Ernestas Če Gevara (Fidelio Kastro kalba 1967 m. spalio 18 d.)
Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-06-14 21:40:41, skaitė 1598, komentavo 1
1928 m. birželio 14 d. Argentinos Rosarijaus mieste gimė vienas žymiausių XX amžiaus veikėjų, iki šiolei socialistinės revoliucijos simboliu laikomas žmogus–legenda Ernestas Če Gevara. 89–ojo E. Gevaros gimtadienio proga siūlome susipažinti su F. Kastro kalba, pasakyta Če Gevaros atminimui 1967 m. spalio 18 d. – joje aptariamas didžiojo argentiniečio gyvenimas, iki šiolei išliekanti jo istorinė reikšmė (žr. video apačioje).
ERNESTAS ČE GEVARA
Pirmąkart Če sutikau kažkurią 1955–ųjų liepos ar rugpjūčio dieną. Ir vieną naktį – kaip jis pats atsimena – jis tapo vienu iš būsimųjų Granmos ekspedicijos* dalyvių, nors tuomet dar neturėjome nei laivo, nei ginklų, nei karių. Taip Če, kartu su Rauliu, tapo pirmaisiais dviem Granmos įgulos nariais.
Nuo tada jau spėjo praeiti 12 kovos ir istorinės reikšmės kupinų metų. Per šį laiką mirtis pakirto daugelį narsių ir neįkainojamų gyvybių. Bet mūsų revoliucijos eigoje iš pačios revoliucinės liaudies taip pat iškilo išskirtinės asmenybės, su ja susirišusios į žodžiais netelpančiais meilės ir draugystės ryšiais.
Šiandien mes susitinkame norėdami kaip galėdami išreikšti savo jausmus vienam iš artimiausių, labiausiai gerbiamų ir mylimų ir, be abejonės, labiausiai išskirtinių mūsų revoliucinių bendražygių. Mes esame čia, kad išreikštume savo jausmus ir jam, ir kitiems kartu su juo kovojusiems bei kritusiems didvyriams, jo vadovautai internacionalistų kariuomenei, rašiusiai šlovingą ir neištrinamą istorijos puslapį.
Če buvo toks žmogus, kurį iš karto pamėgdavai dėl jo paprastumo, charakterio ir natūralumo, jo draugiško nusistatymo, jo asmenybės bei originalumo, dar net nežinodamas kitų jo savybių ir ypatingų dorybių.
Tomis pirmosiomis dienomis jis buvo mūsų karių gydytojas – taip ir stiprėjo draugystė ir šilti jausmai jam. Jis buvo pilnas gilios neapykantos ir paniekos imperializmui ne tik dėl gana aukšto politinio apsišvietimo lygio, bet ir dėl to, kad iki tol jam teko regėti nusikalstamą imperialistų intervenciją Gvatemaloje per revoliuciją toje šalyje užgniaužusius samdinius**.
Žmogui kaip Če nereikėjo išmanių argumentų. Jam pakako žinoti, kad Kuba buvo panašioje situacijoje ir, kad būta žmonių, su ginklais rankose pasiruošusių prieš tą situaciją kovoti. Jam pakako žinoti, kad šie žmonės buvo įkvėpti tikrai revoliucinių bei patriotinių idealų. To visiškai pakako.
Vieną dieną, 1956–ųjų lapkričio gale, jis kartu su mumis leidosi kelionėn į Kubą. Atsimenu, kokia sunki jam buvo toji kelionė dėl aplinkybių, kuriomis jis net savęs negalėjo aprūpinti reikiamais medikamentais. Visą kelią jį kankino sunkūs astmos priepuoliai, kurių nebuvo kaip palengvinti – bet jis nesiskundė.
Atvykę leidomės į pirmąjį žygį, patyrėme pirmąjį pralaimėjimą ir po kelių savaičių, kaip visi žinote, grupė išgyvenusiųjų Granmos narių susirado vieni kitus. Če ir toliau buvo mūsų grupės gydytoju.
Laimėjome pirmąjį mūšį, ir Če jau buvo mūsų būrio kariu; tuo pačiu jis buvo ir gydytoju. Laimėjome antrąjį mūšį, ir Če buvo ne tik karys, bet labiausiai mūšy pasižymėjęs karys, pirmąkart įvykdęs žygdarbius, kokiais vėliau pagarsėjo kariniuose veiksmuose. Mūsų pajėgos ir toliau vystėsi, mums netrukus žengus į ypač svarbų mūšį.
Situacija buvo sudėtinga. Mus pasiekusi informacija daug kur buvo klaidinanti. Ketinome surengti puolimą dienos metu – auštant – prieš stipriai ginamą, gerai ginkluotą poziciją jūros pakrantėje. Mūsų užnugaryje netoliese stovėjo priešo kariai – ir tokio sąmyšio sąlygomis buvo būtina iš savo žmonių reikalauti ypatingų pastangų.
Draugas Chuanas Almeida** ėmėsi vienos svarbiausiųjų misijų, bet vienas iš flangų liko visai be pajėgų – jis buvo paliktas be puolančiosios jėgos, tuo būdu statydamas visą operaciją į pavojų. Tuo momentu Če, vis eidamas gydytojo pareigas, paprašė trijų ar keturių vyrų, tarp jų, vieno su kulkosvaidžiu, ir per kelias sekundes leidosi į puolimą ta kryptimi.
Tąkart jo būta ne tik išskirtinio kovotojo, bet ir pasižymėjusio gydytojo, vienu metu pasirūpinusio ir sužeistaisiais draugais, ir sužeistais priešo kariais.
Paėmus visus priešų ginklus, buvo būtina apleisti poziciją ir leistis į ilgą žygį, grįžtant atgal susiduriant su įvairių priešo pajėgų išpuoliais, bet kažkam reikėjo likti ir pasirūpinti sužeistaisiais – ir būtent Če šitai padarė. Padedamas nedidelės grupės mūsų karių, jis jais rūpinosi, išgelbėjo jų gyvybes ir vėliau kartu su jais grįžo į bendrą koloną.
Nuo to laiko jis išsiskyrė kaip gabus ir narsus vadovas, kaip vienas iš tų, kurie, susidūrę su sunkia misija, nelaukia prašymų jai įvykdyti.
Taip buvo El Uvero mūšyje. Bet panašiai jis elgėsi ir anksčiau neminėtu atveju, kuomet pirmosiomis dienomis, po išdavystės, mūsų nedidelį būrį netikėtai užpuolė eilė lėktuvų privertę mus atsitraukti ir slėptis. Jau buvome tolokai nuėję, kai prisiminėme apie kelis paliktus šautuvus, kuriuos anksčiau buvome davę keliems prie mūsų prisijungusiems valstiečiams, paprašiusiems leidimo aplankyti savo šeimas, kai mūsų embrioninėje kariuomenėje dar nebuvo daug drausmės. Tą akimirką galvojome, kad šautuvus galime laikyti pamestais. Tačiau prisimenu, kaip tereikėjo iškelti šį klausimą Če, kad jis, nepaisydamas bombardavimo, savanoriškai eitų jų atgauti.
Tai buvo viena principinių jo savybių: pasiryžimas nedelsiant pasisiūlyti pavojingiausiai užduočiai. Ir tai natūraliai kėlė susižavėjimą – juo labiau tokiam kovotojui, kuris net negimęs mūsų šaly, bet yra gilių idėjų žmogus, žmogus, kurio prote verda svajonė apie kovą kitose mūsų žemyno vietovėse ir kuris vis dėlto buvo toks altruistiškas, toks nesavanaudis, taip pasirengęs visuomet atlikti sunkiausius darbus, pastoviai rizikuoti savo gyvybe.
Šitaip jis gavo komendanto ir Sieroje Maestroje suorganizuotos antrosios kolonos vado laipsnį. Taip ėmė kilti jo padėtis. Jis ėmė vystytis kaip nuostabus kovotojas, karo eigoje pasiekęs aukščiausius laipsnius. Če buvo nepakartojamas kareivis. Ir nepakartojamas vadovas. Kariniu požiūriu, Če buvo nepaprastai gabus žmogus, ypatingai drąsus, agresyvus. Jei, kaip partizanas, jis ir turėjo Achilo kulną, tai nebent tiktai savo didžiulį agresyvumą, savo visišką nesiskaitymą su pavojumi.
