Vladimiras Leninas. Apie valstybę

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-05-26 17:52:43, skaitė 1954, komentavo 1

Pastoviai porinama, esą mes gyvename „demokratinėje“ ir „teisinėje“ valstybėje, kurioje garantuojamos žmogaus teisės, laisvės ir pan. O praktika rodo, kad vadinamojoje demokratijoje valdžiai į paprastų žmonių reikalus – tiesiog nusispjauti. Verčiau rūpinamasi didžiųjų turtuolių interesais. Tačiau ar iš vis susimąstome, kodėl taip yra, kas apskritai yra toji „valstybė“, „demokratija“ ir t. t.? Išsamūs atsakymai į šiuos bei kitus klausimus – Lenino paskaitoje „Apie valstybę“.

APIE VALSTYBĘ

PASKAITA J. SVERDLOVO UNIVERSITETE 1919 m. LIEPOS 11 d.*

Draugai, šios dienos mūsų pokalbio tema pagal tą planą, kurį jūs esate priėmę ir apie kurį aš buvau painformuotas, yra valstybės klausimas. Aš nežinau, kiek jūs jau esate susipažinę su šiuo klausimu. Jei neklystu, jūsų kursai ką tik prasidėjo, ir jūs pirmą kartą imatės sistemingai nagrinėti šį klausimą. Jei taip yra, tai labai galimas daiktas, kad pirmoje paskaitoje man nepavyks šio sunkaus klausimo taip aiškiai išdėstyti, kad būtų suprantama daugeliui klausytojų. Ir jei taip būtų, tai prašau jus dėl to nesisieloti, nes valstybės klausimas yra vienas iš sudėtingiausių, sunkiausių ir buržuazinių mokslininkų, rašytojų ir filosofų bene labiausiai supainiotų klausimų. Dėl to niekuomet nereikia tikėtis, kad, vieną kartą neilgai pasikalbėjus, būtų galima visiškai išaiškinti šį klausimą. Pirmą kartą apie tai pasikalbėjus, reikia pasižymėti nesuprantamas arba neaiškias vietas, kad prie jų būtų grįžta antrą, trečią ir ketvirtą kartą, kad tai, kas liko nesuprasta, būtų papildyta ir išaiškinta paskui, vėliau, tiek skaitant, tiek klausantis atskirų paskaitų ir dalyvaujant pokalbiuose. Tikiuosi, kad mums pavyks susirinkti dar kartą, ir tada visais papildomais klausimais bus galima pasikeisti nuomonėmis ir patikrinti, kas tebėra labiausiai neaišku. Taip pat tikiuosi, kad, greta pokalbių ir paskaitų, tam tikrą laiką jūs skirsite bent kai kurių svarbiausių Markso ir Engelso veikalų skaitymui. Nėra abejonės, kad literatūros rodyklėje ir vadovėliuose, kuriuos besimokantieji tarybinėje ir partinėje mokykloje gali gauti savo bibliotekoje,– neabejotina, kad jūs tuos svarbiausius veikalus rasite, ir nors vėl iš pradžių kai ką gal ir atbaidys linkiai dėstomas tekstas – reikia dar kartą įspėti, kad dėl to nereikia sielotis, kad tai, kas nesuprantama pirmą kortą skaitant, bus suprasta pakartotinai skaitant arba kai jūs vėliau imsite nagrinėti klausimą kiek kitokiu požiūriu, nes dar kartą kartoju, kad klausimas yra toks sudėtingas ir buržuazinių mokslininkų bei rašytojų taip supainiotas, jog kiekvienas žmogus, kuris nori šį klausimą rimtai apgalvoti ir savarankiškai suprasti, turi jį panagrinėti keletą kartų, pakartotinai grįžti prie jo, apgalvoti jį įvairiais aspektais, kad aiškiai ir tvirtai suprastų. O grįžti jums prie šio klausimo bus juo lengviau dėl to, kad tai yra toks pagrindinis, toks esminis visos politikos klausimas, jog ne tik tokiu audringu, revoliuciniu metu, kokiu dabar gyvename, bet ir taikiausiais laikais kasdien skaitydami bet kurį laikraštį bet kuriuo ekonominiu arba politiniu klausimu jūs visuomet susi–duriate su klausimu: kas yra valstybė, kokia yra jos esmė, kokia jos reikšmė ir kokia yra mūsų partijos pažiūra, partijos, kovojančios dėl kapitalizmo nuvertimo, komunistų partijos, kokia yra jos pažiūra į valstybę, – jūs kasdien viena ar kita proga grįšite prie šito klausimo. Ir svarbiausia, kad skaitydami, šnekėdamiesi, per paskaitas, kurias išklausysite apie valstybę, jūs išmoktumėte nagrinėti šį klausimą savarankiškai, nes su šiuo klausimu susidursite įvairiausiomis progomis, kiekvienu smulkiu klausimu, labiausiai netikėtuose kontekstuose, šnekėdamiesi ir ginčydamiesi su priešininkais. Tik tuomet, jeigu jūs išmoksite savarankiškai orientuotis šiuo klausimu, – tik tuomet jūs galėsite pasakyti, kad turite pakankamai tvirtus įsitikinimus ir galite, su bet kuo ir bet kada diskutuodami, pakankamai sėkmingai juos ginti.

Pareiškęs šias trumpas pastabas, pradėsiu dėstyti patį klausimą, kas yra valstybė, kaip ji atsirado ir kokia iš esmės turi būti darbininkų klasės partijos, kovojančios, kad visiškai būtų nuverstas kapitalizmas, – komunistų partijos – pažiūra į valstybę.

