Amerika. Policijos reketas ir elektroninis-bankinis konclageris

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/amerika-pol... 2017-03-29 08:25:16, skaitė 2258, komentavo 1

Gyvenimas Amerikoje darosi vis pavojingesnis ir didžiausią pavojų kelia ne nusikaltėliai ar potencialūs teroristai, o pati Amerikos valstybė.

Amerikoje už grotų sėdi 2,2 mln žmonių. Tai 25% visų planetos kalinių, daugiau nuteistųjų nei 35-iose Europos šalyse kartu paėmus, 3,4 daugiau nei Rusijoje ir 4 kartus daugiau nei Kinijoje. Amerikos gyventojų skaičius sudaro 5% pasaulio gyventojų.

Amerikietiškas Gulagas – tai grandiozinis verslo projektas. Kalėjimai atiduodami privačioms kompanijoms, kurios naudoja nemokamą kalinių darbo jėgą ir gauna didžiulį pelną. Nereikia išvežti kapitalo nei į Afriką, nei į Aziją. Po ranka visada galima rasti pakankamai savų vergų. O štai kalėjimų kol kas dar trūksta. Jų statyba – vienas iš buvusio prezidento Obamos prioritetų.

Dar viena grėsme Amerikos piliečiams tapo policijos konfiskuojama nuosavybė. Konfiskacijų mastas sulig kiekvienais metais didėja. Turto konfiskavimą numato daugelio pasaulio šalių įstatymai, tačiau ten jis vykdomas teismo nutarimu. O Amerikoje iš piliečio gali atimti nuosavybę be teismo sprendimo ir orderio pateikimo. Atimti galima netgi tuo atveju, jei prieš tą konkretų pilietį nėra jokių įkalčių. Tam tikra dalis nuosavybės konfiskuojama ir teismo sprendimu, tačiau tokių atvejų skaičius mažėja.

Bendra konfiskacijų, legalių ir nelegalių, apimtis 1985 metais siekė 10 mln dolerių. 1991 metais valdžios organai konfiskavo turto už 644 milijonus. Sekančiais 1992 metais suma pirmą kartą viršijo milijardą ir nuo to laiko nenumaldomai auga. O štai naujausi FTB paskelbti duomenys. 2014 metais bendra konfiskuoto turto apimtis siekė 4,6 mlrd dolerių. Nusikaltėliai tais pačiais pagrobė maždaug 4 milijardus. Įdomu, kad oficialus konfiskavimas siekė 600 milijonų, o neteisėtas – 4 milijardus. Kitaip sakant, valdžia (daugiausia policija) be teismo ir kitokių oficialių sprendimo atima tiek pat, kiek pagrobia visi nusikaltėliai, pradedant vienišais vagišiais, baigiant organizuotomis gaujomis. Nusikaltėlių pasaulis ir policija virto vienas kito vertais konkurentais, kovoje dėl Amerikos piliečių turto užvaldymo.

Teisinis pagrindas neoficialioms konfiskacijoms egzistuoja jau seniai, jas numato įstatymas, kuris leidžia policijai atimti turtą, remiantis vien įtarimais, kad tas turtas įgytas neteisėtos veiklos dėka. Faktiškai tai yra piliečio kaltumo prezumpcija. Įstatymas ilgą laiką buvo užšaldytas, plačiai naudoti jį pradėjo tik po rugsėjo 11 įvykių. Per 13 metų nuo tos dienos JAV teisėtvarkos struktūros atliko daugiau kaip 70 000 konfiskacijų. Staigus konfiskacijų skaičiaus šuolis užfiksuotas po sprogimų Bostone 2013 metais.

Tam tikra dalis turto, kurį policija atėmė iš piliečių gali, žinoma, atsidurti konkretaus policininko kišenėje, tačiau tai greičiau išimtis iš taisyklės. Pareigūnai žvelgia į turto konfiskavimą kaip į dalį savo tarnybinių pareigų, o atimta nuosavybė pristatoma į nuovadą. Pagal šiuo metu galiojančias taisykles, ne mažiau kaip 20% grobio turi atitekti valstybės iždui. Likusi dalis visiškai teisėtai tampa policijos padalinio nuosavybe.

Neoficialios konfiskacijos kai kuriose valstijose tampa svarbiu nebiudžetiniu policijos finansavimo šaltiniu. Dalis grobio tenka bendroms profesionalioms policijos skyriaus reikmėms (transporto, ryšių priemonių, ginklų pirkimui ir t.t.), kita dalis eikvojama premijuoti „efektyviausius“ policininkus, trečdalis tenka bendroms socialinėms reikmėms. Tai amerikietiško gyvenimo norma. Turint galvoje, kad policiją JAV finansuoja dažniausiai valstijų ir savivaldybių biudžetai, ir tai, kad finansinė krizė gilėja valstijų ir vietinės valdžios lygmenyje, galima tikėtis, kad konfiskacijos taps vis svarbesniu policijos finansavimo šaltiniu. Laikui bėgant, amerikietiška policija apskritai gali pereiti prie savifinansavimo ir niekuo nesiskirs nuo kriminalinių grupuočių, kurios užsiima reketu ir plėšimais.

Formaliai policijos apiplėštas pilietis gali kreiptis į teismą, tačiau taip daro vienetai, kadangi teisminiai nagrinėjimai reikalauja laiko, nervų ir pinigų. Be to, policininkai yra puikūs psichologai ir supranta, kad pernelyg daug imti neverta. Dėl to konfiskacijų dydis paprastai siekia nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių dolerių. Jei suma siekia dešimtis tūkstančių, tokie atvejai gali būti paviešinti. Vos ne kas mėnesį Amerikos žiniasklaida nušviečia eilinį skandalą, susijusį su policija ir konfiskacijomis.