Priešas mano, kad gali padaryti tam tikras išvadas iš jo mirties. Če buvo karo meistras! Jis buvo partizaninio karo menininkas! Ir tai jis parodė nesuskaitomą daugybę kartų. Bet jis tai ypač aiškiai parodė dviem žygiais. Vienas jų buvo puolimas, kurio metu jis vedė tūkstančio priešo kareivių persekiotą koloną lygia ir visiškai nežinoma teritorija, kartu su Kamilu Sienfuegosu – to būta ypatingo karinio laimėjimo. Antrąkart – savo žaibiško greitumo kampanijoje Las Vilos provincijoje, ypač įžūliuoju Santa Klaros puolimu***, su vos 300 vyrų įžengdamas į tankų, artilerijos ir kelių tūkstančių pėstininkų saugotą miestą. Šie du herojiški žygiai uždėjo jam nepaprastai gabaus vadovo, tikro meistro, revoliucinio karo menininko, antspaudą.
Tačiau dabar, po jo didvyriškos ir šlovingos mirties, kai kurie žmonės mėgina neigti jo koncepcijų, jo partizaninio karo teorijų tiesą bei vertę. Menininkas gali mirti – ypač, kai jo meno objektą sudaro kažkas tokio pavojingo, kaip revoliucinė kova – bet kas tikrai nemirs, tai patsai menas, kuriam jis buvo paskyręs savąjį gyvenimą, menas, kuriam jis paskyrė savąjį protą.
Kas čia taip keisto, kad šis menininkas žuvo mūšyje? Kas keisčiau yra tai, kad jis nežuvo anksčiau viename iš nesuskaitomos daugybės atvejų, kuriais jis rizikuodavo savo gyvybe mūsų revoliucinės kovos metu. Daugybę kartų būdavo būtina imtis priemonių, norint apsaugoti jo gyvybę nereikšmingų veiksmų metu.
Buvo taip ir kovoje – viename iš daugelio mūšių, kuriame jam teko kautis – jis neteko savo gyvybės****. Mes neturime užtenkamai duomenų, kad galėtume nusakyti, kokios iki tol buvo aplinkybės ar kiek jis elgėsi pernelyg agresyviai. Bet, pasikartojame, jei, kaip partizanas, jis ir turėjo Achilo kulną, tai tiktai savo per didelį agresyvumą, savo visišką panieką pavojui.
Būtent čia mes negalime su juo sutikti, nes jo gyvybę, jo patyrimą, jo, kaip išmėginto vadovo, patyrimą, jo autoritetą, ir viską, ką simbolizavo jo gyvenimas, laikome esant vertingiau, nepalyginamai vertingiau, nei jis pats manė tai esant.
Jo elgesys galėjo būti smarkiai veikiamas minties, kad žmonių vertė yra santyky su istorija, minties, kad patsai reikalas nepralaimi, kritus žmonėms, kad galingasis istorijos žygis negali būti sustabdytas – ir nebus sustabdytas – jo vadų kritimo.
Tai tiesa, dėl to nėra jokios abejonės. Tai rodo jo tikėjimą žmonėmis, jo tikėjimą idėjomis, jo tikėjimą pavyzdžiais. Tačiau – kaip minėjau prieš keletą dienų – mes visa širdimi būtume norėję matyti jį pergalių kalvių, matyti pergales, nukaltas jam vadovaujant, nes žmonės su jo patyrimu, pasiekę jo kalibrą, jo ypatingus gebėjimus, nėra įprastas dalykas.
Mes pilnai pripažįstame jo pavyzdžio vertę. Mes esame absoliučiai įsitikinę, kad daugybė žmonių stengsis gyventi jo pavyzdžiu, kad iškils daugiau tokių žmonių, kaip jis.
Nelengva rasti žmogų su visomis dorybėmis, kurias įkūnijo Če. Nelengva žmogui spontaniškai išsiugdyti tokį charakterį. Sakyčiau, kad jis – vienas tų žmonių, kuriems sunku prilygti ir kurių praktiškai neįmanoma pranokti. Bet taip pat sakyčiau, kad tokių žmonių, kaip jis, pavyzdys, skatina tokio pat lygio žmonių atsiradimą.
Če asmenyje mes žavimės ne vien tiktai kovotoju, žmogumi, galinčiu atlikti didžius žygdarbius. Ką jis padarė ir darė iki galo, pats faktas, kad jis su saujele vyrų pakilo į kovą prieš jankių imperializmo atsiųstų patarėjų apmokytą, visų kaimyninių šalių oligarchijų palaikytą oligarchijos kariuomenę – tai savaime yra nepaprastas žygdarbis.
Apieškoję istorijos puslapius, galimas daiktas, kad nerasime kito tokio atvejo, kuomet tokio negausaus būrio vadovas būtų ėmęsis tokios reikšmės uždavinio; atvejo, kuriuo tokio nedidelio būrio vadovas būtų stojęs į kovą prieš tokias didžiules pajėgas. Tokio įrodymo pasitikėjimu savimi, pasitikėjimu tautomis, tokio įrodymo tikėjimu žmogaus pajėgumu kovoti, gali būti ieškoma istorijos puslapiuose, bet niekur kitur panašaus nerasime.
Ir visgi jis krito.
Priešas mano nugalėjęs jo idėjas, jo partizaninio karo koncepciją, jo pažiūrą į ginkluotą revoliucinę kovą. Ką jiems pasisekė pasiekti, tai tik fiziškai jį pašalinti. Ką jie pasiekė, tai tik įgavo atsitiktinį pranašumą, kurį priešas ir gali įgyti karo metu. Mes nežinome, kokiu laipsniu tam atsitiktinumui, tai priešo sėkmei, tame mūšyje, kaip daugelyje kitų, pagelbėjo būdingoji jo savybė, apie kurią kalbėjome anksčiau: jo perdėtas agresyvumas, jo visiškas nesiskaitymas su pavojumi.
Taip nutiko ir mūsų nepriklausomybės karo metu*****. Mūšyje prie Dos Rijos buvo nukautas Chosė Martis, mūsų nepriklausomybės apaštalas; mūšyje prie Punta Bravos – Antonijus Maceo, šimtų Kubos nepriklausomybės karo mūšių veteranas. Nesuskaitoma daugybė vadovų, nesuskaitoma daugybė patriotų mūsų nepriklausomybės karo metu žuvo panašiose kautynėse. Ir vis dėlto tai nereiškė pralaimėjimo pačiam Kubos reikalui.
Če mirtis – kaip sakėme prieš keletą dienų – yra sunkus smūgis, milžiniškas smūgis revoliuciniam judėjimui, nes jis iš jo be abejonės atima vieną mūsų labiausiai patyrusių ir pajėgių vadovų.
Tačiau besigiriantys pergale klysta. Jie klysta manydami, kad jo mirtis reiškia galą jo idėjų, galą jo taktikos, jo partizaninės koncepcijos, galą jo teorijos. Nes kritęs žmogus, būdamas mirtingas, kaip žmogus, vėl ir vėl susidūręs su kulkomis, kaip kareivis ir kaip vadovas, buvo tūkstanteriopai pajėgesnis už tuos, kuriems pasisekė jį nužudyti.
Tačiau kaip į šį rimtą pralaimėjimą turėtų reaguoti revoliucionieriai? Kaip jie turėtų priimti šią netektį? Jei Če galėtų išreikšti nuomonę šiuo klausimu, kokia ji būtų? Savo nuomonę jis jau gana aiškiai išreiškė savo laiške Trijų žemynų Lotynų Amerikos Solidarumo konferencijai, kad jei jį kur nors netikėtai pasitiktų mirtis, ji būtų sveikintina, jei tik jo kovos šūkis pasiektų jautrią ausį ir atsirastų kita ranka, pasirengusi perimti jo ginklą.