Jau esu kalbėjęs, kad vargu ar atsiras kitas toks klausimas, kaip valstybės klausimas, kurį buržuazinio mokslo, filosofijos, jurisprudencijos, politinės ekonomijos ir publicistikos atstovai būtų tyčia ir netyčia taip supainioję. Labai dažnai šis klausimas iki šiol suplakamas su religiniais klausimais, labai dažnai ne tik religinių teorijų atstovai (iš jų to visai natūralu tikėtis), bet ir žmonės, kurie tariasi esą laisvi nuo religinių prietarų, specialų valstybės klausimą suplaka su religijos klausimais ir mėgina sukurti – labai dažnai sudėtingą, idėjiškai filosofiškai traktuojamą ir grindžiamą – teoriją, teigiančią, kad valstybė esanti kažkas dieviška, kažkas antgamtiška, kad tai esanti tam tikra jėga, padėjusi žmonijai gyventi ir duodanti žmonėms arba turinti jiems duoti, reiškianti kažką ne žmogaus sukurta, o iš išorės žmogui duota, kad tai esanti dieviškos kilmės jėga. Ir reikia pasakyti, kad ši teorija taip glaudžiai yra susijusi su išnaudotojų klasių – dvarininkų ir kapitalistų – interesais, taip ištikimai tarnauja jų interesams, taip smarkiai yra įsigėrusi į visus ponų buržuazinių atstovų įpročius, visas jų pažiūras, visą jų mokslą, jog su jos liekanomis jūs susidursite kiekviename žingsnyje, taip pat ir nagrinėdami menševikų ir eserų pažiūrą į valstybę, nors jie su pasipiktinimu neigia, jog priklauso nuo religinių prietarų, ir yra įsitikinę galį blaiviai žiūrėti į valstybę. Šis klausimas yra taip sunarpliotas ir supainiotas dėl to, kad jis (šiuo atžvilgiu užleisdamas pirmenybę tik ekonominio mokslo pagrindams) labiau negu bet kuris kitas klausimas paliečia viešpataujančiųjų klasių interesus. Valstybės teorija pateisina visuomenės privilegijas, išnaudojimo buvimą, kapitalizmo buvimą, – štai dėl ko tikėtis šiuo klausimu nešališkumo, žiūrėti į šį klausimą taip, lyg žmonės, pretenduojantys į moksliškumą, galėtų čia jums pateikti grynojo mokslo požiūrį, – yra didžiausia klaida. Kai susipažinsite su valstybės klausimu ir pakankamai į jį įsigilinsite, šiame klausime, valstybės moksle, valstybės teorijoje jūs visuomet įžiūrėsite įvairių klasių tarpusavio kovą, kuri atsispindi arba pasireiškia pažiūrų į valstybę kovoje, vertinant valstybės vaidmenį ir reikšmę.

Norint kuo moksliškiausiai nagrinėti šį klausimą, reikia bent trumpai istoriškai apžvelgti, kaip valstybė atsirado ir kaip ji rutuliojosi. Patikimiausia, nagrinėjant visuomenės mokslo klausimą, ir būtina, norint tikrai įgyti įgūdį teisingai jį nagrinėti, nesusipainioti daugybėje smulkmenų arba didžiulėje kovojančių nuomonių įvairovėje, – svarbiausia, norint šį klausimą nagrinėti moksliniu požiūriu, tai – neužmiršti pagrindinio istorinio ryšio, žiūrėti į kiekvieną klausimą tokiu požiūriu: kaip tam tikras istorinis reiškinys atsirado, kokie buvo svarbiausieji to reiškinio raidos etapai, ir, vadovaujantis tos jo raidos požiūriu, žiūrėti, kuo tas dalykas yra tapęs dabar.

Tikiuosi, kad, nagrinėdami valstybės klausimą, jūs susipažinsite su Engelso veikalu „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“. Tai yra vienas iš pagrindinių šių laikų socializmo veikalų, kurį skaitant galima pasitikėti kiekvienu sakiniu, būti tikram, kad kiekvienas sakinys pasakytas ne šiaip sau, bet parašytas pasirėmus gausia istorine ir politine medžiaga. Nėra abejonės, kad ne visos šio veikalo dalys vienodai prieinamai, suprantamai išdėstytos: kai kurios skirtos skaitytojams, jau turintiems tam tikrų istorinių ir ekonominių žinių. Bet vėl pasakysiu: nereikia sielotis, jei, perskaitę šį veikalą, ne iš karto jį suprasite. Taip beveik niekuomet nebūna nė vienam žmogui Bet, grįžę prie jo vėliau, kada nubus susidomėjimas, jūs suprasite didžiąją jo dalį, jei ne visą ištisai. Šią knygą primenu dėl to, kad ji nurodytuoju atžvilgiu teisingai nagrinėja klausimą. Ji pradedama istorine apybraiža, kaip valstybė atsirado.

Norint teisingai nagrinėti šį klausimą, kaip ir kiekvieną klausimą, pavyzdžiui, kapitalizmo, išnaudojimo tarp žmonių atsiradimo klausimą, socializmo klausimą, tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis atsirado socializmas,– kiekvieną tokį klausimą galima rimtai, nuodugniai nagrinėti tik istoriškai apžvelgus visą jo raidą, Šiuo klausimu pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad valstybė buvo ne visuomet. Buvo laikas, kada valstybės nebuvo. Ji atsiranda ten ir tada, kur ir kada visuomenė susiskirsto į klases, kada atsiranda išnaudotojai ir išnaudojamieji.

Ligi to laiko, kada atsirado pirmoji žmonių išnaudojimo forma, pirmoji susiskirstymo į klases – vergvaldžius ir vergus – forma, – ligi to laiko buvo dar patriarchalinė, arba – kaip ji kai kada vadinama – klaninė (klanas – kiltis, giminė, kai žmonės gyveno giminėmis, kiltimis) šeima, ir tų pirmykščių laikų pėdsakai daugelio pirmykščių tautų buityje išliko gana aiškiai, ir, skaitydami bet kurį veikalą apie pirmykštę kultūrą, visuomet rasime aiškius arba ne tokius aiškius aprašymus, nurodymus ir atsiminimus, kad buvo laikas, šiek tiek panašus į pirmykštį komunizmą, kai visuomenė nebuvo susiskirsčiusi į vergvaldžius ir vergus. Ir tada nebuvo valstybės, nebuvo specialaus aparato, kuris sistemingai naudotų prievartą ir priverstų žmones paklusti prievartai. Toks aparatas ir vadinasi valstybė.

Pirmykštėje visuomenėje, kai žmonės gyveno nedidelėmis giminėmis, dar buvo žemiausiose raidos pakopose, buvo dar beveik laukiniai; epochoje, nuo kurios dabartinę civilizuotąją žmoniją skiria keli tūkstantmečiai, – tuo laiku dar nematyti valstybės požymių. Mes matome, kad vyravo papročiai, autoritetas, pagarba, valdžia, kurią turėjo giminės vyresnieji, matome, kad tą valdžią kai kada pripažindavo moterims, – moters padėtis tuomet nebuvo panaši į dabartinę beteisę, engiamą padėtį, – bet niekur nebuvo atskiros kategorijos žmonių, kurie išskiriami, kad kitus valdytų ir kad valdymo reikalams, tikslams sistemingai, nuolat turėtų tam tikrą prievartos aparatą, smurto aparatą, koks dabar yra, kaip jūs visi suprantate, ginkluoti kariuomenės būriai, kalėjimai ir kitos priemonės svetimai valiai pajungti, – tai, kas yra valstybės esmė.

Jei pabandysime atitrūkti nuo tų vadinamųjų religinių teorijų, gudravimų, filosofinių konstrukcijų, tų įvairių nuomonių, kurias kuria buržuaziniai mokslininkai, ir paieškosime tikrosios dalyko esmės, tai pamatysime, kad valstybė yra kaip tik toks iš žmonių visuomenės išskirtas valdymo aparatas. Kada atsiranda tokia atskira žmonių grupė, kuri tik tuo ir užsiima, kad valdo, ir kuri, kad galėtų valdyti, turi turėti specialų prievartos aparatą, aparatą svetimai valiai pajungti – kalėjimus, specialius žmonių būrius, kariuomenę ir kt., – tuomet atsiranda valstybė.

Bet buvo laikas, kai valstybės nebuvo, kai bendri ryšiai, pati visuomenė, drausmė, darbo tvarka laikėsi todėl, kad taip buvo įprasta, kad buvo tokios tradicijos, kad buvo pasikliaujama autoritetu arba pagarba, kurią turėjo giminės vyresnieji arba moterys, kurios tuo melu dažnai buvo ne tik lygiateisės su vyrais, bet kurių padėtis neretai buvo aukštesnė, ir kai ypatingos kategorijos žmonių – valdymo specialistų – nebuvo. Istorija rodo, kad valstybė – specialus aparatas žmonėms pajungti – atsirado tik ten ir tada, kur ir kada visuomenė ėmė skirstytis į klases – vadinasi, susiskirstė į tokias žmonių grupes, kai vieni nuolat gali savintis kitų darbą, kai vienas išnaudoja kitą.

Ir šis visuomenės susiskirstymas į klases istorijoje visuomet turi būti mums aiškus, kaip pagrindinis faktas. Visų žmonijos visuomenių raida per tūkstantmečius visose be išimties šalyse rodo mums, kad visos jos vystėsi vienodai dėsningai, taisyklingai, nuosekliai: iš pradžių buvo visuomenė be klasių – pradinė patriarchalinė, pirmykštė visuomenė, joje nebuvo aristokratų: paskui – visuomenė, pagrįsta vergove,–vergvaldinė visuomenė. Tas pakopas yra perėjusi visa dabartinė civilizuotoji Europa – vergovė tvirtai viešpatavo prieš 2 tūkstančius metų. Tas pakopas yra perėjusi didžiulė kitų pasaulio dalių tautų dauguma. Menkai išsivysčiusiose tautose vergovės pėdsakų yra likę dar ir dabar; pavyzdžiui, Afrikoje ir dabar randame vergovės institutų. Vergvaldžiai ir vergai – pirmasis reikšmingas susiskirstymas į klases. Pirmoji grupė valdė ne tiktai visas gamybos priemones – žemę, įrankius, kad ir kokie menki, primityvūs jie tuomet buvo, – ji taip pat valdė ir žmones. Ši grupė vadinosi vergvaldžiai, o tie, kurie dirbo, atiduodami savo darbą kitiems, vadinosi vergai.

Po tos formos istorijoje ėjo kita forma – baudžiava. Besi vystydama vergovė didžiulėje daugumoje šalių pavirto baudžiava. Pagrindinis visuomenės susiskirstymas – dvarininkai baudžiavininkai ir valstiečiai baudžiauninkai. Žmonių santykių forma pasikeitė. Vergvaldžiai laikė vergus savo nuosavybe, įstatymas įteisino tą pažiūrą ir vergus traktavo kaip daiktus, kurie yra visiška vergvaldžio nuosavybė. Valstietį baudžiauninką tebeslėgė klasinė priespauda, priklausomybė, bet dvarininkas baudžiavininkas nebuvo laikomas valstiečio, kaip daikto, savininku, o turėjo tik teisę į jo darbą ir teisę versti jį atlikti tam tikrą prievolę. Praktiškai, kaip jūs visi žinote, baudžiava, ypač Rusijoje, kur ji laikėsi ilgiausiai ir buvo šiurkščiausių formų, niekuo nesiskyrė nuo vergovės.

Toliau, baudžiavinėje visuomenėje, plėtojantis prekybai, atsirandant pasaulinei rinkai, plėtojantis pinigų cirkuliacijai, pradėjo kilti nauja klasė – kapitalistų klasė. Iš prekės, iš prekių mainų, atsirandant pinigų valdžiai, ėmė rastis kapitalo valdžia. Per XVIII amžių, tiksliau – nuo XVIII amžiaus pabaigos, ir per XIX amžių įvyko revoliucijos visame pasaulyje. Baudžiava buvo išstumta iš visų Vakarų Europos šalių. Vėliausiai tai įvyko Rusijoje. Rusijoje 1861 metais taip pat įvyko perversmas, kurio padarinys buvo tas, kad vieną visuomenės formą pakeitė kita – baudžiavą pakeitė kapitalizmas, kuriam esant susiskirstymas į klases išliko, išliko įvairių baudžiavos pėdsakų ir liekanų, bet iš esmės susiskirstymas į klases įgijo kitokią formą.

