti savo uždavinius per kokias 5 minutes, likusias 45 minutes turėdavau laukti. Suprantama, pats bukiausias mokinys niekad nebaigtų spręsti savo uždavinio, kol visa klasė jo nebaigs, jis buvo pernelyg bukas, kad apskritai ką nors suprastų, o papildomų užduočių man niekad neduodavo. Man tekdavo laukti, laukti ir laukti. Jokio tikro rungtyniavimo klasėje nebuvo nė pėdsako. Ir pradinėje mokykloje man buvo nuobodu. Buvau tiek pasisotinęs, kai pabaigiau pradinę, kad norėjau pereiti į gretimą vidurinę, kitokią negu toji, į kurią nuėjo mano klasiokai. Norėjau, kad ten nebūtų taip nuobodu. O gal toje kitoje klasėje nebus idiotų, stabdančių mane?!

Vidurinėje tapau vieninteliu mokiniu iš savo senosios pradinės, tapau naujoku. Likusieji mokiniai atėjo iš kitų mokyklų. Deja! Greitai mano viltys sužlugo. Ten viešpatavo tokia pati idiotiška socialistinė sistema, kaip ir pradinėje. Problema slypėjo ne mano senoje mokykloje, ne ankstesniame mokytojuje ir ne ankstesnėje klasėje, o tame, kad tokia buvo visa Norvegijos švietimo sistema! 8-oje klasėje pradėjau praleidinėti pamokas, lioviausi atlikinėjęs namų darbus ir nebekreipiau dėmesio į mokytojus, užsiimdamas per pamokas savais reikalais ir tuo pat metu įsigudrindavau gauti puikius pažymius. Tada ir supratau, kad tuščiai švaistau laiką. 9 klasėje beveik nebelankiau mokyklos, praleisdamas du trečdalius pamokų.

Praėjus keliems metams, įgijau aukštąjį išsilavinimą, išlaikęs aukštesnės mokyklos egzaminą, o paskui egzaminą koledže kaip „eilinis abiturientas” ir visa tai padaryti buvo tas pats, kas nusispjauti. Kartą aš paprasčiausiai perskaičiau vieną knygą, likus dienai iki egzamino ir gavau aukščiausią balą. Aš dariau tai tik dėl to, kad sėdėjau kalėjime ir tai buvo geresnė alternatyva už darbą (t.y. visiškai beprasmiškų ir daug pastangų reikalaujančių operacijų darymą, pavyzdžiui, skylių medinėse lentose gręžimą per visą dieną). Jokios Norvegijos švietimo įstaigos manęs nieko neišmokė, aš laikau save absoliučiu savamoksliu.

Visa tai, ką čia papasakojau, gali atrodyti kaip nukrypimas nuo temos, tačiau taip nėra. Tai, ką papasakojau, puikiai iliustruoja, kaip Norvegijoje auklėjami vaikai. Ir niekas nesikeičia. Netgi universitetuose niekas nieko iš vaikų nereikalauja. Norvegijoje galima gauti prestižinį laipsnį, padėjus minimalias pastangas ir visą laiką jūs būsite apsuptas pačių kvailiausių, lėčiausių ir prasčiausių studentų. Esmė ta pati – jiems irgi suteikiamos „lygios galimybės” gauti prestižinį laipsnį ir kad jie šito pasiektų, marksistai pašalino visas kliūtis nuo jų kelio. Kad baigtum kursą Norvegijos universitete, pakanka perskaityti tris-keturias knygas. Kad baigčiau anglų kalbos kursą Tromsės universitete, man pakako išversti 4 puslapius teksto ir lankyti užsiėmimus 1-2 kartus per savaitę. Aš nejuokauju!

Norvegai didžiuojasi gautais diplomais, laikydami save pasiekusiais sėkmę ir net neįsivaizduodami, kaip sudėtinga gauti tuos pačius diplomus bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, įskaitant Ganą. Jie pasiklydo surogatinėje marksistų realybėje, kaip ir reikėjo tikėtis, Norvegijoje universitetai išleidžia labai nedidelį skaičių matematikų, gydytojų ir biologų. Su gamtos mokslais nepasukčiausi. Kad išmoktum matematiką, ją būtina suprasti! Dėl to šalyje po 2000 metų išsilavinimą gauna mažiau gamtos mokslų atstovų negu 1950 metais, kai netgi vidurinės mokyklos buvo ne visiems prieinamos. Dabar švietimo biudžetas maždaug 1000 kartų didesnis, tačiau viešpatauja truputį kitokie prioritetai. Apie ką ir papasakojau aukščiau.

Gavę išsilavinimą, beveik visi susiranda darbą. Norvegija didžiuojasi, kad yra viena iš šalių su mažiausiu nedarbo lygiu. Nieko sau! Koks pasiekimas! Juk marksistinė sistema turi veikti, tiesa? Na, ne visai taip. Sovietinė Norvegija prikūrė begalę, kaip aš vadinu, „dirbtinių darbo vietų”, kad būtų galima įdarbinti piliečius ir išlaikyti žemą nedarbo lygį. Turime socionomus, seksologus, daugybę žurnalistų, social-antropologų ir panašiai. Visi jie mokomi palaikyti marksistinius mitus ir išlaikyti norvegų tautą tamsoje. Net pačios kvailiausios merginos iš darbininkų šeimų turi prestižinius laipsnius ir prileidžiamos profesionaliai atlikti absoliučiai beprasmiškus darbus.