O jo kovos šūkis pasieks ne tik vieną, bet milijonus jautrių ausų! Ir ginklo imsis ne tik viena jo pavyzdžio įkvėpta ranka, bet milijonai rankų! Iškils nauji vadai. Žmonėms su jautriomis ausimis ir ištiestomis rankomis reikės iš jų pačių gretų kilsiančių vadų, kokie ir iškyla visose revoliucijose. Šios rankos iš karto neturės vadovo su Če ypatingu patyrimu ir milžinišku pajėgumu. Šie vadai susiformuos kovos eigoje. Šie vadai iškils iš tų milijonų jautrių ausų, iš tų milijonų ištiestų rankų, kurios anksčiau ar vėliau tiesis paimti ginklų.
Ne tai, kad mes jaustume, jog jo mirtis būtinai turės staigių pasekmių praktinėje revoliucinės kovos srityje, jog jo mirtis būtinai staiga paveiks praktinį šios kovos vystymąsi. Faktas yra tas, kad kai Če vėl ėmėsi ginklo, apie staigų laimėjimą jis negalvojo; jis negalvojo apie greitą pergalę prieš oligarchijų ir imperializmo jėgas. Kaip patyręs kovotojas, jis buvo pasirengęs, esant reikalui, ištęstai 5, 10, 15 ar 20–ies metų trukmės kovai. Jis buvo pasiruošęs kovoti 5, 10, 15 ar 20 metų, ar net visą savo gyvenimą! Ir toje perspektyvoje jo mirtis – o tiksliau, jo pavyzdys – sukurs milžiniškas pasekmes. Šio pavyzdžio jėga bus nenugalima.
Sureikšminantys pasisekusį smūgį, kurio pakirstas krito Če, veltui bando paneigti jo patyrimą ir jo, kaip vadovo, pajėgumą. Če buvo išskirtinai pajėgus karo vadas. Bet prisimindami Če, galvodami apie Če, mes iš esmės negalvojame apie jo, kaip kario, dorybes. Ne! Karyba – tik priemonė tikslui. Karyba – tai revoliucionierių įrankis. Kas svarbu, tai pati revoliucija. Svarbus yra pats revoliucijos reikalas, revoliucinės idėjos, revoliuciniai siekiai, revoliuciniai jausmai, revoliucinės dorybės!
Ir būtent šioje srityje – idėjų, jausmų, revoliucinių dorybių, intelekto – srityje, greta jo kariškųjų dorybių – mes jaučiame milžinišką netektį, kurią jo mirtis reiškia revoliuciniam judėjimui.
Če išskirtinis charakteris susidėjo iš tokių dorybių, kurios retai kada randamos viename asmenyje. Jis išsiskyrė kaip lygių neturįs veiksmo žmogus, bet Če buvo ne vien toksai – jis taip pat buvo įžvalgaus proto ir plačios kultūros žmogus, gilus mąstytojas. Tai yra, jame apsijungė idėjų žmogus su veiksmo žmogumi.
Bet reikalas tas, kad Če ne tik pasižymėjo tiek kaip idėjų – gilių idėjų – tiek kaip veiksmo žmogus, bet, kad Če, kaip revoliucionierius, savyje įkūnijo visas dorybes, kurios gali būti apibrėžiamos kaip pilniausia revoliucionieriaus dorybių išraiška: jis buvo visiško integralumo, aukščiausios garbės, absoliutaus nuoširdumo žmogus, stoiškos ir spartietiškos gyvensenos žmogus, žmogus, kurio elgesy nerastumei nė vienos dėmelės. Savo dorybėmis jis sudarė tai ką galime vadinti tikru revoliucionieriaus pavyzdžiu.
Mirus žmogui įprasta sakant kalbą pabrėžti mirusiojo dorybes. Bet retas atvejis, kuomet apie žmogų būtų galima su didesniu teisingumu, su didesniu tikslumu pasakyti tai, ką šį kartą galime pasakyti apie Če: kad jo būta gryno revoliucinių dorybių pavyzdžio!
Tačiau jis pasižymėjo ir kita savybe, ne intelekto ar valios savybe, ne savybe, įgyta iš patyrimo ar kovos, bet širdies savybe: jis buvo ypatingas, itin jautrus žmogus!
Todėl mes ir sakome, galvodami apie jo gyvenimą, galvodami apie jo elgesį, kad jis buvo pavyzdžiu ypatingo žmogaus, savo asmenybėje sugebėjęs apjungti ne tik veiksmo, bet ir minties žmogaus, tyrų revoliucinių dorybių ir nepaprasto žmoniško jautrumo savybes kartu su geležiniu charakteriu, plienine valia ir nepalenkiamu atkaklumu.
Todėl jis ateities kartoms ir paliko ne tiktai savo patyrimą, savo, kaip išskirtinio kareivio, žinias, bet tuo pačiu ir savo proto vaisius. Jis rašė kaip tikras mūsų kalbos žodžio meistras. Jo karo aprašymai – nepamainomi. Jo minties gilumas – įspūdingas. Jis niekada nerašė apie ką nors kitaip, kaip su ypatingu rimtumu ir ne menkesniu gyliu – ir mes galime neabejoti, kad daugelis jo raštų pereis ateities kartoms kaip klasikiniai revoliucinės minties dokumentai.
Kaip savo galingo ir gilaus proto vaisius, taip jis mums paliko nesuskaitomus atsiminimus, nesuskaitomus pasakojimus, kurie be jo darbo ir pastangų, tikriausiai būtų buvę amžiams prarasti.
Tais metais, kuriais jis tarnavo mūsų šaliai, kaip nenuilstantis darbininkas, jis nepasiliko sau nei vienos poilsio dienos. Jam buvo pavesta daugybė pareigų: Nacionalinio banko prezidento, Centrinio planavimo tarybos direktoriaus, pramonės ministro, karinių regionų komendanto, politinių, ekonominių ar draugiškų delegacijų vadovo postai.
Jo visapusiškas protas sugebėjo pilniausiu užtikrintumu imtis bet kokio uždavinio. Tuo būdu jis puikiai atstovavo mūsų šaliai daugybėje tarptautinių konferencijų taip pat, kaip vedė karius į mūšį, taip pat, kaip buvo pavyzdiniu darbininku jam vadovauti skirtose įstaigose. Ir jam nebuvo poilsio dienų; jam nebuvo nė poilsio valandų!
Pažvelgę į jo kabineto langus, būtume galėję ištisą naktį matyti įjungtą šviesą – jis dirbdavo arba studijuodavo. Nes jo būta visų sričių studento; jis buvo nenuilstantis skaitytojas. Jo troškimas mokytis buvo praktiškai nepasotinamas ir valandas, kurias pagrobdavo nuo miegojimo, jis skirdavo studijoms.
Savo grafiko numatytus laisvadienius jis skirdavo savanoriškam darbui. Jis buvo ikvėpėjas ir suteikdavo didžiausią akstiną darbui, kuris šiandien atliekamas šimtų tūkstančių žmonių visoje šalyje. Jis skatino tą veikimą, į kurį mūsų liaudis deda vis didesnes pastangas.
Kaip revoliucionierius, kaip komunistas revoliucionierius, kaip tikras komunistas, jis pasižymėjo beribiu tikėjimu moralinėmis vertybėmis. Jis pasižymėjo beribiu tikėjimu žmonių sąmoningumu. Ir mes galime teigti, kad jis absoliučiai aiškiai matė moralinį impulsą kaip pagrindinį akstiną komunizmo statybai žmonių visuomenėse.
Jis daug ką mąstė, plėtojo ir rašė. Ir vieną dieną, kaip šiandien, turėtų būti pažymėta, kad Če raštai, Če politinė ir revoliucinė mintis turės pastovią vertę tiek Kubos, tiek visos Lotynų Amerikos revoliuciniam procesui. Ir mes neabejojame, kad jo, kaip veiksmo žmogaus, kaip minties, kaip nesuteptų moralinių dorybių, kaip nepralenkiamo žmoniško jautrumo, kaip nepriekaištingo elgesio žmogaus – idėjos yra ir liks visuotinai reikšmingos.
Imperialistai giriasi savo triumfu mūšy nukovus šį partizanų kovotoją. Imperialistai giriasi pergalinga sėkme, privedusia prie tokio galingo veikėjo pašalinimo. Bet galbūt imperialistai nežino, arba apsimeta nežiną, kad veiklumas tebuvo vienas iš daugelio šio kovotojo asmenybės aspektų. Ir jei kalbame apie liūdesį, tai mes liūdime netekę toli gražu ne tik veiksmo žmogaus. Mes liūdime netekę dorybingo žmogaus. Mes liūdime netekę nepralenkiamo jautrumo žmogaus. Mes liūdime netekę šitokio proto. Mes liūdime pagalvoję, kad jam tebuvo 39–eri metai. Mes liūdime netekę tų papildomų vaisių, kuriuos būtų sukūręs jo protas, ir dar turtingesnių patirčių.
Mes suvokiame šitos netekties mastą revoliuciniam judėjimui. Tačiau yra ir silpnoji imperialistinio priešo pusė: jie mano, kad pašalinę žmogų fiziškai, jie bus sunaikinę jo mintis – kad pašalinę jį fiziškai, jie bus pašalinę jo idėjas, pašalinę jo dorybes, pašalinę jo pavyzdį.
Jie taip begėdiškai šituo įsitikinę, kad net nesivaržo skelbdami, kaip natūraliausią dalyką, dabar kone visuotinai žinomas aplinkybes, kuriomis jie nužudė jį, prieš tai rimtai sužeistą mūšyje. Atrodo, jie net nesuvokia savo veiksmų bjaurasties, šitokio prisipažinimo begėdiškumo. Jie tai paskelbė, lyg banditai, oligarchai ir samdiniai turėtų teisę sušaudyti stipriai sužeistą revoliucinį kovotoją.
Dar blogiau, jie pasiaiškina, kodėl šitai padarė. Jie teigia, kad Če teismas būtų buvęs drebinantis, kad būtų buvę neįmanoma sutramdyti šio revoliucionieriaus. Ir ne tik tai – jie net nesivaržė paslėpti jo palaikų******. Tiesa tai ar melas, bet jie pasiskelbė nukremavę jo kūną, taip imdami rodyti baimę, kad jie nėra tokie tikri, jog fiziškai pašalinę kovotoją, bus taip pat pašalinę jo idėjas bei pavyzdį.
Če žuvo negindamas jokio kito intereso, jokio kito reikalo, išskyrus šio žemyno išnaudojamųjų ir pavergtųjų reikalą. Če žuvo negindamas jokio kito reikalo, kaip vargingųjų ir kukliųjų šios žemės žmonių reikalo. Ir tai, kaip pavyzdingai, kaip nesavanaudiškai jis gynė šį reikalą, negali būti ginčijama nė pikčiausiųjų jo priešų.
Istorijos akivaizdoje žmonės, kurie elgiasi, kaip jis, kurie daro ir atiduoda viską už vargingųjų reikalą, kaip jis, kasdieną auga ir kasdieną randa vis gilesnę vietą tautų širdyse. Imperialistiniai priešai ima tai matyti ir netrukus bus įrodyta, kad jo mirtis ilgainiui taps lyg sėkla, iš kurios užgims daugybė žmonių, pasiryžusių būti kaip jis, pasiryžusių sekti jo pavyzdžiu.
Mes absoliučiai įsitikinę, kad revoliucinis reikalas šiame žemyne atsigaus nuo šio smūgio, kad revoliucinis judėjimas šiame žemyne nebus palaužtas šio smūgio.
Kaip turėtume matyti Če pavyzdį revoliuciniu požiūriu, mūsų liaudies požiūriu? Ar jaučiamės jį praradę? Tiesa, kad nebepamatysime naujų jo raštų. Taip pat tiesa, kad niekada nebeišgirsime jo balso. Bet Če pasauliui paliko palikimą, didį palikimą, ir mes, kurie taip gerai jį pažinojome, didele dalimi galime tapti jo paveldėtojais.
Jis mums paliko savo revoliucinį mąstymą, savo revoliucines dorybes. Jis mums paliko savo charakterį, savo valią, savo ryžtą, savo dvasią dirbti. Žodžiu, jis mums paliko savo pavyzdį! Ir Če pavyzdys bus pavyzdžiu mūsų liaudžiai. Čia pavyzdys bus mūsų liaudies idealu!
