F. Engelsas. Kalba prie Markso kapo

Kovo 14 dieną, be penkiolikos, trys popiet, nustojo mąstęs didžiausias šių laikų mąstytojas. Jis buvo paliktas vienas vos dviem minutėms; įėję į kambarį, radome jį krėsle ramiai užmigusį – bet jau amžinai.

 

Kovojančiam Europos ir Amerikos proletariatui, istorijos mokslui šio žmogaus mirtis yra neišmatuojamas nuostolis. Jau netrukus pajusime tą spragą, kuri atsirado šiam galiūnui mirus.

Kaip Darvinas atrado organinio pasaulio vystymosi dėsnį, taip Marksas atrado žmogaus istorijos vystymosi dėsnį: tą iki šiol ideologiniais sluoksniais pridengtą paprastą faktą, kad žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę ir apsivilkti ir tik po to galės užsiiminėti politika, mokslu, menu, religija ir t. t.; taigi, kad tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikra tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro pagrindą, iš kurio išsivysto tų žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros, menas ir net religiniai vaizdiniai ir kuriuo remiantis todėl visa tai turi būti išaiškinta, – o ne atvirkščiai, kaip tat iki šiol buvo daroma.

To negana. Marksas atrado taip pat ir ypatingą šiuolaikinio kapitalistinio gamybos būdo ir jo pagimdytos buržuazinės visuomenės judėjimo dėsnį. Atradus antvertę, į šią sritį staiga buvo įnešta aiškumo, tuo tarpu kai visi ankstesnieji tiek buržuazinių ekonomistų, tiek ir socialistinių kritikų tyrinėjimai buvo klaidžiojimas tamsoje.

Dviejų tokių atradimų būtų užtekę visam vieno žmogaus gyvenimui. Laimingas būtų tas, kam pavyktų padaryti nors vieną tokį atradimą. O Marksas darė savarankiškus atradimus kiekvienoje srityje, kurią jis tyrinėjo, – net matematikoje, – o tokių sričių buvo labai daug, ir nė vienos iš jų jis nėra tyręs paviršutiniškai.

Toksai buvo šis mokslo vyras. Bet ne tai buvo svarbiausia jo ypatybė. Mokslas buvo Marksui istoriškai varomoji, revoliucinė jėga. Nors kiekvienas naujas bet kurio teorinio mokslo srityje atradimas, kurio praktinio panaudojimo negalima buvo nė numatyti, teikdavo Marksui tyro džiaugsmo, – visai kitoniškas būdavo jo džiaugsmas, kai reikalas liesdavo atradimą, kuris tuojau pat revoliucionizuojamai paveikdavo pramonę, istorijos vystymąsi aplamai. Taip, jis atidžiai sekė atradimų vystymąsi elektros srityje ir dar pastaruoju metu – Marselio Deprės atradimus.

Nes Marksas visų pirma buvo revoliucionierius. Tuo ar kitu būdu dalyvauti kapitalistinės visuomenės ir jos sukurtų valstybinių institucijų griovimo darbe, dalyvauti išvaduojant šiuolaikinį proletariatą, kuriam jis pirmutinis sužadino jo būklės ir jo reikmių supratimą, jo išsivadavimo sąlygų supratimą, – štai kas buvo jo tikrasis gyvenimo pašaukimas. Kova buvo jo stichija. Ir jis kovojo su tokia aistra, su tokiu atkaklumu, taip sėkmingai, kaip kovoja nedaugelis. Pirmasis „Reino Laikraštis“ 1842 m., Paryžiaus „Vorwarts“ 1844 m.*, „Briuselio Vokiečių Laikraštis“ 1847 m., „Naujasis Reino Laikraštis“ 1848–1849 m., „Niujorko Tribūna“ 1852–1861 m., be to, daugybė kovos brošiūrų, darbas organizacijose Paryžiuje, Briuselyje ir Londone, kol pagaliau įsikūrė visa tai apvainikuojanti didžioji Tarptautinė Darbininkų Asociacija, – tai tikrai buvo kūrinys, kuriuo galėjo didžiuotis jo kūrėjas, net jeigu jis nieko daugiau nebūtų padaręs.

Štai kodėl Marksas buvo labiausiai neapkenčiamas ir labiausiai šmeižiamas to laiko žmogus. Jį Įremdavo tiek autokratinės, tiek ir respublikinės vyriausybės. Jį lenktyniaudami šmeižė ir keikė tiek konservatyvieji, tiek ir ultrademokratiniai buržua. Jis nublokšdavo visa tai, kaip voratinklį, į šalį, nekreipdamas į tai dėmesio, ir atsakydavo tik būtiniausiam reikalui esant. Ir jis mirė milijonų revoliucinių jo bendražygių visoje Europoje ir Amerikoje – nuo Sibiro kasyklų iki Kalifornijos – gerbiamas, mylimas, apverkiamas, ir aš galiu drąsiai pasakyti: jis galėjo turėti daug priešininkų, bet vargu ar turėjo bent vieną asmeninį priešą. Jo vardas, kaip ir jo darbai, gyvens per amžius!

 

 

Kalba, F. Engelso pasakyta angliškai 1883 m. kovo 17 d. Haigeito kapinėse.

 

Išspausdinta vokiečiu kalba laikraštyje „Sozialdemokrat“ 1883 m. kovo 22 d. Spausdinama pagal laikraščio tekstą, sutikrintą, su angliškuoju rankraščiu. Versta iš vokiečiu kalbos