Antonijus Gramšis. Mūsų Marksas

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-05-06 19:35:31, skaitė 2260, komentavo 1

Šių metų gegužės 5 d. minime didžio mąstytojo, mokslininkoir revoliucionieriaus, mokslinio komunizmo kūrėjo, KARLO MARKSO (1818–1883) 199–ąsias gimimo metines. Šia proga savo skaitytojų dėmesiui pateikiame italų marksisto, žymaus III Internacionalo (Kominterno) veikėjo ir politinio kalinio, A. Gramšio (1891–1937) straipsnį „Mūsų Marksas“, parašytą 1918 m. buvusio 100–ojo Markso jubiliejaus proga. Tačiau ir šiandien, besibaigiant antrajam Markso šimtmečiui, pagrindinė teksto mintis lieka aktuali.

MŪSŲ MARKSAS

Ar mes marksistai? Ar tokie iš vis egzistuoja? O kvailybe, tu esi nemirtinga. Ryšium su Markso šimtmečiu šis klausimas artimiausiomis dienomis bus keliamas vėl ir vėl; ir jis atneš upes rašalo ir idiotizmo. Murmėjimai ir dirbtinumas yra nepakeičiamas žmogaus palikimas. Marksas neparašė gražios doktrinėlės, jis nebuvo ir Mesijas, palikęs priesakų su kategoriniais imperatyvais, su už laiko ir vietos kategorijų esančiomis ir neginčytinomis normomis. Vienintelis kategorinis imperatyvas, vienintelė norma: „Visų šalių darbininkai, vienykitės!“ Pareiga organizuotis ir šios pareigos propagavimas – štai kas skiria marksistus nuo nemarksistų. Per mažai, bet tuo pačiu ir per daug: kas šiuo atveju nebūtų marksistu?

Ir visgi yra taip. Kiekvienas šiek tiek yra marksistu, net šito nežinodamas. Marksas buvo didis, o jo darbai buvo vaisingi ne todėl, kad jis kažką išrado iš nieko, ne todėl, kad jis būtų išvedęs originaliąistorijos viziją iš savo vaizduotęs, bet dėl to, kad jame tai, kas fragmentiška ir neišbaigta, subrendo, įgavo sistemingumą ir supratimą. Jo asmeninis sąmoningumas gali tapti visų ir jis jau tapo savas daugeliui žmonių: todėl Marksas yra ne tik mokslininkas, bet ir veiksmo žmogus; jis yra didis bei vaisingas tiek veiksmu, tiek mintimi, o jo knygos pakeitė pasaulį lygiai taip pat, kaip pakeitė mintį.

Marksas simbolizuoja proto atėjimą į žmonijos istoriją, sąmoningumo viešpatavimą.

Jo darbai puola į tą patį laikotarpį, kaip didžioji kova tarp Tomo Karlailio ir Herberto Spenserio dėl žmogaus vaidmens istorijoje.

Karlailis: herojus, didysis individas, mistinė dvasinės komunijos sintezė veda žmonijos likimą į nežinomą, nematomą tikslą chimeriškoje tobulybės ir šventumo karalijoje.

Spenseris: gamta, evoliucija, mechaninė ir negyva abstrakcija. Žmogus: gamtinio organizmo atomas, paklūstantis abstrakčiam įstatymui, bet įgaunantis istorinį konkretumą per individus: tiesioginis naudingumas.

Marksas tvirtai ir lyg milžinas įsišaknija istorijoje. Jis nėra nei mistikas, nei pozityvistas metafizikas. Jis yra istorikas, praeities dokumentų aiškintojas – visų dokumentų – ne tik vienos jų dalies.

Tai būdavo neatskiriamas istoriografijos, žmonijos praeities tyrinėjimų defektas: tik dalies dokumentų ištyrinėjimas. Ir ši dalis būdavo parenkama ne istorinės valios, o partinio šališkumo, net jei taip išeidavo nesąmoningai ir su gerais ketinimais. Tokie tyrinėjimai siekdavo ne tiesos, tikslumo ar visuminio praeities gyvenimo atvaizdavimo, bet tam tikros veiklos išryškinimo, išankstinės hipotezės patvirtinimo. Istorija tebuvo tik idėjų sritimi. Žmogus buvo laikomas dvasia, grynąja sąmone. Iš šios koncepcijos plaukė dvi klaidingos pasekmės: iš šito išvestos idėjos tebūdavo arbitriškos ir fiktyvios. O sureikšminamieji faktai veikiau buvo ne istorija, o anekdotai. Jei istorija tikrąja prasme ir būdavo rašoma, tai tik dėka puikios atskirų individų intuicijos, bet ne dėlei sistemingos ir sąmoningos mokslinės veiklos.

Su Marksu istorija ir toliau išlieka idėjų bei dvasios sritimi, atskirų ar susijusių individų sąmoningo veikio sritimi. Tačiau idėjos ir dvasia įgauna substancialumą, netenka arbitriškumo – jos nebėra fiktyvios religinės ar sociologinės abstrakcijos. Jų substancija esti ekonomikoje, praktinėje veikloje, gamybos ir mainų sistemose bei santykiuose. Istorija, kaip tai, kas įvyksta, yra grynai praktinė (ekonominė ir dorovinė) veikla. Idėja tampa tikrove ne dėl to, kad ji logiškai atitiktų gryną tiesą ar gryną žmoniją (kuri egzistuoja tik kaip planas, kaip bendras etinis žmonijos tikslas), bet dėl to, kad ji ekonominėse realijose atranda tiek savo pateisinimą, tiek ir priemones savo įgyvendinimui. Kad tiksliai žinotume istorinius šalies, visuomenės ar socialinės grupės siekius, pirmiausiai privalome žinoti, kokios joje gyvuoja gamybos ir mainų sistemos bei santykiai. Šito nežinodamas tegalėsi rašyti dalines monografijas ar kultūros istorijai naudingas disertacijas, atrasi antraeilius apmąstymus apie tolimas pasekmės, tačiau tai neperteiks istorijos, praktinio veikimo jos tvirtame glaustume.

Stabai byra nuo altorių, išsisklaido dievybes dengę smilkalų debesys. Žmogus ima suvokti objektyvią tikrovę, jis įvaldo už realių įvykių esančią paslaptį. Žmogus pažįsta save, jis žino, kiek gali būti verta jo individualioji valia ir kaip ji gali tapti galingesne paklusdama būtinumui ir disciplinuodama save pagal jį; galiausiai ji užvaldo ir patį būtinumą, sutapatindama jį su savo pačios poreikiais. Kas pažįsta patį save? Apskritai joks žmogus, išskyrus tas, kuris priima būtinumo naštą. Istorijos substancijos paieška ir šios substancijos atradimas gamybos ir mainų sistemoje bei santykiuose priveda prie to, kaip žmonių visuomenė dalijasi į dvi klases. Gamybos priemones valdanti klasė būtinai save pažįsta, ji turi sąmonę, kad ir iškreiptą bei fragmentuotą, rodančią jos galią ir misiją. Ji turi individualius tikslus ir jų siekia per savo gebėjimą organizuoti šaltai ir objektyviai, nesijaudindama tuo, ar kelias bus nuklotas bado numarintų kūnų, ar mūšio laukuose patiestų lavonų.

Realaus istorinio priežastingumo organizavimas tampa tikriausiu apreiškimu kitai klasei; jisai tampa vedančiu principu, lyg piemens neturėjusiai bandai. Ji ima suvokti save, suvokti uždavinį, kurį ji privalo įvykdyti, jog įtvirtintų save, kaip klasę, ji pradeda suvokti, kad individualūs tikslai liks grynai arbitriški ir tušti žodžiai, išpūsti troškimai tol, kol ji neturės įrankių, kol troškimai netaps valia.

Voliuntarizmas? Šis žodis bereikšmis, arba jis klaidingai naudojamas. Valia marksistine prasme reiškia tikslų supratimą, o tai, savo ruožtu, reiškia tikslų savo paties galių ir priemonių ją išreikšti veiksmais pažinimą. Todėl tai pirmiausia reiškia, kad klasė yra tapusi aiški ir atskira, kompaktiškai organizuota ir disciplinuota savo pačios tikslams, nesvyruoja ir nesiblaško. Tai reiškia veikimą tiese link aukščiausiojo tikslo be nukrypimų į pievas ar pakeles draugiškai išlenkti taurelę žalumoje, švelniai deklaruojant pagarbą ir meilę.

Tačiau frazė „marksistine prasme“ yra bergždžia; ji gali paskatinti išsisukinėjimus ir tuščiažodžiavimus. Marksistinis, marksistine prasme... šios sąvokos yra nuvalkiotos lyg pernelyg daug rankų perėjusios monetos.

Karlas Marksas mums yra dvasinio ir moralinio gyvenimo meistras – ne lazdą nešantis piemuo. Jis yra tas, kuris išjudina protinį tingumą, sužadina slypinčias geras energijas, kurias privalome pažadinti dėlei geros kovos. Jis yra pavyzdys intensyvaus ir atkaklaus darbo siekiant įgauti aiškų idėjinį sąžiningumą, tą tvirtą kultūrą, kuri būtina, norint kalbėti ne vakuume apie kažkokias abstrakcijas. Marksas – pažįstančios ir mąstančios žmonijos monolitas, nežiūrintis į savo liežuvį tam, kad kalbėtų, nesidedantis rankos ant širdies tam, kad jaustų, bet statantis geležinius silogizmus, apimančius tikrovės esmę ir ją valdančius, persisunkiančius į žmonių protus, ardančius išankstinių nuostatų ir fiksuotų idėjų nuosėdas, stiprinančius dorovinį charakterį.

Karlas Marksas mums nėra lopšyje verkiantis kūdikis ar kunigus gąsdinantis barzdočius. Jis nėra kuris nors anekdotinis savo biografijos epizodas, nėra jis ir puikus ar netašytas gestas. Jis yra platus ir giedras mąstantis protas, jis yra individualus momentas tose neramiose paieškose, kurių žmonija imasi amžiais, siekdama suvokti savo buvimą ir savo tapsmą, suvokti paslaptingą istorijos ritmą ir išsklaidyti šią paslaptį, sustiprėti mąstyme ir geriau veikti. Jis yra būtina ir neatsiejama mūsų dvasios dalis, kuri nebūtų tuo, kas ji yra, jei jisai nebūt gyvenęs, nebūtų galvojęs, nebūtų leidęs kibirkščių iš savo aistrų ir idėjų, savo kančių ir idealų susidūrimų.

Šlovindamas Karlą Marksą šimtųjų jo gimimo metinių proga, tarptautinis proletariatas šlovina patį save, savo sąmoningą jėgą, savo kovingumo dinamizmą, kuris ardo privilegijų viešpatavimą ir rengia galutinę kovą, apvainikuosiančią visas jo pastangas bei aukas.

Il Grido del Popolo. 1918 m. gegužės 4 d.

Šaltinis: The Gramsci Reader. Selected Writings 1916–1935. V., 2000, p. 36–39