Kapitalo savininkai, žemės savininkai, fabrikų ir gamyklų savininkai visose kapitalistinėse valstybėse buvo ir yra menkutė gyventojų mažuma, kuri ištisai valdo visą liaudies darbą, vadinasi, laiko savo žinioje, engia, išnaudoja visas darbo žmonių mases, kurių dauguma yra proletarai, samdomieji darbininkai, gamybos procese gaunantys lėšų pragyventi tik parduodami savo darbo rankas, darbo jėgą. Valstiečiai, susiskaidę ir prislėgti dar baudžiavos laikais, perėjus į kapitalizmą, virto iš dalies (dauguma) proletarais, iš dalies (mažuma) pasiturinčiais valstiečiais, kurie patys samdėsi darbininkus ir buvo kaimo buržuazija.

Šį pagrindinį faktą – visuomenės perėjimą iš pirmykščių vergovės formų į baudžiavą ir pagaliau į kapitalizmą – jūs visuomet privalote turėti galvoje, nes, tik atsimindami šį pagrindinį faktą, tik įdėdami į šiuos pagrindinius rėmus visas politines teorijas, jūs galėsite teisingai tas teorijas įvertinti ir susivokti, kam jos priklauso, nes kiekvienas iš tų didelių žmonijos istorijos laikotarpių – vergvaldinis, baudžiavinis ir kapitalistinis – apima dešimtis ir šimtus šimtmečių ir turi tokią daugybę politinių formų, įvairių politinių teorijų, nuomonių, revoliucijų, kad susivokti visame tame nepaprastame margumyne ir didžiulėje įvairovėje, – ypač susijusioje su buržuazinių mokslininkų ir politikų politinėmis, filosofinėmis ir kitokiomis teorijomis,– galima tik tuo atveju, jeigu tvirtai laikomasi, kaip vadovaujančios pagrindinės gijos, to visuomenės susiskirstymo į klases, klasinio viešpatavimo formų keitimosi ir jeigu tuo požiūriu nagrinėjami visi visuomeniniai klausimai – ekonominiai, politiniai, dvasiniai, religiniai ir t. t.

Jeigu to pagrindinio susiskirstymo požiūriu pažvelgsite į valstybę, tai pamatysite, kad iki visuomenės susiskirstymo į klases, kaip jau esu sakęs, nebuvo ir valstybės. Bet, atsirandant ir įsigalint visuomenės susiskirstymui į klases, atsirandant klasinei visuomenei, atsiranda ir įsigali valstybė. Žmonijos istorijoje yra dešimtys ir šimtai šalių, kuriose buvo ir dabar yra vergovė, baudžiava ir kapitalizmas. Kiekvienoje iš jų, nepaisant įvykusių didžiulių istorinių pasikeitimų, nepaisant visų politinių peripetijų ir visų revoliucijų, kurios buvo susijusios su ta žmonijos plėtote, su perėjimu iš vergovės per baudžiavą į kapitalizmą ir į dabartinę pasaulinę kovą prieš kapitalizmą,– jūs visuomet matote valstybės atsiradimą. Ji visuomet buvo tam tikras aparatas, kuris išsiskyrė iš visuomenės ir buvo sudarytas iš grupės žmonių, kurie užsiėmė tik tuo arba beveik tik tuo, arba daugiausia tuo, kad valdė. Žmonės skirstomi į valdomuosius ir valdymo specialistus, į tuos, kurie iškyla virš visuomenės ir yra vadinami valdovais, valstybės atstovais. Tas aparatas, ta grupė žmonių, kurie valdo kitus, visuomet paima į savo rankas tam tikrą prievartos, fizinės jėgos aparatą,– vis tiek, ar toji smurto žmonėms priemonė būtų pirmykštis vėzdas, ar vergovės epochoje – labiau patobulintas ginklas, ar šaunamieji ginklai, kurie atsirado viduramžiais, ar pagaliau šiuolaikiniai ginklai, kurie XX amžiuje tapo technikos stebuklu ir yra kuriami vadovaujantis vien paskutiniais dabartinės technikos laimėjimais. Smurto metodai keitėsi, bet visuomet, kada buvo valstybė, kiekvienoje visuomenėje buvo grupė asmenų, kurie valdė, kurie vadovavo, viešpatavo ir valdžiai išlaikyti turėjo savo rankose fizinės prievartos aparatą, smurto aparatą, aprūpintą tokiais ginklais, kurie atitiko kiekvienos epochos technikos lygį. Ir, įsižiūrėdami į šiuos bendruosius reiškinius, imdamiesi nagrinėti klausimą, kodėl nebuvo valstybės, kai nebuvo klasių, kai nebuvo išnaudotojų ir išnaudojamųjų, ir kodėl ji atsirado, kai atsirado klasės, – mes tik taip randame aiškų atsakymą į klausimą, kokia yra valstybės esmė ir jos reikšmė.

Valstybė – tai yra mašina, įgalinanti vieną klasę viešpatauti kitai klasei. Kai visuomenėje nebuvo klasių, kai žmonės, kol nebuvo prasidėjusi vergovės epocha, dirbo pirmykštėmis didesnės lygybės aplinkybėmis, dar žemiausio darbo našumo aplinkybėmis, kai pirmykštis žmogus su vargu įsigydavo priemones, reikalingas primityviausiam pirmykščiam gyvenimui, tada neatsirado ir negalėjo atsirasti ir atskira grupė žmonių, specialiai skirtų valdyti ir viešpataujančių visai kitai visuomenei. Tik kada atsirado pirmoji visuomenės susiskirstymo į klases forma, kada atsirado vergovė, kada tam tikra žmonių klasė, panaudodama primityviausias žemdirbio darbo formas, galėjo pagaminti tam tikrą perteklių, kada tasai perteklius neabsoliučiai buvo būtinas, kad vergas galėtų kuo skurdžiausiai pragyventi, ir patekdavo į vergvaldžio rankas, taigi kada sutvirtėjo toji vergvaldžių klasė, ir kad ji sutvirtėtų, reikėjo, kad atsirastų valstybė.

Ir ji atsirado – vergvaldinė valstybė – aparatas, kuris vergvaldžiams teikė valdžią, galimybę valdyti visus vergus. Ir visuomenė, ir valstybė tuomet buvo daug smulkesnės negu dabar, turėjo nepalyginti menkesnį ryšių aparatą – tuomet nebuvo dabartinių susisiekimo priemonių. Kalnai, upės ir jūros buvo kur kas didesnės kliūtys negu dabar, ir valstybė kūrėsi daug siauresnėse geografinių sienų ribose. Techniškai silpnas valstybės aparatas aptarnaudavo palyginti siaurų sienų ir siauro veikimo rato valstybę. Tačiau vis dėlto buvo aparatas, kuris vergus vertė būti pavergtais, vieną visuomenės dalį laikė kitos prispaustą, engiamą. Versti vieną, didesniąją visuomenės dalį sistemingai dirbti kitos naudai negalima be nuolatinio prievartos aparato. Kol nebuvo klasių – nebuvo ir to aparato. Kada atsirado klasės, visur ir visada, šiam susiskirstymui plečiantis ir tvirtėjant, atsirado ir specialus institutas – valstybė. Valstybės formos buvo nepaprastai įvairios. Vergvaldystės laikais pagal aną laiką pažangiausiose, kultūringiausiose ir labiausiai civilizuotose šalyse, pavyzdžiui, senovės Graikijoje ir Romoje, kurios ištisai rėmėsi vergove, jau matome įvairių valstybės formų. Jau tuomet atsiranda skirtumas tarp monarchijos ir respublikos, tarp aristokratijos ir demokratijos. Monarchija – vieno asmens valdžia, respublika – kai nėra jokios nerenkamos valdžios; aristokratija – palyginti nedidelės mažumos valdžia, demokratija – liaudies valdžia (demokratija, pažodžiui išvertus iš graikų kalbos, ir reiškia: liaudies valdžia). Visi šie skirtumai atsirado vergovės epochoje. Nepaisant šių skirtumų, vergvaldystės epochos laikų valstybė buvo vergvaldinė valstybė, vis tiek – ar tai buvo monarchija, ar aristokratinė arba demokratinė respublika.

Kiekviename senovės istorijos kurse, klausydami paskaitos apie šį dalyką, jūs išgirsite apie kovą, kuri vyko tarp monarchinės ir respublikinės valstybės, bet pagrindinis dalykas buvo tas, kad vergai nebuvo laikomi žmonėmis; ne tik nebuvo laikomi piliečiais, bet ir žmonėmis. Romos įstatymas traktavo juos kaip daiktą. Įstatymas dėl nužudymų, o juo labiau kiti žmogaus asmens gynimo įstatymai nebuvo taikomi vergams. Įstatymas gynė tik vergvaldžius, tik jie buvo pripažįstami pilnateisiais piliečiais. Bet jeigu buvo steigiama monarchija– tai buvo vergvaldinė monarchija, jeigu respublika – tai buvo vergvaldinė respublika. Jose visas teises turėjo vergvaldžiai, o vergai pagal įstatymą buvo daiktas, ir jiems ne tik galėjo būti taikoma bet kokia prievarta, bet ir vergo nužudymas nebuvo laikomas nusikaltimu. Vergvaldinės respublikos skyrėsi savo vidaus organizacija: buvo aristokratinių ir demokratinių respublikų. Aristokratinėje respublikoje rinkimuose dalyvaudavo nedidelė grupė privilegijuotųjų, demokratinėje – dalyvaudavo visi, bet vėl visi vergvaldžiai, visi, išskiriant vergus. Šią pagrindinę aplinkybę reikia turėti galvoje, nes ji geriausiai nušviečia valstybės klausimą ir aiškiai parodo valstybės esmę.

Valstybė yra mašina vienai klasei engti kitą, mašina, kuria viena klasė laiko paklusnias kitas pavergtąsias klases. Šita mašina esti įvairių formų. Vergvaldinėje valstybėje yra buvusi monarchija, aristokratinė respublika arba net demokratinė respublika. Iš tikrųjų valdymo formos būdavo nepaprastai įvairios, bet dalyko esmė likdavo ta pati: vergai neturėjo jokių teisių ir buvo engiamoji klasė, jie nebuvo pripažįstami žmonėmis. Tą pat matome ir baudžiavinėje valstybėje.

Keičiantis išnaudojimo formai, vergvaldinė valstybė pamažu virto baudžiavine. Tai turėjo didžiulę reikšmę. Vergvaldinėje visuomenėje vergas yra visiškas beteisis, jis nepripažįstamas žmogumi; baudžiavinėje – valstietis pririšamas prie žemės. Pagrindinis baudžiavos požymis yra tas, kad valstietija (o tuomet valstiečiai sudarė daugumą, miestų gyventojai buvo labai negausūs) buvo laikoma pririšta prie žemės, – iš čia kilusi ir pati baudžiavos sąvoka. Valstietis galėjo dirbti tam tikrą dienų skaičių sau tame sklype, kurį jam davė dvarininkas; kitas dienas baudžiauninkas dirbo ponui. Klasinės visuomenės esmė išliko: visuomenė rėmėsi klasiniu išnaudojimu. Pilnateisiai galėjo būti tik dvarininkai, valstiečiai buvo laikomi beteisiais. Jų padėtis praktiškai labai mažai tesiskyrė nuo vergų padėties vergvaldinėje valstybėje. Bet vis dėlto jiems, valstiečiams, išsivaduoti atsivėrė platesnis kelias, nes valstietis baudžiauninkas nebuvo laikomas tiesiogine dvarininko nuosavybe. Jis galėjo dalį laiko leisti savo sklype, galėjo, taip sakant, kažkiek priklausyti sau, ir baudžiava, esant platesnėms galimybėms plėtotis mainams, prekybiniams santykiams, vis labiau ir labiau iro, ir valstietijos išsivadavimo galimybės vis didėjo, Baudžiavinė visuomenė visada buvo sudėtingesnė negu vergvaldinė visuomenė. Joje buvo didelis prekybos, pramonės raidos elementas, o tai dar anuo metu sudarė sąlygas plėtotis kapitalizmui. Viduramžiais baudžiava vyravo. Ir čia valstybės formos buvo įvairios, ir čia matome ir monarchiją, ir respubliką, nors ne tokią aiškią, bet visuomet viešpataujančiais buvo pripažįstami vien tik dvarininkai baudžiavininkai. Valstiečiai baudžiauninkai neturėjo absoliučiai jokių politinių teisių.

Ir vergovės, ir baudžiavos laikais nedidelė žmonių mažuma, valdydama didžiulę jų daugumą, negali apsieiti be prievartos. Iš istorijos žinome, kad engiamosios klasės nuolat mėgindavo nuversti priespaudą. Vergovės istorija rodo, jog daugelį dešimtmečių vyko karai dėl išsivadavimo iš vergovės. Be kita ko, „spartakiečių“ vardą, kurį dabar pasirinko Vokietijos komunistai, – toji vienintelė Vokietijos partija, kuri tikrai kovoja su kapitalizmo jungu,– tą vardą jie pasirinko todėl, kad Spartakas buvo vieno iš didžiausiųjų vergų sukilimų vienas žymiausiųjų didvyrių, – tas sukilimas įvyko maždaug prieš du tūkstančius metų. Keletą metų, atrodytų, visagalę Romos imperiją, ištisai besiremiančią vergove, drebino ir daužė didžiulis vergų sukilimas, – Spartako vadovaujami vergai, apsiginklavę ir susibūrę, buvo sudarę tada didžiulę kariuomenę. Galų gale vergvaldžiai juos išžudė, išgaudė, nukankino. Tie pilietiniai karai eina per visą klasinės visuomenės istoriją. Aš dabar kaip pavyzdį paminėjau didžiausiąjį iš tokių vergvaldystės epochos pilietinių karų. Per visą baudžiavos epochą taip pat nuolat vyko valstiečių sukilimai. Pavyzdžiui, Vokietijoje viduramžiais kova tarp dviejų klasių – dvarininkų ir baudžiauninkų – labai išsiplėtė ir peraugo į valstiečių pilietinį karą su dvarininkais. Jūs visi žinote, kad taip pat ir Rusijoje valstiečiai daug kartų buvo sukilę prieš dvarininkus baudžiavininkus.

Kad galėtų viešpatauti, išlaikyti savo valdžią, dvarininkai turėjo turėti aparatą, kuris priverstų paklusti jiems vienu metu daugybę žmonių, priverstų juos laikytis tam tikrų įstatymų, taisyklių,– ir visi tie įstatymai iš esmės teturėjo vieną tikslą – išlaikyti dvarininko valdžią baudžiauninkams. Tai ir buvo baudžiavinė valstybė, kuri, pavyzdžiui, Rusijoje arba visiškai atsilikusiose Azijos šalyse, kur baudžiava lig šiol tebeviešpatauja, buvo – savo forma ji skyrėsi––arba respublikinė, arba monarchinė. Kada valstybė buvo monarchinė – buvo pripažįstama vieno asmens valdžia; kada ji buvo respublikinė – daugiau ar mažiau buvo pripažįstamas išrinktų dvarininkų visuomenės atstovų dalyvavimas,– taip buvo baudžiavinėje visuomenėje. Baudžiavinė visuomenė buvo toks klasių susiskirstymas, kai didžiulė dauguma – baudžiauninkai – buvo visiškai priklausomi nuo menkutės mažumos – dvarininkų, kurie valdė žemę.

Išsiplėtojus prekybai, išsiplėtojus prekių mainams, išsiskyrė nauja klasė – kapitalistai. Kapitalas atsirado viduramžių pabaigoje, kai, atradus Ameriką, nepaprastai išsiplėtojo pasaulinė prekyba, kai padaugėjo brangiųjų metalų, kai sidabras ir auksas tapo mainų įrankiu, kai, įsigalėjus pinigų apyvartai, didžiuliai turtai galėjo būti laikomi vienose rankose. Sidabras ir auksas visame pasaulyje buvo laikomi turtu. Dvarininkų klasės ekonominės jėgos silpo, ir stiprėjo naujos klasės – kapitalo atstovų – jėga. Visuomenės persitvarkymas vyko taip, tartum būtų siekiama, kad visi piliečiai taptų lygūs, kad išnyktų pirmesnis susiskirstymas į vergvaldžius ir vergus, kad visi būtų laikomi lygiais prieš įstatymą, nesvarbu, kas kokį kapitalą turi – ar tai būtų žemvaldys, turintis žemę privatinės nuosavybės teisėmis, ar varguolis, turintis vien savo darbo rankas, – prieš įstatymą visi lygūs. Įstatymas vienodai gina visus, saugo nuosavybę tų, kurie ją turi, kad į ją negalėtų pasikėsinti tos masės, kurios, neturėdamos nuosavybės, neturėdamos nieko, tik savo rankas, pamažu nuskursta, nusigyvena ir pavirsta proletarais. Tokia yra kapitalistinė visuomenė.

Aš negaliu smulkiai to nagrinėti. Prie šio klausimo jūs dar grįšite, kai bus kalbama apie partijos programą, – tada jūs išgirsite kapitalistinės visuomenės apibūdinimą. Toji visuomenė su laisvės šūkiu stojo prieš baudžiavą, prieš senąją baudžiavinę santvarką. Bet tai tebuvo laisvė tiems, kurie turi nuosavybę. Ir kada baudžiavinė santvarka buvo sugriauta, –tai įvyko apie XVIII amžiaus pabaigą – XIX amžiaus pradžią, – Rusijoje tai įvyko vėliau negu kitose šalyse, 1861 metais, – tuomet baudžiavinę valstybę pakeitė kapitalistinė valstybė, kuri paskelbė visos liaudies laisvės šūkį, ji sakosi išreiškianti visos liaudies valią, neigia, kad ji yra klasinė valstybė, ir čia tarp socialistų, kurie kovoja dėl visos liaudies laisvės, ir kapitalistinės valstybės plečiasi kova, kuri apima visą pasaulį; jos rezultatas yra dabar sukurta Tarybų socialistinė respublika.

Norint suprasti su pasauliniu kapitalu pradėtą kovą, norint suprasti kapitalistinės valstybės esmę, reikia atsiminti, kad kapitalistinė valstybė, stodama prieš baudžiavinę, į mūšį ėjo su laisvės šūkiu. Baudžiavos panaikinimas kapitalistinės valstybės atstovams reiškė laisvę ir buvo naudingas, nes buvo griaunama baudžiava ir valstiečiai galėjo valdyti, kaip visišką nuosavybę, tą žemę, kurią jie pirko, mokėdami išpirką, arba iš dalies – mokėdami duoklę,–– į tai valstybė nekreipė dėmesio: ji saugojo nuosavybę, nesvarbu, kaip toji nuosavybė būtų atsiradusi, nes ji rėmėsi privatine nuosavybe. Visose dabartinėse civilizuotose valstybėse valstiečiai virto privačiais savininkais. Valstybė saugojo privatinę nuosavybę, ir tada, kai dvarininkas atiduodavo dalį žemės valstiečiams, ji atlygindavo jam išperkamuoju mokesčiu, pardavimu už pinigus. Valstybė tarsi pareikšdavo: visišką privatinę nuosavybę mes išlaikysime, ir visokeriopai ją paremdavo bei užtardavo. Valstybė pripažino šią nuosavybę kiekvienam pirkliui, pramonininkui ir fabrikantui. Ir toji visuomenė, kuri rėmėsi privatine nuosavybe, kapitalo valdžia, visišku visų beturčių darbininkų ir darbo valstiečių masių pavergimu, – toji visuomenė skelbėsi viešpataujanti remdamasi laisve. Kovodama prieš baudžiavą, ji paskelbė nuosavybę laisva ir ypač didžiavosi tuo, kad esą valstybė nebesanti klasinė.

Tuo tarpu valstybė, kaip ir anksčiau, tebebuvo mašina, kuri padeda kapitalistams laikyti pajungtus varginguosius valstiečius ir darbininkų klasę, bet iš išorės visai visuomenei nepasireiškia taip šiurkščiai, taip atvirai papirkinėdama, kaip Amerikoje. Kapitalas, jeigu jo esama, viešpatauja visai visuomenei, ir jokia demokratinė respublika, jokia rinkimų teisė dalyko esmės nekeičia.

Demokratinė respublika ir visuotinė rinkimų teisė, palyginti su baudžiavos santvarka, buvo didžiulė pažanga: jos įgalino proletariatą taip susivienyti, taip susitelkti, kaip jis dabar yra susivienijęs ir susitelkęs, sudaryti tas darnias, drausmingas gretas, kurios sistemingai kovoja su kapitalu. Nieko panašaus, net apytikriai, neturėjo valstiečiai baudžiauninkai, o juo labiau vergai. Vergai, kaip žinome, sukildavo, rengdavo maištus, pradėdavo pilietinius karus, bet niekuomet negalėjo sudaryti sąmoningos daugumos, kovai vadovaujančių partijų, negalėjo aiškiai suprasti, kokio tikslo jie siekia, ir net revoliucingiausiais istorijos, momentais visuomet tebuvo žaislai viešpataujančiųjų klasių rankose. Buržuazinė respublika, parlamentas, visuotinė rinkimų teisė – visa tai pasaulinės visuomenės raidos požiūriu yra didžiulė pažanga. Žmonija ėjo į kapitalizmą, ir tik esant kapitalizmui, kylant miesto kultūrai, engiamoji proletarų klasė galėjo suprasti savo jėgą ir sukurti tą pasaulinį darbininkų judėjimą, suburti tuos milijonus darbininkų, kurie visame pasaulyje yra susiorganizavę į partijas, tas socialistų partijas, kurios sąmoningai vadovauja masių kovai. Be parlamentarizmo, be renkamumo darbininkų klasė negalėtų taip vystytis. Štai dėl ko visa tai plačiausiųjų žmonių masių akyse įgijo tokią didelę reikšmę. Štai dėl ko persilaužimas atrodo toks sunkus. Ne tik sąmoningi veidmainiai, mokslininkai ir dvasininkai palaiko ir gina tą buržuazinį melą, kad valstybė esanti laisva ir kad jos paskirtis ginti visų interesus, bet ir masės žmonių, nuoširdžiai kartojančių senuosius prietarus ir negalinčių suprasti perėjimo iš senosios kapitalistinės visuomenės į socializmą. Ne tik žmonės, kurie yra tiesiogiai priklausomi nuo buržuazijos, ne tik tie, kurie velka kapitalo jungą arba kurie yra to kapitalo papirkti (kapitalui tarnauja daugybė visokių mokslininkų, menininkų, dvasininkų ir t. t.), bet ir žmonės, kurie šiaip jau yra pasidavę buržuazinės laisvės prietarų įtakai, – visi jie visame pasaulyje susibūrė prieš bolševizmą dėl to, kad įsikurdama Tarybų respublika atmetė tą buržuazinį melą ir atvirai pareiškė: jūs vadinate savo valstybę laisva, o iš tikrųjų, kol yra privatinė nuosavybė, jūsų valstybė, nors ji ir būtų demokratinė respublika, yra ne kas kita, kaip mašina kapitalistų rankose darbininkams slopinti, ir kuo laisvesnė yra valstybė, tuo aiškiau tai pasireiškia. To pavyzdys – Šveicarija Europoje, Jungtinės Siaurės Amerikos Valstijos Amerikoje. Niekur kapitalas neviešpatauja taip ciniškai ir negailestingai, ir niekur to nematyti taip aiškiai, kaip šiose šalyse, nors jos ir demokratinės respublikos, nors ir ypatingai išgražintos, nors ir tiek daug kalbama apie darbo demokratiją, apie visų piliečių lygybę. Iš tikrųjų Šveicarijoje ir Amerikoje viešpatauja kapitalas, ir į visus darbininkų mėginimus bent kiek esmingiau pagerinti savo padėtį tuojau pat atsakoma pilietiniu karu. Šiose šalyse yra mažiau kareivių, nuolatinės kariuomenės,– Šveicarijoje yra milicija, ir kiekvienas šveicaras savo namuose turi šautuvą, Amerikoje iki pastarojo laiko nebuvo nuolatinės kariuomenės, – ir dėl to, kai vyksta streikas, buržuazija apsiginkluoja, pasisamdo kareivių ir nuslopina streiką, ir niekur tas darbininkų judėjimas neslopinamas taip negailestingai žiauriai, kaip Šveicarijoje ir Amerikoje, ir niekur parlamente taip smarkiai nepasireiškia kapitalo įtaka, kaip būtent čia. Kapitalo galia – viskas, birža – viskas, o parlamentas, rinkimai – tai marionetės, lėlės... Bet kuo toliau, tuo labiau šviesėja darbininkų akys, ir tuo plačiau plinta Tarybų valdžios idėja, ypač po tų kruvinųjų skerdynių, kurias mes ką tik esame patyrę. Darbininkų klasei vis labiau aiškėja, kad reikia negailestingai kovoti su kapitalistais.

Nesvarbu, kokiomis formomis respublika būtų dangstoma, tegul tai būtų demokratiškiausia respublika, bet jeigu ji yra buržuazinė, jeigu joje liko privatinė žemės, gamyklų ir fabrikų nuosavybė ir privatinis kapitalas laiko samdomojoje vergovėje visą visuomenę, t. y., jeigu joje nevykdoma tai, ką skelbia mūsų partijos programa ir Tarybinė Konstitucija, tai šita valstybė yra mašina vieniems engti kitus. Ir šitą mašiną mes atiduosime tai klasei, kuri turi nuversti kapitalo valdžią. Mes atmesime visus senuosius prietarus, kad valstybė esanti visuotinė lygybė, – tai yra apgaulė: kol yra išnaudojimas, negali būti lygybės. Dvarininkas negali būti lygus darbininkui, alkanas – sočiam. Tą mašiną, kuri vadinosi valstybė, prieš kurią žmonės sustoja su prietaringa pagarba ir tiki senomis pasakomis, kad tai esanti visos liaudies valdžia,– proletariatas tą mašiną atmeta ir sako: tai yra buržuazijos melas. Tą mašiną mes atėmėme iš kapitalistų, pasiėmėme ją sau. Ta mašina arba vėzdu mes sutriuškinsime visokį išnaudojimą, ir, kada pasaulyje nebebus galima išnaudoti, nebebus žemės savininkų, fabrikų savininkų, nebus taip, kad vieni persisotina, o kiti badauja,–tik tada, kai tam kelias bus užkirstas, tą mašiną mes išmesime į šiukšlyną. Tuomet nebus valstybės, nebus išnaudojimo. Štai mūsų komunistų partijos požiūris. Tikiuosi, kad prie šio klausimo mes per kitas paskaitas grįšime – ir ne vieną kartą.

Pirmą kartą išspausdinta 1929 m. sausio 18 d. laikraštyje „Pravda“, Nr. 15. Spausdinama iš stenogramos. (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V, 1987. T. 39, p. 60–78).

Šaltinis: Marksisto biblioteka

* Komunistinis J. Sverdlovo universitetas susikūrė iš 1918 metais J. Sverdlovo iniciatyva įsteigtų agitatorių ir instruktorių kursų prie Rusijos Centro Vykdomojo Komiteto. 1919 metų sausio mėnesj kursai buvo reorganizuoti į Tarybinio darbo mokyklą, o RKP(b) VIII suvažiavimui priėmus nutarimą įsteigti aukštąją mokyklą prie CK partijos kadrams ruošti – į Centrinę tarybinio ir partinio darbo mokyklą. Liepos 3 d. RKP(b) CK plenumas patvirtino nutarimą pakeisti Centrinės tarybinio ir partinio darbo mokyklos pavadinimą ir pavadinti ją Komunistiniu J. Sverdlovo universitetu. V. Leninas daug dėmesio skyrė universiteto organizavimui ir jo mokymo programų rengimui. 1919 m. liepos 11 d. ir rugpjūčio 29 d. V. Leninas universitete skaitė paskaitas apie valstybę (antrosios paskaitos užrašai nesurasti). Spalio 24 d. V. Leninas kalbėjo Sverdlovo universiteto klausytojams, vykstantiems į frontą.

1932 metais VKP(b) CK nutarimu Komunistinis J. Sverdlovo universitetas buvo reorganizuotas į Aukštąjį komunistinį J. Sverdlovo žemės ūkio universitetą, kurio uždavinys buvo rengti partijos organizatorių kadrus žemės ūkiui pertvarkyti; 1935 metais universitetas buvo pertvarkytas į Aukštąją propagandistų mokyklą prie VKP(b) CK. 1939 metais buvo įsteigta Aukštoji partinė mokykla prie VKP(b) CK.