Valstybė iš visų dirbančiųjų pasiima didžiąją dalį uždirbtų pinigų per itin aukštus mokesčius (tam tikrame etape mano tėvas mokėjo 60% mokesčius!) valstybė savo ruožtu aprūpina savo piliečius viskuo, kas būtina: keliais, policija, ugniagesiais, ligoninėmis ir t.t. Socialinės rūpybos sistema rūpinasi viskuo. Tu vargšas? Nėra problemų, valstybė tau padės! Tu susirgai? Nėra problemų, valstybė tau padės. Nesugebi normaliai skaityti ir rašyti? Nėra problemų, valstybė tau padės! Pasigavai depresiją? Nėra problemų, valstybė tau padės (vaistais). Nuvarė tavo mašiną? Nėra problemų, valstybė tau padės. Mašiną sudaužė vagys? Nėra problemų, valstybė tau padės. Turi vaikų? Nėra problemų, valstybė juos išauklės vietoje tavęs! Tavo vaikai ne marksistai? Nėra problemų, valstybė išplaus jų smegenis vietoje tavęs! Ir taip toliau… Valstybei reikalingi mokesčiai, kadangi ji viskuo rūpinasi. Ir nedrįsk nieko daryti savarankiškai!

Jei pamėginsi kažką padaryti savarankiškai – tave griežtai nubaus. Privatus verslas? Nė velnio! Pasmaugs mokesčiais. Nori pasistatyti namą? Nė velnio! Norvegijoje tai draudžiama, kol nebaigsi valstybinių „namo statymo kursų”, kuriuose dėsto tie patys nevykėliai, kurie turėtų būti bedarbiais (puikus „dirbtinių darbo vietų” pavyzdys). Nori apsiginti nuo fizinio smurto, smogęs užpuolikui? Nė velnio! Keliauk į kalėjimą, žiaurus gyvuly! Nori apginti gatvėje prievartaujamą moterį? Nė velnio! Pas mus tam yra policija. Sumušei prievartautojus? Tai užpuolimas, keliauk į kalėjimą. Nugalėjai gatvės muštynėse (netgi jei buvai užpultas)? Keliauk į kalėjimą! Patyrei pralaimėjimą gatvės muštynėse? Vargšelis, tau išties ranką…

Ir būtent čia slypi atsakymas į mano pradinį klausimą. Norvegai tiek sužlugdyti šios socialistinės ideologijos ir glaudaus bendradarbiavimo per visą gyvenimą su sovietine valstybe, kad yra įsitikinę, jog jiems draudžiama gintis patiems ir ginti kitus! Nei tuomet, kai norvegę moterį gatvėje prievartauja imigrantai, nei tada, kai užpuolamas norvegas vyras, nei Utojos saloje, kai vienas žmogus iššaudė 70. Visi turi laukti, kol sovietinė valstybė policijos pavidalu atskubės jų apginti. Paaugliai Utojoje greičiausiai bijojo to, kad valstybė juos nubaus, jeigu jie pamėgins apsiginti!

Bičiuliai mielieji, patikėkit manim, kai sakau, jog baimė, kurią jie greičiausiai jautė būgštaudami būti nubaustais už savigyną, nebuvo iš piršto laužta. Man tai gerai žinoma, kadangi teko gintis Norvegijoje ne vieną sykį ir kaskart už tai buvau baudžiamas. Mane baudė, kai gyniausi vaikų darželyje, mokykloje ir netgi tada, kai suaugau. Kai Ošenas pamėgino mane užmušti, o aš jam pasipriešinau, jis supanikavo, užgriuvo mane, dėl to, gindamasis, pats jį nužudžiau. Dėl ko praleidau kalėjime 16 metų. Ne už savigyną – už nužudymą!

Suprantama, daug kam nepatiko, kad buvau antisemitiškas rasistas, bet greičiausiai problema tame, kad man užteko ryžto apsiginti, nekviečiant į pagalbą šventosios marksistinės valstybės. Aš visam pasauliui pademonstravau, kad man nereikia Norvegijos valstybės! Aš sugebėjau pasirūpinti savimi savarankiškai! Šventvagystė! Erezija! Užmėtyti jį akmenimis!

Šiandien man gaila Utojos paauglių, kaip ir tų, kuriems tenka gėdingai bėgioti nuo pavojaus, vietoje to, kad pažvelgtum pavojui į akis ir duotum atkirtį priešininkui. Gaila ir tų, kurie tą dieną buvo nužudyti. Jiems netgi neleido būti narsiais, visą gyvenimą jiems plovė smegenis, privertė patikėti, kad valstybė išspręs už juos visas problemas. Taip kad jeigu net kai kurie iš jų buvo iš prigimties narsūs žmonės, mes dabar prisiminsime juos kaip bailius. Norvegijos marksistinė valstybė apgailėtinai nusispjovė į juos saloje ir spjaudys toliau į savo piliečius, kada juos žudys, prievartaus ar daužys, ar kada jie kentės kitokiu būdu, kol šitos vyriausybės nepakeis nacionalinė valstybė, kuri moko savo piliečius savarankiškai ir tvirtai stovėti ant savo kojų ir savarankiškai ginti save ir kitus, kada to prireikia.

Socialdemokratinė Norvegija ne tik kalta dėl šaudžiusio Utojoje žmogaus motyvų, bet ir dėl aukų skaičiaus. Ir aš rimtai nerimauju dėl savo tautos ateities, kai matau, kaip palaužė daugumą mano tautiečių šita sistema. Mano tėvynainiai pavirto silpnais, niekam tikusiais, bestuburiais, savęs neapkenčiančiais sutvėrimais, visiškai bejėgiais ir absoliučiais priklausomais nuo valstybės, kuri rūpinasi visais ir viskuo. Mano tautiečiai pavirto norvegiškais Homo Sovieticus.

Vargas Vikernesas

Bergenas, 2012 gegužės 1 diena

---
Puikus video lietuvių kalba kairiųjų pedarchistų veiklos genezė: