Petras Cvirka. Lietuvio tėvynės balsas
Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-05-08 18:23:33, skaitė 3746, komentavo 2
LIETUVIO TĖVYNĖS BALSAS
Mano mylimas senas kaimas prie Nemuno. Vienu savo galu jis remiasi į nedidelį mišką šiaurėje, vadinamą Kupstynėmis, o kitu galu kaimo sodybos, apsuptos sodais, dunksi ant paties Nemuno kranto. Upės slėnys platus, toks platus, jog iki Nemuno tenka eiti geroką laiko tarpą per pievas. Tas pievas valstiečiai vadina lankomis. Kiekvienas kaimo gyventojas turi po nuosavą rėžį lankos. Pavasario potvynių metu Nemunas su išsilaužusių ledų gabalais pakyla ir apsemia visą slėnį tarsi marios. Vandeniui nusėdus į vagą, lankose lieka riebaus, glitaus dumblo sluoksnis. Kai tik .saulė ima smarkiai šildyti, įsotinta trąšos ir drėgmės lankų žemė išvirsta tiršta, tankia žole. Kaip geras javas, žolė vis kyla ir kyla, ir dar gerokai prieš jonines visas kaimas susirenka į savo rėžius šienauti. Šienpjūviai anksti rytą, dar prieš aušrą, kol nenukrito rasa, nubrenda brydės, skiriančias vieno lanką nuo kaimyno lankos. Tuomet suskamba dalgiai. Saulei kepinant, anksti rytą nupjauta žolė jau suvytusi, o smulkesnioji ir visai išdžiūvusi. Ją vartyti ateina iš kaimo merginos, vaikai, ir per keletą kilometrų, visame didžiuliame plote, knibždėte knibžda spalvingos moterų skarutės, žybčioja saulėje dalgių ašmenys, grėblių kotai, ir svaiginantis, malonus žolės kvapas pripildo apylinkes.
Pietų metu pjovėjai ir grėbėjos bėga atsigaivinti į Nemuno vandenis, ir linksmas alalavimas, šūkavimas, merginų dainos pripildo orą.
Nemunas ties mano kaimu ypatingai gražus: pavasarį platus ir triukšmingas, su aukštus krantus plaunančiais drumstais vandenais, vasarą nusekęs ir ramus, tarsi pailsęs. Jame daug smėlio salų, pusiasalių, kurių pakraščiais braidžioja žuvėdros, garniai, maži kikiliai. Drąsesni ir vikresni vaikai, mostiguodami rankomis ir kojomis, atplaukia į tolimąsias salas, kur smėlys ypatingai šviežias ir švarus, kur vanduo ypatingai grynas, vaiskus. Vaikus tos salos vilioja dėl to, kad pro jas praplaukia garlaiviai – žemyn iš Kauno ir aukštyn iš Klaipėdos, Jurbarko. Dideli garlaiviai, nuo kurių vaikams keleiviai mosikuoja rankomis arba skepetaitėmis. Kartais garlaiviai praplaukia su muzika, ir aiškiai galima išskaityti jų pavadinimus: „Kęstutis“, „Palanga“, „Gediminas“...[1]
Ištisas valandas galima prasėdėti prie Nemuno, ir vis čia tavo žvilgsnis ras ką nors naujo, įdomaus: žiūrėk – ten pasirodė sielininkai, iš lėto ir sunkiai daužydami vandenį ilgais, gremėzdiškais irklais, ten, kitoje vietoje, žvejai jau meta tinklus, o netrukus matyt, kaip pakliuvusi di dėlė žuvis daužosi tinkle, pašokdama į orą, ir žvejai šaukia:
– Laikyki Nepaleisk!
– Ei, ei, šėtone! Greičiau paduok valtį!
O tyliais vakarais, kai prieblandos šilti šešėliai nusileidžia į girias, slėnius, kai nutyla darbo garsai, dalgiai ir grėbliai, kai girdėt tolumoj tik kalant kuolą, dusliai ir vienodai, prie kurio rišamas nakčiai ganykloje arklys, pievose ima griežti griežlė[2]. Ji griežia sausu, tarškančiu balsu, bet greit ir ji nutyla. Ir tokia tyla, tarsi girdi, kaip alsuoja dienos metu įkaitusi žemė, kaip šnekina užsnudusius savo vaikus kregždė lizde palangėje. Bet taip tik rodosi įpratusiai į dienos triukšmą klausai. Geriau pasiklausyk, ir išgirsi nuolatinį skambėjimą, nepaliaunantį nė akimirkai tolimą mažų varpelių skambėjimą. Tai žiogai, pasislėpę žolynuose, griežia savo mažais smuikais... Paskum kur nors toli toli atsiliepia klarnetos arba armonikos melodija ir plaukia, plaukia, ilgesio pripildydama krūtinę...
Tėvynė! Lietuva!
Ir kur tu šiandien bebūtum, broli lietuvi, – tolimojoj Argentinoj, prie Ontario ežero, didžiuliame Niujorke, Kanados miškuose, Kalifornijoje ar likimo nublokštas prie Gango krantų, tu dažnai regi tuos brangius, švelnius tėvynės vaizdus. Tu gimei gal ne prie Nemuno, gal kur nors prie Šešupės, prie Ventos, Šventosios krantų ar prie Šatrijos kalno, smiltingoje Dzūkijoje, tačiau nuostabiai gražioje žemėje... Gal mažas būdamas apleidai savo gimtinę ir tėvus, svetur ieškodamas laimės, kaip žmonės sako... Metams bėgant, įsikūrei anapus jūrų ir okeanų, vedei, susilaukei šeimos, iš lėto, darbų ir metų naštos slegiamas, ėmei senti. Bet ar nebūta tokių valandėlių, kada visu ryškumu atsistodavo tavo akyse jau baigiąs išblėsti gimtinės paveikslas?! Taip! Jei tu esi lietuvis, jei tu žinai, kad tave pagimdė motina lietuvė, į kokį miestą tave gyvenimo audra nubloškė, į kokią šalį, tu vis regėjai ir regi tuos brangius tėviškės vaizdus, tu sapnuos matai brangius Nemuno, Dubysos krantus, ir tave kaip paukštį pavasarį vis traukia ten, iš kur tu atėjai. Tu dirbai ir dirbi anglių kasyklose, tu plaukioji vandenynuose, tu stovi prie staklių, sėdi prie siuvamos mašinos, tau gal niekad nelemta grįžti į Lietuvą, bet tavo širdy amžinai slypi ilgesys, amžinai tu jautiesi visur laikinas pilietis, gyventojas, nes tave riša nematomos gijos, atsiminimai su tėvyne. Tu visur pakeleivis, jei laikinai netekai savo tėvynės, bet tu gyvas ir pilnavertis žmogus, jei tu ją turi, nors ir tolimą.
Tik pagalvokime, kas būtų su mumis, lietuviais, jei vieną gražią dieną mes, išsimėtę visuose pasaulio kampuose, sužinotume, jog Lietuva liovėsi egzistavusi... Kad ten, kur amžius gyveno mūs tėvų tėvai, kur maži mes išbraidžiojome lankas ir paupius, kur, už langų ūžiant sniego pūgai, mes glaudėmės prie krosnies ir migdydamiesi klausėmės dainos, kurią traukė merginos arba motulė prie savo ratelio, kad ten nepaliko nė pėdsako mūs gyvenusios tautos... Kas būtų su mumis, jei kartais tėviškės ilgesio kamuojami mes pasiektume jos žemę, ir pirmasis sutiktas žmogus į mus prabiltų svetima, vokiška kalba. O paskum, jei mes pamatytume kelių užrašus vokiečių kalba ir vietoj grynai lietuviškų kaimų pavadinimų skaitytume: Hitlerdorf, Geringshof, Rozenbergišer tai... Ir jei mes išgirstume, kaip vokiška daina plaukia mūs Nemuno krantu, ir Nemunas vadinamas Memeliu, Dubysa vadinama kaip nors Daubyzen... Ir jei miestuose ir kaimuose mes sutiktume tik vokiečius, ir tik vokiečiai gyventų mūsų miestuose ir į mūsų klausimą, kurgi dingo lietuviai, gyvenę šiose vietose, būtų atsakyta: „Ja, ja, gyveno čia prieš penkiasdešimt metų toki litaueriai, arba žemaiten, bet mūs fiureris juos sutvarkė ir tą žemę ir miestus padovanojo mums, vokiečiams. Dabar čia – mūs faterlandas... Donnerwetter, apie kokius lietuvius jūs kalbate! Ko jus norite! Jų nė kvapo čia nebeliko!"