Tik kas antroje JAV valstijoje įstatymai kažkaip riboja ir reglamentuoja konfiskacijas, likusioje šalyje policijos veiksmų niekas neriboja. 37-iose valstijose gynybos teismuose našta užkraunama pačioms policijos reketo aukoms. Prokuratūra į tas bylas stengiasi nesipainioti. Prieš neoficialių konfiskacijų sistemą pasisako nemažai visuomeninių organizacijų ir politikų. Advokatai, ginantys tokias aukas, tvirtina, kad galiojančios taisyklės, leidžiančios policininkams savintis svetimą nuosavybę, grubiai pažeidžia Ketvirtąją Konstitucijos pataisą, kuri tiesiogiai draudžia savavališkas kratas ir savavališkus areštus. Keliose valstijose mėginama prastumti įstatymus, draudžiančius ar ribojančius policijos reketą, tačiau susiduriama su pašėlusiu policijos lobistų pasipriešinimu.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad didžioji dalis konfiskuojamo turto – gryni pinigai. Policijai kitokia nuosavybė nelabai įdomi, kadangi su fizine nuosavybe iškyla problemų, paverčiant ją grynaisiais. Nesiterlioja policija ir su čekiais, plastikinėmis kortelėmis bei kitais atsiskaitymo negrynais pinigais instrumentais. Nes atliekant mokėjimus policijos naudai, reikalingas aukos sutikimas, kurio jos, dėl visiškai suprantamų priežasčių, duoti nenori. O aukos vertimas duoti tokį sutikimą – kriminalinis nusikaltimas. Dėl to egzistuojanti teisinė sistema ir bendra atmosfera šalyje skatina policininkus konfiskuoti daugiausiai grynuosius.

Toks atsainumas policijos savivalės atžvilgiu labai naudingas tiems, kurie aktyviai kovoja su grynaisiais pinigais Amerikoje. Aš jau ne kartą rašiau, kad Amerikoje ir visame pasaulyje pinigų šeimininkai po truputėlį stato elektroninį-bankinį konclagerį. Šita statyba baigsis tada, kai visi pinigai taps negrynaisiais ir bus užtikrinta absoliučiai visų pinigų srautų, sąskaitų ir, galiausiai, visų žmonių gyvenimų kontrolė.

Papildoma pinigų šeimininkų aktyvizavimosi kovos su grynaisiais fronte priežastis yra ta, kad palūkanos už depozitus JAV ir kitų šalių bankuose artėja prie nulio ir netgi įgauna neigiamas reikšmes. Iškilo grėsmė, kad negryni pinigai bus pradėti masiškai keičiami grynaisiais. Kad būtų užkirstas tam kelias, vienur įstatymais, kitur ta pačia policijos savivale stengiamasi žmones atpratinti nuo grynų pinigų. Grynieji – tai paskutinė priemonė išsaugoti išgirtąją vakarietišką laisvę.

Panašu, kad Amerikos policija suprato, ko iš jos nori pinigų šeimininkai. Skaitant gausius pranešimus apie grynųjų konfiskavimą, dėmesį pritraukia tai, kad pats popierinių pinigų laikymo kišenėje faktas kelia pareigūnams didelį įtarimą. Klasikiniu pavyzdžiu gali pasitarnauti štai tokia pinigų atėmimo iš piliečio schema. 1) policija gauna informaciją (ji gali būti ir anoniminė) apie pilietį X. Pilietis gali būti tariamas kuo tik norite (ryšiai su teroristais, nesumokėti mokesčiai, pinigų plovimas ir t.t.). Pakanka tik pateikti įtarimus, įrodymai neprivalomi. 2) policija sulaiko pilietį X ir atlieka kratą (patalpose, automobilyje, kišenėse, portfelyje, seife ir t.t.), kad išsiaiškintų, ar susijęs jis su vienais ar kitais nusikaltimais arba nusikaltimų ruošimu; 3) jeigu pilietis turi pakankamai didelį kiekį grynų pinigų, tarkime, 10 000 dolerių, jie atimami kaip akivaizdus nusikalstamų veiksmų ar ketinimų požymis.

Aš nejuokauju. Šiandien Amerikoje kultivuojama nuomonė, kad jeigu žmogus turi su savimi kelis tūkstančiu grynų pinigų, jis yra nepatikimas. Pinigų šeimininkų kontroliuojama žiniasklaida apšaukia tokius žmones marginalais. Palyginti neseniai į juos buvo žiūrima kaip į senamadiškus keistuolius, o dabar – kaip į potencialius nusikaltėlius.

Ir dar vienas dalykas, naudojamas konfiskuojant pinigus. Policija naudoja šunis arba taktines priemones, leidžiančias išaiškinti narkotinių medžiagų pėdsakus ant popierinių kupiūrų. Jeigu banknotas perėjo per šimtus rankų, jis greičiausiai tokius pėdsakus turės. Amerikos policijai to visiškai pakanka konfiskavimui pateisinti.

Žiniasklaida daug rašo apie tai, kad Amerika skleidžia terorizmą visame pasaulyje. O šiandien matome, kaip Dėdė Semas globoja organizuotą nusikalstamumą nuosavuose namuose. JAV valstybinis aparatas vis labiau terorizuoja amerikiečių tautą, gindamas ją į elektroninį bankinį konclagerį.