Jei norime išreikšti, kokiais tikimės, kad būtų mūsų revoliuciniai kovotojai, kad būtų mūsų liaudis, mes privalome nedvejodami tarti: tebūna jie kaip Če! Jei norime išreikšti, kokių norime ateities kartų žmonių, privalome tarti: tebūna jie kaip Če! Jei norime pasakyti, kaip norime, kad būtų auklėjami mūsų vaikai, privalome nedvejodami tarti: mes norime, kad jie būtų auklėjami Če dvasia! Jei norime pavyzdžio asmens, pavyzdžio žmogaus, priklausančio ne mūsų šiandienai, bet ateičiai, tai sakau iš savo širdies gelmių, kad toks pavyzdys, neturįs nei dėmelės savo nusistatyme, nė dėmelės savo veiksmuose, nė dėmelės savo elgesy, yra Če! Jei norime išreikšti, kokiais trokštame matyti savo vaikus, privalome iš savo širdžių tarti, kaip karšti revoliucionieriai: mes norime, kad jie būtų kaip Če!
Če tapo pavyzdžiu, kokiais turėtų būti ateities žmonės – pavyzdžiu ne tik mūsų liaudžiai, bet žmonėms visoje Lotynų Amerikoje. Če aukščiausiu laipsniu išreiškė revoliucinį stoicizmą, revoliucinio pasiaukojimo dvasią, revoliucinį kovingumą, revoliucionieriaus darbštumą. Če marksizmo–leninizmo idėjas privedė prie jų šviežiausios, gryniausios, revoliucingiausios išraiškos. Joks kitas mūsų laikų žmogus nenešė proletarinio internacionalizmo dvasios iki aukštesnio lygio, kaip šitai darė Če.
Ir kalbant apie proletarinį internacionalizmą, ieškant proletarinio internacionalisto pavyzdžio, šitokiu pavyzdžiu, aukščiau visų kitų, bus Če pavyzdys. Nacionalinės vėliavos, išankstiniai nusistatymai, šovinizmas ir egoizmas buvo pranyko jo prote ir širdyje. Jis buvo pasirengęs pralieti savo dosnųjį kraują visada ir nedelsiant dėl bet kurios tautos, už bet kurios tautos reikalą!
Tuo būdu jis sužeistas mūšiuose krito mūsų šalies žemėje; jo kraujas buvo pralietas ir Bolivijoje dėl išnaudojamųjų ir engiamųjų, dėl kukliųjų ir vargingųjų išvadavimo. Šis kraujas buvo pralietas už visus išnaudojamuosius ir pavergtuosius. Šis kraujas buvo praleitas ir už visas Amerikos tautas, ir už Vietnamo liaudį, nes kovodamas Bolivijoje, kovodamas prieš oligarchijas ir imperializmą, jis žinojo, kad Vietnamui siūlo didžiausią galimą solidarumą!
Dėl šios priežasties, revoliucijos draugai, mes privalome žvelgti į ateitį tvirtai ir ryžtingai, su optimizmu. Ir Če pavyzdyje mes visuomet ieškosime įkvėpimo – įkvėpimo kovoti, įkvėpimo būti nenuilstantiems, įkvėpimo nenusilenkti priešui, įkvėpimo internacionalistiniams jausmams!
Tad po jaudinančios šio vakaro ceremonijos, po šios įspūdingos plataus liaudies pripažinimo demonstracijos – įspūdingos savo mastu, drausme ir atsidavimu – rodančios, kad mūsų liaudis jautri, kad mūsų liaudis dėkinga ir žinanti, kaip pagerbti narsiųjų, kritusių kovoje, atminimą; kad mūsų liaudis atpažįsta tuos, kurie jai tarnauja; rodančios liaudies solidarumą su revoliucine kova ir tai, kaip ši liaudis kelia ir laikys iškėlusi revoliucines vėliavas ir revoliucinius principus. Tad šiandien, šiomis atminimo akimirkomis, pakelkime aukštyn dvasias su optimizmu dėl ateities, su absoliučiu optimizmu dė galutinės tautų pergalės ir tarkime Če bei kitiems didvyriams, kartu kovojusiems ir kritusiems su juo:
Hasta la victoria siempre! [Visada iki pergalės!]
Patria o muerte! [Tėvynė arba mirtis!]
Venceremos! [Mes nugalėsime!]
https://youtu.be/jJucZKr3xNY