Kas būtų su tavim, lietuvi, jei su tavąja tėvyne taip atsitiktų? O tai gali atsitikti ir atsitiktų tuo atveju, jei Hitleriui pavyktų nugalėti Tarybų Sąjungą, Jungtines Valstijas ir Didžiąją Britaniją. Kad hitlerinės gaujos be pasigailėjimo žudo okupuotų kraštų gyventojus, išveža juos katorgos darbams į Vokietiją, tai visiems gerai žinoma.
Kad būtų aiškiau, ką vokiškieji okupantai neša Lietuvai, aš pailiustruosiu čia savo gimtojo kaimo pavyzdžiu. Lietuviškas, darbščių žmonių kaimas. Jame jau šimtai metų, kaip gyvena lietuviai. Jau šimtaiį metų, kaip šič Nemuno slėniai girdi lietuvišką kalbą ir dainą. Šimtai ir tūkstančiai lietuvių kartų, atgulusių į žemę, tarsi persotino ją lietuvių kaulais. Tai amžina lietuvių žemė! Mano kaime 24 kiemai, arba viensėdžiai. Gyventojų bendras skaičius visą laiką svyravo tarp 130 – 150. Gyventojų pavardės skamba grynai lietuviškai: Tarutis, Dėdutis, Paunksnis, Stanulis ir t. t. Valstiečiai vidutiniokai, turį po 10–12 hektarų žemės. 1914–1918 metų vokiečių okupacijos metu iš šio kaimo buvo išvežta į Vokietiją katorgos darbams 8 vyrai. Iš jų tegrįžo tik du, o likusieji žuvo badu arba palaužti sunkių darbų. Penketą valstiečių vokiečiai sušaudė už tariamą slėpimą pas save rusų belaisvių. Septynetas jaunų ir pagyvenusių vyrų buvo uždaryta į Jurbarko koncentracijos stovyklą už tai, kad šie žiemos metu perėjo draudžiamą zoną, t. y. per užšalusį Nemuną, ieškodami ten pirktis duonos. Du iš uždarytų į koncentracijos stovyklą mirė susirgę šiltine, o iš penketo vėliau paleistų trejetas, kurį laiką pasikamavę, iškankinti baisių stovyklos sąlygų, mirė. Be to, okupantų atneštos į kaimą baisios limpamos ligos – šiltinė, dizenterija daugelį be laiko nuvarė į kapus. Taip nuo dėmėtosios šiltinės vokiečių okupacijos metu išmirė mano kaime visa valstiečio Žindžiaus šeima, susidedanti iš 6 žmonių. Iš kito kaimo gyventojo Lengvenio šeimos mirė ketvertas žmonių. Į gretimą Burbinės mišką vokiečiai pratiesė siaurąjį geležinkelį ir skubiai pradėjo skinti girią, be atodairos ją kirsdami ir geležinkeliuku gabendami šimtamečius ąžuolus bei egles prie Nemuno, kurio vandenys tą brangiausią Lietuvos žmonių turtą turėjo nuplukdyti į Vokietiją. Prie miško darbų buvo suvaryta daug vyrų iš apylinkės. Ten jiems buvo įsteigti tam tikri barakai, iš kurių jie nebuvo išleidžiami. Laikomi blogose sąlygose, maitinami srutomis, mėnesių mėnesius su tais pačiais drabužiais, apipulti šašų, parazitų, žmonės ėmė kristi it musės. Iš mano kaimo buvo pavaryta darbams keletas vyrų. Iš jų mirė nusikamavę du valstiečiai Mikelkevičiai – tėvas ir sūnus. Dabar paskaičiuokime, ką vokiečių okupacija atnešė tik vienam mano kaimui. Be visų kitų skriaudų, okupantų padarytų valstiečiams, be galutinio ūkių nualinimo, visiško žmonių apiplėšimo – mano gražusis lietuviškas kaimas atidavė vokiečiams 28 aukas. Iš bendro 140 gyventojų skaičiaus per gana trumpą laiko tarpą okupantai nužudė 28 pajėgius, sveikus vyrus!
Tokiu būdu „kultūrinant" Lietuvą, vokiečiams būtų netekę laukti ir 50 metų, kol išnyks paskutinis gyventojas lietuvis šiame kaime. O gal manote, kad vokiečiai tik žudė lietuvius, visai nesirūpindami, kas užpildys žuvusių ir mirusių vietas? Anaiptol! Vokiečiai jau pirmosios okupacijos metu buvo išdirbę smulkų Lietuvos kolonizavimo planą. Mano kaime jau buvo pasirodę pirmieji tos kolonizacijos diegai. Aukščiau minėtojo Žindžiaus ūkis, kurio visa šeima išmirė šiltine, perėjo į iš kažkur atsiradusio vokiečio Zudermano rankas. Kaimo malūnas, pirma priklausęs lietuviui Gink ui, perėjo pirmiausia valsčiaus vokiškosios valdžios žiniai, o vėliau atsirado ir naujas malūno savininkas, Klaipėdos vokietis Šneideris.
Bet visa tai blanksta, palyginus su naująja hitlerine okupacija Lietuvoje. Nėra nė mažiausios abejonės, kad šiandien, tegu ir per žymiai trumpesnį laiką, okupantai išžudė, išvežė, išmarino ligomis, badu žymiai didesnį skaičių žmonių negu pirmosios kaizerinės okupacijos metu. Tokia padėtis, suprantama, ne tik mano gimtajame kaime. Tokie baisūs daiktai vyksta visuose Lietuvos kaimuose, visoje Lietuvoje!
Broli lietuvi! Kur tu šiandien bebūtum, kokiame pasaulio krašte begyventum, žinok viena: tavo tėvynė pavergta, tavo tėvų žemė atiminėjama iš tavo brolių, giminių ir atiduodama vokiečiui, Kasdien tavo broliai, seserys, tavo artimieji ir kaimynai genami į katorgą, į frontus, jie marinami badu, jie naikinami už mažiausius „nusikaltimus".
Kaip skaudu darosi, kad dar iki šiol, vietoj beatodairiškos visų lietuvių vienybės didžiojo pavojaus valandą mūsų tėvynei, matai ir girdi užjūrio lietuvių tarpe balsų, derinamų pagal mūsų amžinojo priešo vokiečio propagandą. Kuo pateisinti tuos Amerikos lietuvių laikraščius, kurie vis dar nesiliauja pilstę pamazgų ant herojiškos rusų tautos, ant tos tautos, kuri neša šiandien sunkiausią karo naštą ir lygia dalimi kovoja ne tik už rusų, bet ir už mūsų, Lietuvos laisvę, už visų Europos pavergtų tautų laisvę. Tik visiškai netekęs žmoniškumo, tik virtęs savo tautos ir demokratinių laisvių išgama šiandien gali ignoruoti arba užmiršti tą milžinišką kraujo auką, tą šimtų tūkstančių jaunų vyrų, moterų, senelių ir vaikų gyvybių auką, sudėtą rusų tautos ant Europos laisvės aukuro.
Išlaisvintoji iš vokiečių okupantų lietuvių tauta pati atsakys, kam ji dėkinga už savo išlaisvinimą. Atskirus balsus, kurie šiandien bando sutrukdyti, pakenkti Lietuvos išsilaisvinimo iš vokiečių okupantų vergijos pastangoms, nustelbs trijų milijonų laisvos tarybinės Lietuvos balsas!
Mes tą balsą jau girdime, mes girdime nuo Nemuno, Dubysos krantų, ir greit jis susilies su pergalę ir laisvę nešančios Raudonosios Armijos karių balsais!